Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas – gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g. svorio, 53 cm ūgio. Per ketvirtą mėnesį Jurgis pasunkėjo 300 g. ir, būdamas 4 mėnesių, sveria 7200 g.
Dienos – tokios panašios
Kiekvieną kartą, išsiuntusi mūsų „dienoraštį“ redakcijai, imu baimintis, kad kitą mėnesį tikrai nebeturėsiu ką rašyti.
Dienų veidai tokie panašūs vienas į kitą! Jurgis vis auga, šypsosi, mėgaujasi mano pienu ir kasdien iš naujo atranda tą patį pasaulį. Naktimis vis dar miegame kartu, tik valgyti jis keliasi jau nebe penktą, o antrą valandą nakties. Manęs papildomi maitinimai nė kiek nevargina, ir aš vis dar be proto įsimylėjusi savo mažąjį Meistrelį. O Mindaugas vis mąsto apie mūsų vaiko ateitį. Tikriausiai bus „pamišęs“ menininkas, mokslininkas arba keliautojas. Jis įsitikinęs, kad vaikai visada būna savo tėvų priešingybės, labiau panašūs į senelius. Deja, mano racionalusis, nagingasis vyras pamiršo, kad jo vaikų mama – visiška jo priešingybė, neracionali, išsiblaškiusi žmona. Tad mūsų vaikų ateitis – nenuspėjama.
Ruduo atnešė mums naujų spalvų. Gyvenime atsirado aiškus ritmas – keliamės septintą, šiek tiek po aštuonių vežame į darželį seses. Jei reikia, užsukame į parduotuvę, nors visada mieliau palieku Jurgį Mindaugui ir į parduotuvę vykstu vakare viena. Mane pačią vargina gausybė šviesos, garsų ir žmonių, ką jau kalbėti apie kūdikį! Makaliūzė kažkokia, pasakytų mano išmintingosios dukros. Grįžęs namo, Jurgis valandėlę nusnūsta verandoje, porą valandų pabūdrauja ir vėl pučią į akį gryname ore valandą ar net dvi.
Taip netrunka ateiti ir vakaras. Mindaugas parsiveža namo mergaites, užsikuriame židinį, žaidžiame, vakarieniaujame, prieš devynias jau ruošiamės praustis, klausytis pasakų ir miegoti. Jurgis pasakų dar neklauso – tuo metu jį užmigdo tėtė. Kasdienybė, bet man nenuobodu. Dienos, nors ir panašios, kiekviena atneša vis kitokių pojūčių ir pamokų. Kartais – labai netikėtų.
Didysis BUM
Kad ir kaip saugotum vaiką, visada ateina laikas, kai jį pasišaukia Žemė. Be gumbo dar nė vienas neužaugo. Pirmąjį vaiko krytį juokaudama vadinu tikruoju gimimu. BUM, ir mažas žmogutis skaudžiai patiria visą Žemės jėgą. Štai taip, žmogau, niekas nežadėjo, kad čia bus lengva! Neseniai pirmą kartą į tvirtą ir kietą Žemės glėbį įpuolė Jurgis.
Gerai prisimenu ir Bernadetos, ir Gerdos pirmuosius „nuopuolius“. Tąkart viskas buvo paprasta – aš verkiau ilgiau, negu jos. Šį kartą viskas buvo kitaip. Vakare nukritęs nuo mūsų lovos, Jurgis gąsčiojosi visą naktį. Nors žindo gerai, nevėmė, ir atrodė, kad tikrai viskas baigėsi laimingai, miegojo mažasis tik įsitvėręs mano pirštą, dažnai pabusdavo išsigandęs savo judesių ar netyčia man prisilietus, ir labai daug verkė. Kitą dieną susisukome lovoje jaukų „lizdą“ ir raminomės: pasitelkėme homeopatiją, glostėmės, masažavomės, kartu miegojome, kartu plūduriavome šiltoje vonioje.
