Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, dabar – būdamas 4 mėnesių – sveria 7 kg 500 g, ūgis 64 cm.
Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.
Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 6 metų sūnus Arvydas.
Mažasis direktorius
Ketvirtasis Tautvydo mėnuo prabėgo nepaprastai greitai ir smagiai. Labai džiaugiamės pagaliau atšilusiu oru, tad daug keliavome, važiavome, dalyvavome. Žiema ir šalti orai buvo įgrisę iki gyvo kaulo, tad šį mėnesį mėgavomės pavasario malonumais iš esmės.
Ketvirtąjį savo gyvenimo mėnesį mažasis direktorius intensyviai dalyvavo mamos darbinėje veikloje. Jokio vargo su šituo vaiku! Mes – puiki komanda. Tautvydas mielai dalyvauja visur, kur tik man reikia. Jam svarbiausia, kad būčiau šalia, laiku pasiūlyčiau krūtį ir nepamirščiau, jog jam labai patinka būti ant rankų. Kartu su Tautvydu dalyvavome parodoje – pristatinėjome mano kurtą kvapnią produkciją (oooh, neįsivaizduojate, kiek liaupsių sulaukė Tautvydas!), posėdžiavome kosmetikos gamintojų asociacijoje, ištvėrėme krūvą susitikimų, be to, dar sugalvojau atidaryti naują aromaterapijos studiją ir gamybos cechą Kaune, tad vos ne kasdien bėgdavome į „objektą“ prižiūrėti remontų ir generuoti idėjų. Visi aplink tik ir stebisi: „Kaip tau tai pavyksta? Vaikas mažas, o tu čia kalnus verti“. O kaip neversi tų kalnų, kai toks įkvėpimo šaltinis ant rankų?!
Močiutės pagalba
Mėnesio pradžioje su savo kolektyvu dalyvavau parodoje Vilniuje. Žinoma, kartu vyko ir Tautvydas. Buvau įsitempusi: kaip čia bus, kaip čia išsisuksiu, kaip Tautvydui pavyks kelias valandas pabūti be manęs. Vis dėlto pirma išvyka su nakvyne, gyvenimas viešbutyje, pirmasis ilgesnis išsiskyrimas. Paprašiau pagalbos savo mamos. Ji vyko kartu su mumis ir padėjo prižiūrėti mažylį. Viskas pavyko kuo puikiausiai! Mano mama išaugino tris vaikus, tad kūdikio priežiūra jai nesvetima.
Mama juokavo: „Jei turėčiau ką pasiūlyti vietoj mamos pieno, galėčiau būt ir būt su anūkėliu“. Palikau Tautvydą su mama prieš rytinį miegą, pamaitintą ir pamyluotą. Mama padėjo jam užmigti, o pabudusį palinksmindavo tol, kol parskubėdavau aš. Tuomet pamaitindavau ir išleisdavau juodu į parką ilgajam pietų miegui. Taip prabėgdavo didžioji dienos dalis. Aš smagiai padirbėjau savo stende, pabendravau su klientėmis, prasiblaškiau ir labai laiminga grįžau pas Tautvydą.
Įsidrąsinau keliauti!
Po šios darbinės išvykos įsidrąsinau keliauti su mažyliu, tad kitą savaitgalį išsiruošėme su šeima į Druskininkus. Lepino kaip reta geras oras. Tautvydas buvo palaimingai ramus, Arvydas vaikiškai džiaugėsi išvyka, o mudu su Remigijum smagiai atsipūtėme nuo nesibaigiančių darbų ir pareigų.
Keliauti su šeima smagu, tik tiek, kad reikia nemenkai pasiruošti. Gal čia taip tik man? Prisikroviau tiek daiktų, kad vos uždarėme automobilio bagažinę.
Vyras juokėsi iš manęs. Bet aš kitaip nemoku. Apgalvoju visas situacijas, ko, kada gali reikėti, kokios „avarijos“ gali ištikti vaikus, taip ir išeina nekuklus bagažas. Gyvenime labai vertinu komfortą, net ir ne namuose mėgstu jaustis patogiai, stengiuosi susikurti jaukią aplinką, o tam man reikalingi daiktai, prie kurių esu pratusi kasdien.
Vis galvojau, kaip Tautvydui seksis miegoti svetimoje vietoje. Juk jis pripratęs prie savo namų aplinkos, savo lovelės.
Pasirodo, kad jam miegojimo vieta – nė motais. Miegojo taip pat, kaip visada. Nubudo savo laiku, pavalgė ir parpė toliau.
Viešbučiuose naktimis Tautvydas miegojo vežimėlyje. Tiesa, buvau įtiesusi į jį Tautvydui pažįstamą, namais kvepiantį pleduką, guldžiau mažylį ant jam įprastos galvytę formuojančios pagalvėlės, prie vežimo šono pritvirtinau baltąjį triukšmą skleidžiantį meškutį (be šio daikto neįsivaizduoju nė dienos), o viešbučio kambarį išpurškiau oro gaivikliu „Dėdė miegas“.
Tikiu, kad jaukus, raminantis levandų ir pušų aromatas, kuriuo kvėpinu namų miegamąjį prieš nakties miegą, Tautvydui padėjo pasijusti lyg namuose. Žinoma, svetimoje vietoje vaikui už bet kokius daiktus yra svarbesnis mamos artumas. Net ir miegodami ne namuose, stengėmės nepamesti įprastų vakaro ritualų: užpakaliuko vėdinimo seanso, masažo ir mankštos procedūros, maudynių. Tiesa, maudynėmis po dušu Tautvydas nebuvo labai sužavėtas, nors ir maudėsi laikomas stipriose tėčio rankose. Tad vykstant į Druskininkus įsimečiau ir specialų, plastikinį vonios gultuką. Jį priklijavus prie dušo kabinos grindų Tautvydo maudynės tapo kur kas paprastesnės.
Išsiderinusios dienotvarkės pasekmės
Per visas išvykas, keliones ir darbus, buvusi stabili ir kasdien tokia pat Tautvydo dienotvarkė šiek tiek išsiderino. Man tai buvo nauja, labai naudinga patirtis. Išvykose neišėjo (nenorėjome) migdyti Tautvydo 19 val., tad tiesiog įtraukėme į dienotvarkę vieną papildomą miegelį ir taip prailgindavome dieną iki 21 val. Nieko specialiai nereikėjo daryti, Tautvydas tiesiog pavargęs nulūždavo autokėdutėje ar vežimėlyje, snūsteldavo pusvalanduką ir vėl būdavo žvalus.
Kartais mamos klausia: kaip vaikas žino, kada yra dienos miegas, kada nakties? Kada reikia keltis po pusvalandžio, o kada miegoti ilgai? Pats kūdikis to tikriausiai nežino, tačiau jo kūnas, vidinis laikrodis tikrai žino. Dar vienas dalykas, leidžiantis kūdikiui susigaudyti paros ritme, yra ritualai: aiškiai matau, kad kasdien pasikartojanti veiksmų seka prieš naktinį miegą Tautvydui jau yra įprasta, pažįstama ir leidžia suprasti, ko mes iš jo norime.
Būna, kad užmigęs nakčiai, po 40 min. jis nubunda. Kai augo Arvydas, neturėjau patirties, ir galvojau, kad viskas, nubudo, daugiau nebeužmigs ir imdavau mažylį iš lovelės. Tačiau vėliau pastebėjau, kad jei imituojame naktį, neimame kūdikio iš lovelės, nekalbiname jo, per 5–10 min. jis ir vėl užminga. Tiesa, kartais Tautvydas prabudęs gailiai pravirksta, tuomet parodau jam, kad esu šalia: paglostau, pasuku ant šonelio, palaikau šiltą delną ant ausytės ir ašaros greitai baigiasi.
Kūdikiui labai svarbu jaustis saugiam – tik tuomet įmanomas ramus miegas.
Buvo dienų, kai Tautvydas dienos miego išmiegodavau ilgiau, nei įprasta, dėl to labai nusivėlindavo naktinio migdymo laikas. Du ar tris kartus mažylis neužmigo iki 22 val. Tiesą pasakius, daugiau to pakartoti nebenoriu. Kodėl? Todėl, kad vakarais mažylis tampa labai neramus, zirzena, verkšlena, pasidaro įnoringas: netinka nei kalbinimas, nei nešiojimas, nei šokiai, nei muzika. O kaip gi nebūsi irzlus… Juk per dieną tiek įspūdžių, tiek patirčių prikaupta, maža galvelė tiesiog ūžia!
