Vienuoliktasis kūdikio mėnuo. Auga naujas redakcijos kūdikis Tautvydas

Vienuoliktas Tautvydo gyvenimo mėnuo buvo kupinas pačių įvairiausių įspūdžių ir emocijų!

Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, dabar – būdamas 11 mėnesių – sveria 11 kg ir ūgtelėjo iki 80 cm.

Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (28 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.

Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 7 metų sūnus Arvydas.

„Mūsų šalis“ – Egiptas

Vienuoliktas Tautvydo gyvenimo mėnuo buvo kupinas pačių įvairiausių įspūdžių ir emocijų! Turėjome džiaugsmingų ir nelabai džiaugsmingų patirčių. Džiaugsmingoji dalis apie tai, kad buvome išvykę rudens atostogų į savo mylimą Egiptą.

Sakau mylimą, nes būtent Egipte prieš beveik dešimtmetį sutikau savo vyrą Remigijų. Taip ši šalis tapo „mūsų“ šalimi ir beveik kasmet stengiamės aplankyti Sacharos dykumą ir Raudonąją jūrą.

Taigi per moksleivių rudens atostogas susipakavome savo berniukus ir išsiruošėme trumpučių atostogų. Dar vasarą buvau nupirkusi pigius lėktuvo bilietus į Ovda oro uostą Izraelyje, nuo kurio vos valanda kelio iki sienos su Egiptu. Po kankinamai ilgo skrydžio, per kurį mūsų vaikai siaubė lėktuvą visaip, kaip tik išmanė, buvo palyginus trumpa ir maloni kelionė viešuoju transportu iki pasienio. Ten, susirinkę vaikus, vežimus ir lagaminus, savo kojomis perėjome sieną, išgyvenome dešimtis patikrinimo procedūrų (Izraelis ir Egiptas – mirtini priešai) ir atsidūrėme tikrame rojaus kampelyje – Tabos kurorte. Turkio mėlynumo jūra, palmių giraitės, Sinajaus kalnynas, prabangūs, bet visai nebrangūs viešbučiai, spengianti tyla, tiesiog gatvėse besiganantys ir palmių lapus skainiojantys, iš dykumos atklystantys kupranugariai, jokio miesto šurmulio, beveik jokio automobilių eismo.

LInksmybės Egipte

Taba yra ramybės oazė, tokio Egipto dar nebuvau mačiusi. Rojaus kampelyje praleidome penkias dienas. Mano berniukai buvo stebėtinai ramūs, geri ir paklusnūs. Negalėjau atsidžiaugti tokiu pasakišku laiku su savo mylimiausiais vyrais.

Kiauras dienas maudėmės, drybsojome paplūdimyje, vaikščiojome jūros pakrante, grožėjomės kalnais, ragavome vietinius vaisius ir bendravome, bendravome. Kasdien po pietų miegodavome pokaičio. Vieną dieną berniukai viršijo visus miego rekordus. Užmigo dienos miego16 val. ir atsibudo… tik 6 val. ryte! Su Remigijumi nežinojome, ar džiaugtis ar liūdėti: galvojome, gal saulėje perkaito, gal kokį egzotišką vaisių suvalgė ir dėl to miega, kaip užkerėti princai. Bandėme prižadinti, nes bijojome, kad pabus vidury nakties ir neleis mums miegoti.

Prižadinti nepavyko, paknirzėjo abu ir toliau, apsivertę ant kito šono, užmigo. Tą vakarą sėdėdama balkone su vaizdu į Raudonąją jūrą ir kitų miestelių žiburius, perskaičiau visą knygą ir pajutau tikras atostogas. Ačiū mano vaikams, kad leido tėvams pasimėgauti taip reikalinga ramybe nors vieną vakarą.

Namo parskridome pustuščiu lėktuvu, nes dauguma su mumis keliavusių atostogautojų kurortuose pasiliko ilgiau.

Berniukai visą kelionę pramiegojo patogiai įsitaisę per visas tris sėdynes, taigi kelionė atgal prilygo skrydžiui privačiu lėktuvu ir visai neprailgo.

