4 mėnesių kūdikis
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt, Tel. 8*652 43939
Ketvirtą kūdikio mėnesį šeimos gyvenimas greičiausiai jau yra nusistovėjęs, tapę aiškiau, ko galima tikėtis iš mažylio – kada jis norės valgyti, kiek kartų per naktį atsibus ir pažadins tėvus, kiek laiko norės žįsti, ar bus iš tų vaikų, kuriuos vadiname ramesniais, ar reiklesnis, dažniau prašantis dėmesio.
2-3 mėnesių mažylių reagavimas į šviesos-nakties pasikeitimus jau yra geresnis, nei naujagimių, todėl ketvirtąjį mėnesį iš kūdikio galima tikėtis, kad jis bus ramesnis naktį, o aktyvesnis – dieną, skirtingai nuo naujagimio, kuris gali būti „supainiojęs“ dienos ir nakties ritmą. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad net ir susiformavę įpročiai kūdikystėje labai greitai gali pasikeisti: anksčiau gerai miegojęs naktimis mažylis gali pradėti dažniau prabudinėti, o dienos metu tapti judresnis, aktyvesnis, ir mamai gali būti sunkiau rasti laiko kitiems rūpesčiams ar paprasčiausiai pailsėti. Todėl auginant kūdikius tėveliams tenka būti itin lankstiems, mėgautis ramesniu laikotarpiu, kai kūdikis sveikas ir nereikalauja didesnio rūpesčio, ir išlaikyti kantrybę bei ramybę tuomet, kai yra sunkiau – daugeliu atvejų sunkumai yra laikini, tad geriausia tiesiog kartoti sau, kad jie praeis, ir pabandyti prisitaikyti prie esamos situacijos.
Savęs suvokimas
Augdamas mažylis vis labiau mokosi koordinuoti savo judesius. Ketvirtąjį mėnesį kūdikiai pradeda apsiversti nuo pilvo ant nugaros, kiek vėliau išmoksta verstis ir atvirkščiai – nuo nugaros ant pilvo. Vis geriau išmoksta sugriebti patinkamą žaisliuką. Tai liudija, kad mažylis vis geriau suvokia savąjį „Aš“, nors tas suvokimas kol kas labai paprastas, daugiausia susijęs su savo kūno pajutimu. Vis dėlto tokiu būdu kūdikis po truputį įsisąmonina, kas yra jis ir „ne jis“, kur jo paties ribos, ką jis gali ir ko negali. Tai pati savęs kaip asmenybės suvokimo pradžia.
Bendravimas tarp kūdikio ir mamos ir „vidinė mama“
Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Jei pirmaisiais mėnesiais atrodė, kad kūdikis geba tik „sugerti“ jam rodomą dėmesį, o pats reaguoja labai nedaug, ir bendravimui daug iniciatyvos turėjo parodyti suaugusieji, nuo 3-4 mėnesių mažylis jau pats pradeda žaisti su mama ar kitu prie jo priėjusiu žmogumi. Negana to, kūdikis ne tik pradeda, bet ir reguliuoja žaidimą bei jį užbaigia: tą matome tuomet, kai kūdikis šypsosi, guguoja, pasisuka į suaugusįjį, tiesia į jį rankytes ir kojytes, moja rankute arba spiria.
Vis dėlto nuo mamos (ar kito suaugusio žmogaus) priklauso, kiek kūdikis išmoks savo žaidimą ir bendravimą su mama reguliuoti: gerai, jei mama yra jautri, „pagauna“ mažylio siunčiamus signalus, atsiliepia į juos, pavyzdžiui, nusišypso, kai kūdikis jai šypsosi, geba pamėgdžioti vaikučio veido išraiškas (tarkim, žiojasi jam išsižiojus), paguguoja kartu su juo, paglosto rankytes ir kojytes, pakalbina vaikelį. Ne mažiau svarbu ir pastebėti, kada kūdikis jau pavargo, gręžiasi nuo mamos, siekia kokio nors kito žaislo arba ima trinti akytes, nepatenkintas pradeda zirzti: tokiu atveju jautri mama nebetęs žaidimo, bet ims mažylį raminti, panešios arba paguldys miegoti. Trumpai tariant, mamos užduotis – tinkamai sureaguoti į tai, ką jai „sako“ savo kalba kūdikis, ir šiuos poreikius (bendravimo, miego, nuraminimo, pamaitinimo ir panašiai) patenkinti.
