Studijos „G foto“ nuotr.
Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1 m.) bei Jogilės (18 m.), kuri dabar dvyliktokė.
Marcelė gimė 2013 m. gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.
1 mėnuo – 5 kg , 60 cm.
2 mėnesiai – 6,2 kg, 65 cm.
3 mėnesiai – 7 kg, 68 cm.
4 mėnesiai – 8,4 kg, 70 cm.
Jaučiu susijungimą
Įsivažiavau rašydama šį dienoraštį, atsirado pagreitis, atrodo, kad tiek mažai telpa į standartinio straipsnio rėmus, norėtųsi plėstis į lankas… Juo labiau kad pajutau atgalinį ryšį, o tai labai „užveda“.
Gavau nemažai laiškų ir žodinių paskatinimų, supratau, kad neperverčiate mano motinystės odisėjos.
Jaučiuosi pamaloninta. Kiekvienas vaikas, kyštelėjęs negrabiai nupieštą piešinėlį ir sulaukęs „oi kaip gražu“, puola su šimteriopa aistra piešti dar. Man irgi tas susijungimas su Jumis užaugino sparnus. Net kai nutinka koks nemalonus įvykis, pirmiausia pagalvoju – bus apie ką papasakoti skaitytojoms. Ir viskas nušvinta.
Mūsų procentilės nėra…
Šį mėnesį Marcelė pateisino olimpinio kūdikio statusą (priminsiu, kad užsimezgė tėčiui grįžus iš Londono olimpinių žaidynių). 3 mėnesių ir 2 savaičių apsivertė nuo nugaros ant pilvo. Dabar ant nugaros nepaguli, jei tik yra galimybė – vikriai verčiasi, o tada „plaukia“, stena ir anksčiau ar vėliau nosimi atsitrenkia į grindis. Šis sportas padėjo sustyguoti dienos miego ritmą – po „plaukimo“ ant parketo ji nuvargsta, greičiau užmiega, ilgiau ir giliau miega.
Keturių mėnesių proga pėdinome į polikliniką, nes atėjo eilė skiepams. Ten dukrytę pamatavo ir pasvėrė.
Nieko stulbinamo neišgirdau, nes namie turime tikslias svarstykles, todėl vyras pirma pasisveria pats, o tada – su Marcele, ir žinome jos svorį. Tačiau porcentilių lentelėse taškelį padėti turinti slaugytoja sutriko. Tokios procentilės nėra! 4 mėnesių kūdikis negali sverti beveik 8,5 kg ir būti 70 cm ūgio, nes, pagal procentines, tai pusės metų kūdikio svoris ir ūgis. Ką gi – teko pakabinti tą taškelį kažkur tuščiame plote virš grafiko. Gal parašyti pretenziją žurnalo bičiulei profesorei Janinai Tutkuvienei, kuri sudarė šias ūgio-svorio lenteles? Kaip jaustis kūdikiui, kuris neturi savo procentilės? Tai tarsi neturėti akių spalvos. Juokauju. Puikiai žinau, kad kūdikystės augimo tempai gyvenime nieko nelemia. Pieš 20 metų viena mano draugė pagimdė sūnų, kuris svėrė 1 kg, o kita draugė – 5 kg milžiną. Savaime aišku, kad pirmasis „vilkosi“ procentilių apačioje, o antrasis šovė virš jų. Dabar abu yra gražiai nuaugę vaikinai, svajonių jaunikiai, studijuoja užsienyje. Jeigu reikėtų atspėti, katras kiek svėrė gimdamas, nepataikytumėte.
Mamytės procentilės
Ne veltui parašiau, kad Marceliukę sveria tėtis. Svarstyklės šiuo metu nėra mano draugės, deja… Ir vėl (nežinau, kelintą kartą rašydama šį dienoraštį) paliečiu temą „nespjauk į šulinį“. Mūsų žurnale įsitvirtino jaukus redakcijos projektas – skaitytojos-savanorės liekninimas. Nė viena lieknėjanti herojė mūsų nenuvylė, numesdavo mažiausiai po 10 kg, iš apvalučių mamyčių tapdavo vos ne modeliais. Vartydama projekto pretendenčių anketas galvodavau – na ir kodėl reikėjo taip išsiplėsti? Juk vaiko auginimas – geriausia dieta. Vien kiek kalorijų sudegina vežimuko tampymas laiptais, o jei dar užrašai vaiką į masažą ar baseiną, tai nugara nuolatos šlapia (į kalorijų deginimo lenteles galima būtų įrašyti veiklą „kūdikio išruošimas į lauką šaltuoju metų laiku“, ir tai būtų kokie 800 kcal per valandą).
Niekada nebuvau laiba, vaikystėje tetos ir dėdės gėrėjosi mano stambumu, vadino „augalota“. Man šis epitetas labai nepatiko, priminė galingą šaknis išskėtusį medį, kurio kamieną bando apimti 10 vyrų.