Po atostogų – į ligoninę

Po atostogų – pragaras

Po nuostabių atostogų laukė tikras pragaras, nes Tautvydas susirgo neaiškia liga. Iš pradžių liga neatrodė rimta. Praėjus porai dienų po kelionės, mažylis sukarščiavo iki 37,6°C. Pernelyg nekreipiau dėmesio, nes po kelionių jam taip visada būna, – tai vadinama aklimatizacija, ir toks laikinas temperatūros pakilimas tik rodo, jog imuninė sistema nepriekaištingai atlieka savo darbą. Po dviejų dienų karščiavimo, kurio niekaip specialiai negydžiau, nes visada laikausi rekomendacijos nemušti temperatūros, kol ji nesiekia 38,5°C, Tautvydukas vis dėlto sukarščiavo rimtai. Karštis pakilo iki 39°C, tad nuskubėjau pas šeimos gydytoją.

Kraujo tyrimai nerodė nieko baisaus – lyg ir virusėlis prisikabino, nors CRB rodiklis pamažu augo (tai rodo bakterinės kilmės infekciją). Temperatūra kilo agresyviai: sugirdžius ibuprofeno ir numušus, po 6 val. prasidėdavo baisus šaltkrėtis ir termometro stulpelis vėl šokdavo aukštyn.

Nepažinau savo vaiko! Iš linksmo, judraus berniuko liko bejėgis lapelis, kuriam niekas neįdomu, – norėjo tik gerti pienuką ir būti ant rankų. Nukritus temperatūrai, šiek tiek atsigaudavo, bet neilgai trukus vėl apsiniaukdavo. Mačiau, kad jo savijauta labai prasta.

Po trijų dienų tokio karščiavimo be jokių papildomų simptomų, nuvežėme berniuką į skubios pagalbos centrą Kauno klinikose. Per beveik 6 valandas Tautvydukui buvo atlikti visi reikiami tyrimai ir, neradus nieko konkretaus, buvo nuspręsta paguldyti į ligoninę. Gydytojai tik skėsčiojo rankomis: „Kažkokia mistinė liga, bet žiūrėsime, ieškosime, kur infekcijos židinys“. Sutikite, pavadinimas „mistinė liga“ 2018 metais skamba ganėtinai įdomiai, tačiau aš, kaip medikė, puikiai suprantu, jog ne visada įmanoma rasti ligos priežastį. Juolab kad prieš savaitę grįžome iš Egipto, kur tikrai galėjome pasigauti kažką egzotiško.

Tautvydukui įvedė kateterį, sulašino lašelinę, ir pradėjo leisti labai stiprius, plataus spektro antibiotikus. Vargšas vaikelis per dieną išgyveno tiek siaubo ir skausmo, kad vakare abu sriūbavome kruvinomis ašaromis. Jis – dėl to, kad buvo pervargęs ir įbaugintas dienos procedūrų, aš – dėl to, kad gailėjau jo ir jaučiausi pačia baisiausia motina planetoje (juk tai aš sugalvojau atostogauti tame nelemtame Egipte).

Kitą dieną palatos gydytoja pasakė, kad mūsų vaiko pavardė apvesta raudonu rašikliu, kaip itin sunkaus paciento. Ir vėl puoliau į ašaras, nes tiesiog nebežinojau ir ką galvoti. Net ir leidžiant antibiotikus, Tautvydas karščiavo. Visa laimė, kad gėrė daug vandens ir mano pieno, – tai padėjo apsisaugoti nuo dehidratacijos.

Inkstų uždegimas skambėjo kur kas paprasčiau, nei sepsis ar Dengė karštinė

Gal tai Dengė karštinė?

Mūsų palatos duris nuolat varstė gydytojai: tikrino, ar neatsiranda meningokokinis bėrimas, ar vaikas orientuojasi aplinkoje ir pan. Atmetę plaučių ar inkstų uždegimo, mononukleozės, meningokokinės infekcijos diagnozes, gydytojai ėmė klausinėti, ar Egipte vaiko nesukando uodai (sukando!), ar nebuvo kažkokių žaizdelių, nubrozdinimų, įpjovimų (buvo!), per kuriuos galėjo patekti infekcija. Buvau informuota, kad įtariamas kraujo užkrėtimas, ar netgi sepsis, nes CRB rodiklis vis dar laikėsi aukštas, bet kadangi medikams nepavyko rasti infekcijos šaltinio, buvo neatmetama ir Dengė karštinės tikimybė. Tai virusinė liga, kurią platina Afrikiniai uodai.

