Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt
Pasakoja mama Jelena
Taip susiklostė šeimos aplinkybės, kad 1 metų 8 mėnesių Vitalijus turėjo išeiti į darželį, tiksliau, į lopšelį.
Įstaigą pasirinkau pagal tokius kriterijus:
1. Yra arti namų
2. Dirba pagal man patinkančią netradicinę ugdymo metodiką
3. Gražiai sutvarkyta aplinka.
Laukdami tos dienos, dažnai pasivaikščiodami nueidavome prie to darželio žiūrėdavome pro tvorą į žaidžiančius vaikus, kalbėdavome, kaip įdomu. Sūnus anksti buvo pradėjęs kalbėti, tuo metu kalbėjo sakiniais ir gana aiškiai galėjo išsakyti savo poreikius, gan draugiškai bendraudavo su jam patinkančiais suaugusiaisiais – nebuvo labai mamyčiukas.
Iš anksto pasidomėjau, ko reikės vaikui darželyje, ar aš galėsiu porą dienų pabūti valandą-kitą. Man atsakė, kad tereikia atsinešti sauskelnių (tuo metu dar naudojome), seilinuką valgant pasirišti, puodelį su snapeliu ar buteliuką (kaip vaikas įpratęs gerti) bei kambarinę avalynę sau ir vaikui.
Nurodytą dieną, nešini savo daiktais ir gėlėmis būsimai auklėtojai ir padėjėjai, atėjome susipažinti.
Grupės prieškambaryje mus pasitiko ne itin draugiška padėjėja, nurodė spintelę daiktams, pasakė, kad šiandien dirba „ne ta“ auklėtoja, „ta“ atostogauja. Ir grįžo į grupę tęsti savo darbų.
Nepasisveikino su vaiku, nepaklausė jo vardo… na gerai, galvoju, bandome dar kartą. Sudėliojau daiktus spintelėje, persiaviau pati ir peraviau vaiką, paėmiau už rankytės ir su gėlėmis nuėjome į grupę.
Šurmuliavę vaikai ypatingi nesuregavo į mūsų pasirodymą. Ėmiau dairytis suaugusiųjų.
Auklėtojos padėjėja plovė indus. Garsiai pasisveikinau, įteikiau susipažinimo proga puokštę. Tuo metu pasirodė ir auklėtoja. Pasisveikinome, padovanojome jai puokštę. Auklėtoja pažvelgė į mus, pasakė, kad netrukus eisime į lauką, pradėjome kažką pildyti dienyne. Nelabai atsimenu, ką, nes buvau apšalusi nuo tokio priėmimo: niekas neatkreipė dėmesio į mano vaiką, nepritūpė šalia, nepaklausė vardo, nepakalbino. Juk tokiems mažiukams labai svarbus bendravimas su suaugusiaisiais.
Sūnus jautėsi nesaugus ir visą laiką buvo į mane įsikibęs (ko paprastai nedarydavo). Kalbėjau su juo ramiai, kaip visada, stengiausi nesureikšminti to, kas vyksta.
Netrukus ėmėm ruoštis į lauką. Auklėtoja ir padėjeja aprengė vaikus, juos išrikiavo poromis ir išvedė į lauką. Išnešė smėlio žaislų, kamuolių, vandens atsigerti. Aš padėjau apsirengti savo vaikui ir ėjau su juo poroje.
Vaikų buvo gal 15, pusė jų – dičkiai, trimetukai, jau eisiantys į darželio grupę. Lauke mažyliai kapstėsi smėlio dėžėje. Vyresni, bėgiojo, laipiojo. Auklėtoja man atvirai papasakojo, kad šis darbas jai ne prie širdies, kad turi geresnį pasiūlymą, tik niekaip neapsisprendžia…Įsivaizduokite, kaip jaučiausi. Raminau save, kad ši auklėtoja po kelių dienų jau enbedirbs šioje grupėje.
Po kiek laiko Vitalijui nusibodo žaisti smėlyje, ėmė vikštinėti aplinkui, nuėjo už gyvatvorės ir… ramiausiai pralindo pro tvoros tarpą.
Tik dabar pastebėjau, kad nors ir aukšta darželio tvora, bet tarp virbų yra labai dideli tarpai: mano vaikas smulkus, laisvai pralindo. Aš, žinoma, jį grąžinau atgal. Auklėtoja to net nepastebėjo, nes kampelyje skaitė trimečiams pasaką. Tačiau Vitalijaus landžiojimą pro tvorą pastebėjo kitas vaikas: jis pakartojo tą patį ir kažkur nuėjo. Ėmiau šaukti auklėtojai, kad vaikas išeina. Ji pašoko, prsitempė tą vaiką, išbarė, tas pravirko.
Nemalonu buvo visa tai stebėti. Aišku, drausmė vaikams reikalinga, taiau dar labiau reikalingas saugumas. Kokia nauda iš dvimetrinės tvoros, jei prio ją laisvai gali pralįsti vaikai? O už kokių poros šimtų metrų – judri gatvė. Buvau sutrikusi, pati pasijutau labai nesaugiai, ką jau kalbėti apie sūnelį.
Stengiausi negalvoti apie bloga. Sugrįžom iš lauko į grupę. Vaikai nusiplovė rankas ir buvo susodinti prie stalų laukti pietų (apie 15 minučių). Kad nebūtų nuobodu, auklėtoja visiems davė knygelių, tiksliau, jų likučių. „Imk ir tu“, – sakė Vitalijui ir padavė vieną išplėštą knygelės lapą. Mano vaikas, namie „suskaitęs“ daugybę knygelių mintinai, paėmė tą lapą, apžiūrėjo, manęs paklausė: „Kas čia?“. Ką galėjau jam atsakyti…Toliau buvo dar įdomiau. Kai pagaliau pasirodė padėjėja su puodais, vaikai pradėjo šaukti „valio“ ir ploti rankomis.
Nesuprantu, kam reikia šitokios dresūros?
Auklėtoja, pamačiusi, kad maitinu savo vaiką pietų metu, nepatenkinta pasakė, kad pas juos visi patys savarankiškai valgo. Supratau, kad mano vaikas gali nevalgęs likti, nes pats dar nelabai mokėjo pavalgyti.
Po pietų mes iškeliavome namo miegoti ir „virškinti įspūdžius“. Pasidalinau savo nerimu su kitais šeimos nariais. (Aišku, negirdint vaikui). Nusprendėme, kad gal kita diena bus gresnė? Kitą dieną grupėje buvo kita auklėtoja.
Ši buvo dalykiška, uždavė strateginių klausimų apie sūnau įgūdžius, įpročius. Ir nors buvo griežta vaikams, juos nuolat visus matė: kas kelias minutes suskaičiuodavo, ar visi yra. Na, šita bent ju neleis pabėgti per tvorą – galvojau…
Bet Vitalijus vis tiek jautėsi nesaugus, nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį. Trečią dieną vėl atėjo pirmoji auklėtoja. Ji akivaizdžiai suirzo, pamačiusi mane grupėje: „Žinot, mamyte, jums reikia išeiti, kitaip vaikas nepripras“. Ji paėmė Vitalijų už rankos ir norėjo vestis, sakydama: „Parodyk mamytei atia“. Bet šis paklaikęs veržėsi pas mane. Auklėtoja nesidrovėjo viso to kandžiai pakomentuoti.
Vakare vaikui pakilo temperatūra, gydytoja diagnozavo anginą. Nežinau, ar jis peršalo, ar užsikrėtė, ar susirgo nuo streso…Aš irgi jaučiau stresą, ką toliau daryti? Kol išsigydėme anginą, buvome namuose, o paskui nusprendėme pabandyti kitą privatų darželį.
Čia iš karto pajutau, kad esame laukiami – ta šiluma sklido iš visų mūsų sutiktų darbuotojų. Visi šypsojosi, kalbino Vitalijų.
Buvau nusiteikusi vėl pasilikti su sūnumi grupėje, tačiau įvyko stebuklas – auklėtoja maloniai pakvietė mano vaiką, davė jam saldainį, nusivedė prie žaislų. Jis nuėjo ir… negrįžo. Mamos nebereikėjo. Auklėtoja man gestu rodo: „Eik namo“.
Išėjusi dar kelias minutes pastovėjau už durų – jokio verksmo.
Vėliau, aišku, būdavo išsiskyrimo ašarų rytais, buvo ligų ligelių, visko buvo. Tačiau tame darželyje mes jau trečius metus, ir esame labai patenkinti.
O kai nuėjau į pirmąjį darželį pasiimti daiktų bei pranešti, jog nebelankysime, niekas net nepasidomėjo, kodėl.
Apibendrinusi tą patirtį, supratau:
1. Ne taip svarbu, pagal kokią metodiką dirba darželis, ar gražiai sutvarkyta aplinka. Svarbu, kad žmonės, supantys vaiką, suteiktų jam komforto ir saugumo jausmą.
2. Ne taip svarbu, kad darželis būtų arti namų – yra žymiai svarbesnių kriterijų.
3. Pradėti lankyti reikia ne vasaros metu, nes tada grupės sujungtos, vaikų – daugybė, o auklėtojos atostogauja (teisingai direktorė sakė).
Mama Jelena
„Mamos žurnalas“