Jeigu mama pernelyg stipriai stimuliuos kūdikį, pavyzdžiui, nenustos su juo žaisti, „kibinti“ ir tada, kai kūdikis rodo, kad jis jau pavargo ir norėtų keisti veiklą – tai taip pat blogai, kaip ir tuomet, kai mama nereaguoja į vaikučio kvietimą su juo pabendrauti. Pirmosios mamos dažnai būna nerimastingos, besistengiančios kaip galima geriau pasirūpinti vaikučiu, joms atrodo, kad turi kūdikiui suteikti kuo daugiau dėmesio, todėl nesinori atsitraukti ir tada, kai kūdikis įvairiais signalais leidžia suprasti, kad šiuo metu jam bendrauti nesinori. Antruoju atveju mama gali menkiau reaguoti į mažylio signalus, nes yra depresiška, pavargusi, pasinėrusi į sunkias mintis ar jausmus (pavyzdžiui, išgyvenanti kokią nors krizę – nesutarimus su vyru, netektį ir panašiai).
Būna ir taip, kad mamos reaguoja nenuosekliai: vieną dieną kūdikį stimuliuoja pernelyg aktyviai, kitą dieną (ar po poros valandų) tampa „šaltos“, atsitraukusios, nebendraujančios. Tai būdinga mamoms, kurios, besistengdamos kaip galima daugiau dėmesio suteikti savo mažyliui, pervargsta ir tuomet viskuo nusivilia, joms pradeda atrodyti, kad jos nieko nesugeba, nesupranta savo kūdikio, kartais atsiranda pyktis ant vaikučio, kad su juo sunku bendrauti. Šiek tiek pailsėjusios ar pabuvusios atskirai nuo mažylio šios mamos pradeda jausti sąžinės graužatį, kad „taip blogai“ galvojo apie savo vaiką, ir, norėdamos išpirkti kaltę, vėl ima pernelyg stipriai rūpintis vaikučiu, stengiasi net iš anksto nuspėti, ko jis gali norėti ir kaip tuos poreikius kuo geriau patenkinti. Taip sukasi užburtas ratas – nuo ypač didelio rūpinimosi iki nuovargio, pykčio ir kaltės jausmo, tada vėl perdėtas rūpinimasis.
Tiek pernelyg didelė, tiek per maža ar nepastovi kūdikio stimuliacija gali turėti įtakos jo tolesnei emocinei raidai, prieraišumo formavimuisi, kartu – jo gebėjimui susidoroti su nerimu (o nerimui priežasčių kiekvienas turime kiekvieną dieną, ir mokymasis su tuo tvarkytis gyvenime yra labai svarbus).
Santykis su mama (ar kitu suaugusiuoju, kuris pastoviai rūpinasi kūdikiu ir atliepia jo poreikius) iš bendravimo „išoriniame“ pasaulyje palaipsniui perkeliamas į psichiką ir sukuria taip vadinamus vidinius „kito“ ir santykio su tuo „kitu“ atspindžius.
Paprastai šį fenomeną galima paaiškinti taip: jei mama sugeba kūdikiu tinkamai pasirūpinti, jį nuraminti, pamaitinti išalkusį, pabendrauti, kai kūdikis to nori – kūdikio psichikoje palaipsniui susiformuos „vidinė mama“, kuri nuramins tuomet, kai jis ko nors bijos ar išgyvens sunkų laikotarpį.
Mes, suaugusieji, turime tokias „mamas“, į kurias „kreipiamės“, kai kas nors gyvenime vyksta ne taip, kaip norėtųsi, apie tai net nesusimąstę ir nesuvokę – visa tai vyksta pasąmoningai. Jei kūdikystėje mama nebuvo „patikima“, tai yra, ji buvo tokia, kuri vis dar žaidžia, nors mažylis jau norėtų miegoti, arba neateina, kai jam baisu arba jaučiasi alkanas – tuomet ir savo viduje susikuriame tokią „mamą“, kuri sunkią minutę neateina arba duoda ne tai, ko mums iš tikrųjų reikia.
Tokiu atveju, užuot gebėję patys save nuraminti, turime ieškoti paguodos išoriniame pasaulyje – kreiptis į draugą, galbūt ką nors suvalgyti ar išgerti stiklą stipresnio gėrimo, pyktis su aplinkiniais (kartais nerimas mažinamas ir taip), vairuoti dideliu greičiu ar imtis kitokių daugiau ar mažiau konstruktyvių nerimo mažinimo būdų. Turbūt suprantama, kad geriausia būtų tokį nusiraminimą rasti savo viduje, nes visi kiti būdai – ne tokie paprasti ir ne visada lengvai surandami. Taigi mamos gebėjimas suprasti, ko kūdikis vienu ar kitu metu nori ir mokėjimas tuos poreikius tinkamai patenkinti, kaip matote, yra svarbus ne tik mažyliui pirmaisiais gyvenimo metais, bet turi be galo daug reikšmės ir likusiam jau suaugusio žmogaus gyvenimui.
„Mamos žurnalas“