Studijų metais pasiekiau rekordinį savo svorį – 86 kg (mano ūgis 178 cm) ir įsimylėjau būsimą vyrą, kuris tuo metu buvo nesuvokiamai lengvas (66 kg). Nenorėjau šalia jo atrodyti komiškai (prisiminkime, kokie tai buvo gūdūs laikai, moteris turėjo būti gerokai žemesnė ir lengvesnė už vyrą, Deivio ir Renatos pora tada būtų tiesiog užbadyta pirštais), tad pradėjau laikytis savo sukurtų dietų – pavyzdžiui, per dieną suvalgydavau tik pusę indelio saldaus kondensuoto pieno, sumaišyto su tirpios kavos milteliais. Kofeinas suteikdavo energijos, o kilogramai krito.
Vestuvių rytą puikavausi 75 kg svoriu (vyras tebesvėrė tuos pačius 66). Vėliau po vaikų gimimo svoris stabilizavosi ir visą tolesnį gyvenimą svėriau 72 kg su +/– poros kilogramų paklaida. Prieš kelerius metus, iki įsikūnijant Marcelei, šiek tiek pasunkėjau, tačiau atradau neįtikėtino efektyvumo sporto metodiką klube „Figurella“ ir išsidailinau formas taip, kaip norėjau. Tai tikrai labai efektyvus ir drausminantis lieknėjimo būdas, kai prižiūrint griežtai trenerei ne tik krenta svoris, bet ir gražinamos linijos. Mano bėda buvo „pilvas ant nugros“, kai nugaroje virš klubų užauga lašiniai, dingsta liemens linkis ir figūra tampa nemaloniai aptakia, teletabiška. Į ginekologinę patikrą, kurios metu buvo nustatytas 8 savaičių nėštumas, ėjau mūvėdama dukros džinsais, be jokių riebalų likučių ant strėnų. O paskui… Matyt, organizmas, gavęs pranešimą apie naujos gyvybės augimą, skubiai atsiėmė, ką praradęs.
Tikrai nekirtau ledų kibirais, chalvos kilogramais, kaip pasakoja žurnalo skaitytojos, bet svoris augo nežabojamai. Tą būseną galėčiau prilyginti kukurūzo sprogimui ant keptuvės (nelietuviškai – popkorno efektui). Spėkite, kas pirmiausia grįžo į savo vietą? Taip, tai nugarinis pilvas. Drausmingai valgydama per nėštumą priaugau 20 kg. Įsivaizduokite, kaip sugniužau, kai po gimdymo grįžusi namo užlipau ant savo išmaniųjų svarstyklių (kurios rodo ne tik svorį, bet ir KMI, riebalų/raumenų santykius ir dalina rekomendacijas) ir pamačiau 84 kg.
Dabar sveriu 76 kg, lygiai tiek, kiek ir vyras, kuris per 24 santuokos metus vis dėlto priaugo 10 kg. Esame darni, vienodai sveriančių partnerių, auginančių kūdikį, pora. Juokingiausia, kad išmaniosios svarstyklės nemato žmogaus, kuris sveriasi, todėl tiek vyrą, tiek mane įvertina taip pat – abu esame „idealaus svorio 182 cm ūgio 46 metų vyrai“. Apmaudu, nes pavalgyti per dieną beveik nespėju, naktimis neišsimiegu, o raumenys net gaudžia nuo Marceliukės nešiojimo ir vežimuko stumdymo. Turėčiau būti lieknutė, bet taip nėra. Save raminu, kad organizmas tyčia neatiduoda kilogramų, rūpinasi, kad man pakaktų jėgų. O visai neseniai nuotaiką pakėlė patarimas, perskaitytas sieniniame kalendoriuje. Turime tokį, seno modelio, su kasdien nuplėšiamais lapeliais. Tyčia perkame, nes labai juokingi patarimai, matyt, aklai išversti iš kokio lenkiško 1920 metų ūkininkų kalendoriaus. Ant vieno lapelio buvo parašytas patarimas karvės tešmenis prieš verdant mirkyti 12 valandų, jokiu būdų ne trumpiau, kaip kad mirkome kiaulės skrandį (4 val.). Taigi tas mane paguodęs patarimas skambėjo taip: „Numesti svorio pagimdžiusioms moterims padeda visavertis miegas, nes miegant išsiskiria apetitą slopinantis leptinas“.
Bingo! Mano organizmui trūksta leptino. Noriu paguosti savo likimo drauges, kurių formos „išplaukė“ po gimdymo: bičiulės, valgykime, nekankinkime savęs, visa esmė leptine. Kai tik išsimiegosime, sulieknėsime. Akivaizdu, kad leptiną labai aktyviai gamina Holivudo aktorių liaukos, jo nestinga ir princesei Katei Midleton, kuri praėjus 2 savaitėms po gimdymo, pasirodė viešumoje plonesnė nei prieš nėštumą. Deja, mums, lietuvėms, jo gaminasi sunkiau.
Motinystės triumfas, moterystės fiasko
Gaila, kad joks profesorius nesukūrė moterystės procentilių – lentelės, kurią užpildžiusi, moteris sužinotų, ar pakankamai rūpinasi savimi. Šiuo metu jaučiuosi pasiekusi šios skalės dugną, galima sakyti, fazę, prilygstančią neišsivystymui. Sakoma: „Kai Dievas uždaro duris, atidaro langą“. Tuomet savaime suprantama, kad kai atsidaro langas, turi užsidaryti durys. Kitaip skersvėjis išdaužys stiklus.
