Kad ir kokioje užsienio šalyje būčiau, pagal galimybes visuomet stengiuosi aplankyti kokią nors švietimo įstaigą: pradinę mokyklą, kolegiją, universitetą.
Nes toks apsilankymas – tarsi lakmuso popierėlis, atskleidžia, kokia yra tos šalies šiandiena ir kokia ateitis jos laukia.
Islandiško darželio auklėtoja – lietuvaitė
Svečiuodamasi pas seniai į Islandiją emigravusius bičiulius, išgirdau pasiūlymą apsilankyti jų gyvenvietėje esančiame vaikų darželyje. Mat ten auklėtoja kaip tik ir dirba mus priėmusios šeimos narė…
Mano bičiulė Lidija Blaževičienė į Islandiją iš Telšių atvyko prieš16 metų. Laimė dirbti mėgstamą pedagoginį darbą nusišypsojo ne iš karto. Moteris niekada nenustojo tikėti, kad ateis diena, kai prieš save išvys smalsias vaikų akis. Toji diena atėjo, kai Lietuvos mokyklų diplomai imti pripažinti visoje ES (Islandijoje – taip pat, nors ji ir nėra ES narė). Lidija neatidėliodama nunešė dokumentus į Reikjavike įsikūrusią šalies švietimo ministeriją, atliko visa, kas iš jos buvo reikalaujama, – ir gavo leidimą dirbti išsvajotąjį darbą…
Vaikai surenka alaus skardines
Dar nepriėjus darželio, pavadinto žaismingu „Nykštukų namų“ vardu, į akis krito šalia islandų valstybinės vėliavos ant stiebo kabanti kita vėliava, kurios žalias fonas ir piešinys simbolizavo kažką, susijusį su švietimu ir aplinkos apsauga. Nuojauta pasitvirtino: tai ženklas, kad darželis dalyvauja ekologinėje programoje, apimančioje viską, ko reikia sąmoningam vaiko santykiui su aplinka formuoti. „Ekologinis vaiko ugdymas čia prasideda jau darželyje, – paaiškino Lidija. – Pratiname vaikus prie paprasčiausių dalykų: mesti šiukšles į atskira spalva pažymėtas dėžes, rankytes šluostytis į medžiaginius rankšluostukus (kuriuos kasdien išskalbia darželio skalbykla), o ne į popierinius (kad nedidintume atliekų kiekio), nenaudoti celofaninių maišelių, labai teršiančių aplinką. O eidami pasivaikščioti po darželio apylinkes, pasiimame krepšį, į kurį sukrauname rastas alaus skardines ir plastikinius kokakolos butelius. Nunešę juos į antrinių žaliavų supirkimo punktus, už gautus pinigus prieš atostogas nusiperkame ledų ir visi pasivaišiname“…
Į lauką per lietų, rūką ir vėją
Ir be dalyvavimo ekologinėje programoje, kiekvienas Islandijos vaikų darželis tradiciškai daro viską, kokia reikia mažųjų sveikiems gyvenimo įgūdžiams ugdyti ir jų sveikatai stiprinti. Imkime kad ir vaikų grūdinimą. Islandija – sala, kurios gyventojų orai nelepina. Nors dideli speigai čia retenybė, sniego, ledo, rūkų, lietaus – per akis. Tačiau, kad ir koks oras būtų, darželinukai nustatytu laiku būtinai vedami į lauką. Grynas oras – geros savijautos laidas, o nuo darganų saugo speciali apranga. Kiekvienam mažajam parūpinami neperšlampami kombinezonai, drėgmei atsparūs batukai. Specialiais drabužiais vilki ir auklėtojos (juos darbuotojos gauna nemokamai). Su tokiu garderobu nebaisu niekas: nei pusnyje pasivolioti, nei nuo kalniukų ant snieglenčių čiuožti, nei po balas taškytis.
„Islandai stebėtinai atsparūs šalčiui, – šypsosi Lidija. – Kai tik po šaltos žiemos išlenda saulė, visi išpuola į lauką vos ne su marškinėliais. Net jei temperatūra plius 8 laipsnius tesiekia“.
Kiekviena darželinukų grupė turi savą erdvią rūbinę, kurioje apsirengiama ir nusirengiama be chaoso ir sumaišties, o kad nebūtų susigrūdimo, – ir atskirą išėjimą į lauką. Pargrįžus, jei drabužėliai sudrėkę, tuoj pat atiduodami į džiovyklą.
Dviratukų ir paspirtukų patikrinimas
Vieną kartą per metus, paprastai tai būna pavasarį, į darželį atvyksta vietos kelių policijos darbuotojai tikrinti vaikiškų dviratukų ir paspirtukų techninės būklės.
Tądien vaikus tėvai atveda kartu su jiems priklausančia technika ir šalmais (Islandijoje neišvysi dviratininko be šalmo). Vaikai labai noriai rodo pareigūnams savo dviratukus-triratukus – mat ant kiekvienos tvarkingos eismo priemonės užlipdomas spalvingas lipdukas, kurio vaikai labai trokšta.
Negavusiųjų „saugaus dviratuko“ ženklo paprastai nebūna: islandai tėvai pedantiškai vykdo visus nurodymus.
20 vaikų – 4 auklėtojos
Darželio teritorija – didžiulė, pilna visokiausios įrangos, kuri nuolat atnaujinama, visiems užtenka vietos, o kad nieko neatsitiktų, seka akyla auklėtojų akis. Bepigu visus sužiūrėti, kai dvidešimties darželinukų grupėje dirba net keturios auklėtojos. „Kai palyginu, koks krūvis tenka Lietuvoje dirbančioms auklėtojoms, suprantu, kodėl mano bendradarbės visada ramios ir geros nuotaikos, – tęsia savo pasakojimą mano bičiulė. – Čia, galima sakyti, su kiekvienu vaiku dirbame individualiai, ir net kalbos negali būti apie tai, kad iš savo auklėtinių tėvų organizuotume rinkliavą būtiniausiems reikmenims įsigyti (šis dalykas taip vargindavo mus tėvynėje). Kasmet atkeliauja žinia iš Reikjaviko: atvykite įsigyti naujausių metodinių priemonių: knygelių, lavinamųjų žaidimų, žaislų, muzikinių įrašų… Nuvažiuojame draugišku būriu ir atsirenkame tai, kas darželiui reikalinga“.
Internacionalinė komanda
Lidijos lydimi, koridoriuje palikę batus, keliaujame iš vienos darželio patalpos į kitą. Mažųjų nebėra – jie krykštauja lauke.
Jauku, šviesu, šilta – ką tik atliktas remontas. Darželis plečiasi, nes didėja ir Porlakshofno gyvenvietė, esanti už 50 km nuo Reikjaviko. Nemažai emigrantų: iš 88 darželio auklėtinių net 31 – ne islandų tautybės arba augantis mišrioje šeimoje. Ir darželio darbuotojų kontingentas – internacionalinis: Lidija – iš Lietuvos, dar dvi auklėtojos – iš Lenkijos (lenkų tautybės vaikučių darželyje daug). „Sutariame draugiškai, – sako Lidija. – Islandai pasižymi geru bruožu: niekad nejutau, kad į emigrantus jie būtų žvelgę kaip į antrarūšius“.
O kaip dėl pietų miego?
Į akis krinta vienas keistokas dalykas: darželyje nepastebime vaikiškų lovelių. Nejau mažieji neina dienos miego?
Pasirodo, miegama, tačiau ne lovelėse, o ant grindų. Patiesiami čiužinukai, pagalvės, antklodėlės ir ilsimasi valandą, pusantros ar dvi. „Jokios baimės, kad vaikas besivartydamas iškris iš lovelės, – juokauja Lidija. – Tokia tvarka ir man iš pradžių buvo keistoka, bet paskui įvertinau jos privalumus. Kaip ir tai, kad, vaikams atsigulus pailsėti, įjungiami ramios muzikos įrašai. Vienus švelnios melodijos tuoj pat užmigdo, o kiti, visiškai nepasiduodantys dienos miegui, tiesiog guli ir ramiai jų klausosi.“
Pietums „salotų baras“
Priėjus virtuvės zoną, pasklinda gardus būsimų pietų aromatas. Apie tai, kad vaikai šioje šalyje nuo mažų dienų pratinami prie sveikos mitybos, Lidija jau buvo minėjusi. Dabar savo akimis pamatėme „salotų barą“. Jį sudarė pačios įvairiausios daržovės: įvairiai supjaustytos, sutarkuotos, užpiltos aliejumi ar natūralios. Vaikai jų raginami valgyti kuo daugiau. Ne, ne, niekas per jėgą čia nekiša vaikui nežinomų daržovių salotų: tiesiog prašoma jų paragauti, kad žinotų, koks skonis. O pažinimas neretai tampa įpročiu valgyti būtent žalias daržoves, turinčias daugiausia vitaminų.
Joks islandų darželis nesivadovauja nuostata pirkti maisto produktus iš tų tiekėjų, kurie užsiprašo mažiausią kainą. Vienintelis kriterijus čia – produktų kokybė ir jų ekologiškumas.
Gimtadieniai be saldumynų
Islandijos darželiuose nėra tradicijos švęsti šventes su saldumynais. Gimtadienio proga vaiko galvą papuošia karūna, jis gali gauti dovanėlę, bet stalo tikrai nepapuoš nei tortas, nei pyragas, nei saldainiai. Saldumynų Islandijos vaikų darželiuose apskritai neduodama, juos atstoja įvairūs vaisiai, kurių pasirinkimas platus. Ir tėvai savo atžalų saldumynais nelepina.
Saldainių (dažniausiai vadinamųjų „guminukų“) paprastai vaikams nuperkama šeštadieniais, tądien šios rūšies saldėsiams taikomos nuolaidos. Ko gero, vienintelė proga darželyje vaikams pasivaišinti kepiniais būna sausio 10-ąją, kuomet čionai apsilanko jų mamos ir močiutės paminėti Mamos dienos. Tėvai ir seneliai būna kviečiami apsilankyti Tėvo dieną – vasario 10-ąją.
Už darželį 300 eurų
Islandijoje priešmokyklines įstaigas lanko vaikai nuo 12 mėnesių iki 6 metų.
Municipalitetai finansuoja darželius tik iš dalies, likusią išlaidų dalį padengia tėvai. Šiek tiek daugiau kaip 300 eurų už vietą darželyje moka tie tėvai, kurių atžalos jame išbūna visą dieną. Jeigu darželį lanko du tos pačios šeimos vaikai, mokėti tenka 25 proc. mažiau, jeigu trys, – 30 proc. mažiau. Jeigu vaiką augina tik vienas iš tėvų, taip pat suteikiama 30 proc. nuolaida.
Tėvams su vaiku išvykstant atostogų, už maistą mokėti nereikia. Čia viskas skrupulingai fiksuojama: ar neatėjęs kurią dieną į darželį mažasis yra sveikas, ar neapsilankė dėl kokios kitos priežasties, o keturias dienas iš eilės nežinia dėl ko nepasirodžiusio auklėtinio imama ieškoti visu rimtumu…
Keista, tačiau net paskutinioji finansinė ir ekonominė krizė Islandijoje nesumažino gimstamumo. Vidutinė statistinė islandų šeima augina tris vaikus, taigi priešmokyklinių įstaigų klausimas čia aktualus visą laiką. Kartais vietų darželiuose pritrūksta, taigi prašymus į juos tėvai rašo vos tik kūdikiui gimus.
Elektroniniai laiškai apie vaiką
Darželio auklėtojų ryšys su vaikų tėvais labai glaudus. Tėveliai elektroniniu paštu kasdien gauna pranešimus apie tai, ar vaikas dieną miegojo, ar valgė, gal jam stinga kokių drabužėlių, ir pan. Beje, prieš pradedant vaikui lankyti priešmokyklinę įstaigą, yra numatytas adaptacijos laikotarpis, kurio metu su savo vaiku mama ar tėtis praleidžia mažiausiai penkias dienas. Emigrantai, nešnekantys islandų kalba, turi teisę pasinaudoti vertėjų paslaugomis. Na, o mažieji islandų kalbos darželyje kaipmat pramoksta…
Iki darželio – „dagmama“
Belaukiant vietos darželyje gelbsti vadinamosios „dagmamos“. Išvertus iš islandų kalbos, tai – „dieninės mamos“ – šioje šalyje labai populiari institucija.
„Dagmama“ – tai moteris, prižiūrinti savo namuose (arba specialiai tam pritaikytose patalpose) iki penkių mažųjų, neturinčių dvejų metų. Žinoma, jos turi tam darbui skirtas licenzijas, gaunamas, lankius specialius kursus.
„Dagmamos“ labai brangina savo reputaciją (Islandija maža šalis ir žinios apie jų darbą greitai pasklinda). Patekti pas gerą „dagmamą“ nėra paprasta. Vaikai laiką leidžia pagal visus reikalavimus įrengtame kambaryje, kur jiems patogu, o svarbiausia, saugu žaisti; yra laiku pamaitinami, išvedami į lauką. „Dagmamos“ paslaugos, pavertus eurais, siekia apie 450 eurų, bet dalį šios sumos padengia valstybė.
***
Atsisveikindami su darželį svetingai aprodžiusiais darbuotojais, neiškentėme nepasiteiravę, kam gi skirtos iš lentų sukaltos dėžės, pripiltos žemių ir įkurdintos darželio teritorijos pakraštyje? Pasirodo, tose dėžėse auginamos bulvės. Kartu su vaikučiais pasodinamos, prižiūrimos ir nukasamos. Kad mažieji žinotų, iš kur daržovės atkeliauja ant mūsų stalo.
Lina Vaitkutė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
