Gretos Medelienės nuotr.
Rugsėjo 8-ąją gimusios Lėja, Luknė, Luka ir Milena Gedeikytės savo mamytės Motinos dienos proga šiemet dar nepasveikins. Tačiau didžiausia dovana yra tai, kad jos auga sveikos, guvios ir gražios. Kaip sekėsi aštuntąjį mėnesį, pasakoja mama Lina.
Pavasaris su masažais
Gydytojai skyrė masažus visoms keturioms mergytėms, ir pirmoji masažų kursą pradėjo mažoji Lukutė. Jai labiausiai reikia sustiprinti raumenukus. Kitos sesutės jau moka apsiversti ant pilvo, o Lukutė dar tik mokosi. „Procedūra prasideda baseinėlyje povandeniniu masažu, kuris trunka apie 10 minučių. Pirmą kartą šiltoje vonioje Lukutė pavargo, ir kai pradėjo masažistė ją masažuoti, verkė, todėl teko baigti anksčiau. Kiti kartai buvo sėkmingesni. Masažistė parodė ir mankštelių, kurias galima daryti namuose. Lėja, Luknė ir Milena fiziškai stipresnės. Jos paramstytos sėdi, paguldytos ant pilvukų, kelia į viršų užpakaliukus, atrodo, kad tuoj pradės ropoti.“
Keturios šnekutės
Vardindama šio mėnesio gebėjimus, Lina sako, kad mergytės labai daug kalba savo kalba. Kai mama nebesusitvarko, suguldo po dvi į lovytes, ir sesutės, bendraudamos tarpusavyje, nurimsta. Tada viena kitą kalbina, čiupinėja veidukus, kiša pirštus viena kitai į burnytes. Kartais mama žaidžia tokį žaidimą: gulinčiai lovytėje sesutei parodo kitą sesę, iškeltą ant rankų, – klegesys didžiausias. Kažkaip savaime susidarė dvi sesučių poros: Luknė su Lėja ir Milena su mažyle Lukute. Lukutė labai smalsi, visur žvalgosi, viskuo domisi. Suguldžiusi po dvi, vienų mergyčių Lina nepalieka, nes tuoj pradeda pešti viena kitai plaukus ar brėžti nagučiais per veidą.
Valgiaraštyje atsirado mėsa
Iki tol skaniai valgiusios košes, šį mėnesį sesutės pradėjo ragauti ir mėsos. Kol kas degustaciniame valgiarštyje – paukštiena ir jautiena. Ypač patiko jautiena, kurią Lina gamina su cukinijomis, morkomis ir brokoliais. „Pirmus kartus viriau šaukšto dydžio mėsos gabaliuką, į garų puodą sudėjau daržoves ir mėsą kartu. Paskui liko tik sutrinti. Nepamiršiu, kokios buvo veidų išraiškos, kai į burnytes įdėjau po pirmą šaukštelį mėsos tyrės. Nustebusios pasivaipė, pačepsėjo… ir išsižiojo, kad nori dar. Po mėsiško patiekalo pailgėjo tarpai tarp maitinimų. Mergaitės sočios išbūna 4–5 valandas. Kas kelias dienas darau pertraukėlę ir mėsos neduodu, tą dieną dukrytės valgo daržovienes, kruopų košes ir saldžias vaisių tyreles. Mėsą perku parduotuvėje kasdien, noriu, kad būtų šviežia. Pardavėjos žino, kad man reikia nedaug, bet kokybiškos mėsos, todėl parenka guliašui skirtos jautienos gabaliukų. Kartais perku po 100 gramų ar net mažiau – niekas dėl to nepyksta. Ekologinės paukštienos iš ūkininkų tiesiog neįperkame – po gabaliuką neparduoda, o visa naminė višta kainuoja apie 25 eurus, mums per brangu. Po savaitės kitos pradėsiu po truputį duoti lašišos“, – sako Lina Strangienė.
Maisto kiekiai po truputį didėja, mergaitės košių suvalgo vis daugiau. Galbūt tam turi įtakos ir geležies papildai, kuriuos ketvertukas vartoja jau visą mėnesį.
Sloga x 4
Prasidėjęs pavasaris neapsiėjo be virusų. Pirmoji sloguoti pradėjo Milena, paskui viena po kitos ir likusios trys. „Vandenukas“ iš nosies ir kosulys savaime nepraėjo, teko daryti inhaliacijas su gydytojų skirtais vaistukais. Iki šiol visos keturios nebuvo sirgusios, tad mamai teko didžiulis krūvis tiek dieną, tiek naktį – nuolatos kuri nors ligoniukė būdavo ant rankų. „Su vyru dalinomės po dvi mergytes – jam dvi ir man dvi. Arba dvi miega, dvi ant tėčio rankų, o aš greitai gaminu ką nors pietums. Kol buvo sveikos, mergytėms patiesdavau ant grindų storą antklodę ir jos ten ant žemės vartydavosi, žaisdavo. Sergančias ant žemės guldyti baisu, kad neperšaltų. Taigi visą ligą praleidome su vaikais ant rankų. Tas laikas priminė pirmąsias dienas po gimdymo, kai gyvenau beveik be miego, nusnūsdama tik po dvi valandas per naktį“, – sako Lina.
Drabužėlių atsargos – išaugtos
Gretos Medelienės nuotr.
Nors namai pastaruoju metu ir priminė ligoninę, Lina sako, kad širdimi jaučia pavasarį ir sugrįžtančias jėgas. Taurų kaime, kur įsikūrė šeima, pradeda busti žaluma, sugrįžo paukščiai, saulėtą dieną namai pilni šviesos. „Žadame nuimti vežimėlių stogelius, nes mergaitės labai nori žvalgytis. Paguldytos iškart ima verkti, nori sėdėti ir viską matyti. Aišku, paskui lauke užmiega. Vasaros pradžioje ant to paties rėmo tvirtinsime sportinius vežimėlius“, – pasakoja mama.
Drabužėlių atsargos, kurias gavo dovanų ar mama buvo supirkusi iki gimimo, jau išseko. Dabar pusmetinukių drabužiai tinka tik mažajai Lukutei. Kitoms trims sesutėms tenka papildyti garderobą. „Nesigėdiju dėvėtų prekių parduotuvių, nes naujų drabužėlių neįperkame. O tarp dėvėtų drabužių mažiems vaikams galima rasti visai gerų rūbelių. Nesame snobai, kuriems būtų svarbios etiketės. Tai kas, kad sesutės aprengtos nevienodai. Jei būtų galimybės, gal ir norėčiau išpuošti visas vienodomis suknelėmis. Bet kai tenka rinktis, geriau perku didesnę pakuotę sauskelnių negu naujus drabužėlius. Labai svarbu, kad mergytės būtų sausos, nešustų. Sauskelnes keičiu gana dažnai, čia netaupome. Taip pat geriau nuperku kokybiškesnio maisto.“
Metų įvykis
Lina tik dabar prisipažįsta, kad jų šeima Tauragėje buvo nominuota apdovanojimui „Metų įvykis“ ir gavo prizų: statulėlę, šeimos nuotrauką ant drobės ir masažo salono čekį. Tačiau kvietimu masažuotis Lina taip ir nepasinaudojo –padovanojo čekį kitiems. Ji tam tiesiog neturi laiko.
„Kai randu keletą laisvų minučių, čia pat namuose pasuku lanką. Dabar toks mano sportas. Dar „šventas reikalas“ retkarčiais nueiti į kirpyklą ir manikiūro saloną. Man labai svarbu, kad nagai būtų sutvarkyti. Visą gyvenimą labai prižiūriu rankas. Man atrodo, kad moteriai visų svarbiausia turėti gražias, išpuoselėtas rankas, nes į jas visada visi žiūri, – ar parduotuvėje trauktum piniginę, ar valgytum prie stalo. Šį mėnesį darydamasi manikiūrą paprašiau patrumpinti nagus, kad būtų patogiau. Pati darytis manikiūro nemoku, patikiu specialistėms. Kartais man manikiūrą padaro jauna pusseserė, kai nebūna išvažiavusi dirbti į užsienį.“
Po mergyčių gimimo Lina jau pirko keletą naujų drabužių sau, nes ankstesnieji pasidarė per dideli. Prieš nėštumą ji buvo apvalesnė. Jau nebesinori saldumynų, kaip prieš keletą mėnesių. Tačiau puodelis kavos iki šiol yra būtinas kiekvienos dienos ritualas.
Motinos diena – mamyčių profesinė šventė
„Kartais pagalvoju, kad esu labai laiminga moteris. Džiaugiuosi kiekviena diena. Kai pasiimu kūdikį ant rankų, pagalvoju, kad laimingesnė niekada nebuvau ir turbūt negalėčiau būti. Man anksčiau sakydavo, kaip gerai, kad paaugo berniukai, galėsi pagyventi dėl savęs. Ką reiškia – dėl savęs? Dabar aš gyvenu dėl savęs visu šimtu procentų. Laimės akimirkų būna kur kas daugiau negu vargo. Niekada nepagalvojau: kodėl man teko tokia našta? Kodėl aš esu tas „metų įvykis“, o ne kuri kita moteris? Man keturios mergytės yra ne našta, o džiaugsmas. Myliu jas be galo. Ir vyresniųjų reikia nepamiršti. Sūnų toks amžius, kai reikia daugiau kontrolės. Kaip juokauju, jiems reikia „į kuprą“, kad pamokas paruoštų, nuo kompiuterio atsitrauktų ir laiku grįžtų iš lauko. Didžiajam Dovydui 16 metų, jis jaučiasi beveik suaugęs. O jaunėliui Lukui dar reikia ir prisiglausti, ir į mamos lovą kartais ateina pasišildyti. Apsikabiname ir miegame kartu. Broliai niekada nėra skundęsi, kad turi keturias sesutes. Pavyzdžiui, vakar viešėjo mano teta. Sako: „Lukai, atiduokite man vieną sesytę, juk jums liks dar trys“. O Lukas sureagavo labai rimtai: „Ne, jokiu būdu, mums reikia visų keturių! Teta toliau provokavo Luką: „O jeigu pervestume į tavo sąskaitą pusę milijono?“ Ne, nė vienos už pusę milijoną neatiduotų! Berniukai grįžta iš mokyklos, nusiplauna rankas ir pirmiausia eina į sesių kambarį pasisveikinti, jų pakalbinti. Ir kiekvieną dieną tas pats. Manau, sūnūs dabar gauna gerą pamoką, kas yra tikra šeima, kas yra sunkumai auginant mažus vaikus, kas svarbu, o kas vienadieniška.“
Lina sako, kad auginti keturis kūdikius nėra taip sunku, kaip atrodo iš šalies. Jei reikėtų, ji ir viena susitvarkytų, nes vaikų meilė viską atperka. Ir kantrybės užtenka. Luknė nuolat spygauja, kartais „iš pasiutimo“ net cypia. Ir Linai nė karto nesunorėjo jos subarti – ima juokas, išgirdus tuos cypavimus. Jeigu visos vienu metu verkia, stebuklingai padeda mamos dainuojama lopšinė. Jos nurimsta, šypsosi. Lopšinė „Angelėliui“ patinka labiausiai.
„Kitoms mamoms noriu palinkėti, kad džiaugtųsi kiekviena akimirka. Kai užauga vaikai, jau nebėra to besąlygiško artumo. Aš nelaukiu, kol mano mergelės užaugs. Net negalvoju, kad jos greičiau būtų trejų ar šešerių metų. Man geriausia dabar“, – sako Lina.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