Neįmanoma tuo pat metu būti visose srityse „atsidariusia“. Mano gyvenime jei atsidaro langas (kitaip tariant – jei atsiranda viską užgožianti prioritetinė veikla) pirmiausia užsidaro savimi rūpinimosi durys.
Pabandysiu Bridžitos Džouns stiliumu atsiskaityti, ką nuveikiau (kaip save gerbianti brandi moteris) per 4 pastaruosius mėnesius:
Avėta aukštakulniais – 0 kartų.
Panaudota kreminė pudra ir akių šešėliai – 0 kartų.
Pasikvėpinta – 0 kartų.
Užauginta ir nulakuota nagų – nulis.
Apsilankymų kirpykloje – nulis.
Įsigyta naujų drabužių – nulis.
Į panašias žemumas buvau nugrimzdusi nebent tada, kai buvo atliekamas kapitalinis buto remontas ir kartu mes jame gyvenome. Rytais išėję į laiptinę vienas kitą „aptrankydavome“, kad nusipurtytų kalkės, dantis išsivalydavome artimiausio prekybos centro tualete, vilkėjome tomis pačiomis „budinčiomis“ eilutėmis, nes visi drabužiai buvo kažkur užkišti. Jau pirmomis dienomis pamečiau kosmetinę, todėl mėnesį nesidažiau. Vienintelis grožio įnagis buvo šukos. Visišką apokalipsę išgyvenau, kai būdama darbe apčiuopiau kažkokį guzą, pūpsintį ties šlaunimi po džinsais. Tualete atradau, kad tai – į gumulą susukta vyro kojinių pora, kurią aš netyčia užgriebiau maudamasi kelnes. Nepaisant tokių gėdingų epizodų, tuomet jaučiausi pakylėta, varoma adrenalino. Panašiai ir dabar – nė už ką nesutikčiau gaišti laiką važiuodama į kirpyklą, jei galima kirpčiukus pasitrumpinti namie, o sutaupytu laiku paskaityti knygą.
Žinau, kad šita moteriška degradacija trumpalaikė – dar mėnuo kitas, ir iš vidaus ateis noras pasitempti, pasiryškinti, nusipirkti ką nors gražaus. Tuo įsitikinau per anūkės Adelės pirmąjį gimtadienį. Dukra Austėja pasitiko mus švytinti, pasipuošusi nauja suknute, o vakarėlio metu tyliai kyšetėlėjo man savo plaštakas: „Pasidariau gelinį manikiūrą. Radau pigią vietelę, gal ir tu nori užsirašyti?“. Žinoma, atsakiau, kad nenoriu, bet tapo aišku, kad mano dukra iš tos uniseksiškos pelkės jau išlipo.
Gali būti, kad žiūrėdami į mano nuotraukas pagalvosite, jog perdedu, nes visai normaliai atrodau, tačiau nežinote, kiek kartų fotografei teko paspausti mygtuką „delete“, kol po fotosesijos liko keli geri kadrai.
Nuoširdžiai Jums patariu – jei esate nepatenkintos savimi, nesikankinkite dar labiau fotografuojamos mobiliaisiais telefonais ir muilinėmis. Rezultatas varys į neviltį. Užtat profesionalus fotografas Jums gali sugrąžinti pasitikėjimą savimi. Nežinau, kokius stebuklus jie padaro naudodami lempas, objektyvus, filtrus, bet po tokių pasifotografavimų apima tikra palaima.
Prieš virusus dar atsilaikome
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano drūtoji Marceliukė kol kas atsilaiko prieš virusus, nors aplink kas netingi snargliuojasi ir čiaudėja. Jau praslogavo tėtis, sesės, dukterėčia. Kad ir kaip stengdavomės izoliuoti mažąsias mergaites vieną nuo kitos, Adelė vis tiek prasibraudavo prie mažylės ir ją godžiai bučiuodavo (kramsnodavo, seilėdavo). Atšalus orui neabejojau, kad ligų neišvengsime, nes bute tvyrojo 16ºC „šilumėlė“. Deja, namo gyventojai nutarė laukti bobų vasaros ir šildymo neįjungti. Už įjungimą balsavo vienas butas – mūsų, susilaikė 3, o prieš šildymą pasisakė likę 30 butų. Naktimis miegamasis įšaldavo iki asocialaus lygio (girdėjau kaip Rūta Mikelkevičiūtė ragino aukoti lėšas berniukui, kurs miegodamas nušalo pirštukus). Bet Marceliukė vis dar laikosi sveika kaip ridikėlis. Sau kabinu medalį – matyt ją užgrūdinau taip beatodairiškai vežiodama lauke bet kokiu oru.
Nesirkite ir Jūs. Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
Studijos „G foto“ nuotraukose – ketvirtasis Marcelės mėnuo ir Adelės viešnagės
