2 metų vaikas: pasiekimai, raida, mityba, kalba. Pasakoja Giedrė Veličkienė

Tautvydas su tėveliais

Ar dar pamenate Tautvydą, kurį visus metu auginome žurnale? Tautvydas gimė gruodžio mėnesį, o šiemet jam sukanka 2 metukai.

Mamos Giedrės Veličkienės paprašėme papasakoti, kaip praėjo antrieji jūsų numylėtinio metai.

Visi žodžiai su „š“

Liabuš! – jums sako antrąjį gimtadienį švenčiantis Tautvydas ir aš, jo mama Giedrė. Kodėl liabuš? Todėl, kad į plepučio amžių žengiantis Tautvydukas kone prie visų žodžių prideda raidelę š: apiš (ačiū), pišiš (piešti), sutiš (sultys)… Tai ir liabuš!

Antrieji Tautvydo gyvenimo metai praėjo greitai, įdomiai ir labai labai džiaugsmingai! Mūsų mažas koldūniukas per metus išaugo ir tapo tikru berniuku! Jau supratote, kad Tautvydas intensyviai mokosi kalbėti, – prie to labai prisideda vyresnis brolis Arvydas, kuris mažėliui vis sako: „Pasakyk „brolis“, duosiu mašinytę. Pasakyk „mama“, duosiu knygutę, pasakyk „ačiū“, pavaišinsiu tuo, ką pats valgau“.

Šurmulio ir vaikų plepėjimo šiuo metu namuose tikrai netrūksta!

Pasiekimus sunku išvardinti

Antrąjį gimtadienį pasitinkantis Tautvydas jau moka naudotis puoduku (su sauskelnėmis miega tik naktį, bet greitai nereikės visai, nes po miego jos dažniausiai būna tuščios), moka savarankiškai pavalgyti (tik ne sriubą), labai mėgsta piešti, karpyti, o labiau už viską – šokti ir dainuoti!

Tautvydas „varo“ tokias programėles, kad vos spėjame filmuoti! Vieną šokančio Tautvydo vaizdo įrašą įkėliau į socialinius tinklus, tai per kelias dienas jis surinko 365 000 peržiūrų. Sakau kolegėms: „Mes su vyru stengiamės, reklamas aromámai filmuojame, bet tiek peržiūrų tikrai nesurenkame. Tautvydas pašoko, visiems stogą nunešė“.

Pastebėjusi mažylio pomėgį muzikuoti, pradėjau vesti jį į muzikos mokyklėlę, kurioje mano berniukėlis tiesiog žydi: aktyviai dalyvauja visose veiklose, dainuoja, ploja, šoka, noriai bendrauja su kitais vaikais. Abu laukiame šios kassavaitinės pramogos.

Liabuš!

Į darželį dar neišėjo

Į darželį Tautvydo šį rudenį dar neleidome. Kad ir koks savarankiškas, kad ir koks gudročius, bet pagalvojome, kad dar kiek anksti darželiui. Man taip miela, kad jis gali rytais keltis kada nori, pietų miegoti kiek nori, valgyti kada nori ir kiek nori. Tegul dar pasibūna jaukiai namučiuose! Tuo labiau kad turime nuostabią auklę, su kuria draugaujame jau daugiau nei pusantrų metų. Aš vis dėkoju Dangui, kad mums atsiuntė Reginutę. Visa šeima ją labai pamilome ir kasdien džiaugiamės gražia Tautvydo ir jo auklės draugyste.

Reginutė vis sako, kad Tautvydas jau paskutinis vaikas, kurį ji „augina“, paskui eis mėgautis užtarnautu poilsiu, nebent dar sugalvosime Tautvydui ir Arvydui sesę ar brolį padovanoti, tai dar pasiliktų pas mus. Taip žmogus spaudimą pajutęs ir imi galvoti, kad gal reikėtų ir tą trečią meilės vaisių susiorganizuoti? Man taip gera, kai namai pilni judesio, netvarkos ir triukšmo! Nėra nieko malonesnio, nei grįžti iš darbo ir vos pravėrus duris į glėbį pagauti spiegiančius ir į tave ištiestomis rankomis atbėgančius vaikus!

