Redakcijos kūdikis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, svėrė 3 995 gramus, buvo 54 centimetrų ūgio. Pijaus mamai Inetai 35 metai, ji mikrobiologė. Bendraamžis vyras Valdas – pramoninio dizaino specialistas. Šeimoje auga 5 metų dukra Adelė.
Jauniausias dainų šventės dalyvis
Dar nesulaukęs 4 mėnesių redakcijos kūdikis Pijus „išėjo į žmones” – jis tapo jauniausiu Dainų šventės dalyviu (nesipainiokite, ne žiūrovu, o dalyviu!). Kadangi sinoptikai pranašavo lietų, Pijaus mama nerimavo – kaip vaikas ištvers ceremonijas?
O jų Folkloro dieną turėjo būti nemažai – vien ką reiškia saulės pasitikimas ant Stalo kalno 4.51 val. ryto!
Būtent šiose saulės sutiktuvėse Pijus turėjo atlikti užgimusio kūdikėlio vaidmenį. Ir atliko. Atsikelti paryčiais nebuvo sunku, nes Pijus ir šiaip atsibunda pavalgyti. Kiek sunkiau buvo atsikelti Adelei, tačiau visi kilo, puošėsi tautiniais drabužiais ir važiavo į saulės sutikimo apeigas. Pijukas vilkėjo mamos pasiūtais linininiais siuvinėtais marškinėliais. Laimė, tuomet lietus dar nepliaupė.
Tačiau net ir tada, kai prakiuro dangus, Pijus toliau sėkmingai dalyvavo – su žemaičių ansambliu „Virvytė“, kuriame dainuoja jo tėveliai, linksminosi pasirodymuose ant Gedimino kalno ir Sereikiškių parke, o vakare ištvėrė visą uždarymo koncertą. Programa „Būties ratu“ vyko nuo saulės patekėjimo iki vėlaus vakaro ir simbolizavo žmogaus gyvenimo ratą nuo užgimimo iki iškeliavimo. Tarp pasirodymų Pijus miegojo, o per koncertus žvaliai klausėsi tėvelių atliekamų dainų.
Pirmą kartą – į ligoninę
Dainų šventės išvakarėse Pijaus mama Ineta išgyveno siaubo pilną vakarą. Vyras buvo komandiruotėje, o moteris ramiai leido laiką su vaikais. Adelė gulėjo ant lovos, paprašė, kad mama leistų pasidžiaugti broliuku. Ineta paguldė Pijuką Adelei ant pilvo – vaikai gulėjo veidas į veidą. Staiga Pijus vertėsi ant šono, prigulė savo ranką ir suklykė. Ineta pasiguldė sūnų į vežimėlį ir nustėro – Pijus kairės rankytės visiškai nevaldė! Nei judino, nei kėlė, nesiekė ta rankyte žaislo. Bet kai mama pajudino nejudančią rankytę, Pijus nesuverkė, vadinasi, jam stipriai neskaudėjo. Vis dėlto buvo labai neramu, todėl Ineta čiupo abu vaikus, sėdo į automobilį ir nukūrė į artimiausią Karoliniškių polikliniką. Čia jų niekas nepriėmė – nei vaikų, nei suaugusiųjų skyriuje. Teko skuosti į Santariškes, kur problema buvo išspręsta per kelias minutes. Priėmimo skyriuje sesutė pakvietė gydytoją, šis pasakė: „Labai žinomas ir matytas dalykas“.
Jis tik truktelėjo Pijaus rankytę. Vos gydytojas padarė šį staigų judesį, kažkas trakštelėjo ir… Pijukas tą pačią akimirką įsikišo „nesveikosios“ rankos pirštą į burną. Pasirodo, buvo iš duobutės išsinėrę sąnarys.
Gydytojas nusistebėjo, kad Pijus net nesuverkė, nes atstatant sąnariuką skauda. „Gydytojas papasakojo, kad kai kurių kūdikių sąnarių kapsulytės būna silpnos, todėl atlikus neatsargų judesį sąnariukas išsineria. Taip gali būti net iki 5 metų. Tad mažų vaikų rankytes reikia pasaugoti. Gydytojas sakė net pajūryje suteikęs pirmąją pagalbą dėl išnirusio sąnario – tėtis mėtė vaiką, tas staiga suriko, kad skauda ranką, gydytojas priėjo, timptelėjo profesionaliu judesiu ir atstatė sąnarį“, – pasakojo Ineta. Dėl šio nutikimo su Pijaus ranka labai išgyveno 5 metų Adelė – jai atrodė, kad dėl broliuko nelaimės kalta ji.
Adelė vis kartojo: „Aš kalta, aš kalta, aš kalta…“ O kai gydytojas pasakė: „Tai dabar prižiūrėk, saugok broliuką“, Adelė prapliupo raudoti.
