Mamos žino, kad ieškoti auklės – tai lošti loterijoje. Vienoms tenka laimingi bilietai – doros, sąžiningos ir vaikus mylinčios moterys, kitoms – tai, kas liko. Apie savo nesėkmingą bilietą mums papasakojo vilnietė Raimonda.
Nuoširdžios auklės „pagal skelbimus“
Raimonda su vyru augina du mažus vaikučius – 2 metų 3 mėnesių dukrytę Juditą ir beveik metukų sūnų Joną. Istorija, verta žurnalo puslapių, prasidėjo, kai Raimonda laukėsi Jono.
Kadangi Raimondos vyras dirba užsienyje, o į Lietuvą grįžta tik savaitgaliais, moteris suprato, kad vienai su dviem mažais vaikais susitvarkyti bus nelengva.
Nutarė pasiieškoti auklės, kuri galėtų 5 dienas per savaitę gyventi kartu ir padėti prižiūrėti kūdikį.
Auklės paieškos užsitęsė. Pirmiausia Raimonda bandė ieškoti klausinėdama pažįstamų, paskui – skaitydama skelbimus.
„Nesisekė, nes ateidavo nesukeliančios pasitikėjimo moterys. Ieškant darbo labai svarbi išvaizda, kalba, net menka detalė – purvini nagai – gali daug lemti. O ką kalbėti apie žargonu „pasodrintą“ kalbą, nevalyvus drabužius. Visų moterų pirmas klausimas būdavo „kiek mokėsite?“, o tai, kokio amžiaus ir kaip atrodo vaikai, regis, nė vienos nedomino“, – prisimena Raimonda. Viena įsidarbinti atėjusi moteris vos peržengusi slenkstį paprašė balto siūlo, nes jai nutrūko liemenėlės petneša.
Toks „atsivėrimas“ Raimondą šokiravo, beje, ir siūlo ten labiau reikėjo pilko, o ne balto, nes apatinis trikotažas nespindėjo švara.
Auklė su aukštojo mokslo diplomu
Beliko auklės ieškoti kreipiantis į agentūrą. Tai padarė Raimondos vyras, nes Jonui buvo tik mėnuo, ir Raimonda turėjo likti su sūneliu. Vyrui pasiūlė auklę, turinčią pačias geriausias rekomendacijas. Ir įš tiesų, auklės dosjė buvo ypatingas – baigusi aukštąjį mokslą, parengiamojo ugdymo psichologiją, vertinama buvusių darbdavių. Auklė sutiko su visomis šeimos sąlygomis – 5 dienas gyventi šeimininkų namuose, prižiūrėti mergaitę ir – kai reikia – abu vaikus. Suderėjo 600 eurų atlyginimą.
Šaunus duetas
43 metų Inga apsigyveno šeimininkų namuose. Auklė ateidavo pirmadienio rytą, ir prasidėdavo naujoviškas 4 žmonių gyvenimas – Inga su Raimonda nepajusdavo, kaip prabėgdavo savaitė šokinėjant apie 2 vaikus. „Po gimdymo buvau dar nesutvirtėjusi, tad į Ingą kurį laiką žiūrėjau kaip į dievą. Ji šauniai užsiiminėdavo su dukrele, o aš rūpinausi kūdikiu. Inga eidavo su Julija į lauką, gamindavo jai maistą, žaisdavo. Gyvendamas su žmogumi tame pačiame bute, nori nenori susidraugauji, o man tai buvo vienintelis žmogus, su kuriuo aš bendraudavau“, – prisimena Raimonda.
Per 5 mėnesius, kuriuos Inga su Raimonda praleido kartu, neišlindo nei viena detalė, nei vienas kabliukas, dėl kurių Raimonda būtų galėjusi nerimauti.
Pirmieji nerimo ženklai
Kai Raimonda susiruošė grįžti į darbą, Inga netikėtai pareiškė, kad dviejų vaikų neprižiūrės. „Su vyru pyktelėjome, bet supratau ir Ingą. Mes gyvename 6 aukšte, tad su dviem vaikais ir jų vežimėliais išeiti į lauką būtų fiziškai neįmanoma“, – auklę teisina Raimonda. Šeima susirado antrą auklę. Raimonda išeidama į darbą namuose palikdavo dvi svetimas moteris ir du savo vaikus.
Kaip tik tada Raimondos širdį pradėjo graužti nerimas. Tai vieną, tai kitą kartą ji pagavo Ingą meluojant, kad vaikus vedė į lauką. Kai Raimonda paklausdavo, ar Julija buvo lauke, Inga „sukdavo uodegą“, kad mergytei sloga (nors mama jokios slogos nepastebėdavo). Kartais sakydavo, kad Julytė buvo lauke, „štai kokie raudoni žandukai“, bet antroji auklė pasakydavo, kad lauke mergaitė nebuvusi. Pradėjo stebėtis ir kaimynai, jie Raimondai sakydavo: „Ar Julytė guli ligoninėje, ar kur išvažiavusi, kad niekada jos nematome lauke“. Ir pati Julytė kartais išsitardavo, kad „bijo Ingos“. Kai Raimonda paklausė auklės, kodėl vaikas jos bijo, ši įtaigiai atsakė: „Bijo, nes aš ją gąsdinu, kai mudvi einame per gatvę. Tai darau jos labui, kad bijotų automobilių“.
Nepaisant atsiradusio nepasitikėjimo, Raimonda toliau samdė Ingą.
Teatro studija
Auklė dažnai prisimindavo savo ankstesnį darbą, kai prižiūrėjo „nuostabią mergytę, su kuria puikiai sutardavo“. Ta mergytė lankė teatro studiją Moksleivių rūmuose, tad tą patį auklė pasiūlė Raimondai, davė studijos telefoną. Raimonda paskambino vadovei, ši maloniai pakvietė Julytę į studiją. Užsiėmimai vykdavo du kartus per savaitę. Tomis dienomis bet kokiu oru Inga su Julyte išsiruošdavo į Moksleivių rūmus. Iš Antakalnio jos važiuodavo maršrutiniu mikroautobusu, Raimonda duodavo pinigėlių kelionei, o kartą per mėnesį – ir mėnesinį 20 eurų mokestį.
Mama negalėjo atsidžiaugti, kad jos vaikas lanko tokią šaunią studiją. Kiekvieną kartą auklė ragindavo Julytę papasakoti, ką šiandien studijoje išmoko. „Ką mes Julyte šiandien mokyklėlėje išmokome? Kaip kačiukai daro. Ir kaip gi jie daro? Miau-miau-miau“, – už vaiką klausdavo ir atsakydavo auklė. Julytė entuziastingai pakartodavo. Auklė džiugindavo mamą pasakojimais, kaip gražiai šiandien Julytė grojusi pianinu, su kitais vaikais „kėlusi saulytę“ ir t.t.
Išaiškėjusi tiesa
Praėjus pusei metų, kaip Julija lankė studiją, Raimonda užsiminė, kad būtų įdomu ten nuvažiuoti, pakalbėti su vadove. Jau kitą dieną auklė iš studijos parvežė sutartį, kurią prašiusi užpildyti vadovė. Raimondai toptelėjo – kodėl pusę metų nereikėjo sutarties, o staiga – reikia. Raimondos vyras paskambino į teatro studiją, ir žinia, kurią išgirdo, atėmė rankas ir kojas – „Julijos Jakutytės sąrašuose nėra“. Po pokalbio su vadove, tapo aišku, kad Inga mergaitę į studiją buvo atvedusi 2 kartus… per 6 mėnesius – prieš Naujuosius metus ir dabar, pasiimti sutarties.
Tada savo negeras nuojautas papasakojo ir antroji auklė. Ją stebindavo, kad Inga su mergaite išvažiuodavo į Moksleivių rūmus, o grįždavo su keistais pirkiniais, pavyzdžiui, stintų maišiuku. Paklausta, iš kur Moksleivių rūmuose stintos, Inga atsakydavo, kad stintas į teatro pamokėlę atvežusi draugė. Antroji auklė atskleidė Raimondai „aukliškų gudrybių“. Gali nevesti vaiko į lauką, svarbu tėvams apie tai įtaigiai papasakoti. Kaip daro varna, Petriuk? Juk mudu matėme šiandien lauke jų daug daug. Kar kar kar? Kar kar…- atsakys Petriukas, o mama plos katučių, kad vaikas buvo lauke ir kvėpavo tyru oru.
Kur buvo vaikas?
Prasidėjo nervus tąsantis aiškinimasis. Šeima pasakė Ingai, kad atskleidė jos klastą, atleido ją iš darbo, nesumokėjo 450 Lt ir paprašė parašyti pasiaiškinimą. Jame Inga atkakliai tvirtino, kad ji tikrai vežiojo mergaitę į mokyklėlę ir pinigus sumokėdavo vadovei. Kai Raimonda pasakė, kad su vadove jau pakalbėjusi, Inga prisiekė savo ir vaikų gyvybėmis, kad meluoja studijos vadovė, o ji – auklė – yra teisi.
„Liūdniausia, kad du kartus per savaitę po kelias valandas mano vaikelis buvo nežinia kur. Julytė rišliai papasakoti dar negali, o auklė užsispyrusi tylėjo“, – prisimena mama.
Geriau jau būtų vogusi
Po kurio laiko auklė Inga atėjo pas Raimondą į darbą atsiprašyti. Ji nuleidusi galvą prisipažino, kad tikrai Julijos nevežiojo į jokius užsiėmimus. Į klausimą, kodėl taip padarė, auklė atsakė – dėl pinigų. „Neįsivaizduoju, kodėl žmogus, gaudamas 600 eurų, rizikuoja darbo vieta dėl 20 eurų… Jei ji būtų užsiminusi, kad verkiant reikia pinigų, negailėdama būčiau primetusi tuos pinigėlius. Galų gale būčiau suteikusi galimybę užsidirbti gerokai daugiau, pavyzdžiui, šeštadienį išleisti mus su vyru į filmą.
Būtų ne taip blogai, jei ji tuos pinigus būtų tiesiog pavogusi arba juos paėmusi, bet vaiko niekur nevežusi. O dabar, šaltojo sezono metu, ar lyja, ar sninga, ji kažkur tempė mano vaikelį“, – sako mama. Moteris bijo net įsivaizduoti, kur jos vaikas tuo metu leido laiką, bijo, kad po kelių metų tos „juodosios valandos“, apie kurias niekas nieko nežino, primins apie save kokiomis nors neurozėmis ar baimėmis.
„Mamos žurnalas“