Kažkur skaičiau, kad kūdikių ir mažų vaikų organizme išsiskiria streso hormonas kortizolis, jei jie nėra užmigdomi iki 21 valandos. Todėl mažieji tampa pikti ir irzlūs, o naktį blaškosi, dažnai nubunda ir verkia be jokios priežasties. Po „smagios“ naktelės, jie nubunda tinkamai nepailsėję, todėl kitą dieną „ieško penkto kampo“, būna hiperaktyvūs.
Norint šito išvengti, vaikus būtina migdyti vaikišku laiku, t. y. iki 21 val. Tam, kad ketvirto mėnesio kūdikis lengvai užmigtų 21 valandą, dienos miegai vėliausiai turi pasibaigti 18–18.30. Tomis dienomis, kai leisdavau Tautvydui miegoti bet kaip, vis tiek bandydavau viską sudėlioti taip, kad po paskutinio dienos miego jis pabustų šeštą ar po šešių. Kartais pabusdavo pats, kartais tekdavo pažadinti.
Ilgesnės dienos, vėlesnis guldymas
Persukus vasaros laiką man dingo noras migdyti kūdikį 19 val. vakare. Pirmiausia dėl to, kad tokiu metu lauke (ir kambaryje) dar šviesu. Antra: nenoriu skriausti Arvyduko. Jis labai mėgsta būti lauke, eiti pasivaikščioti, žaisti kamuoliu kieme – vieno išleisti dar negaliu. O ir šiaip, prašilus orams, norisi ilgiau pavakaroti gryname ore, kažkur nuvažiuoti, pavakarieniauti mieste ir pan. Tad dėl visiškai savanaudiškų paskatų pakoregavau Tautvydo dienotvarkę ir dabar ji atrodo taip:
7.00 – pabunda ryte
9.20–10 val. rytinis miegelis
12.20–15 val. pietų miegas
17.20–18 val. vakarinis miegelis
21.00 – užmiega nakčiai
Naujoji dienotvarkė Tautvydui patiko, matau pagal jo nuotaiką. Vienintelis šios dienotvarkės minusas, kad man gana sunku vakare, kai vienu metu turiu nuprausti ir pamigdyti abu vaikus. Žinoma, Arvydas jau savarankiškas, o ir vyras man mielai pagelbėja, tačiau šiek tiek irzulio vakarais vis dėlto būna. Arvydas nori gauti savo dėmesio porciją, plius jam nelabai patinka, kad jis, didelis berniukas, turi eiti miegoti kartu su leliuku. Anksčiau džiaugdavosi, kad štai lelius užminga anksti, o jis, dičkis, dar gali pažaisti. Nieko, manau, kad kitą mėnesį Tautvydas pereis prie dviejų dienos miegų, tuomet nakčiai vėl užmigs kiek anksčiau, ir viskas stos į savas vėžes.
Ilgėja būdravimai
Ketvirtą mėnesį dienos metu kūdikis gali išbūti nemiegojęs apie 2 valandas ir 15 min. Nuo praėjusio mėnesio būdravimo intervalas pailgėjo dar 15 minučių. Anksčiau 7 val. ryte nubudęs mažylis tiesiog lūždavo 9 valandą rytiniam miegeliui, o dabar užmiega 9.15–9.20. Po ilgojo dienos miego intervalas gali būti ir 2,5 valandos, tad reikia akyliau stebėti kūdikį ir nepraleisti momento, kai mažylį apima malonus nuovargis. Būtent tada užmigdyti yra lengviausia.
Psichomotorinės raidos šuolis
Kai Tautvydui buvo 15 savaičių, jis išgyveno pirmąjį psichomotorinės raidos šuolį.