Trečią dieną gaunant intraveninius antibiotikus, nustojo kilti temperatūra, ir mano vaikas pradėjo panašėti į save. Daugiau nei savaitę pragyvenus nežinioje ir spėliojimuose, gydytoja pasakė, kad šlapimo pasėlyje vis dėlto auga bakterija, – netipinė, atspari daugumai antibiotikų, tikėtina, kad pasigauta ne Lietuvoje. Lengviau atsipūčiau, nes pagaliau žinojau, kas yra mano vaikui. Inkstų uždegimas skambėjo kur kas paprasčiau, nei sepsis ar Dengė karštinė.

Savaitė ligoninėje

Nelaimei po dienos ši diagnozė buvo atmesta, nes išaugusių bakterijų kolonija buvo nepakankamai didelė, kad patvirtintų pielonefrito diagnozę. O ir inkstukų echoskopija nerodė pakitimų. Vėl grįžome prie „mistinės ligos“ diagnozės. Gydytojai bandė mane raminti, kad tikriausiai bus infekcija viršutiniuose kvėpavimo takuose, nes būdamas ligoninėje Tauvydas pradėjo knarkti, švarpti ir šnopuoti: prasidėjo didžiulė sloga ir adenoiditas. Esu tikra, kad šią infekciją pasigavome ligoninėje, tad nelabai noriu tikėti, jog dėl jos Tautvydas visą savaitę šitaip karščiavo. Reziume: iš ligoninės mus išleido po savaitės. Išraše radau diagnozę: nepatikslinta bakterinė infekcija. Taip ir nesužinojome, kokia zaraza užsikrėtė mūsų vaikas. Bet tai jau nesvarbu. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai. Penktą hospitalizavimo dieną jis jau lipo palatos sienomis, šūkavo ir mėtė daiktus pro savo metalinės lovelės kraštą. O aš gavau labai gerą pamoką: nėra čia ko bastytis po pasaulį su tokiu mažu vaiku.

Uždegimai dėl sauskelnių

Kol buvo svarstoma apie šlapimo takų infekciją ar inkstų uždegimą, mūsų gydytoja suteikė man labai daug informacijos apie tai. Būtinai noriu pasidalinti. Pasirodo, kad šlapimo takų infekcijos ir inkstų uždegimai tokiems mažiems vaikučiams dažniausiai būna dėl sauskelnių. Ten, kaip žinia, yra ideali terpė daugintis bakterijoms, o jautresnius šlapimo takus turintis, infekcijoms imlesnis vaikas, tas bakterijas labai greitai „susirenka“. Tame vaikų ligų skyriuje, kuriame gulėjo Tautvydas, vaikučiai dažniausiai gydomi nuo šlapimo takų ar inkstų uždegimų! Antroje vietoje – plaučių uždegimai.

Klausiau gydytojų, ar yra daryti kokie nors tyrimai, kurie patvirtintų ryšį tarp šlapimo sistemos ligų ir vienkartinių sauskelnių. Jie tik nusišypsojo ir pasakė: „Mes visi puikiai žinome, kieno naudai yra atliekami tokie tyrimai. Tyrimai yra viena, o praktika rodo visai ką kita“.

Viešint Egipte, Tautvydas visą savaitę prabuvo su vienkartinėmis sauskelnėmis. Porą kartų net buvo pasituštinęs į jas, nors namie to niekada nebūna. Buvau tikra, kad karštame klimate bakterijos dauginosi dar intensyviau ir būtent šitai susargdino mano berniuką. Juk jis nepratęs prie vienkartinių sauskelnių! Namuose jis segi daugkartines sauskelnes arba išvis jokių.