Kai tėtis komandiruotėse
Pijaus tėtis dažnai važiuoja į trumpas 2-3 dienų komandiruotes į Olandiją, Lenkiją, Vokietiją. „Neįsivaizduojate, kaip tomis dienomis mums tėčio trūksta! Veikiau ne dienomis, o vakarais. Juk kai vyras grįžta namo 17 valandą po darbo, aš Pijų jam ir perleidžiu. Kai Pijus kitose rankose, aš galiu tvarkytis po namus, kažką nuveikti dėl savęs. O juk to taip reikia… Kad vakarai be tėčio ne taip prailgtų, trumpinu juos išvykomis – su vaikais važiuoju į repeticijas“, – pasakoja Ineta. Ji sako, kad jai labai svarbu nors truputį, nors trumpą valandėlę atsijungti, „pasikrapštyti“ su kokiu siuviniu, todėl prieš važiuojant į sodą ji išgauna iš vyro pažadą, kad duos jai laiko pasėdėti po medžiu ir pasiuvinėti. Inetos močiutė buvo labai gera siuvėja, ji išmokė siūti Inetą, tikėjosi, kad ji irgi bus siuvėja. Ineta moka siūti, pasiuva nesudėtingų drabužių vaikams, draugėms, Adelės lėlėms, tačiau daug labiau mėgsta siuvinėti. Palinkusi prie siuvinio ji plonyčiais siūliukais siuvinėja Pijaus ir Adelės tautinius drabužėlius, kitus rankdarbius.
Visi sako – pusmetinis!
Kaip keturių mėnesių kūdikis, Pijus atrodo labai solidus – visi, kas jį pamato pirmą kartą, palaiko pusmetiniu. Ir ne tik savo galingu stotu Pijus atrodo subrendęs „ne pagal metus“ – berniukas yra ir labai stiprus. Būdamas 3,5 mėnesio jis sukėlė didžiausią šoką mamai, nes… savo jėgomis išsiropštė iš kūdikio kėdutės. Mama kelioms minutėms paliko Pijų pusiau gulomis įsodintą į specialią kėdutę. Kai grįžo į kambarį, rado jį išsliuogusį iš kėdės ir jau besimuistantį ant grindų (gerai, kad kėdutė stovėjo ant grindų, o ne ant sofos). Kitą dieną Pijus visus nustebimo veržliai apsivertęs nuo nugaros ant pilvo. Paguldytas ant nugaros ar pilvo, Pijus remiasi, stumiasi, iriasi, todėl artimiausia jo gyvenimo permaina – persikraustymas ant grindų. Ineta klos ant grindų paklotėlį ir leis Pijui ant jo laisvai muistytis.
Išmoko purkšti
Pijus valgo tik mamos pieną, todėl jokių virškinimo problemų jam iki šiol nekilo. Tačiau kartą Pijus sukėlė visiems įtampos, nes nesituštino net 6 paras. Ineta puolė skaityti knygas apie kūdikių auginimą ir aptiko teiginį, kad žindomiems krūtimi kūdikiams normalu tuštintis nuo 8 kartų per dieną iki karto per 8 dienas. Tačiau iki šiol Pijus tuštinosi normaliai – kasdien, ir toks ilgas „sąstingis“ kėlė nerimą. Tiesa, berniukas jautėsi gerai, netapo irzlesnis, nesirietė. Mama stengėsi kaip įmanydama Pijų priversi stenėti – ji žiūrėdama Pijui į akis išraiškingai purškė lūpomis imituodama stenėjimą. Pijus kurį laiką stebėjo keistą mamos elgesį ir išmoko purkšti pats.
Adelę Ineta maitino 2 metus 4 mėnesius, o į darbą išėjo tik kai dukrytei sukako 3 metai. Tikriausiai su Pijuku negalės tiek ilgai būti namuose, nes darbe susitarė, kad grįš po 1,5 metų. Kol kas apie tokią tolimą ateitį moteris negalvoja. Džiugina šios dienos atradimai. „Paskutiniu metu pastebėjau, kad Pijus naktį pats susiranda mano krūtį. Jei naktį jį pamaitinu ir užmiegu neužsidengusi krūtinės, po kiek laiko pajuntu, kad Pijus jau vėl „prisijungęs“, – juokiasi mama.
Tylos rekolekcijose „nepasakė nė žodžio“
Zajančkauskų šeima priklauso šeimų klubui prie pal. Jurgio Matulaičio bažnyčios. Klubas organizuoja rekolekcijas – susibūrimus, per kuriuos atnaujinamos tikėjimo žinios. Šią vasarą buvo surengtos Tylos rekolekcijos Kulautuvoje. Šeimos apsigyveno Jėzuitų namuose, meldėsi, kalbėjosi, leidosi į apmąstymus, klausėsi kunigo pamokymų.
Pijus per 3 dienas, kol vyko rekolekcijos, nė karto nesuverkė. Žmonės negalėjo atsistebėti – iš kur tas vaikas? Kodėl jis tyli? Kodėl neverkia? O Ineta juokavo – tikriausiai todėl, kad žino, kur atvažiavo, juk čia Tylos rekolekcijos.
Kitas mėnuo – klajonėms
Visą penktąjį savo gyvenimo mėnesį Pijus klajos po Lietuvą. Laukia poilsis Juodkrantėje, kurį tėveliai suplanavo, kai Pijus dar nebuvo gimęs, o po to – šeimų stovykla Pakutuvėnuose (netoli Kretingos), apie kurią kalbant Inetos akys net žiba iš malonumo. Stovyklą rengia vienuoliai pranciškonai. Ten bendraminčių šeimos suvažiuoja su vaikais, miega palapinėse, bendrauja, meldžiasi, mėgaujasi gamtos dovanomis. „Pakutuvėnų stovyklos aš neiškeisčiau į jokią Turkiją“, – sako Ineta, o kaip šią stovyklą įvertins Pijus, sužinosime kitame numeryje.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