Nesipainiokite, tai ne tas pats, kas augimo šuolis, kai kūdikis daugiau valgo, daugiau miega ir per kelias dienas stipriai ūgteli. Psichomotorinės raidos šuolis – tai toks laikotarpis, kai kūdikis mokosi atlikti naują fizinį veiksmą. Pirmasis toks šuolis mažylį ištinka 3–5 mėnesiais, kai jis mokosi vartytis. Kuo tai pasireiškia? Irzlumu, padidėjusiu jautrumu ir svarbiausia – sutrikusiu miegu. Mamos dažnai skundžiasi, kad kūdikis esą buvo „auksinis“ iki tam tikro laiko, o paskui visai staiga jį lyg kas užkerėjo, ir jis ėmė miegoti neramiai, blaškytis, dažnai prabudinėti. Tai normalu. Kai kūdikis mokosi kažko naujo, jo nervų sistema išgyvena sunkų periodą. Dienos metu kūdikis sąmoningai mokosi ir kartoja tą patį fizinį veiksmą, o nakties metu vyksta nesąmoninga viso to repeticija. Taip nutiko ir Tautvydui. Tikėjausi ir laukiau šio šuolio, kai mažylis pradėjo iš pradžių suktis ant šono, o vėliau visais įmanomais būdais, valios pastangomis ėmė bandyti apsiversti. Osteopatė, pas kurią reguliariai lankomės, parodė, kaip padėti mažyliui ir paskatinti jį apsiversti, ir po kelių treniruočių jam pavyko! Didis džiaugsmas aplankė mamą, tėtį, brolį ir senelius. Tiesa, naktys, po to kai Tučiui (jau prilipo pravardė) pavyko apsiversti, nebuvo ramios, kaip anksčiau.
Kiekvieną kartą, kai mažylis įeidavo į paviršinio, negilaus miego fazę jis bandydavo apsiversti. Pastenėdavo, pazirzėdavo, apsiversdavo. Spėkite, kas tada? O tada išsibudindavo ir labai užpykdavo ant savęs, nes apsiversti atgal tai nemoka! Pirmą naktį bandžiau laikyti mažylį rankomis, bet ne visada spėdavau pagauti, nes mamos miegas po intensyvios dienos saldus, oi koks saldus. Antrąją naktį neiškentusi pasiėmiau Tautvydą į savo lovą, apkabinau iš nugaros ir tiesiog neleidau makaluotis. Išsimiegojome gana normaliai, turint galvoje, kad maždaug kas dvi valandas Tautvydas budo ir reikėjo jam padėti užmigti vėl.
Trečiąją naktį sugalvojau, kad pabandysiu mažiuką migdyti ant šono ir paramstyti iš abiejų pusių suvyniotais į pailgą ruloną rankšluosčiais. Voila! Ši idėja pasiteisino! Pasirodo, kad mano berniukui tiesiog pabodo miegoti ant nugaros. Taigi dabar, kai naktį Tautvydas nubunda, aš tiesiog pasuku jį ant kito šoniuko, paramstau, ir abu galime miegoti toliau.
Dažni naktiniai prabudimai po raidos šuolio išliko. Kartas mažylis bunda 3, kartais 5 kartus per naktį. Tai normalu. Kuo intensyvesnė mažylio raida, tuo neramesnis naktinis miegas. Mamos vadina tai miego sutrikimu, bet aš, kaip miego specialistė, galiu patikinti, kad sutrikimas būtų tada, jei tokio amžiaus vaikas naktį nepabustų visai. Šiuo periodu svarbiausia mamos užduotis – parodyti kūdikiui, kad VIP aptarnavimas nakties metu neteikiamas. Tai reiškia, kad naktį prabudusį mažylį turime nuraminti ir užmigdyti teikdami kuo mažiau pagalbos. Idealiausia visai nelįsti prie vaiko ir leisti jam užsimigdyti pačiam. Deja, realybėje taip būna retai. Dažnas kūdikis pradeda gailiai verkti ir prašyti pagalbos.
Suteikime tą pagalbą, bet nepersistenkime. Kuo minimalesnė pagalba bus, tuo labiau jūs sau padėkosite už poros mėnesių, kai naktiniai kūdikio prabudimai taps dar dažnesni.
Labiausiai reikalus tėvai pagadina būtent pirmojo raidos šuolio metu. Dėl nežinojimo tėvai vertina kiekvieną kūdikio prabudimą, kaip alkio, skausmo ar baimės ženklą, todėl jaučia pareigą kūdikį pamaitinti ar panešioti. Ir štai čia prasideda „miego sutrikimai“. Kūdikis įpranta gauti tam tikrą pagalbą, jis nebemoka nusiraminti kitaip. Tėvai skundžiasi: „Jis rėkia, kol nepaimu ant rankų!“ arba „Jis nenusiramina tol, kol neduodu krūties, o kai tik duodu nevalgo, iškart užmiega“.
Atsiprašau, o kas jam parodė tokį raminimosi pavyzdį? Patys tėvai. Tad nėra ko pykti ant kūdikio, jis nekaltas.
Tautvydą mokau nurimti ir užmigti savarankiškai ar su labai nedidele mano pagalba: geriausiu atveju, ką siūlau jam nakties metu, tai yra pasukimas ant šono, palaikymas už rankų, paglostymas, ekstra atveju (kai pati lūžtu miegu) galiu pasiimti jį į savo lovą, bet taip per keturis mėnesius dariau vos kelis kartus. Nenešioju ir nemaitinu kaskart nubudusio, nes puikiai žinau, kur tai nuveda, – augindama vyresnėlį Arvydą, buvau ne juokais prisidirbusi.
Raidos šuolio metu sutriko ne tik nakties, bet ir dienos miegas. Anksčiau ramiai miegojęs berniukas dabar ėmė prabudinėti po 40 min. miego, kai keičiasi miego fazė. Tai irgi yra normalu. Po pirmojo ir po trečiojo dienos miegų Tautvydas nubunda po 40 min. linksmas ir žvalus, tai ženklas, kad miegelio pakako. Tačiau nubudęs per ilgąjį pietų miegą jis labai supyksta ir gailiai verkia. Tuomet tais pačiais, minimaliais pagalbos būdais, padedu jam grįžti atgal į sapnų karalystę ir jis išmiega jam reikalingas 2 ar 3 valandas.
Pamirškite raminamuosius lašus
Raidos šuolio metu labai svarbu skirti pakankamai dėmesio kūdikio nervų sistemos raminimui ir balansavimui. Pamirškite raminamuosius lašiukus, sirupėlius ir žvakutes! Yra kur kas natūralesnių ir veiksmingesnių metodų.
Patys geriausi, mamų išbandyti, yra šie: buvimas gryname ore, kasdienės maudynės, masažai ir mankštos. Tik reikia tai daryti ne prabėgomis, o kasdien, kantriai ir metodiškai. Lengva mankštelė – tris kartus per dieną po 5 minutes, masažas – kas vakarą, bent 10–15 min., maudynės – kas vakarą, grynas oras – kasdien ir kuo daugiau. Gaila, bet kai duodu šį patarimą mamoms per paskaitas ar konsultacijas, jos dažnai praleidžia jį pro ausis.
Paskui rašo laišką ir skundžiasi: „Vis tiek prabudinėja, nors viską išbandžiau. Rekomenduokite lašiukų ar žvakučių“. Kai paklausiu, kiek kartų darė mankštą ar masažą, atsako, kad vieną–dvi dienas, o apie lauką atsakymas dažniausiai būna toks: „Nebuvome, nes blogas oras“. Kartais, „gavusios barti“, mamos susiima, pabando įgyvendinti šį nervų sistemos raminimo planą ir paskui tikrai džiaugiasi rezultatais. Reikia tik netingėti ir neieškoti lengviausio kelio. Lašiukai ir žvakutės vieni, be procedūrų, stebuklo tikrai nepadarys.
Migdo kvapai, migdukas ir baltasis triukšmas
Vienas iš pagalbinių metodų, kuriuos naudoju vaikų miego gerinimui yra aromaterapija. Vakarais Tautvydą (kartais ir Arvydą), masažuoju specialiu, raminamuoju aliejų mišiniu „Sapnų debesėlis“. Jo sudėtyje yra levandų, ramunėlių ir mairūnų eterinių aliejų, kurie palankiai veikia nervų sistemą ir padeda nusiteikti miegui. Mūsų miegamasis kvepia oro gaivikliu „Dėdė miegas“, kuris veikia dvejopai: valo orą ir ramina nervų sistemą. Vakaro maudynės irgi kvapnios: naudojame nuostabaus aromato eterinių aliejų mišinį „Saldžių sapnų“. Kartais mėgstu užlašinti lašelį šio gėrio ant vaikų pataliuko, Arvydo žaislo ar Tautvydo migduko.
Pragyvenę neramaus miego periodą, dar kartą įvertinome baltąjį triukšmą skleidžiantį meškutį, apie kurį jau esu rašiusi.
Primenu, kad turime tokį žaislą, kuris skleidžia neįkyrų garsą, kol kūdikis užmiega (ir įminga), ir vėl įsijungia tada, kai mažylis pradeda šnarėti ar verkšlenti. Galiu pasakyti tik vieną žodį: TOBULA! Įsivaizduokite, per mobiliosios auklės kamerą matau, kad po 40 min. miego Tautvydas ima busti: kruta, niurna, maskatuoja rankytėmis. Sureagavęs į garsą, kad ir visai nežymų, kaip mat įsijungia išmanusis migdukas ir ima skleisti kūdikiui pažįstamą garsą „šššš“, kurį girdėdamas, mažylis pratęs užmigti. Dažniausiai tik tiek pagalbos mažyliui ir reikia, jis nurimsta ir vėl panyra į miegą. O jei ne, tai bent jau neįsiverkia ir neišsibudina tol, kol prie lovelės atskuba mama ar tėtis. Visiems jautruoliams ir neramuoliams rekomenduoju pabandyti išmanų baltąjį triukšmą, labai gaila, kad neturėjau tokio puikaus pagalbininko, kai augo Arvydas, kuris pabusdavo nuo bet kokio garso.
Siekia žaislo
Dar vienas smagus ketvirtojo mėnesio gebėjimas – Tautvydas rankutėmis siekia žaislo ir jau sugeba jį laikyti, įsidėti į burną. Pagaliau galime išbandyti visus gražius žaisliukus ir barškučius, kuriuos palankynoms atnešė draugai ir artimieji!
Pastebėjau, kad kuo žaislas paprastesnis, tuo labiau vaikas jį mėgsta. Svarbu, kad būtų patogu paimti mažomis, dar ne visai klausančiomis rankytėmis, na ir dar visai smagu, jei žaislas barška ar traška. Vienas mėgstamiausių Tautvydo žaislų – traškanti medžiaginė knygutė. Paguldau berniuką ant pilvo, priekyje padedu tą knygutę, o jis su rankutėmis ją čiupinėja, braškina ir atrodo be galo savimi patenkintas. Smagu matyti, kaip mažas žmogutis atranda savo galimybes.
Neatidėliokite vaikų atsiradimo
Kiekvienas kūdikis atneša šviežio oro gūsį į savo šeimą. Tikriausiai mamos sutiks su manimi, kad, gimus vaikams, atrandi save iš naujo: supranti ko iš tiesų nori, kas tau patinka, kam iš tikrųjų nori skirti laiką (likusį nuo vaikų priežiūros). Juk tiek moterų, gimus vaikams, visiškai pakeičia savo darbinės veiklos pobūdį. Gimus vaikams gyvenimas tampa kokybiškesnis! Išmoksti protingai planuoti laiką, efektyviai išnaudoti kiekvieną minutę, labiau mėgaujiesi procesu. Visas moteris, kurios vis atidėlioja nėštumą ir gimdymą, noriu padrąsinti: vaikas, nesvarbu, pirmas ar antras (apie trečią dar nieko negaliu teigti), tikrai nesutrukdys siekti karjeros aukštumų ir tikrai nesugriaus jūsų gyvenimo. Neatidėliokite vaikų atsiradimo, nes kai jie kažkada atsiras, jūs galvosite: „Ko aš taip ilgai laukiau?!“. Vaikai yra įkvėpimo šaltinis ir, jiems gimus, pamatai pasaulį ir savo gyvenimą visai kitoje šviesoje. Tampi visybiška. Drįstu teigti, jog net įgyji supergalių!
Nesirinkite tarp vaikų ir karjeros, imkite abu!
Taip, nėra lengva derinti motinystę ir darbą, tačiau tai įmanoma. Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Žinoma, ne visos moterys nori plėšytis ir spausti iš savęs maksimumą. Klausykite savo širdies ir nuolat klauskite savęs: „Ar aš esu laiminga dabar, darydama tai, ką darau?“. Vakarais, kai po visos dienos maratono esu nusikalusi ir pikta, mano atsakymas dažnai būna NE ir galvoje kirba mintis: tuoj viską mesiu!!! Tačiau, atsigulusi į lovą, pergalvojusi visus per dieną padarytus darbus, girdėdama šalia ramiai kvėpuojančius savo vaikus, suprantu, kad esu labai laiminga ir rytoj manęs laukia puiki, kupina įdomios veiklos diena. Neslėpsiu, kad turiu nuostabų vyrą, kuris yra veiklus ne mažiau nei aš. Abu varome, kaip užsukti. Žinoma, jam, kaip vyrui, lengviau, nes vyrų tokia prigimtis: eiti, daryti, užkariauti, nugalėti. Aš esu gležnesnė, jautresnė, daugiau vadovaujuosi emocijomis. Pasakysiu atvirai: jei ne Remigijus, tikriausiai seniai būčiau metusi savo darbinę veiklą. Vyro palaikymas moteriai be galo svarbus. Ačiū, Remigijau, už tai!
Kai gyvenimo tempas TOKS, labai svarbu mokėti susidėlioti prioritetus ir suprasti, kas svarbiausia šiandien. Gimus Tautvydui, prioritetus dėliotis išmokau dar labiau. Atsisakau dalies darbų (neįtikėtina!), visiškai neplaku savęs dėl to, kad kartais namai neblizga švara (ar žinojote, jog neplauti indai niekur nepabėga?), esu sau švelni (jei šiandien noriu pamiegoti pietų miego, – pamiegu, nes žinau, jog pusvalandžio trukmės grožio miegelis pagerins mano nuotaiką ir sustiprins efektyvumą), jei nespėju pagaminti pietų, – nesigraužiu, užsisakau iš kavinės, jei matau, kad man mirtinai reikia pagalbos, – prašau jos! Kai pradedu graužtis dėl kokio menkniekio, kurio nespėjau padaryti, galvoju: ką tai reiškia prieš visą gyvenimą? Dažniausiai visiškai nieko. Vieną rytą, kai su berniukais voliojomės lovoje (aš keliuosi 5 val., tad kai vaikai keliasi, grįžimas atgal į lovą būna nerealiai saldus), pagavau save galvojančią: „Kokia nereali dabar akimirka! Noriu kuo labiau ištęsti ją ir pasimėgauti“. Mėgavomės tol, kol Arvydas pavėlavo į mokyklą.
Ir jums, mielos mamos, šią Mamos dieną linkiu vertinti savo gyvenimo didingumą, nesureikšminti buitinių smulkmenų, džiaugtis kiekvienu padaryti darbu, kiekviena jaukia akimirka. Susitelkime į tai, kas svarbiausia DABAR. Dabar mūsų laikas, tad išnaudokime jį taip, kaip mums patinka. Jei šiandien neturime jėgų, noro ir atrodo, kad viskas slysta iš rankų, – užsidarykime namuose, susisukime į jaukų pledą ir merdėkime tol, kol atsigausime. Įsiklausykime į save ir būkime sau švelnios, tik per ilgai negailėkime savęs. Eikime ir džiaukimės kiekviena mums duota diena, nes gyvenimas vienintelis ir nepakartojamas. Ir šiandiena nėra gyvenimo repeticija. Šiandiena yra gyvenimas!
Su meile Mama Giedrė
„Mamos žurnalas“
Susiję
As tik tiek pasakysiu, maitinau savo kudiki tuo baisiuoju nemigos periodu kas valanda naktimis, nors skaiciau Giedres patarimus „neprisidirbt”, bet man beproto reikejo miego, nes be 7-8h as bunu pikta kaip velnias, ir zinot ka?? Nuo 8men jis ismiega visa nakti, be problemu. Taip kad nevisada miego ekspertai teisus 🙂