Žmogiukas nurimo, vėl ėmė šypsotis ir juoktis. Tačiau po poros dienų pastebėjau, kad Jurgis spardosi tik viena kojele, o kitą laiko nejudindamas. Nors ir nebuvo matyti jokių mėlynių, kraujosruvų ar patinimų, mano širdis nerimo. Išvažiavome tikrintis. Prašydama apžiūrėti mažąjį krituolį teisinausi, kad mamų akys iš baimės visada didelės. „O jūs manot mums, tėvams, lengviau?“ – juokėsi daktarėlis ir nuramino: kaulai ir sąnariai – sveikutėliai!
Jurgio draugės
Rytinė mūsų su Jurgiu pareiga – nuvežt į darželį seses. Dabar vyrukas ramiausiai sėdi savo kėdutėje, bet kol priprato, oi kaip vargome. Iki darželio – vos penkios minutės kelio, o Jurgiui tai buvo didžiausia kankynė. Su sirenomis nuvažiuodavome ir su sirenomis grįždavome. Nepadėdavo nei mano kalbinimai, nei palaikymas už rankos prie šviesoforo, nei dainavimas. Tačiau vieną kartą kėdutę pritvirtinau ne šalia, o už savęs, ant galinės sėdynės. Et, juk vis tiek niekuo tam vaikui negaliu padėti! Ir tuomet visai netikėtai mums pasitarnavo mano „ekologinis projektas“. Vasarą, nusivylusi parduotuvių siūlomomis plastikinėmis apsaugomis nuo saulės, sugalvojau pasisiūti užuolaidėles. Pačias tikriausias, mieliausias, namines. Mindaugas pritvirtino vielutes su segtukais, susiradau smagios, šviesiai žalios, raudonomis boružėmis nusagstytos medvilnės likučių, o savo mamos paprašiau pasiūti. Užuolaidėlėmis papuošiau galinius automobilio langus. Ir štai – Jurgiui patiko boružės! Dabar automobilyje mano sūnaitėlis turi savo draugių. Žiūri į jas, kalbina, o bekalbindamas kartais ir užmiega.
Sesių numylėtas, bet ne šventas
Bernadeta su Gerda savo brolį tiesiog dievina. „Aš taip norėjau brolio! Būtent šitokio brolio. Va tokio, kaip šitas,“ – tvirtina Gerda, visiškai užmiršusi, kad per visą mano nėštumą, iki pat paskutinės akimirkos troško sesės. Tiesa, jai dar sunku susitaikyti su pasikeitimais. Kartais iš jos lūpų tenka išgirsti ir skardų riksmą: „Aš noriu, kad šitas Bliaunikis nebūtų čia gimęs!“ Vis dėlto džiaugiuosi, kad šie jausmai išsilieja, o ne kaupiasi jos mažoje širdutėje. Tada galiu padėti kad ir bliaunantį Bliaunikį į lopšį ir apkabinti savo mažąją. Palaikyti, paguosti, papasakoti, kaip aš buvau maža ir susilaukiau brolio. Riksmų mažėja. Brolis krykščia iš laimės pamatęs seses. O ir sesės nepraleidžia progos parodyti jam savo meilę.
Kartą paprašiau mergaičių prižiūrėti Jurgį, o pati nuėjau tvarkyti skalbinių. Grįžtu – ogi mažasis apkaišytas šilko skaromis, vos nosis kyšo. Prisiminusi, kaip sesės skarų gausumu prieš Kalėdas rungtyniauja, kuri yra panašesnė į Mariją, patraukiau per dantį: „Oho kaip išpuošėt brolį! Jurgis dabar kaip Marija, ar ne?“ „Ne, ne kaip Marija,“ – toliau dabindama Jurgį atkirto Bernadeta. – „Jis – kaip Jėzus, tik ne šventas, nes kanopina.“ Kanopina – tai yra spardosi. O spardosi Jurgis daug. Matyt, šventas tikrai nebus.
Dantukų fėjos
Jurgis ne tik spardosi. Dar ir vartaliojasi. Paguldžiusi viename kambario gale, galiu rasti nusiritinusį iki kito. Vartosi, riečia užpakaliuką, bando spirtis. Jau nekantrauja eiti gelbėti pasaulio, – juokaujame. Gal todėl, kad tiesiog nenustygsta vietoje, o gal dėl savo traumos Jurgis šį mėnesį priaugo nedaug. Bet vis tiek yra linksmas ir žvalus, todėl nepanašu, kad badauja. „Vadinasi, jam tiek reikia!“ – kaip kirviu nukerta Mindaugas.
Šį mėnesį mus aplankė ir dantukų fėjos. Ne ne, Jurgiui dantys dar neišdygo – du pirmuosius pametė Bernadeta. Vieną išsimušė nukritusi, o kitą, vos besilaikantį, teko išrauti, nes pastebėjau už jo prasikalusį nuolatinį. Vaikui laimės – pilnos kelnės! Ištisas dienas stovi priešais veidrodį ir kaišioja pro švarplę liežuvį. Na, o Jurgis savo pirmųjų dantukų jau nekantraudamas laukia. Prasidėjo šlapių marškinėlių sezonas: rankovės šlapios iki alkūnių nuo kumščių graužimo, o priekis – iki bambos nuo tekančių seilių.
Kumščiai į burną keliauja iš karto du. O žįsdamas krūtį mažasis vis bando pasigardinti pienelį ir šalia spenelio įsūdyti dar bent vieną pirštuką. Be to, išmoko purkšti lūpomis, leisti įvairius „seilėtus“ garsus ir tuo labai mėgaujasi. Gaila, Jurgis kol kas tinkamai nesugraibo medinio šaukščiuko – tai buvo geriausias Bernadetos ir Gerdos žaislas, kai dantys dygo joms. Gražus, skanus, iš slyvos drožtas šaukštelis jau laukia – tikiuosi, mažieji pirštukai netruks įgusti.
Rudens iškylos
Jau ruduo. Man patinka šis metų laikas. Visai nesvarbu, ar už lango lyja lietūs, ar saulėje plaikstosi spalvoti medžių lapai, man visada atrodo, kad rudenį mūsų ir dvasių pasauliai susilieja į vieną. Atrodo, ištiesčiau ranką, ir tikrovė suraibuliuotų it vanduo, priversdama suabejoti viskuo, kas iki šiol buvo akivaizdu. Rudenį jaučiuosi taip arti savęs, kad nejučia imu būti ne dėl vaikų, o su vaikais. Taip turėtų būti visada, bet, neslėpsiu, ne visada pavyksta.
Kažkada labai seniai, dar prieš pasišaukdama Jurgį pas save, sapnavau, kad mūsų kieme išaugo graikiškas riešutmedis, o ant jo suposi riešutas – skaistus ir švytintis, tarsi padarytas iš vaiskios, nežemiškos šviesos. Sapną greitai užmiršau ir labai nustebau, kai Mindaugo mama pasigyrė nupirkusi Jurgiukui graikišką riešutmedį. Važiavome jo sodinti į močiutės atgautą žemę „vidury niekur“, kaip sako Mindaugas. Lijo lietus. Kombinezonais aprengti vaikai klampojo po laukinę, rudens suguldytą pievą.
Jurgis tyliai tūnojo mano glėbyje… Smagios tos rudens iškylos į „vidurį niekur“: stirna, prabėganti vos už poros šimtų metrų, į šlapią nuo lietaus rankovę valomos nosys, mąslus kūdikio žvilgsnis į horizontą ir pačios skaniausios vaišės – džiūvėsiai, duona su sviestu, karšta arbata iš termoso. Sulijome, ir važiuodama namo traukiau į save šlapių drabužių kvapus. Vaikai miegojo. Tyliai čirpavo valytuvai.
Kažkada labai seniai Bernadeta man atviravo, kad nemėgsta močiutės, nes ši kalba jai baisius dalykus. „Kokius?“ – paklausiau tada sunerimusi. „Ji man sako, kad už dangaus užsikabinti negalima,“ – skundėsi Bernadeta. Žiūrėjau dabar į pravertą savo miegančios vyresnėlės burną, kurioje jau trūksta dviejų dantų. Dangus buvo taip arti žemės. Ir aš nesusilaikiau neištiesusi rankos – o gal užsikabinsiu?
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
