Vienos mamos laiškas likimo draugėms – moterims, apsisprendusioms vaikus auginti namie bent iki 3 metų.
Na štai, jis jau snaudžia. Dar truputėlį paniūniuosiu, atsargiai paglostysiu… „Mama, vieną lanką duok, o kita – siupk,“ – tylutėliai prašo. Mažas delniukas žaibiškai susiranda didelį delną. „As tave labai labai myliu“, – sukužda, atsidūsta ir užmiega… „Aš tave – taip pat!“ – atsakau, bet Andriukas manęs jau nebegirdi. Dar pabučiuoju dukrelę Kristutę ir išeinu…
xxx
Kai uždarau vaikų karalystės duris, pagalvoju: „Ką aš be jų daryčiau?!“ Šis nuoširdus pyplio, dar neturinčio trejų, „myliu veikia geriau, nei raminanti tabletė, nuskausmina braškančią nugarą, nugena tolyn pilkas mintis. Todėl stebiuosi mamytėmis, atsisakančiomis motinystės atostogų, grįžtančiomis į darbą, kai vaikui sukanka metukai arba kai jam tėra trys mėnesiai, gal net dvi savaitės! Neturiu omeny mamų, kurias iš namų veja skurdas ar klibanti darbo kėdė. Kalbu apie madingąsias emancipuotas mamas.
Pasklaidykime moteriškuosius žurnalus, ką jie siūlo? „Kaip greitai pakilti karjeros laiptais“, „Kaip saugiai išmokti vairuoti automobilį“, „Kaip suvilioti patikusį vyrą“. O nuotraukos: Ji – su mėgstamiausiu maudymosi kostiumėliu, geriausia mašina ar mylimiausiu šunimi! Ir jeigu kartais Ji – laimingos šeimos apsuptyje, tuomet geriausia viršininkė ir nuostabiausia mama. Tačiau psichologai mano, kad būti geriausiu visur neįmanoma, nes nuo tokių pastangų visada būti geriausiu, vieną dieną tiesiog sprogtum.
Todėl tenka dėl kažko kažką ir paaukoti. Gaila, kad dažnai karjera nuskriaudžia vaikus…
Nemėgstama rašyti apie paprastą mamą, kuri vaikus augina iki trejų, o gal ir dar ilgiau… Tokia moteris dažnai jaučiasi nesuprasta, atstumta, dažnai ir gėdos ašarą nubraukia, nes Ji – tik vaikus auginanti mama. Jos būtinai paklaus: „Na, o tu kaip? Vis dar su vaikais sėdi?“. Tarytum auginant vaikus yra kada sėdiniuoti?! Tačiau vis tiek kažkaip norom nenorom pradedi teisintis.
Norėtųsi reabilituoti tas, kurios yra tik mamos. Pabandysiu paneigti madingus teiginius, kuriuos dažnai girdi vaikus auginančios mamos.
Vaikai užauga patys. Deja, deja! Juos tikrai reikia auginti. Augindama vaiką, mama turi galimybę matyti, kaip jis keičiasi kiekvieną dieną, pažinti vaiką ne iš auklių ar močiučių pasakojimų, bet kasdien su juo bendraudama. Mažyliams labai reikia mamų paramos, artumo, o tai neišmatuojama tik kąsniais ar drabužiais, bet pasiunčiama iš širdies į širdį.
Metinukas jau pasirengęs atsiskirti nuo mamos. Taip atrodo mamoms, bet ne vaikams. Pasak psichologų, nepalankiausias laikas vaikučiui atsiskirti nuo mamos yra nuo 10 mėnesio iki 1,5 metų, nes tuomet mažylis labiausiai bijo prarasti mamą. Jis nuolat tikrina, kur mama yra. Staiga jai prapuolus vaikas pasijunta nesaugus, vienišas. Kartą ligoninėje teko stebėti vaikelį (14 mėn.), kuris iki metų augo kūdikių namuose, o nuo metų mama jį pasiėmė auginti. Mažylis būdavo visiškai ramus, kol mama būdavo palatoje, bet tik užtekdavo jai minutei koją iškelti į koridorių, kai vaikas taip graudžiai ir ilgesingai „uždūduodavo“…
Tėtis gali vaikui atstoti mamą. Be abejonės, vaikui svarbūs ir mama, ir tėtis. Vis dažniau girdime, kad tai vienas, tai kitas tėvelis „išėjo motinystės atostogų“. Tačiau, kad ir kaip įsijautęs tėvelis vaidintų mamą, mažyliui jis visada bus tik pačiu geriausiu tėveliu. Tai visiškai nesunku paaiškinti: juk tėtis vaikelio nenešiojo savo pilve ir negimdė. Ypač svarbūs pirmieji su mama praleisti metai. Ryšys, užsimezgęs su mama, dar esant įsčiose, nenutrūksta ir kūdikiui gimus, tai tik tų santykių tąsa. Arba dar paprastesnis testas: ko šaukiasi vaikas, kai labai užsigauna, kieno bent mintyse prašosi pagalbos, kai yra sunku, jau suaugęs žmogus: Mamos!
Gera auklė – tarsi antra mama. Auklė vaikui yra gera, kasdien ateinanti teta, kaip ir nuostabioji močiutė, kuri yra tik močiutė. Tačiau vaikeliui mama yra viena. Viena žinoma Lietuvos moteris yra pasakiusi, kad jos vaikui turbūt buvo labai sunku, kai jis su mama išsiskyrė vos trijų mėnesių, bet sūnus tiesiog privalėjo su tuo susitaikyti. Teisybė! Juk ir šuo kariamas pripranta. Tačiau ankstyvosios vaikystės potyriai užfiksuojami pasąmonėje. Būtent vaikystės pėdsakai jau suaugusį žmogų atveda pas psichologą dėl pasitikėjimo stokos, įvairiausių kompleksų. Mano mama dirbo medicinos seserimi ir privalėjo grįžti į darbą (sovietiniais metais), kai man suėjo metukai, dėl to labai išgyveno. O man jos taip visą laiką trūko, jaučiausi nesaugi. Pati to nesuvokdama, stengiausi būti pačia geriausia, kad pelnyčiau daugiau mamytės meilės…
Svarbu ne kiek laiko praleidi su vaiku, bet – kaip! Žinoma, būtų idealu, kad mama, būdama namie su mažyliu, visą laiką šypsotųsi, nesibartų. Pabarusi mama apsisukus čia pat mažylį apkabina. Kartą subarusi vaikus, vyresniosios dukros paklausiau:
– Ką mano kaimynai, kai aš taip ant jūsų šaukiu?
– Mano, kad vaikai mamos neklauso! – atsakė ji.
– Gal man geriau grįžti į darbą? Aš taip greit supykstu, tada baruosi…
– Bet tu pyksti taip nepiktai. Be to, tik tada, kai mes blogai elgiamės.
Vaikai dažnai būna gudresni už suaugusiuosius…
Vaiką geriausiai auklėja darželis. Dažnai mamos norėdamos kompensuoti savo meilės stygių, ieško vaikui geriausio darželio. Kokį išsirinkti: Valdorfo? Montessori? Vienos darželį liaupsina, mat namie vaikas visai neklauso, o darželyje – tiesiog auksinis. O kitos peikia – ši įstaiga jų mažulėlį visai sugadino.
O aš manau, kad vaikus geriausiai taiso ir gadina tėveliai. Mamai, auginančiai vaiką namuose, tokių klausimų nekyla. Labiausiai įkvepiantis pavyzdys vaikui – tėvų elgsena, gyvenimo ir bendravimo būdas.
Atidi ir kantri mama mažylį įsileidžia visur: ir į vonią, ir į virtuvę. Nešate drauge skalbinius į skalbyklę, maišote tešlą blynams, skaitote pasakėles – štai jums viena darželio sistema, tyliai susikaupę piešiate, lipdote plastilinu – štai ir kita sistema!
„Nedarželinis“ vaikas nemokės bendrauti su vaikais. Vaikai -labai skirtingi. Vienas – uždaras tylenis, namisėda, kitas – netelpantis savame kailyje, išsišiepęs ir besilabinantis su kiekviena gatvėje sutikta teta. Kaip ir šeima: vienuose namuose dažnai svečiuojasi draugai, čia nuolatos šurmuliuojama, kituose – dažniausiai tylu, svetimi žmonės čia retai užklysta. Šiose, savas tradicijas turinčiose šeimose auga mūsų vaikai. Mano dukra nė dienos nelankė darželio, bet ir dabar stebina visus savo noru ir gebėjimu bendrauti. O draugės dukra, nors ir sąžiningai lankiusi darželį, dabar jau keturiolikmetė, dažniau renkasi vienatvę nei draugus.
Būdama namuose su vaikais moteris subobėja. Būna dienų, kai nei iš šio, nei iš to apšaukiate vaikus? Jie tikriausiai tuo momentu pasipainiojo jums po ranka. Tiesiog ne ta koja išlipote iš lovos, susipykote su vyru ar dar kas nors. Galbūt yra gilesnių pykčio priežasčių: nemeilė sau, nepasitikėjimas, įvertinimo stoka. Gal jums trūksta veiklos? Vaikai netrukdo užsiiminėti tuo, kas jums patinka, tobulėti.
Tai nėra lengva, bet nėra neįmanoma. Reikia tik valios, užsispyrimo, labai didelio noro.
Gimus vyresnėlei, nutraukiau aktorinio meistriškumo studijas. Kai jai suėjo 7 mėnesiai, įstojau į žurnalistiką. Taip ir augome po mano pažastimi, kartu su knygų šūsnimi ir egzaminais. Paskutiniuosius du kursus baigiau eksternu. Aš mokslus pabaigiau, o dukra – pradėjo! Visus vargus, nemigo naktis atpirko prorektoriaus žodžiai, kai diplomo atsiimti nužygiavom irgi drauge su dukra: „Mūsų diplomas yra niekis. Štai – didžiausias turtas (parodė į dukrą)! Jūs išlaikėte sunkiausios profesijos egzaminą, deja, už jį diplomai nerašomi“.
Nesigailiu nė vienos drauge su vaikais praleistos dienos. Kai manęs paklausia, kaip man, būnant namuose, pavyksta išlikti tokia gražia, atsakau: „Džiaugiuosi kiekviena diena, praleista su vaikais, esu laiminga, o laimingas žmogus – visada gražus!“
Mielos mamos, aukščiau galvas, nebijokite auginti ir, gink Dieve, nesigėdykite savo vaikų! Nors trumpai, pabūkite tik mamomis, negalvodamos apie tai, ar jums bus atsidėkota!
Mama Indrė
„Mamos žurnalas“