Nors ši diagnozė ir nebuvo iki galo patvirtinta, tačiau gydytoja man priminė svarbias taisykles: jei jau naudojame vienkartines sauskelnes, tai keiskime jas kuo dažniau, net jei į jas pasišlapinta vos vieną kartą! Užpakaliuką ir lytinius organus būtina apiplauti tekančiu vandeniu kaskart keičiant sauskelnes. Ir dar vienas dalykas, kurį griežtai prisakė daryti mus prižiūrinti gydytoja: prausiant lytinius organus, berniukų apyvarpę reikia pradėti atsmaukti jau pirmaisiais gyvenimo metais. Man tai buvo naujiena, nes šeimos gydytoja rekomendavo tai daryti kur kas vėliau. Ir pirmagimį Arvydą šią procedūrą išmokėme daryti gal tik po trečiojo gimtadienio. Taisyklės nuolat keičiasi! Pirmomis dienomis man buvo tikrai sunku atlikti Tautvydui šią intymią procedūrą, bet netrukus įgudau ir pamačiau, kad nėra taip sudėtinga, kaip atrodo.

Dabar kasdien maudantis vonioje išsiprausiame „iš pagrindų“ – kiek patupėjus šiltame vandenyje tai padaryti kur kas lengviau.

Ačiū Dievui, nedažnai tenka lankytis ligoninėse, kaip pacientei, tačiau man buvo sveika pamatyti, kaip per kelerius metus į gera pasikeitė mūsų sveikatos priežiūros sistema. Nuoširdžiai sakau: likau maloniai nustebinta ligoninės tvarka, palatų jaukumu, maisto kokybe ir jaunų gydytojų profesionalumu, empatija ir aukšta bendravimo kultūra. Nieko panašaus į tai, kas buvo prieš gerus 5–6 metus, kai gulėjau ligoninėje su viduriuojančiu Arvydu. Čia belieka ištarti AČIŪ tiems, kurie pasirūpino šiais teigiamais pokyčiais.

Egipte buvo taip gera, o grįžus… nelabai

Dar vienas nerimas

Dar vienas nerimas, kurį apturėjau šį mėnesį, vadinasi sėklidžių vandene. Ne juokais išsigandau, kai vieną vakarą prausdama Tautvydą pastebėjau, kad viena jo kapšelio pusė didesnė už kitą. Tiesa, skausmu mažylis nesiskundė, o po nakties miego kapšelis vėl atrodė įprastai. Nuskubėjome pas vaikų urologą ir sužinojome, kad čia paprasčiausia vandenė, kuri mažiems berniukams pasitaiko ne taip jau retai. Buvome nuraminti, kad dauguma vandenės atvejų išaugami iki 18 mėnesių, o tie vaikai, kurie neišauga, – operuojami. Operacija trumpa, nesudėtinga ir nepavojinga. Nemalonu, bet tikrai ne blogiausia, kas gali nutikti. Po savaitės vaikų ligoninėje buvo proga perkratyti vertybes ir padėkoti Dangui už sveikus vaikus. Pamačius, kaip serga kiti vaikai, sėklidžių vandenė atrodė pati mažiausia problema.

Kaip „atstatinėjame“ imunitetą

Per ligas sutriko miego ir valgymo ritmas

Antibiotikų ir ligos sugniuždytą imunitetą būtina nedelsiant stiprinti, nes priešingu atveju visą šaltąjį sezoną teks kariauti su peršalimo ligomis. Kas vakarą sąžiningai įtrinu abu berniukus aliejų mišiniu „Neįveikiamas skydas“ – jo sudėtyje esantys rozalinų, čiobrelių, mirtų eteriniai aliejai švelniai žadina imuninę sistemą ir palankiai veikia kvėpavimo takus. Pėdutes kas vakarą įtrinu rozalinų eteriniu aliejumi. Tokias procedūras darysime tris savaites, po to rekomenduojama daryti savaitės pertrauką ir kartoti ciklą iš naujo. Šventai tikiu, kad grynas oras, vandens procedūros, gerosios bakterijos, vitaminas D ir aromaterapiniai įtrynimai padės mano berniukams pražiemoti sveikiems. Įtrynimai ir masažai su aliejiniais mišiniais irgi padeda palaikyti ir normalią odos būklę, nes, prasidėjus šildymo sezonui, susiduriame su amžina mažų vaikų problema – ploteliais išsausėjusia kūno ir veido oda. Augaliniai aliejai primaitina odą, o namuose visą parą veikia ultragarsinis oro drėkintuvas, kuris pripildo aplinką taip reikalingos drėgmės, o kartu garuojantys eteriniai aliejai valo ir grynina įkvepiamą orą. Kadangi sauso oro pasekmės labiausiai jaučiamos naktį (mums visiems ima nemaloniai kimštis nosis), prieš miegą tepliojamės nosies landas sviestmedžių aliejumi. Jis daro stebuklus! Jei turite panašių problemų, būtinai išbandykite – tikrai nesu atradusi nieko veiksmingesnio!