Dantų „kriminalas“

Tikriausiai pamenate Tautvydo dantų kriminalą. Pirmojo gimtadienio numeryje rašiau, kad Tauvydas dar neturi nė vieno danties. Aš jau buvau rimtai sunerimusi, nes pirmagimiui Arvydui dantys išdygo pusės metų ir visiškai tokia seka, kokia aprašoma vadovėliuose. Tautvydui pirmasis dantis išdygo 13 mėnesių ir tas buvo… krūminis. Dyvai, ne kitaip! O paskui kad pasipylė tie dantys… Po septynis iš karto dygo! Nelengvas laikas buvo, bet dabar baltuoja jau beveik pilna burnytė perliukų. Labai saugome ir prižiūrime dantukus: kas vakarą deramės, kad ponulis leistų juos išvalyti. Išvalome, bet triukšmo ir nepasitenkinimo būna, oi būna. Jei Tautvydui kažkas nepatinka, tai jis leidžia apie tai sužinoti labai garsiai.

Diskotekų žvaigždė

Auga labai ekspresyvus ir ekstravertiškas vaikas. Visai kitoks nei brolis. Mums su Remigijum keista matyti tokį milžinišką berniukų charakterio skirtumą. Arvydukas drąsus ir išdykęs būdavo tik namie, kitoje aplinkoje jis daugiau stebėdavo aplinką ir į linksmybes ar draugystes su kitais, ypač nepažįstamais, vaikais leisdavosi retai.

O Tautvydą mes juokais vadinam čigonėliu. Nes jam dzin, kokia aplinka ir kokie žmonės: jeigu jam linksma, tai jis ir dalyvauja! Štai, buvome išvykę atostogų, viešbutyje vakarais vykdavo vaikų diskoteka. Spėkite, kas buvo „diskano“ žvaigždė? Aišku, Tautvydas! Taip „davė vaizdų“, kad ne tik mes, bet ir viešbučio svečiai filmavo jo pasirodymą. Kai programėlė baigėsi, Tautvydas pasičiupo užsienietę, kiek vyresnę už save mergaitę už rankos ir liepė jai kartu bėgioti per visą viešbučio teritoriją. Net neatsisuko pažiūrėti, kaip laikosi mama, tėtis ir brolis. Nubėgo nė neatsigręždamas, turbūt iš patirties žino, kad mes vis tiek niekur nedingsime.

Broliai

Mitų griovėjas

Užvis keisčiausia tai, kad Tautvydui neveikia tokie grasinimai, kaip veikė Arvydui.

Pavyzdžiui, prekybos centre Tautvydas užsimano kažkur eiti. Nueiname, pažiūrime, pabūname, sakau – eikim jau toliau. Jis stovi kaip įkaltas, ant rankų paimti irgi neleidžia. Sakau: „Na gerai tada, ate, mes jau einame, lauksime ir tavęs“. Spėkit, ar eina? Apsisuka ir nukeliauja savais keliais ten, kur nori. Arvydui šitas „ate“ visada suveikdavo, o Tautvydas – mūsų įsitikinimų griovėjas.

Bobučių draugas

Nepaisant užsispyrėlio geno, mano mylimukas Tautvydukas auga mielas, švelnus ir jautrus berniukas. Mėgsta pasiglaustyti, pasimyluoti, vidury dienos kviečia pagulėti apsikabinus po pledu, nori būti nešiojamas, nori, kad pasūpuotumėme ant rankų, kaip leliuką, dažnai be jokios priežasties padovanoja bučkį. Labai myli kitus vaikus: jei jau nueiname kur į žaidimų kambarį ar muzikos pamokėlę, tai myluoja visus iš eilės, bučiuoja, glosto, o jei kitas vaikas verkia, tai labai sunerimsta ir rodo man, kad bėda nutiko. Kai išeiname pasivaikščioti po savo gatvelę, jis visoms praeinančioms bobutėms mojuoja, bučkius siunčia, o jei bobutė pakalbina, tai Tautvydas ją ir savo sausainiu pavaišina. Turbūt į tėtį čia jis toks komunikabilus – Remigijus su visais ir visada bendrą kalba randą.

4 mėnesių sloga

Kadangi daug metų dirbu sveikatingumo srityje, dažnai išgirstu komentarų, kad „jau tavo vaikai, Giedre, tai turbūt niekada neserga. Tu ten savo aliejukais, purškaliukais juos saugai, tai jokios bacilos nebaisios“. Deja, kartais serga ir mano vaikai. Antrųjų metų pradžia mums buvo labai sudėtinga. Maždaug dešimties mėnesių Tautvydui prasidėjo sloga. Aš įpratusi, kad sloga trunka ilgų ilgiausiai savaitę. Čia be aliejukų ir tepaliukų, tiesiog nieko nedarant. O tuomet sloga tęsėsi kelis mėnesius. Taip, perskaitėte teisingai. Tautvydas slogavo keturis mėnesius ir aš niekaip nesupratau, kur šuo pakastas.

Nei mes kur praėjusią žiemą su juo eidavome labai (turiu galvoje viešas vietas), nei brolis sirgo, oras namuose geras (iš nevilties net oro tyrimus darėme!), pelėsio nėra, o kūdikiui kaip sloga, taip sloga.

Išbandėme viską, nes buvo neįmanoma kentėti – dieną snarglys bėgo upeliu, naktį kimšosi nosis. Keturis mėnesius buvau normaliai nemiegojusi, nes naktimis gelbėdavau Tautvydo nosį.

Vieną dieną galų gale atėjo nušvitimas. Nuėjome pas osteopatę eilinei mankštelei, pasiskundžiau jai, kad nebežinau ką daryti dėl slogos. Tautvydui net veidas būdavo nuo jos užburkęs! Osteopatė Miglė patarė: „Giedre, tu pagalvok apie laiką, kada sloga prasidėjo. Kas tuo metu naujo vyko Tautvydo gyvenime, dienotvarkėje, gal valgiaraštyje atsirado koks naujas produktas?“. OMG, galvoju aš sau. Kaip aš anksčiau nesupratau! Sloga alerginė! Dešimties mėnesių pradėjau duoti Tautvydui karvės pieno produktų: tai jogurtuko, tai varškytės. Ir sulig ta diena prasidėjo sloga! Iškart išbraukiau pieno produktus iš Tautvydo valgiaraščio ir, nepatikėsite, bet po dviejų dienų sloga baigėsi. Vaikas pradėjo normaliai kvėpuoti, kur kas ramiau miegoti, susitvarkė viduriai, nes slogos mėnesiais dažnai paviduriuodavo, o aš vis galvodavau, kad nuo mikstūrėlių, kurias vargšui vaikui girdžiau nuo slogos.

Visų draugas

Alergija pienui

Taip mes išsiaiškinome, kad Tautvydas alergiškas pienui. Bet ne laktozei, kažkam kitam. Visai neseniai Arvydukas valgė sausus pusryčius su pienu (be laktozės) ir užsimiršęs davė Tautvydui paragauti VIENĄ šaukštą. Neįsivaizduojate, kokios buvo pasekmės! Tautvydui kaip mat raudoniu iškaito skruostai, naktį jis pradėjo viduriuoti, o užpakalis atrodė, kaip nuplikytas. Tokia stipri alerginė reakcija pasireiškė po ilgesnio laiko pieno nevartojimo ir, akivaizdu, čia kalta ne laktozė.

Beje, pieno produktų atsisakiau ir pati – sulig šiuo sprendimu mano veidą pagaliau nustojo berti pūlingais spuogeliais (dar niekad neturėjau tokios gražios odos!). Pasakiau apie tai savo mamai, ir ji po kiek laiko prisiminė, kad mane vaikystėje berdavo nuo pieno mišinio, tad jie pirkdavo kažkokį specialų, be laktozės ir būdavo geriau, nors sloga ir angina aš sirgdavau labai dažnai. Matyt, ir man pienas netinka. Kai atsisakėme pieno, Tautvydas nė karto rimčiau nesirgo, tfu tfu tfu.

O kaip dėl motinos pieno?

Žinau, kad laukiate pastraipos apie žindymą ir motinos pieną. Tautvydą žindžiau 1 metus ir 2 mėnesius. Lygiai dvigubai trumpiau, nei pirmąjį sūnų. Tačiau nesijaučiu nuskriaudusi Tautvydą, nes žindymo pabaiga buvo labai natūrali. Tautvydas nesiskundžia apetitu: nuo metų valgo viską kartu su šeima ir valgo tikrai gerai. Tad, suėjus metams, dienomis nebuvo poreikio valgyti pieną. Būdavo, kad pažinda rytais, po nakties ir vakare, prieš miegelį. Naktį nuo papinėjimosi atpratinau prieš pat pirmąjį gimtadienį, dieną visada užmigdavo be krūties. Vasario pabaigoje turėjau išskristi į parodą Vokietijoje ir nusprendžiau Tautvydo kartu neimti, nes bijojau tuo metu siautėjančio gripo (lėktuve tikrai būtų kokį velnią pasigavęs).

Nebuvau namuose dvi naktis. Mano mama sakė, kad Tautvydas prieš nakties miegą trynėsi į jos krūtinę, bet didelės dramos nebuvo. Grįžau ir pieno jam nebereikėjo. Pasiūliau krūtį vos tik įžengusi pro duris, bet jis tik apžiojo, patraukė kelis kartus ir paleido. Tiek ir bėdos.

Puoduko universitetas

Puoduko srityje irgi viskas įvyko natūraliai. Vasaros pabaigoje susitarėme su Tautvyduko aukle, kad pradėsime puoduko akciją ir bendromis jėgomis, iki antrojo gimtadienio išmokysime vaikiną nedaryti į kelnes. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Pradėjome dažnai siūlyti sėstis ant puoduko, leisdavome visokius ten psss pssss, syyysyyy garsus, plojome katučių, jei reikalas įvykdavo, ir vis primindavome, kad nepamirštų vėl ant puoduko atsisėsti.

Buvo visko: ir sėdo, ir nesėdo, ir darė, ir nedarė, ir puoduką naują pirkome, kad būt įdomiau, ir ant tualeto sodinome, ir prie kibiro statėme, kad stovėdamas, kaip brolis, darytų. Ir išmokėme! Daug greičiau, nei atėjo antrasis gimtadienis! Vieną dieną, rugsėjo viduryje Tautvydas tiesiog pradėjo prašytis ant puodo. „SyssyyyŠ“ – girdžiu iš kito kambario galo ir matau, kad atbėga Tautvydas besičiupinėdamas papilvę. Žodžiu, aktyviai dirbdamos kartu su Reginute, per kelias savaites išmokėme vyriškį puodo reikalų ir dabar pačios džiaugiamės, viena kitai pasakojame, kad „štai, šiandien visą dieną be sauskelnės, ir tik viena avarija buvo“. Nupirkau milijoną medvilninių kelnaičių, pasakiau Tautvydui, kad kieti bičai sauskelnių nenešioja (pažiūrėk į brolį!), tai dabar labai nori mūvėti kelnaitėmis. Ryte pats išsirenka, kuriomis „puošis“.

Pirmas vaikas skirtas motinystės pamokoms, o antrasis – apdovanojimui, jei gerai tas pamokas išmokai

Būk kaip brolis

Beje, „būk kaip brolis“ labai gerai veikia. Dažnai tuo pasinaudoju. „Nori būti stiprus, kaip brolis? Valgome morkyčių, oi valgome!“ Valgo morkytes ir rodo raumenis sulenkęs ranką, čiupinėjasi bicepsus. Paskui sakau „parodyk presą“: tai pakelia marškinukus ir tapšnoja sau per išsipūtusį pilvūzą. Mirtinai juokinga, negaliu.

Tautvydas labai kopijuoja Arvydą. Su vyru dažnai alkūnėmis susibaksnojame: „Žiūrėk, žiūrėk, jau kažkur šitas holivudas matytas“, – kai Tautvydas, kažko negavęs, užsidengia rankomis veidą ir krenta ant sofos rėkdamas „aaaaah“.

Jei Arvydas daro prisitraukimus, tai žiūrėk ir mazgys atsigulęs užpakalį kilnoja. Jei Arvydas susiraitė ant fotelio žiūrėti filmukų, tai ir Tautvydas tuoj prisistatė, šmurkšt pas brolį atsisėdo ir – neįtikėtina – bet sėdi gan ilgą laiką ramiai. O Arvydukas, šaunuolis mūsų, irgi moka iki brolio lygio nusileisti: ir paspiriamomis mašinytėm pavažinėja, ir kamuoliu pažaidžia, ir imtynių eina. Tik vieno Arvydas prašo: neiti į jo kambarį ir neimti žaislų, kurie jam šiuo metu labiausiai patinka (ši pozicija keičiasi maždaug kas mėnesį). O Tautvydui brolio kambarys, kaip tas uždraustas vaisius Adomui ir Ievai… Stovi stovi prie uždarytų durų, krapšto krapšto, kad atidarytų… Vis dėlto gerbiame antroko Arvydo norą turėti savo erdvę, stengiamės neatsiklausę neleisti ten Tautvydo, bet labai džiaugiamės, kai Arvydas kartais išneša mylimiausius žaislus Tautvydui pasižiūrėti. Tada namuose kokią valandą būna palaiminga ramybė.

Mažasis teatro kritikas

Labai mėgstu teatrą, tad natūralu, kad ir mano vaikai nuo mažens prie to pratinami. Su Arvyduku esame išžiūrėję visus Kauno lėlių teatro spektakliukus ir ne po vieną kartą. Šį rudenį nusivedžiau į spektaklį ir Tautvyduką. Iškart pasakiau Arvydui, kad jei brolis bus neramus, tai pabūsime keliolika minučių ir išeisime, nes su Arvyduku būtent taip ir buvo: renginius dozavome po truputį, kol vaikinas išmoko susikaupti ir ramiai išsėdėti 45 minutes ar valandą.

Tautvydas išžiūrėjo visą spektaklį patį pirmąjį kartą! Pamatytumėte, kaip jis ten dalyvavo: plojo katučių, rodė pirštuku į personažus, kartojo garsus. Sėdėjau ir negalėjau atsidžiaugti, kad toks „kultūringas“ vaikas auga. Tad dabar esame lėlių teatro lankytojai kone kiekvieną savaitgalį.

Tautvyduko krikštas

Vasarą surengėme Tautvydo krikštynas. Krikštynų šventė buvo jauki, šviesi ir saulėta. Jei pamenate, pirmoje vasaros pusėje kone kasdien pylė lietus. Su nerimu laukiau Krikštynų dienos, nes buvome užsakę sodybą gamtoje, vaikams batutą ir visokių linksmybių, kurias galima įgyvendinti tik lauke. Bet liepos 14-oji išaušo šilta ir saulėta! Ir mūsų gražuolis buvo pakrikštytas mano vyro gimtinėje, naujoje, šviesioje, modernioje bažnyčioje. Ceremonijos metu Tautvydas noriai bendravo su kunigu. Kai kunigas klausė: „Ar atsižadate piktosios dvasios?“, Tautvydas uoliai linksėjo, užgrojus vargonams Tautvydas pradėjo šokti – visi svečiai leipo juokais.

Šventė buvo meškinų tematika, tad užsakiau animatorius. Telefonu paprašiau, kad parinktų nebaisų meškos kostiumą, nes šventės kaltininkas išsigąs. Kur tau, vaikeli! Tik pamatė tą meškiną, šoko nuo mano kelių ir nubėgo pas jį, leidosi meškos nešiojamas ir nieko nebijojo. Štai toks komunikabilus pilietis auga mūsų Tauvydas.

Antras vaikas – kaip prizas

Dažnai pagalvoju, kad pirmas vaikas skirtas motinystės pamokoms, o antrasis – apdovanojimui, jei gerai tas pamokas išmokai. Antrasis mamystės kartas man toks saldus, toks nuostabus. Jau nebedarai visokių nesąmonių, kaip pirmąjį kartą, neprisigalvoji įvairiausių, gyvenimą sunkinančių taisyklių ir tiesiog mėgaujiesi tuo, kas vyksta! Čia aš apie save. Tikrai antrąjį kartą daugiau pasimėgavimo. Nežinau, kokia to pagrindinė priežastis. Visų pirma esu vyresnė. Pirmo vaiko susilaukiau 20-ies, antrojo 27-erių. Šiemet man suėjo 29 ir pastebiu, kad kasmet viduje vis geriau jaučiuosi. Lieka vis mažiau perfekcionizmo. Vyras už mane vyresnis 9 metais, jis man anksčiau dažnai sakydavo: „Palauk, pamatysi, kaip su metais viskas kitais atrodys“. Netikėjau, bet dabar tikrai matau, kad ir jausmas, ir požiūris kitoks. Ir ne tik motinystės sferoje.

Dvidešimties dar labai ieškojau savęs, o dabar jau aiškiai žinau, kas esu, ką noriu veikti ir jaučiuosi labai laiminga savo darbinėje veikloje, matau didelę savo darbo ir kūrybos prasmę, todėl negaila nei vakarų, nei savaitgalių, nei ankstyvų rytmečių (keliuosi 4 val. ryte), skirtų darbui. Man tai padeda išlaikyti sveiką balansą tarp buvimo mama ir buvimo tiesiog žmogumi.

Nepaisant užsispyrėlio geno, Tautvydukas auga mielas, švelnus ir jautrus berniukas

Mama keičia vaidmenį

Dirbdama su mamomis aš dažnai matau, kaip moterys, augindamos vaikus, pameta save ir tą sveiką balansą. Grįžti atgal būna labai sunku. Būtent todėl šiais metais „paleidau“ į pasaulį aromáma socialinės atsakomybės projektą „Mama keičia rolę“. Pirminė jo idėja buvo padėti moterims grįžti į darbo rinką po motinystės „atostogų“. Ypač toms, kurios „sėdėjo namuose“ 4–6 metus ar dar ilgiau. Sąmoningai rašau „atostogos“ ir „sėdėti namuose“ kabutėse, nes nei ten atostogos, nei pasėdėsi.

Man labai patiko būti Arvydo mama 24/7, bet lygiai taip pat patinka būti veiklia, užsiėmusia ir savęs nepamirštančia mama Tautvydui. Nesvarbu, kiek laiko skyrei vaikui, svarbu, koks kokybiškas tas laikas buvo. Vaikai mato laimingą mama, o tai, mano nuomone, yra svarbiausia. Nenoriu, kad vaikai kentėtų dėl dėmesio stygiaus, bet lygiai taip pat nenoriu, kad nukentėtų ir verslas, kurį jau aštuonerius metus puoselėju su didžiuliu atsidavimu ir meile. Tad stengiuosi labai protingai planuoti laiką ir, jei, pavyzdžiui, savaitgalis buvo darbingas, tai kitą savaitę kompensuoju vaikams laiko ir dėmesio stygių tiesiog anksčiau pareidama namo iš darbų ir veikdama tai, ką nori veikti jie. Dabar štai, ruošiamės išskristi į parodą Švedijoje, vaikai liks be mūsų tris dienas, tad iš anksto skirstau laiką avansu, sąmoningai nuo pietų būnu namuose su vaikais, kad pamaitinčiau juos mamos meile ir energija.

Šventai tikiu, kad moteris yra šeimos energijos bankas. Ir moteris privalo rasti būdą, kur ir kaip tą energijos banką papildyti, nes jei jis išeikvotas, tai nėra kuo dalytis su artimaisiais. Mano veikla, pokalbiai su klientais, kūryba kosmetikos gamybos laboratorijoje, komunikacija socialiniuose tinkluose yra mano būdas įsikrauti, tad dienomis, kai išeinu iš namų 8 ryte ir grįžtu 8 vakare ir širdį graužia kirminas dėl motinos nematančių vaikų, sakau sau: „Giedre, ša. Dabar susikaupk, eik, nuversk tuos kalnus, tai suteiks tau milžinišką pasitenkinimą. O rytoj visą dieną būsi su vaikais, laiminga, patenkinta ir nebesirūpinanti, ar nusivers tie kalnai be tavęs, ar ne“. Ir tas rytojus tikrai būna nuostabus!

Šventiniai linkėjimai

„Nori būti laiminga? Tai būk!“, – man dažnai primena mano močiutė Veronika. O frazė „Būk, kuo nori būti“ ne veltui lūpdažiu užrašyta ant mano buduaro veidrodžio. Kas rytą darydamasi makiažą, besiklausydama mėgstamos muzikos, aš kuriu save iš naujo ir einu savo gyvenimą gyventi taip, kaip noriu aš pati. Su metais suprantu, kad tai yra esminė laimės paslaptis. Lieka tik pasidžiaugti, kad artimi žmonės galvoja ir elgiasi taip pat, grindžia gyvenimus tomis pačiomis vertybėmis. Tikrai nebūčiau tokia laiminga mama, žmona ir apskritai, moteris, jei neturėčiau šalia palaikymo komandos: savo mylimo vyro, tėvų, uošvių, darbuotojų, draugų.

Ačiū, kad skaitėte! Tiek daug visko per šiuos metus įvyko, tiek norėjau papasakoti, bet Tautvydo nuotykiams aprašyti neužtektų viso žurnalo. Mūsų kasdienį gyvenimą, laimes, džiaugsmus, ligas ir sunkumus galite stebėti socialinėje erdvėje.

Joje Tautvydas labai mielai pozuoja ir maivosi – jau įprato per dvejus metus būti mamytės pagalbininku. Siunčiame jums šventinius linkėjimus, apkabiname ir šnibždame į ausį: „Būk, kuo nori būti!“.

Su meile,

Giedrė ir Tautvydas

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki + = 13

Kitos temos: