Lauko darželiai – pas mus naujiena, o Švedijoje kasdienybė

Lauko darželis – tai buvimas lauke visą laiką – lyja ar sninga, šalta ar šilta

Lietuvoje dar tik sklando idėjos apie tai, kad reikėtų įkurti (bent vasaros metu!) vaikų darželį lauke. Skandinavų kraštuose lauko darželiai labai populiarūs, net susidaro eilės norinčiųjų į juos patekti. Pavyko rasti keletą lietuvių mamų, kurios gyvena Švedijoje ir savo vaikus leidžia būtent į lauko darželius. Ne tik vasarą – ištisus metus! Pasakoja Aistė, Jolanta ir Jurgita, vaikučius auginančios Švedijoje.

LAUKE, NORS LYJA IR SNINGA

Pasakoja Aistė Paltanavičiūtė, Ąžuolo ir Aurėjos mama

Švedijoje lauko darželių yra nemažai. Mes gyvename mažame pietų Švedijos miestelyje Kågeröde, kuriame yra maždaug 1500 gyventojų, galbūt todėl čia yra tik lauko grupė, o ne darželis. Turiu pasakyti, kad ši grupė visada pilna, ji populiari. Darželyje yra dvi to paties amžiaus vaikų grupės – viena lauko ir viena vidaus.

Lauko darželis ar lauko grupė (mūsų sūnus lankė lauko grupę įprastame darželyje) – tai iš tiesų yra buvimas lauke visą laiką – lyja ar sninga, šalta ar šilta. Lauko grupės vaikams, tarp kurių buvo ir mano sūnus, buvo duota viena patalpa, kur jie, esant reikalui, galėjo būti. Šiuo metu jiems skirtos šiek tiek didesnės patalpos visai atskirai nuo darželio.

Vyro Kastyčio darbo paieškos nubloškė mūsų šeimą į pietų Švediją 2008 metais. Auginame du Lietuvoje gimusius vaikus – 9-erių Ąžuolą ir 6-erių Aurėją. Apie darželį pradėjome galvoti iškart, tačiau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, vaikus išleidome tik po metų. Tikriausiai dėl to, kad gyvename mažame miestelyje, eilėje mums neteko laukti, bet kiti tėvai laukia metus ir daugiau (priklauso nuo gyvenamosios vietos).

Dėl mažosios tai net ir džiaugėmės, kad ji pradėjo lankyti darželį tik mokėdama vaikščioti, bet vyresnėliui jau buvo sunku adaptuotis.

Lauko grupę pasirinkome žinodami savo sūnaus pomėgius ir tai, kad jis yra labai judrus vaikas (nors tikriausiai nėra vaikų, kurie nenorėtų būti lauke). Be to, ir  aš pati esu užaugusi daug keliavusioje šeimoje, o gamta – neatsiejama mūsų poilsio supratimo dalis.

Pirmas įspūdis, atėjus susipažinti su darželiu, šokiravo – visur labai paprasta. Buvo šiek tiek keista, kad lauko grupėje dirbo ir vyras, ne tik moteris. Jis buvo berniukų „didysis mokytojas“, nes jis išmokė vaikus kapoti ir pjauti malkas, kurti laužą, naudotis įrankiais. Mūsų sūnus augo neapsakomai laimingas ir sveikas.

Vaikai lauko grupėje gyvena laisvai, nes jų namai – gamta. Jie žaidžia lauke, valgo lauke, ruošia patys maistą ant laužo lauke. Jie turi dviratukus, kamuolius ir visokio kitokio lauko inventoriaus, dažnai keliauja po miškus ir parkus. Be to, mokosi skaičiuoti bei pažinti ir rašyti raides. Nėra nustatyta, kokiai lauko temperatūrai esant, vaikai jau turi būti patalpose – auklėtojai mato, kad to reikia, arba vaikų visi drabužiai būna šlapi. Jie stebi vaikus ir pagal jų nuotaiką sprendžia, eiti į vidų ar ne. Kartais paklausia ir vaikų nuomonės.

Švedai įsitikinę, kad vėjas ir lietus nieko blogo nedaro, juk vaikai apsirengę neperšlampančiais ir neperpučiamais drabužiais, apsiavę specialia avalyne. Mes nupirkome geros kokybės lauko drabužius bei avalynę, ir tai pasiteisino. Aišku, vaikai lauke ir išsipurvindavo, ir sušlapdavo, buvo, kad net reikėjo nurengti visus lauko drabužius, kad galėtų įlipti į automobilį, nes tokie jie buvo purvini. Dėl to niekada nepykome, juk negali pykti ant laimingo vaiko. Tiesa, vaikai visada gali greitai išsidžiovinti drabužius bei batus tam skirtose elektrinėse džiovyklose.

Vaikai ir gaminasi maistą, ir valgo lauke, tik paskutiniais metais prieš mokyklą pietauti vedami į mokyklą, kad susipažintų su mokykla ir jos elgesio taisyklėmis valgykloje. Lauko grupės maistas paprastas, bet geras: verdamos sriubos, košės, kepama ant laužo žuvis, dešrelės, mėsa. Vaisius vaikai valgo kiekvieną dieną.

Papietavę vaikai lauke miega pietų miegelio. Po kiekvienų pietų net vyresni vaikai atsigula pailsėti ant paprastų turistinių gultų. Daugelis iš jų užmiega ir miega lauke, tada auklėtojai juos užkloja. Maži vaikai migdomi vežimėliuose lauke, tik turiu pasakyti, kad privalomas pietų miegas nutraukiamas darželyje labai anksti. Man tekdavo savo vaikus migdyti grįžus iš darželio namo.

Laukas grūdina. Mano sūnus, būdamas lauko grupėje, sirgo tik kelis kartus, o pradėjęs eiti į mokyklą, vienerius metus nesirgo visai. Moksliškai įrodyta, kad vaikai, būnantys ilgą laiką lauke, yra sveikesni, mažiau serga, gerai susiformuoja jų motorika, nes daug juda (ypač žiemos laiku, kad nesušaltų), daug vaikšto po miškus, mokosi laikyti pusiausvyrą lipdami per akmenis ir šakas. Įrodytas, kad tarp taip gyvenančių vaikų vyksta mažiau konfliktų, nes jie kiekvienas turi dideles erdves. Jau treti metai, kaip mano sūnus lanko mokyklą ir drąsiai galiu teigti, kad jis daug sveikesnis už mūsų dukrytę, kuri lanko įprastą darželio grupę (nors tam tikras buvimas lauke ir čia yra privalomas, nesvarbu, ar lyja, ar sninga). Jei jau puola kokia virusinė liga, tai sūnus suserga vėliausiai.

Man, lietuvei, nebuvo sunku perimti švedišką požiūrį į vaiko auginimą lauke, nes pati esu užaugusi daug laisvės vaikams suteikusioje šeimoje. Man iš karto patiko tai, kad čia daugiau nei Lietuvoje atsižvelgiama į vaiko savijautą, į tai, kas jam gerai ar blogai, kas patogu ar ne. Tai labai skyrėsi nuo lietuviško darželio, kurį lankė sūnus, kai vaikų net nevesdavo į lauką arba neleisdavo žaisti su žaislais, kad auklėtojoms nereikėtų tvarkyti. Švedijoje vaikai nuo mažų dienų pratinami būti savarankiški, todėl ir apsirengti turi patys labai anksti, ir žaisliukus padėti į vietas, taip jiems suteikiama galimybė daug ką daryti patiems. Bet svarbiausias dalykas – kad jie yra be galo laimingi.

Švedijoje sakoma: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“

LAUKINUKAI IR VEGETARAI

Pasakoja Jolanta Eiselle Hedstrom, Simon ir Linus mama:

Gyvename miestelyje, kuriame 6000 gyventojų, tad lauko darželis čia tik vienas. Tai „normalus“ darželis, kur vaikai po pusryčių iš karto eina į lauką. Kai oras geras, ir pietauja, ir miega lauke. Pavakarius irgi valgo būna lauke.

Suprantama, kad buvimas lauke vaikams – tik į naudą, mažiau puola ligos, kaip kad būna normaliuose darželiuose, kur uždarose patalpose pilna bacilų.

Į Švediją atvažiavau 1995 metais, atvykau pas savo vaikiną. Sukūrėme šeimą ir auginame du sūnus: 17 metų Simon ir 12 metų Linus. Aišku, šeimoje susidūrėme su šiokiais tokiais kultūriniais skirtumais. Švedai vaikams skiria labai daug dėmesio, jiems duoda daug laisvės spręsti, ką valgysime, kur atostogausime, ką veiksime per išeigines? Tėvai bijo konfliktų su vaikais, dėl to daugybė išlepintų vaikų.

Apie darželį pradėjome galvoti, vos vaikams gimus. Švedijoje irgi susidariusios eilės patekti į darželius. Svarbiausi argumentai, renkantis darželį, buvo šie: kad darželis būtų arti namų, kad būtų gaminamas ekologiškas maistas, pageidautina – vegetariškas valgiaraštis (vaikai nevalgė nei mėsos, nei žuvies), nuosavas darželio virėjas (o tai būna ne kiekviename darželyje). Lauko darželis man iškart patiko – nedidelis, tik viena įvairaus amžiaus vaikų grupė, kurioje yra 18 vaikų, 5 auklėtojos ir savas virėjas.

Vaikai visada būna lauke, nesvarbu, ar lyja, ar sninga. Švedijoje sakoma: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“. Aišku, norint vaiką leisti į tokį darželį, būtina aprengti tinkamais drabužiais, guminiais batais, neperšlampamais rūbais nuo lietaus, neperšlampamu kombinezonu, pirštinėmis ir pan. Būtina turėti drabužėlių pakeitimui. Vaikai net per lietų būna lauke, o į vidų eina nebent tuomet, kai griaudėja, labai vėjuota, kai kyla pavojus, kad ant galvos gali užkristi kokia medžio šaka ar stogo gabalas. Žodžiu, elgiamasi pagal sveiką protą.

Mūsų sūnūs darželyje maitinosi vegetariškai. Vaikų valgiaraštį sudarė daug ankštinių daržovių, lęšių, pupelių, žirnių, daržovių, vaisių, grybų. Visas maistas buvo ekologiškas. Darželio virėjo specializacija – vegetariškas maistas.

O po pietų vaikai saldžiai numigdavo tiesiog lauke pastatytoje palėpėje. Mažylių vežimėliai sustatyti lauke po stogu, o vyresni vaikai miega miegmaišiuose.  Laukinio gyvenimo rezultatai akivaizdūs – mūsų vaikai serga labai mažai, net pradėjus lankyti mokyklą neturėjome jokių problemų. Vyresnysis ypač užsigrūdinęs, bet tai ir mano nuopelnas, išmokiau jį apsiplauti šaltu dušu, ir pati taip darau. Jaunėlis nelabai mėgsta šaltą dušą, bet ir jis retai serga.

LAUKE VAIKAI IR UŽSIGRŪDINA, IR PAŽĮSTA GAMTĄ

Jurgita Larsson, Ylvos, Eiros, Sigitos ir Justinos mama:

Kiek žinau, lauko darželiai būna gana skirtingi – priklauso ir nuo komunos, ir nuo darželio valdžios, ir nuo auklėtojų. Papasakosiu apie mūsų darželį.

Kiekviena grupė turi savo drabužių džiovinimo spintą, kur auklėtojos sukabina šlapius drabužėlius. Visiems vaikams reikia turėti drabužių pamainą, keletą porų pirštinių, porą kepurių, nes būna, kad mažiukai baloje iškalbia savo kepurę. Taip pat visi turi turėti lietaus drabužius ir guminius batus. Vaikai žaidimo aikštelėje ne tik laipioja į bokštelius ar čiuožia čiuožyklomis, bet ir tvarkosi: yra kibirų, šluotų, žaislinių žoliapjovių.

Mūsų darželyje būdavo užsiėmimų ir grupėje – vaikai klausydavo muzikos, šokdavo, piešdavo, dėliodavo dėliones, ne viskas vykdavo tik lauke.

Tiesa, valgydavo vaikai dažniausiai lauke. Apie 11 val. patiekiami priešpiečiai – švediškas stalas, ant kurio padėta dažniausiai koks nors šiltas mėsos ar žuvies patiekalas, bulvių, ryžių ar makaronų, keletas rūšių daržovių. Jei grupėje yra vegetarų, tada vegetariškų patiekalų gaminama daugiau, kad ir kiti galėtų paragauti. Ant sienos kabėdavo sąrašas, kam alergiškas koks vaikas, nes alergiškų vaikų dabar nemažai. Auklėtojos prižiūrėdavo, kad vaikas nevalgytų to, kam jis alergiškas. Taip pat auklėtojų pareiga padėti įsidėti, supjaustyti maistą. Geria vaikai dažniausiai pieną, vandenį arba pieną be laktozės. Valgio pabaigoje gauna duonos su sviestu – daugumai vaikų tai pats skaniausias maistas.

O po priešpiečių vaikai eina miegoti. Miega visada lauke (ir žiemą, ir vasarą) savo vežimėliuose. Žiemą mano dukra, be miegmaišio, dar turėjo vilnonę pagalvytę ir pleduką. Vasarą – tik ploną pleduką. (Čia kalbu apie pačius mažiausius  1–3 metukų vaikučius). Per pietų miegelį viena auklėtoja pasilieka saugoti vaikų, kitos tuo metu ilsisi. Mūsų grupėje yra 16 vaikų, kuriuos prižiūri 3 auklėtojos. Didesni vaikai nemiega, arba miega tik tie, kurie nori, o kiti tiesiog pailsi.

1–2 kartus per savaitę vaikai eina į mišką, nes mūsų miestelyje ir miškas, ir ežeras prie pat darželio. Kiekviena išvyka dažniausiai būna rengiama kokia nors tema: išmoksta pažinti grybus, lapus ar medžius. Miške vaikai ir užkanda – kepa dešreles.

Man džiugu, kad daug būdami lauke vaikai ir užsigrūdina, ir pažįsta gamtą – pastebiu, kad pavasarį neskina gėlyčių, nori padėti tvarkytis. Tiesiog neįtikėtina, kad dvimetukai gali tiek daug išmokti. Vienintelis minusas, kad ilgai nepavyksta pripratinti prie puoduko, nes lauke mažyliai būna aprengti kombinezonais, todėl segi sauskelnes. Beje, pridursiu, darželis turi savo sauskelnes, keičia jas du kartus per dieną (planuotai) ir papildomai, jei kam reikia.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai