Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g svorio, 53 cm ūgio. Per šį – aštuntąjį – mėnesį Jurgis pasunkėjo 400 g ir dabar sveria 8 650 g.
Jurgio šeima: tėtė – Mindaugas Grigas (35 m.) inžinierius, mama – Vilma Grigienė (34 m.) projektų konsultantė, sesės Bernadeta (5 m.) ir Gerda (3 m.).
Paprasta kasdienybė
Mudu su Jurgiu vėl džiaugiamės paprasta kasdienybe. Iš ryto vežame į darželį seses, pakeliui užbėgame į parduotuvę ir sukame atgalios. Namo Jurgis dažniausiai grįžta jau miegodamas. Tuomet guldau žmogiuką į vežimėlį, stumiu verandon ir užsiimu savais reikalais. Pamažu perėjome prie dviejų miegelių per dieną. Nors, teisybę pasakius, miegeliai vis tiek liko trys: kad ir kaip bandyčiau sureguliuoti mūsų dienotvarkę, jau nupraustas ir nakties miegui paguldytas Jurgis nusnūsta savo trečiąjį penkiolikos minučių miegelį, keliasi ir būdrauja iki pirmos ar antros valandos nakties. Jei labai pasiseka, užmiega dvyliktą. Tada sakau, kad tai mano laimės naktis. Esu pats tikriausias vyturiukas, ir, prisipažinsiu, toks sūnaus ritmas išmuša mane iš vėžių.
Dieną lesiname paukštelius, žiūrime, kaip dėl žemės riešutų verandoje pešasi zylės, skaičiuojame pasistiprinti atskrendančius kėkštus, statome ir griauname kaladėlių pilis, žaidžiame su kamuoliukais, myluojamės ir kutenamės. Jurgis jau laisvai atsistoja ir stovi prisilaikydamas viena ranka. Kartais paleidžia ir tą – jokio atsargumo! Bernadeta ėmė mokytis groti kanklėmis. Kartais, kai mažoji būna darželyje, jos kankles pasiimu aš. Nors su raidėmis draugauti man sekasi geriau nei su natomis, kanklių skambesys mane tiesiog užburia. Jurgis irgi klausosi akis išpūtęs. Bėda, kad jis taip pat nori groti, o instrumento man gaila – pukiai žinau, kaip greitai tokie grojikai vėjais paleidžia ir tvirtesnius daiktus. Vis dėlto labiausiai Jurgiui patinka žiūrėti, kaip židinyje kuriu ugnį. Iš pradžių labai bijojau ir jau mintyse skaičiavau nudegintus pirštukus, tačiau mano baimė buvo be pagrindo. Jurgis prie židinio nelenda. Atsisėda priešais ir lyg užkerėtas žiūri į šokančias liepsnas. Tada sėduosi šalia ir žiūrime kartu. Laukiame, kol vakare atsivers durys ir į kambarį riaumodamos įgrius sesutės. Jos vis taikosi mus išgąsdinti, bet Jurgis tik juokiasi – pagaliau visa „chebra“ kartu!
Medkirčio apetitas
Valgo mano sūnus jau rimtai. Kaip medkirtys. Kartais stebiuosi, kur jam telpa. O ir ketvirtas dantis jau išdygo – viršutinis antros poros kandis. Šito dantuko labai ilgai laukėm. Trečias prasikalė senokai, o jo porininkas dar beveik mėnesį pratupėjo po dantenomis, kol pagaliau išdrįso kyštelėti kraščiuką. Dabar jei jau sugalvoja vyrukas krimstelėti – tai ohoho! Tuoj galės ir riešutus triaukšti. Bet kol kas Jurgis labiausiai mėgsta daržovienę iš virtos morkos, moliūgo, kopūsto ir puselės apvirto obuolio. Dar įpilu alyvuogių ir sėmenų aliejaus – skanumas neišpasakytas. Prieš valgydamas mažasis gurmanas atsargiai kyšteli liežuvį ir paragauja. Tik įsitikinęs, kad siūlau jam kažką skanaus, pražioja burnytę. Jei ne, taip ir lieka susičiaupęs, liežuviu dar ir stumia tolyn nuo lūpų šaukštelį – neįsiūlysi. Buvau nusiteikusi nemaitinti vaiko atvežtiniais vaisiais bent jau iki metų, bet meliono gabalą smaguris tiesiog atėmė iš manęs. Ir bananą valgo su malonumu. Daug egzotikos vis dėlto neduodu – juk dar yra ir savų obuolių, bet kartais ta egzotika pasimėgaujam. Pasimėgaujam ir ekologiškomis pirktomis vaisių tyrelėmis. Tik daržoves vis verdu pati. Juk yra iš ko! Tačiau šviežias mano siūlomas maistas – toli gražu ne Jurgio mėgstamiausias. Apie mėgstamiausią tuoj parašysiu.
Labas, Gustavai!
„Leliuk, neimk šito! Tu gali šito neimti!“ – prieš trejus metus Bernadeta kantriai mokė ropinėti pradėjusią Gerdą. Dabar ji nebe tokia pozityvi. Būdama kitame kambaryje girdžiu griežtą balsą: „Jurgi, netampyk jo! Aš tau draudžiu jį tampyti!“ Mano dukra gina katiną Gustavą. Taip, Jurgis pagaliau pastebėjo, kad be mamos, tėtės ir sesių mūsų namuose gyvena dar kai kas.
Kai kas, keliantis ypatingą susidomėjimą. Priropojęs prie ramiai snaudžiančio katino, Jurgis nesismulkina – čiumpa už uodegos, prisitraukia ir iš visų jėgų krimsteli. Gustavas, suglaudęs ausis kniaukia, bet nekanda, mat akies krašteliu mato, kad esu šalia. O mes su Gustavu turime savų sustarimų – kaip animacinio filmuko apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas, herojai.
Katinas – ne problema, juo labiau kad ir pats jau ima Jurgio saugotis. Užtat indelis su katino maistu traukia mano išdykėlį it magnetas. Kiek kartų teko krapštyti kačių ėdalą iš mažos burnelės – nebesuskaičiuoju. Kad ir kaip stengiuosi nepalikti indelio ant grindų, mažasis katinų medžiotojas bemat pastebi, jie po Gustavo pietų pamirštu sutvarkyti jo „stalą“. Jei ilgai nerimęs ir zirzęs Jurgis staiga pralinksmėja ir ryžtingai nuropoja virtuvės link, net nepažvelgusi į tą pusę jau žinau – palikau ant grindų Gustavo pietus. Tada šoku ir it kokia Margarita Drobiazko ledu, čiuožiu kambario grindimis, krentu ant kelių ir viena dešimtąja sekundės dalimi anksčiau už katinų maisto vagį čiumpu dubenėlį. Uffff… Spėjau! Jurgis atsisėda ir apstulbęs ploja katučių.
Katu katu katutes
Ploti katučių brolį išmokė Bernadeta. Ji linksmina Jurgiuką rytais, kai gaminu vaikams pusryčius. O išeidama į darželį palieka man išsamią instrukciją, kas Jurgiui patinka, kokiu ritmu jam reikia ploti, kad juoktųsi ir kokias knygeles su juo vartyti. Vakare Jurgį pasigrobia Gerda. Pasisodina ant kilimo ir žaidžia darželį. Nepaliauju stebėtis, kaip kantriai ji aiškina broliui, kada reikia susikibti už rankų, ką dainuoti, kaip sėdėti. Brolis klausosi ausis ištempęs. Klausosi, bet neklauso. O Gerda kantriai sodina neklaužadą atgal: „Aš gi tau jau sakiau, dabar žaisime rato žaidimą!“
Jurgis pradėjo rėkauti. Spiegia taip, kad net ausys vyniojasi. Riksmu rodo tiek savo džiaugsmą, kai pamato seses, tiek pavydą, kai kažkas bando „atimti“ mamą, tiek nepasitenkimą, kai bandau įsiūlyti paskutinį šaukštelį košės. Gerda liepia nespiegti, o aš vis primenu, kad tai iš jos brolis tokių išdaigų ir išmoko. „Tai ko jis mokėsi? Reikėjo nesimokyti!“ – atkerta mažoji. O Jurgis išmoko ne tik rėkauti, bet ir švelniai dainuoti, caksėti liežuviu ir baisiai juokingai „kalbėti“ lyg karštą bulvę burnoje voliodamas. Na, o sesutės staiga suvokė, kad sutvirtėjęs, riksmo jėgą pažinęs ir mobilumo įgavęs broliukas gali oi kaip trukdyti. Prasideda kovos dėl žaislų ir teritorijos. Įprastas „broliškas“ gyvenimas.
Rankinuko sindromas
Bebaigdamas aštuntąjį mėnesį, mano sūnaitėlis tapo tikru rankinuku. Jei manęs nemato – jokių problemų, gali žaisti ir vienas, bet jei pamato – viskas, turiu imti su savimi. Taip ir gyvenu. Einu skalbti – vienoje rankoje vaikas, kitoje skalbinių krepšys; einu siurbti kilimų – vienoje rankoje vaikas, kitoje dulkių siurblys; verdu pietus – viena ranka laikau Jurgį, kita maišau sriubą. Kartu laistome gėles, klojame lovas, valome dulkes. Jau išmokau viską pasidaryti viena ranka, o kai laisvos būna abi, staiga pasimetu ir nebežinau, ką veikti. Tačiau kartais, ant vienos rankos makaluojantis Jurgiui, reikia ne tik sriubą pamaišyti, bet ir susipešusias mergaites išskirti, paglostyti nuskriaustą galvelę, užklijuoti įbrėžtą pirštuką ar šiaip prie širdies priglausti kokią liūdinčią sielą. Tada galvoju, kad gerai būtų tų rankų turėti bent šešias.
Būna akimirkų, kai tikrai trūksta kantrybė ir imu šnypšti tarsi verdantis arbatinukas, vos pajutusi į koją besikabinantį zyzliuką. Juk tik ką pamaitinau, pakeičiau vystyklą, pasūpavau ir padėjau pažaisti! Velniai griebtų, sūnau, aš juk turiu ir darbus nudirbti! Bet greitai sutirpstu pagalvojusi, kad laikas bėga ir labai gali būti, kad šitas „rankinuko laikotarpis“ mano gyvenime jau paskutinis. Tuomet su džiaugsmu imu zyzliuką ant rankų ir vėl viską bandome daryti kartu.
Su gimimo diena, tėte ir mama!
Vasario mėnesį prasideda mūsų šeimos švenčių maratonas. Pirmieji savo gimtadienius atšventėme mudu su Mindaugu. Tuos mūsų gimtadienius skiria viso labo trys dienos, tad švęsti tenka kartu. Šį kartą šventė buvo neįprasta – draugai mums suorganizavo arabišką vakarėlį. Ragavome autentiškų arabiškos virtuvės patiekalų, mokėmės šokti pilvo šokį, o vyrai, išduosiu didžiulę paslaptį, pasislėpę nuo visų traukė kaljano dūmą. Buvo labai linksma. Apskaičiavau, kad per šventę Jurgis tikrai neištvers valandėlės nenumigęs, ir iš anksto džiaugiausi turėsianti laisvas rankas. Deja. Pasislėpusi nuo triukšmo ir žmonių, didįjį šventėją bandžiau migdyti tris kartus. Nepavyko. Nebuvo jokių miego požymių. Jurgis šventė. Krimto duoniukus, vis bandė prakalbinti porą mėnesių jaunesnį draugą Jokūbą, ant mano rankų šoko pilvo šokį, žodžiu, dalyvavo linksmybėse kaip didelis ir nė per nago juodymą nenusileido šėlstančioms sesutėms. Vakarėliui pasibaigus tikėjausi, kad išvargęs Jurgis greitai užmigs ir po penkiolikos minučių nebesikels. Užmigo jis tikrai greitai. Ir ne penkiolikai, o visoms dvidešimčiai minučių. Deja, Jurgio dienos ritmo negali pakeisti net šventės.
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