O kaip dėl lauko?

Atvėsus orams, sąmoningai stengiamės planuotis laiką, kad liktų bent valandėlė per dieną, kurią praleidžiame su vaikais lauke. Grynas oras nepaprastai svarbus fizinei ir emocinei vaikų sveikatai: iš lauko jie grįžta laimingi, harmoningi, ramūs, alkani, pilni įspūdžių. Būna tokių dienų, kai galvoju: „O Dieveeeee, reikės eiti į laukąąąąą. Gal neit? Juk pamiegojo pietų miego lauke“. Bet paskui susiimu ir prisimenu, kad mažyliui labai svarbu pakeisti aplinką ir pamatyti pasaulį už namų sienų. Jei vežame kūdikį į lauką tik dienos miegui, tai mes tiesiogine to žodžio prasme iš jo pavagiame įspūdžius ir edukaciją, kuriuos dovanoja kasdieniai pasivaikščiojimai lauke. Taigi sąžiningai kasdien šlifuojame ramias savo rajono gatveles. Paspaudus šaltukui, susizgribau, kad reikia pasirūpinti vaikų odos apsauga. Arvydukas mėgsta nusilaižyti lūpas, o Tutuko odelė šiaip jautroka, greitai parausta nuo menkiausio sudirginimo.

Į pagalbą pasitelkiau šįmet atnaujintos receptūros apsauginį balzamą „Raudoni skruostukai“, kurio sudėtyje esantys kakavos ir mango sviestai, simondsijų ir migdolų aliejai sukuria natūralią apsauginę plėvelę odos paviršiuje ir neleidžia šalčiui, vėjui bei drėgmei pažeisti odos. Dėka kakavos sviesto balzamas kvepia dangiškai, kaip „Bounty“ šokoladukas!

Miego fronte nieko naujo

Vienuoliktąjį mėnesį miego srityje pokyčių nedaug. Tautvydas miega vieną ilgą arba du trumpesnius dienos miegus. Tiesa, vis dažniau nutinka pirmasis variantas, ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes vienas ilgas dienos miegas garantuoja, kad vakare be didelės kovos pavyks užmigdyti mažąjį išdykėlį laiku. Apie kokią kovą kalbu? Labai jau išdykęs pasidarė mūsų jaunėlis!

Po visų ramių vakaro ritualų prasideda tikras spektaklis: taip sąmoningai tempiamas laikas ir bandoma atitolinti miego pradžią. Vartaliojasi, makaluojasi, juokiasi, spygauja, kutenasi, lipa vienas kitam ant galvos. Ir, mano didelei nuostabai, šitų linksmybių iniciatorius dažniausiai būna Tautvydas! Arvydukas puikiai žino, kad kiekviena miego minutė yra brangi, ir užmigus vėliau vakare, kitą rytą bus labai sunku keltis į mokyklą. O Tautvydui tai kas rūpi… Ar 7 ar 8 ryte atsikels, jokio skirtumo. Jo dienos, jo naktys.

Vakarais tenka pabūti griežta mama. Po vonios, masažų ir kitų ritualų staigiai išjungiu šviesą, bandau nutaisyti griežtą balso toną (tai tikrai sudėtinga žiūrint į dūkstančius vaikus) ir kartoju frazę „metas miegoti“. Paskutiniu metu Tautvydui sunkiai pavyksta užmigti savo lovelėje. Vis tas motorikos šuolis kaltas! Jis neleidžia kūdikiui gulėti ramiai: reikia stotis, žingsniuoti, ropštis iš lovelės. Maksimaliai tausodama savo kantrybę ir taupydama Tautvydo ašaras priėmiau sprendimą kurį laiką migdyti berniuką šalia savęs: pažindau, nusuku nuo savęs, stipriai apsikabinu ir tiesiog neleidžiu makaluotis.

Mažojo pyktis trunka lygiai minutę arba dvi, o tuomet jis taikiai nurimsta ir įsidėjęs čiulptuką ima migdytis. Kai pupulis įminga, perdedu jį į lovelę ir didžiąją dalį nakties jis miega joje kuo ramiausiai.

Prieš patenkant į ligoninę, pakakdavo sūnelį pažindyti kartą per naktį, paryčiais, apie 5–6 val. Ligos metu žindžiau daug ir dažnai, kone kiaurą parą. Naktimis ligoninėje miegojome kartu, nes mano mažasis buvo labai įsijautrinęs nuo visų patirtų išgyvenimų ir savo lovelėje tiesiog negalėdavo įmigti giliai, vis busdavo ir verkdavo. Miegoti dviese vienvietėje lovoje buvo tikrai nepatogu. Aišku, koks ten miegas. Tomis naktimis daugiau dirbau Tautvydo miego sergėtoja ir temperatūros matuotoja. Tautvydas tiuntino pieną kaskart prabudęs, kartais kas valandą, kartais kas pusvalandį. Krūtis tarnavo vietoj čiulptuko – norėjau atkurti normalų skysčių kiekį ir mikroflorą, kurią nužudė stiprūs antibiotikai, o kad motinos pienas tam geriausias įrankis, mane užtikrino Tautvydą prižiūrinti gydytoja.

Žinau, kad per ligoninėje praleistas paras susiformavo įprotis ramintis ir migdytis su krūtimi, ir šiek tiek dėl to nervinuosi, nes žinau, kad netrukus reikės daryti tam tikrus žygius šiuo klausimu. Visus metus labai džiaugiausi tinkama Tautvydo miego higiena, todėl dabar, artėjant pirmajam gimtadieniui, tikrai nenoriu apsileisti. Manau, kad kitame numeryje papasakosiu, kaip elgtis ir ką daryti, kad atpratintumėte kūdikį nuo vienokio ar kitokio netinkamo migdymosi įpročio. Tikiuosi, kad man užteks ryžto ir kantrybės išgyventi tas kelias sunkesnes naktis. Nebijokite, nekalbu apie „cry it out“ metodą, nesu tokia beširdė – yra kur kas švelnesnių ir sąmoningesnių būdų.

Nors dantukų dar nėra, valgo viską

Dantų trūkumas trukdo ragauti

Papildomo maitinimo srityje tokelės tokios, kad Tautvydui labai trūksta dantų, kad galėtų tinkamai išragauti visą maistą, kuriuo taip domisi. Ir juokinga, ir liūdna žiūrėti, kaip mažasis stengiasi atkąsti kokio skanėsto kąsnelį. Berniukas ir toliau valgo grūdines, daržovines, mėsiškas, pieniškas ir kitokias košes, bet vis dažniau ragauja tai, kas yra ant bendro šeimos stalo.

Šio mėnesio naujienos – žuvis ir kiaušiniai. Abu nauji produktai berniukui labai patiko.

Kitaip ir nesitikėjau, nes Tautvydas yra naujų skonių ištroškęs ragautojas, niekada neatsisakantis to, ką jam siūlai. Iš žuvų ragavome orkaitėje keptą upėtakį, o iš kiaušinių gaminome lengvą omletuką. Su upėtakiu viskas gerai, pavalgė ir pavalgė, o štai dėl kiaušinio kilo didžiulis triukšmas – berniukas niekaip nesuprato, kodėl omleto tiek mažai! Pabandymui iškepėme iš vieno kiaušinuko, bet porcija Tautvydui pasirodė niekingai maža, jis pašėlo šūkauti ir daužyti rankutėmis į maitinimo kėdės staliuką: „Duokit vaaaalgyt po galais!“.

Vienas žingsnis iki pirmo žingsnio

Auklė išmokė Tautvydą tvarkingai nulipti nuo sofos. Praėjusį mėnesį jis visaip projektavo, kaip čia nulipti nenukritus, bet dar nelabai pavykdavo,  tekdavo pagelbėti. Šį mėnesį Tautvydas pagaliau suprato, kad norint nulipti nuo sofos, reikia ne griūti galva žemyn, o pataikyti užpakalį ant krašto taip, kad būtų patogu nuleisti kojas ant grindų. Labai greitai jis išmoko ne tik nulipti, bet ir užlipti ant sofos! Vieną dieną auklė papasakojo, kaip, palikusi Tautvydą minutei ant grindų, atėjusi į kambarį, rado jį pūpsantį ant sofos.

Iki savarankiško vaikščiojimo liko labai nedaug. Tikiu, kad per pirmąjį gimtadienį jau vaikščios savarankiškai. Tautvydas drąsiai žingsniuoja laikydamasis už baldų, stovi nesilaikydamas ir vis mažiau griūna. Tiesa, kai reikia kokį dėmesio vertą objektą pasiekti greitai, tuomet berniukas tupia ant grindų ir žaibo greičiu nuropoja keturiomis. Sakau, gal reikėų užsirašyti į mažųjų ropliukų lenktynes?!

Vienuoliktą mėnesį pastebiu progresą ir kalbos srityje. Be „au, miau ir būūū“, Tautvydas pradėjo juokingai balbatuoti pasikartojančiais skiemenimis bebebebe, dadadada, tetetete. Išmokėme mažylį užsidengti rankyte burną, kai sako garsą aaaaaa, – tikrai žinote, apie ką kalbu. Jam juokinga pačiam iš savęs, kai pavyksta savarankiškai ar su mamos pagalba tai padaryti!

Puodai – geriausi žaislai

Tradiciniais žaislais Tautvydas domisi mažai. Iš parduotuvėje perkamų žaislų jam patinka tik kamuolys, kurį su broliu mėgsta ridenti ir gaudyti, stumdoma medinė mašinėlė ir juokingai šokantis ir dainuojantis katinas. Tautvydui daug labiau rūpi puodai, šaukštai, tvarkingai lentynose sudėliotos knygos, brolio kaladėlės, visokios dėžutės, mamos kosmetikos buteliukai. Tiesa, su pastaraisiais buvo nutikusi nejuokinga istorija.

Vieną rytą Tautvydas nubudo anksti, per patį mano rytinio gražinimosi ritualo įkarštį. Atsinešiau jį į vonią, pasodinau ant grindų ir daviau žaisti dėžutę su nagų lakais. Kelias minutes Tautvydas susižavėjęs grožėjosi ir čiupinėjo žėrinčius buteliukus, o paskui, kaip įprasta, pradėjo mėtyti juos aplink save. Tepliodama blakstienas tušu, užuodžiau patalpoje acetono kvapą. Atsisukau ir siaubingai persigandau: visas Tautvydo veidas, plaukai, rankos ir drabužiai buvo nutapšnoti raudonu nagų laku! Mažasis nenaudėlis ne tik sugebėjo sudaužyti buteliuką ant baltų vonios plytelių, bet ir stilingai pasipuošti kraują primenančiu makiažu. Vyras pajuokavo, kad Helovino išvakarėse toks makiažas visai į temą. Deja, man visai nebuvo juokinga! Pradėjau isterikuoti, kaip reikės nuvalyti tą laką nuo vaiko veido ir plaukų. Parodžiau Tautvydui jo atvaizdą veidrodyje – jam tai pasirodė labai linksma, o ir katutes plojant labai gerai delniukai sulimpa. Pusę dienos turėjau reikalų: važiavau į prekybos centrą ieškoti lako valiklio be acetono, nes reikėjo kažkokiu būdu nugramdyti ilgalaikį šventinį makiažą. Radau tokių riebių, bekvapų, acetone free servetėlių, kuriomis vargais negalais pavyko sutvarkyti vargšą Tautvydą.  Visa laimė, kad neprisitrynė to lako į akis…

Šventinis gruodis

Nuo praėjusių metų gruodžio 7 dienos švenčių laukimas mūsų šeimai tapo dar labiau ypatingas. Gruožio pradžioje minėsime pirmąjį Tautvydo gimtadienį! Laukia tikras festivalis, nes vaikų gimtadienius visada minime triukšmingai ir linksmai. Galvoje jau dėlioju savo koldūnėlio šventės planą.

Linkiu mūsų skaitytojoms nuostabių artėjančių švenčių, jaudinančio artimųjų šurmulio namuose, puikių dovanų, nuoširdžių šypsenų, stiprios sveikatėlės ir dar geresnių ateinančių metų!

Su meile mama Giedrė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + 5 =

Kitos temos: