Aštuntasis kūdikio mėnuo. Auga redakcijos kūdikis Tautvydas

Aštuntasis Tautvydo mėnuo buvo džiaugsmingas ir palaimingai ramus

Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, dabar – būdamas 8 mėnesių – sveria 10 kg 200 g ir ūgtelėjo iki 73 cm.

Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.

Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 7 metų sūnus Arvydas.

Išmoko ropoti

Aštuntasis Tautvydo mėnuo buvo džiaugsmingas ir palaimingai ramus. Po praėjusio mėnesio ožiukų, kapriziukų, raidos šuolių ir nemigo naktų buvo tikras atsikvėpimas! Nepaisant to, kad šį mėnesį Tautvydas išmoko daug naujų dalykų, berniukas buvo laimingas, ramiai miegojo, gerai valgė ir džiugino mus savo spygavimu, gugavimu ir čepsėjimu.

Aštuntąjį savo gyvenimo mėnesį Tautvydas išmoko ropoti. Visaip treniravosi, griuvinėjo, kilnojo užpakaliuką, yrėsi grindimis pakišęs vieną koją po užpakaliuku, kol vieną dieną jam ėmė ir pavyko sinchroniškai suderinti kojų ir rankų darbą! Buvo džiaugsmo ir mums, ir Tautvydui.

„Savarankiškumas veža – juk dabar pats vienas galiu nuropoti, kur tik širdis geidžia, pakrapštyti kokią „rozetę“ ar pakramtyti laidą, o ir brolio lego detalių pakampėse galima rasti, tiesiog puikumėlis!“ – džiugesio kupinomis akimis „sako“ Tautvydas.

Pradėjęs ropoti, mažylis vis mažiau nori būti ant rankų: muistosi, makaluojasi, sveriasi žemyn, visaip rodo, kad nori tyrinėti pasaulį savarankiškai. Džiugus ir kupinas atradimų naujasis etapas! Žinoma, mamai, tėčiui, broliui ir auklei dabar reikia dar akyliau saugoti mažylį, kad kur neužsigautų, ko neužsimestų, neprarytų…

Ant spintelių, stalčių, aštrių baldų kampų jau atsirado specialios apsaugos, nes mažasis Tautvydas ypač smalsus. Vyresnėliui Arvydui visiškai nerūpėjo nei spintelės, nei stalčiai, nei kištukiniai lizdai, nei ne vietoje palikti laidai, o štai Tautvydas turbūt ruošiasi būti elektriku, nes pakrapštyti elektros lizdus, kabelius ir tėčio filmavimo techniką yra įdomiausias užsiėmimas. Ai, ir dar mamos orchidėjos jam labai rūpi. Mūsų svetainėje yra didelis langas, o apačioje, ant grindų, sustatyti orchidėjų vazonėliai. Šį mėnesį tas vargšes gėles „persodinau“ keliolika kartų, nes Tautvydas atropoja ir išverčia vazono turinį ant grindų, apskabo vargšelių lapus ir žiedus. Nepaisant šių mažyčių nepatogumų, labai džiaugiuosi, kad mažylis išmoko ropoti, nes dabar nebereikia daug galvoti, kuo jį sudominti: veiklos berniukas susiranda pats, mums belieka užtikrinti saugumą.

Pradėjo ir stovėti!

Neilgai trukus po to, kai išmoko ropoti, Tautvydas pradėjo ir stovėti. Čia reikalų ir nerimo jau daugiau. Atsistoti tai moka, o atsisėsti – nelabai. Buvo kelis kartus nukritęs aukštielninkas, bet po to, akivaizdu, tapo atsargesnis: spyruokliuoja kojytėmis, tupinėja, kol galų gale minkštai atsisėda ant užpakaliuko. Man taip keista, kad Tautvydas jau ir ropoja ir stojasi, nes vyresnėlis Arvydas viską darė kiek vėliau: stovėti ir ropoti išmoko 10–11 mėnesių, o tvirtai vaikščioti – tik 15 mėnesių. Panašu, kad per pirmąjį gimtadienį Tutukas jau visiškai lakstys savo kojomis. Tai reikalų bus!

Tautvydas pamažu atsisako krūties!

