Niekas taip nemotyvuoja, kaip sėkminga kitų patirtis. Gal Jus lieknėti įkvėps linksmas mamos Laimos Kasparės dienoraštis?
Susipažinkime: Laima ir jos „Saldi fazė“
Pirmiausia reikėtų prisistatyti. Vis dėlto tinkamai tai padaryti, pasirodo, reikia mokėti, o primas žingsnis tūrėtų būti tikslus atsakymas, kam save pristatinėji. Jei žiūri į akis būsimam darbdaviui, turi neužsikirsdama įterpti kuo daugiau tokių žodžių kaip: komunikabili, lojali, darbšti, komandos žmogus. O jei prisistatinėji būsimai anytai, tai apie save turi kalbėti nurausdama, nusišypsodama ir nuleisdama akis, juk tik kukli švelni lietuvaitė gali būti tinkama jos sūneliui į poras (na bent jau pirmiesiems metams).
Todėl, kai prisėdau rašyti prisistatymą „Mamos žurnalo“ skaitytojoms, supratau, kad šį kartą tiesiog reikia būti savimi. Juk esu viena iš Jūsų. 2 vaikai – dukrytei neseniai suėjo 4 ir, atrodo, trejų metų ožių krizė po truputį eina į pabaigą, tad, užuot nuolat kartojusi „ne!“, ji jau kartais pasako „na gerai, galbūt“. Sūneliui dar tik metukai, griauna viską aplinkui, bet aš vis dar pasiryžusi neatiduoti jo jokiai, net „auksinei“ auklei, nes niekur geriau nei pas mamytę jam nebus (kas, sakėte, tas Edipo kompleksas?).
Vyras programuotojas, todėl mūsų gyvenime daug kalbų apie kodus ir programas. O aš – „maždaug 30“ metų tikra lietuvė: optimistė, tačiau nevengianti pabambėti, išsilavinusi, bet vis dar ieškanti atsakymų į daugelį klausimų, ir, aišku, tiesiog mama, kuriai kartais kaip gaivaus oro gurkšnio reikia tylos minutėlės.
Turiu dar vieną daugelį moterų jungiantį bruožą – man labai patinka gražus bei lieknas kūnas ir aš tiesiog dievinu saldumynus! Numanau, ką pagalvojote, – juk tai tas pat, kas vienu metu mėgti ir gamtos ramybę, ir miesto šurmulį. Sunkiai derantys dalykai ir, sakyčiau, gana komiškas Dievulio būdas pakankinti moteris. Kadangi tikrai esu viena iš tų nuolat „kankinamų“ ir niekaip negalinčių apsispręsti, kas svarbiau, – saldainis burnoje ar švytėjimas akyse (ne nuo saldainio, o nuo žiūrėjimo į veidrodį), –nutariau padėti sau ir pradėjau rašyti tinklaraštį, pavadinusi jį „Saldi fazė“. Ir šioje vietoje visiškai nesvarbu, ką rodo Jūsų ar mano svarstyklės (jos visos rodo „maždaug“ tiek pat, kiek buvo prieš 5 metus), svarbu, kad pažintis su savo silpnybėmis leistų netradiciniu būdu pažiūrėti į save iš šalies, pamilti savo spurgyčių padailintą pilvuką, na ir labai tikiuosi – padėtų pagaliau įlįsti į norimo dydžio drabužius (aišku į išleistuvių suknelę sunkiai, bet pasvajoti galima). Taigi skaitykite mano pamąstymus apie pilvuką, saldumynus ir linksmą atsisveikinimą su jais.
Išpažinties objektas – pilvas
Du sveiki vaikai, šaunuolis vyras ir per sotus gyvenimas – rodos nieko netrūksta iki visiškos laimės, išskyrus… dailaus PILVO. Taip, man trūksta pilvuko – plokščio, glotnaus ir jei ne su kvadratėliais, tai bent leidžiančio kvėpuoti užsegtais džinsais. Nejau, pagimdžiusi du vaikus, – Tėvynei ir vyrui (kuris, beje, po dviejų vaikų be jokių pastangų vis dar atrodo taip pat) – noriu per daug?! Aišku, daug diskusijų sukelia ir užpakalio ar šlaunų būklė, o berankoviai marškinėliai jau tapo tabu po pirmo gimdymo, bet sistemingai pradėkime nuo svarbiausio tikslo – atsikratyti savo minkštojo Pilvuko (tik tarp mūsų: mažybiniu žodeliu jo negaliu pavadinti jau nuo antro kurso).
Didžioji dauguma buvusių ar esamų nėščiųjų žino, kad pirmus 3 mėnesius su tavimi dedasi keisti dalykai – vienu metu ir pykina, ir norisi valgyti, spinduliuoji tai laime, tai juodu įsiūčiu, pilvuko vis dar nematyti, bet pirmą kartą gyvenime lauki, kada gi pagaliau jis išlįs. O kai jis pagaliau pasirodo ir ištirpdo visus aplinkinius, tavo pasąmonė ir valia atsipalaiduoja – dabar tikrai galiu valgyti! Ir tai nereiškia, kad iki nėštumo buvau modelio matmenų ar skanius pietus man atstodavo brokolis su trimis riešutais. Gal net valgydavau „truputį“ daugiau negu reikėtų, o sportas apsiribodavo kavos aparato plovimu darbe kas trečią savaitę. Tačiau sąžiningai pasakysiu, tikrai sau neleisdavau kas rytą užsukti į kepyklėlę tam, kad pilvui (na gerai, pilvo gyventojui) diena prasidėtų šauniai, pietums nusipirkti šokolado, kad jausčiausi žvalesnė ir, aišku, niekada ant naktinio stalelio manęs nelaukdavo chalva, jei kartais netikėtai pradėtų pykinti. Ir tikrai manęs niekada nepykindavo…
Grįžkime prie dabarties, tiksliau – prie realybės. Esu statistinė mama, negalinti pasigirti „nerealiais genais“, kurie iš karto po gimdymo sutraukia pilvo raumenis daugiau nei atsilenkimai, kuriuos prisiekiau daryti nuo pirmadienio. Ir tikrai ne ta, kuri grauždama visą dieną vien morkas džiaugiasi, kad, be dailios figūros, dar gauna ir dailų odos atspalvį. Esu mama, kurios gyvenime yra ir duonos, ir bulvių, ir makaronų, ir net saldumynų, juk gyvename tik kartą! Tik tame vieninteliame gyvenime velniškai norėtųsi būti ne tik sočiai, bet ir gražiai. Po antro gimdymo visa tai padaryti darosi sunkiau nei prieš tai, todėl nusprendžiau, kad pats laikas suimti save į rankas, – juk jei yra problema, yra ir jos sprendimas. Esu gana protinga, tad galiu sau padėti. Juk turi kažkaip tas įgytas diplomas pasitarnauti.
Svarbiausias priešas – saldumynai
Toliau reikia įvardinti priežastis, kodėl turiu pilvuką, – potraukis makaronams, manija saldumynams, sporto nebuvimas, vaikų lėkščių ištuštinimas (mamos dėl šito mane supras, o kitų atsiprašau už žiaukčiojimą), galbūt per mažai vandens, turkiški serialai, šalies klimatas ir pan. Priežasčių begalės, bet aš nusprendžiau kovoti tik su viena iš jų – ir nuojauta man sako, kad ji turi daugiausia įtakos mano minkštajam pilvukui. Mano priešas Nr.1 – saldumynai. Na štai ir pasakiau – kelio atgal nėra!
Apie cukraus žalą bei apie tai, kaip kovoti su saldumynais, prirašyta daugybė knygų ir straipsnių, bet visa tai manęs nesugeba paveikti, kadangi liepia nutraukti šį malonumą staiga ir niekada prie jo nebegrįžti. Man tai atrodo taip pat neįmanoma, kaip ir kopimas į Everestą (na, gerai, vienetams pavyksta). Todėl ilgai pamąsčiusi ir eilinį kartą gulėdama užsisegusi džinsų sagą, nusprendžiau rinktis kitą taktiką – „pažink savo priešą, pamilk jį ir atsisveikink su juo visiems laikams“. Na pamilti saldumynų man nereikia, nes genuose ta meilė jau užkoduota, vadinasi, belieka pažinti ir atsisveikinti. Pradedame!
Pirmasis atsisveikinimas. Sudie riešutų kremui
Kartą internete viena draugė pavėluotai perskaitė balandžio 1 pokštą, kuris garsiai skelbė, kad „Nutella“ yra išimama iš apyvartos, nes gamintojai nusprendė pasukti kitu keliu ir orientuotis į kitus produktus. Rašau tiek daug neapibrėžtų žodžių „kitas“, „kitus“, nes beveik nieko neprisimenu po jos pasakytų žodžių, kad „Nutellos“ greitai nebeliks. Mintyse padėkojau Dievui, kad vakar apsipirkinėdama įsidėjau patį didžiausią indelį, galbūt paskutinį! Tikriausiai keista girdėti, kad mama dėkoja ne dėl ilgo pietų miego ar dienos be mėlynių, ir net ne dėl mažėjančio sauskelnių kiekio, o tiek nervų ląstelių sueikvoja dėl stiklainėlio minkšto ir nuodėmingo kremo. Kadangi protu suvokiu, kad taip neturėtų būti, vadinasi, pats metas atsisveikinti su tavimi, mano nuodėmingoji „Nutella“.
Ar žinote, kad šis skanėstas atsirado itin sudėtingu žmonijai metu – po II pasaulinio karo nebuvo įmanoma gauti šokolado arba jis buvo neįtikėtinai brangus, todėl vienas visai negarsus konditeris sumanė sumaišyti kakavą su riešutais, kurių trūkumo niekas nejautė. Kokia be galo gili potekstė – karo metu, kai liejasi ašarų pakalnės, žmonės vis tiek mąsto, kaip patenkinti savo saldaus skonio receptorius. Iš karto kyla klausimas, ko tada norėti iš vargšės šiuolaikinės mamos, kuri nesugeba nerasti saldumynų parduotuvėse ar bent dienai neužuosti kepyklėlės savo kely. Kovoti su saldumynais darosi sunkiau, nei jų ieškoti karo metu.
Atsidarau indelį ir sąžiningai kovoju su noru ištrinti savo tinklaraštį iš interneto platybių – kaip galiu atsisveikinti su „Nutella“ visam laikui?! Ir kodėl turėčiau – kokia iš manęs rašytoja, palyginus su šia legenda. Iš karto jaučiu, kaip burnoje skonio receptoriai ima suktis valso ritmu, nes nujaučia kokia gera diena jų šiandien laukia. Aišku, šoks šiandien tik jie, nes aš po nėštumų kol kas dar neaviu aukštakulnių ir neįlendu į pusę savo drabužių, negaliu juk šokti valso su konversais ir neštukės timpomis… Bet tik kol kas!
Ir vėl nukrypau, grįžkime. Lazdyno riešutų ir šokolado kremas – tobulos išvaizdos ir konsistencijos. Šaukštelis nejučia atsiduria burnoje – hm… minkštas, tarsi rankomis tave glostantis desertas – nereikia kramtyti, jokio vargo, pats tirpsta burnoje, o riešutų kvapas nepalieka galimybės sustoti neištuštinus pusės indelio.
Išklausinėju visų, tokių pačių saldumynų maniakų kaip ir aš, su kuo jie valgo šį kremą – batonas, sausainiai, džiūvėsėliai, sūrūs krekeriai ir t.t. Kadangi save laikau konservatore, man labiausiai prie širdies batonas. Minkštas ir toks, kurio suvalgius pusę, nesijausi apsunkusi. Kai pagalvoji – viena kalorijų bombą pridedi prie kitos bombos, ir kas turėtų išeiti? Ogi užpakalis, ant kurio pernykštis maudymosi kostiumėlis nebetenka vilties. Tiesa, buvo tepančių „Nutellą“ ir ant banano, bet šito aš nesuprantu – čia tikriausiai tokia saviapgaulė – kai galvoji, kad šaukštas pačios liesiausios grietinės šalia trijų cepelinų priartins tave prie sveikos mitybos.
Kadangi aš, kaip ir daugelis lietuvaičių, artėjant vasarai, jau pradėjau galvoti apie lietuvišką ar turkišką pajūrį ir norą negulėti prie jo įsisupus į rankšluostį, turiu vykdyti užsibrėžtus tikslus ir suteikti bent mažą galimybę maudymosi kostiumėliui ne iš nėščiųjų skyriaus. Su skaudančia širdimi, sakau ATE ATE brangioji „Nutella“, sakykite ir Jūs, tik prieš tai dar paskutinį kartą jos paragaukime.
Kitame numeryje atsisveikinsiu su skaniosiomis spurgytėmis…
„Mamos žurnalas“