Tautvydas pamažu atsisako krūties!

Dar vienas keistas ir mane šokiruojantis dalykas yra tas, kad Tautvydas pamažu atsisako krūties! Arvydą maitinau 2 m. ir 2 mėn., tad Tautvydą irgi esu pasirengusi maitinti ilgai. Deja, panašu, kad mano jaunėlis yra nusprendęs kitaip. Per parą krūties jam bereikia vos du–tris kartus. Jei siūlau dažniau, – pyksta, stumiasi nuo manęs, o man tai labai neįprasta, net šiokį tokį širdagraužį dėl to jaučiu.

Manau, kiekviena mama nori visiems savo vaikams duoti visko tiek pat, o štai tie vaikai ima ir pakoreguoja mamos planus.

Aišku, nėra ko labai stebėtis, Arvydas buvo labai nevalgus, jo nedomino nei daržovių košė, nei vaisių tyrelės, nei jokie užkandukai. Tad liko tik valgyti pieną: dažnai ir ilgai. Tautvydas apetitu nesiskundžia: valgo tris kartus per dieną rimtą košę ir dar porą kartų gauna ko nors užkąsti.

Kokius užkandžius išbandėme

Šį mėnesį išbandėme užkandžius, kuriuos Tautvydas gali pats laikyti rankutėse, tad buvo proga išragauti įvairiausių gėrybių: močiutės darže užaugusį agurką, saldų ir sultingą arbūzą, pūstą kukurūzą, duoniuką, vaikišką sausainėlį, puselę obuolio ar persiko. Dėl šių užkandžių, kuriuos gali valgyti savarankiškai, Tautvydas net dreba! Nervinasi, jei išslysta iš rankų ar greitai susivalgo. Gražu žiūrėti, kaip žmogutis atranda pasaulio skonius ir savo mėgstamą maistą.

Buvau davusi paragauti mažyliui vyšninių pomidorų, kuriuos auginame terasoje, – tiesiog perpjoviau ir įdėjau jų į silikoninį maitintuvą su skylutėmis, bet pasirodė, kad Tautvydui ši daržovė netinka. Vos tik berniukas paragavo pomidoro, visą jo kūnelį pradėjo mėtyti raudonomis dėmėmis. O ten, kur oda tiesiogiai susilietė su pomidoro sultimis, netgi atsirado mažos pūslelės. Ne juokais išsigandau! Tiesa, alerginė reakcija greitai praėjo: atėmiau iš vaiko skanėstą, daviau atsigerti, nuprausiau, o sudirgintas vietas nupurškiau levandų vandeniu. Matyt, šviežiuose pomidoruose yra kažkokios, Tautvydui netinkančios, medžiagos, nes jau kuris į laikas į daržovių košę įmetu vieną kitą nediduką pomidoriuką ir jokios alerginės reakcijos nebuvo pasireiškę.

Mėsos košė pusryčiams

Per didžiuosius vasaros karščius (šį straipsnį rašau rugpjūčio viduryje), Tautvydas buvo kiek supainiojęs savo valgymo tvarkaraštį. Buvo nusistovėjusi tokia tvarka, kad pusryčiams valgo grūdų košę, per pietus –daržovienę su mėsa, vakarienei – vėl grūdus. O per karščius niekaip negalėjau įsiūlyti mažyliui daržovių košės pietums. Nusprendžiau pagudrauti: pats geriausias Tučio apetitas būna ryte, tada jis košę tiesiog niokoja. Taigi ėmiau ir išviriau mėsišos daržovienės pusryčiams! Ir ką jūs manote? Valgė kuo puikiausiai! Pasistiprinęs tokiais „čempiono pusryčiais“ mažylis nenorėdavo nieko rimto valgyti iki 15–16 val., tad su vyru juokėmės, kad mažasis „prie chebros“ – rytais mes valgome gausius ir sočius pusryčius, o pietaujame tik vėlyvą popietę.

Maudynių fanas

Skysčių trūkumas ir vanduo

Labai džiaugiuosi, kad Tautvydukas įprato gerti daug vandens. Sakau įprato, nes tikrai turėjau pasistengti jį prie to pripratinti. Karštomis šios vasaros dienomis mažylio momenėlis dažnai būdavo įdubęs – tai požymis, kad organizmui trūksta skysčių. Vis siūliau, siūliau ir siūliau sūneliui buteliuką su vandeniu, kol jis išties įprato vis atsigerti. Dabar esu rami, kai palieku Tautvydą su aukle ilgiau, nei porai valandų, nes juk išeidama išsinešu savo pieną, kuris yra ne tik maistas, bet ir taip reikalingas atsigėrimas.

Abu mano sūnūs yra pratinami gerti tik vandenį, jokių arbatėlių ar kompotėlių aš jiems neduodu, nes esu įsitikinusi, kad nieko geriau už vandenį nėra. Pamenu, kai 3 metukų Arvydas dalyvavo pusbrolio gimtadienyje, kur gerti buvo tik vyšnių kompotas ir teko duoti jam jo atsigerti. Jis atsigėrė ir sako: „O, skanu, bet dabar duok man atsigerti“. Buvo labai juokinga ir kartu labai džiugu, kad mano užsispyrimas vandens klausimu atnešė gerų rezultatų. Tikiuosi, kad ir Tautvydas bus toks pats vandens fanas.

Per mėnesį priaugo tik 200 g

Paskutiniais mėnesiais Tautvydas priaugdavo po kilogramą svorio. Jau buvau sunerimusi, kad aš permaitinu vargšą vaiką, nes toks vaizdas, jog jam kiek duosi, tiek valgys. Bet, panašu, jog viskas normalu, nes šį mėnesį Tautvydas valgė gerai, kaip visada, o priaugo vos 200 g. Matyt, praėjusiais mėnesiais buvo augimo spurtas. Tiesa, dabar jis labai išstypo į ūgį. Mano kūdikiškas koldūnėlis pamažu virsta mažu, dailiu, proporcingu berniuku.

Čiulptuko reikalai

Dažnai išgirstu klausimą, ar Tautvydas auga su čiulptuku. Niekada apie tai nerašiau, bet taip, Tautvydas turi čiulptuką ir kartais juo naudojasi. Arvydas augo be šio pagalbininko, nors aš kartais norėdavau, kad jis jį imtų, nes pirmagimis tikrai nebuvo ramus vaikas, ir man reikėdavo pasukti galvą, kokiu dar būdu galiu padėti jam nurimti.

Tautvydas čiulptuko paragavo pirmosiomis savo gyvenimo savaitėmis. Pasiūliau jam čiulptuką kartą, kai pavargęs po maudynių mažylis labai gailiai verkė, ir ką jūs manote – Tautvydukas čiupo jį ir kaip mat nusiramino! Nuo to vakaro, esant reikalui, vis pasiūlydavau Tautvydui čiulptuką. Tiesa, dažniausiai silikoninio pagalbininko reikėdavo prieš miegą ar netikėtai prabudus, išėjus į miestą ar automobilyje. Negaliu pasakyti, kad čiulptukas tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tikrai ne.

Sąmoningai pirkau tokį „mandrą“ čiulptuką, kuris nepriglunda prie veidelio, tad mažylis turi stengtis jį išlaikyti burnytėje – tai nėra labai patogu, tad, pradėjęs snausti, vaikiukas tiesiog pameta jį, o būdravimo metu irgi greitai pavargsta „čiunkti“ ir spjauna lauk. Tad didelė priklausomybė čiulptukui ir neišsivystė. Tiesa, dabar, kai Tautvydas pradėjo mažiau žįsti krūtį, pastebėjau, kad poreikis čiulptukui išaugo. Kur buvęs, kur nebuvęs, mažylis susiranda „draugelį“ kur ant sofos ar savo žaidimų erdvėje ir jau kišasi į burnytę.

Su aukle pasitarėme, kad dabar tikrai nesinorėtų pripratinti mažylio prie čiulptuko tiek, kad kiaurą dieną būtų su juo, tad stengiamės nukreipti dėmesį ar palikti čiulptuką Tautvydui nematomoje vietoje. Naktį Tutukas savo „tutuką“ irgi moka susirasti ir įsidėti pats. Pasiskaičiusi savo kolegių, užsienyje dirbančių kūdikių miego konsultančių, patarimų, kelias naktis tiesiog stengiausi nereaguoti, kai Tautvydas nubunda ir laukia, kol jam bus paduotas čiulptukas. Ir jis išmoko iš pradžių jį įsidėti, o vėliau ir susirasti savarankiškai. Užsienyje manoma, kad čiulptukas turi būti miego pagalbininkas, o ne trikdis, kaip kad dažnai nutinka lietuvių vaikučiams.

Kai įpratiname kūdikį nusiraminti ir užmigti tik su čiulptuku, ilgainiui tai tampa žalingu įpročiu, kuris kelia daugiau rūpesčių, nei teikia pagalbos. Kaskart prabudęs mažylis verkia laukdamas, kol kažkas atsikels, suras ir paduos jam čiulptuką. Išeina vos ne tas pats, kas kaskart prabudusį mažylį panešioti, pasūpuoti, pažindyti.

Atminkite, kad antrąjį gyvenimo pusmetį dėl intensyvios raidos kūdikis bunda dažnai, todėl ieškoti čiulptuko jums gali tekti keliolika kartų per naktį, – tai tikrai užknisa (sakau iš patirties). Laikui bėgant, reikia išmokyti mažylį padėti sau savarankiškai, ir visi vėl galėsite miegoti ramiai.

Degustacija močiutės sode

Rojus močiutės sode

Paskutinį vasaros mėnesį stengėmės nesėdėti namuose, o važiuoti, keliauti, dalyvauti, kaip reikiant atsidžiaugti vasara. Kelias dienas iš eilės buvome persikraustę pas močiutę į sodą, kur oi oi, kiek veiklos vaikams buvo! Didelis kiemas, minkštutė veja, šalia besiganantis dekoratyvinis triušiukas labai patiko Tautvydukui, kuris varinėjo skersai išilgai per visą sklypą ir ragavo dobiliukų, pienių ir nuo obelų krintančiių alyvinių obuolių. Nuostabu, kokie laisvi ir laimingi gamtoje jaučiasi vaikai! Linksmybes vainikavo maudynės dideliame pastatomame baseine, į kurį tikrai neplanavau kišti Tautvydo, bet jis man nepaliko kitos išeities. Pamatęs, kad Arvydukas ir mano jaunėlis brolis ten smagiai maudosi, Tautvydas ėmė spygauti, šūkalioti ir mojuoti rankutėmis. Nunešiau išdykėlį prie baseino, galvoju, pamirkysiu tik kojytes, nes vanduo baseine nebuvo nei labai švarus, nei labai šiltas. Bet kur tau! Tautvydas tiek įsismagino, kad turėjau į baseiną lipti pati ir leisti kūdikiui dūkti kartu su dičkiais.

Pasakysiu atvirai: kai Arvydas buvo tokio amžiaus, nė nebūčiau pagalvojusi leisti jam plaukioti baseine, kuriame vanduo – iš Kauno marių, bet tiesa yra ta, kad antri vaikai auga visai kitaip ir greitai pagydo tėvus nuo perdėtų paranojų ir perfekcionizmo. Ir ačiū jiems. Laisvas ir kažkokių keistų įsitikinimų nesuvaržytas motinystės stilius man tikrai patinka labiau!

Dienotvarkė nepakito

Nusistovėjusi Tautvydo dienotvarkė šį mėnesį nepakito: mažylis miega apie tris valandas per dieną. Dažniausiai tai būna du miegai po pusantros valandos, rečiau vienas ilgas 2,5 val. miegas pirmoje dienos pusėje ir pusvalanduko pasnaudimas popiet.

Šiuo metu dienotvarkė atrodo taip:

Apie 8 val. pabunda ryte

11–12.30 val. pirmasis dienos miegas

15.30–17.00 val. antrasis dienos miegas

21 val. užmiega nakčiai

Tarp dienos miegų laikomės trijų valandų būdravimo tarpo – per tą laiką Tautvydas tikrai pavargsta, tad migdymas visada būna lengvas ir trumpas. Tiesa, kai buvo pačios karščiausios vasaros dienos, turėjome šiokių tokių sunkumų dėl vakarinio migdymo. Mūsų namuose nėra kondicionieriaus, o miegamąjį esame įsirengę palėpėje, tad net ir vakarais ten buvo labai karšta. Kelis vakarus prasikankinau migdydama Tautvydą daugiau nei valandą. Vargšelis muistėsi, erzinosi, kad niekaip negali užmigti. Po tos valandos nulūždavo pervargęs, todėl ryte prabusdavo neįprastai anksti – 5.30–6 val. Pervargimas visada garantuoja neramų miegą ir ankstyvą rytinio prabudimo laiką. Per aštuonis mėnesius nebuvau to patyrusi, tad labai laukiau, kol karščiai atslūgs ir vėl galėsiu mėgautis ramiu miegu ir rytais, skirtais tik sau. Jau daug metų keliuosi 5 valandą ryto ir tos kelios valandos, kol nubunda vaikai, man yra pačios brangiausios: per tą laiką spėju pasidaryti didžiąją dalį dienos darbų prie kompiuterio, ramiai išsimaudyti, pasidaryti makiažą, šiek tiek apsitvarkyti. Rytas yra tobulas laikas pabūti su savimi, tada neskamba telefonas, nepypsi pranešimai, niekas nekalbina ir nereikalauja mano dėmesio. Tiesiog tobula nuostabios, turiningos dienos pradžia!

Sudėtingoji šių atostogų dalis buvo ta, kad Tautvydukas nelabai norėjo sėdėti vežime, o norėjo važiuoti kaip nors keistai persisukęs arba dar geriau… atsistojęs!

Imuniteto stiprinimo metas

Artėjant rudeniui, pamažu pradėjau „kutenti“ vaikų imunitetą. Arvydą skatinu kas vakarą maudantis po dušu nusipilti vėsiu vandeniu, Tautvydui po maudynių vonelėje perlieju kojas šaltu vandeniu. Tokie kontrastiniai reikalai vaikams atrodo kaip žaidimas, tačiau iš tiesų tai yra labai smagus ir naudingas grūdinimo metodas.

Taip pat pradėjau abiems daryti masažą (ar bent jau vakarais pateplioti pėdas ir nugarytes) su stebuklingu aromaterapiniu mišiniu, kurio receptą atradau, kai prieš porą metų bandžiau atstatyti Arvydo imunitetą persirgus vėjaraupiais (tuo metu prie jo kabinosi viskas iš eilės). Tas receptas labai paprastas: reikia sumaišyti 50 ml augalinio aliejaus (aš naudoju lengvą, neriebų ir greitai susigeriantį kamelijų aliejų) ir 10 lašų rozalinų (kitaip vadinamos viržinės mirtenės) eterinio aliejaus. Šį mišinį geriausiai naudoti vakarais, prieš miegą ant dar lengvai drėgnos po maudynių odos. Esu rekomendavusi šį receptą daugybei mamų, visos sutartinai patvirtino, kad jis išties puikus! Viržinė mirtenė yra pati švelniausia stipraus antibakterinio ir antivirusinio arbatmedžio eterinio aliejaus giminaitė. Lyginant su arbatmedžiu, ji turi savų pliusų: malonų gėlių kvapą, daug cheminio junginio linalolio, kuris nepaprastai gerai ramina nervų sistemą, todėl šis aliejus, priešingai nei aštrusis arbatmedis, labai tinka naudoti vakarais. Ir dar: mirtenių eterinis aliejus, ne prasčiau nei arbatmedis, stimuliuoja imuninę sistemą. Pabandykite ir jūs šias kvapnias procedūras – tikrai nenusivilsite. Juk visos mamos nori, kad vaikai sirgtų kuo mažiau, ar ne?

Į Palangą su 2 vaikais

Kelias dieneles buvome bambas pašildyti Palangoje. Šį kartą važiavau viena su abiem vaikais. Negalvokite, kad aš vieniša motina, – Remigijus daug dirba, vasarą jam pats darbymetis, tad šeimyniškai daugiau ilsimės rudenį ir pavasarį. Žemai lenkiu galvą prieš tas, kurios augina pametinukus arba tris ar keturis vaikus, o jei auginate vaikus vienos, tai išvis jūs turite būti apdovanotos medaliais, premijomis ir viskuo, ko tik širdis geidžia.

Nors mano Arvydas jau didelis ir savarankiškas, bet išvykoje vienai su dviem vaikais tikrai nebuvo lengva. Sysiu, kaku, valgyt, gert, miegot, pamečiau, noriu, nenoriu, žiūrėk, atsibodo, atpyliau, šalta, karšta, miau, au, bumt, verkiu, jau neverkiu, nupirk, paimk, panešk, šito nevalgysiu, o gal ir valgysiu… Bet nieko, išgyvenau, jus mes, mamos, esame superherojės! Vis prisimindavau save mažą ir galvojau apie tai, kaip vaikams smagu kažkur išvažiuoti su tėvais, leisti laiką kartu ir niekuo nesirūpinti. Pasidžiaugėme keliomis dienelėmis tokiu „poilsiu“, tačiau pirmadienį dar labiau džiaugiausi grįžusi į darbus.

Sudėtingoji šių atostogų dalis buvo ta, kad Tautvydukas nelabai norėjo sėdėti vežime, o norėjo važiuoti kaip nors keistai persisukęs arba dar geriau… atsistojęs! Įsivaizduokite vaizdelį, kaip vos išmokęs stovėti ir laikyti pusiausvyrą pipiras važiuoja pasivaikščioti po mišką atsistojęs dardančiame vežime. Cirkai! Nuvažiavus prie jūros sėdėti vežime irgi nesinori. Reikia ropoti vandens link, paragauti smėlio ar akmenukų… Žodžiu mamai tikrai buvo ką veikti. Per atostogas paranojiškai bijau, kad vaikai nesusirgtų, ypač žarnyno infekcijomis, nes tai tikrai sugadina visą smagumą. Tad teko daug nešioti savo koldūniuką ant rankų ir visaip kaip stengtis apsaugoti nuo gurmaniškų paplūdimio atradimų. Ačiūdie, pavyko.

Labai meilus vaikas

Nieko nedariau, mama, laidai patys prie manęs atėjo

Mano didžiam džiaugsmui, Tautvydukas mėgsta pasiglaustyti, pasimyluoti, ramiai pabūti priglaudęs galvelę prie krūtinės ar padėjęs ant peties. O rytais mėgsta pasivartyti lovoje. Jam labai patinka, kai jį kuteni ir bučiuoji pilvą, ar papūti šilto oro į pažastį. Kvatojasi, kai žaidžiame slėpynių ir brolis jį išgąsdina. Tikrai atpažįsta savus žmones ir visaip reiškia džiaugsmą, pamatęs tėvus, brolį ar senelius. Moka juokingai čepsėti lūpomis it žuvis, kai prašai duoti bučkį arba sakai, kad eisime valgyti. Būna tylus ir susikaupęs, kai stebi žaidžiančius kitus vaikus arba kažko užsirūstinusį brolį. Susigūžia ir patempia lūpa, išgirdęs kaip loja kaimynų šuo. Nusisuka, kai nenori, kad jį kažkas svetimas imtų ant rankų. Auga mažas žmogutis su savo nuomone, pomėgiais ir poreikiais, o mums labai smagu matyti šį virsmą ir kartu su mažyliu iš naujo atrasti šį pasaulį.

***

Rugsėjis man visada lyg Naujieji metai, kažkoks naujas etapas, kažkokia didi nauja pradžia. Šiemet ta nauja pradžia ypatinga: mano vyresnėlis jau pirmokas! Linkiu visiems gražaus prasidedančio rudens, dar pasidžiaugti saulėtomis dienomis, lengvai grįžti į tvarkingą ritmą, stiprios sveikatėlės, daug skanių obuolių pyragų, linksmo bulviakasio, kuo mažiau ašarėlių tiems, kurie išleis mamytes į darbus ir patys keliaus į darželį, sėkmingos mokslo metų pradžios mokinukams, stiprybės ir kantrybės mamoms, įsisukusioms į „nuvežk-parvežk-pamaitink-išmaudyk-užmigdyk“ rutiną ir daug jaukių akimirkų su šeima!

Su meile,

Mama Giedrė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 + trys =

Kitos temos: