Atrodo, šiais laikais susirasti auklę tikrai nesunku – panaršei internete, ir turi. Tačiau iš tiesų samdyti auklę – gana sudėtingas procesas, ir jis nesibaigia vien sutarties pasirašymu. Visokių problemų gali kilti darbo metu, kai vaikas jau būna pripratęs prie auklės, ir tėvai jos nesiryžta keisti. Tada padeda trečiojo asmens – agentūros – įsikišimas.
Bandomasis laikotarpis
Tai, kad šeima surado auklę, nereiškia, kad darbas jau padarytas. Visada egzistuoja nerašytas bandomasis laikotarpis, per kurį šeima ir auklė pamatys, ar tinka vieni kitiems. Tik po pusės metų, kai abi pusės patenkintos, galima sakyti, kad bandomasis laikotarpis praėjo.
Auklei pradėjus dirbti, po poros savaičių agentūros darbuotojai pradeda domėtis, kaip jai sekasi pritapti šeimoje. Taip pat bendraujama ir su šeima, klausiama jų nuomonės. Jei tarp šeimos ir auklės yra kokios nors trinties,mūsų psichologė pataria, kaip galima būtų išspręsti nesusipratimus, o kartais pasiūloma auklę pakeisti. Agentūra yra tarsi tarpininkas, kuris nori, kad būtų gerai tiek vienai, tiek kitai pusei.
Abi pusės teisios
Daugiausia problemų kyla tada, kai auklė su šeimininkais nesišneka. Auklei kartais atrodo keisti šeimininkų reikalavimai, šeimininkai nepatenkinti auklės elgesiu, tačiau atvirai vieni kitiems to neišsako, mandagiai šypsosi į akis, o problemų kamuolys pučiasi. Kad yra trinties, kartais galima spręsti pagal tai, kad mama nenori grįžti namo, kol dar yra auklė, tai daro tėtis.
Agentūra visada paklausia auklių, ar jos norėtų sužinoti visas, net ir mažiausias pretenzijas, kurias turi, bet atvirai neišsako, šeima. Paprastai visos auklės pageidauja apie tai žinoti. Ir jeigu tik šeima pageidauja, mes su jomis šnekame.
Išgirdusios auklės pasitaiso, ir jokios trinties nebelieka. Šeimos sako: „Jau tikriausiai jūs pasikalbėjote su mūsų auklyte, nes viskas susitvarkė, ji nebedaro to, kas mus erzino“. Dauguma problemų ir kyla, kad nesmagu, nepatogu atvirai į akis išsikalbėti, o juk kalbantis viską galima išspręsti.
Kada agentūrai tenka įsikišti į auklės ir šeimos bendravimą?
Kai nesilaikoma sutartų darbo valandų. Vienas dažniausių nesusipratimų – tėveliai nesilaiko susitarimo, kada grįš.
Kartais, net jei už viršvalandžius ir sumokama, auklė vis tiek būna nepatenkinta, nes pati turi šeimą, asmeninių reikalų.
Pildydami anketą, tėvai, galbūt taupydami pinigus, o gal šiaip nenorėdami būti atviri, nepasako iš karto, kad jie norės, jog auklė dirbtų viršvalandžius. Iš pradžių nurodo, jog auklė bus reikalinga, tarkim, iki 18 valandos. O paskui vieną vakarą grįžta penkiolika po šešių, kitą – jau pusvalandžiu vėliau, galų gale – visa valanda, septintą. Nuolatinis grafiko pažeidinėjimas sukuria įtampą. Kartais atrodo, kad tėvai turi svarių argumentų: jiems tikrai tuo metu darbe didesnis krūvis, jie linkę sumokėti už papildomą darbą, tačiau auklei reikia viską žinoti iš anksto ir aptarti sąlygas, kurios tiktų abiem pusėms.
Kai tarp auklės ir šeimos ištrinamos dalykiškumo ribos. Tai sena ir daugeliui mamų būdinga patirtis: jos taip susidraugauja su auklėmis, kad paskui pasidaro nepatogu prašyti atlikti tas pareigas, kurias auklė turėtų atlikti. Paprastai tariant, mamos pačios išsilepina aukles, nepajusdamos, kaip auklė iš darbuotojo virsta beveik šeimos nariu, kuris kišasi į šeimos gyvenimą, sprendžia problemas ir reguliuoja santykius. Peržengus dalykiškumo ribą, sugrįžti būna nelengva, nes mamos nenori pyktis su geromis ir vaikutį pamilusiomis auklėmis.
Kai šeima nenori skirti lėšų auklei pavalgyti. Patirtis rodo – auklės bėga iš tų šeimų, kuriose nėra galimybės papietauti. Jei moteris dirba dvi – tris valandas per dieną, galbūt apie maitinimą ir neverta kalbėti. Tačiau jei auklė ateina į šeimą ryte ir išdirba visą darbo dieną be pietų pertraukos, ji neturi galimybės nei papietauti kavinėje, nei per pertrauką grįžti namo. Vien kava ir bandele nuolatos nesimaitinsi. Neštis savo maistą nepatogu.
Niekas nesako, kad auklėms reikia pietų ir vakarienės iš trijų patiekalų, bet palikus truputį daugiau produktų, auklė, gamindama košę ar daržovių sriubą vaikui, pavalgys ir pati. Auklės net džiaugiasi, kad dirbdamos jos gyvena sveikiau, nes valgo garuose gamintą, nekeptą, nesūdytą maistą, kokį paprastai gamina vaikams. Auklės tikrai nepretenduoja į restoraninius maistus, tik į tai, kas paprasta, ką valgo vaikas.
Kartais mamos nuolankiai sako, kad auklė nesivargintų ir negamintų net vaikui, jos pačios pagamins iš vakaro ar anksti ryte, o auklei reikės tik pašildyti. Jokiu būdu! Vaikas privalo gauti šviežio, ką tik pagaminto maisto, ir tai įeina į auklės pareigas.
Kai auklės prašoma atlikti papildomų darbų. Nekiekviena šeima gali sau leisti samdyti ir auklę, ir namų šeimininkę ar sodininką. Tokiose šeimose auklės iš tiesų jaučiasi puikiai, nes visą savo energiją gali skirti bendravimui su vaiku, kai vaikas miega, pailsi ir jos. Tada jų darbas būna labai produktyvus.
Tačiau dažniausiai iš auklės tikimasi, kad ji padės nudirbti šeimai ir tam tikrus buities darbus. Tėvai sako: „Mūsų vaikas dieną miega po kelias valandas, o ką veiks auklė, už ką mes jai mokėsime pinigus?“. Šeimai atrodo savaime suprantama, kad per vaiko miegą auklė gali išlyginti skalbinius, sutvarkyti kambarius ir t.t. Iš tiesų į auklės pareigas tokie darbai neįeina. Auklė privalo sutvarkyti tik vaiko kambarį ar jo buvimo zoną, kad tėvai rastų tokius namus, kokius paliko išeidami. Išlyginti, išskalbti ar sulopyti tik vaiko drabužėlius, išvirti tik vaikui, o ne visai šeimai pietus. Dėl papildomų darbų turėtų būti deramasi iš karto, prieš pradedant dirbti.
Atostogų problemos
Mokėdama nedidelį kasmėnesinį mokestį agentūrai, šeima gali būti rami, kad ir per atostogas ji tikrai turės auklę. Jei ne tą pačią, tai kitą, laikiną, per vasarą norinčią užsidirbti studentę. Tokia mergina neatsisakys lydėti šeimą į pajūrį, užsienį ar kaimo sodybą. Tad atostogų metų vaikučio mama visada turės pagalbininkę. Agentūra iš gausaus auklių rezervo parenka tokią, kuri būtų kuo panašesnė į nuolatinę auklę, kad vaikas nepajustų didelio bendravimo skirtumo.
Agentūros auklės – visada pasitempusios
Jei auklę rekomendavo agentūra, vadinasi, ta moteris nėra paimta „iš gatvės“. Ji turi rekomendacijų ir darbo su vaikais patirtį, būna atlikusi ne vieną testą, atsakiusi į 400 klausimų apie save, gyvenimo būdą, išsilavinimą, charakterį, kalbėjusi su psichologe. Agentūrai negali priklausyti bet kokia auklė. Jau pirmojo interviu metu agentūros darbuotojai susidaro įspūdį, koks žmogaus požiūris į punktualumą, švarą, atsakomybę. Atrodo, smulkmena, kad auklė į sutartą interviu atėjo dviem valandom anksčiau. O jeigu dirbdama šeimoje ji nepaisys laiko, į kokią keblią padėtį gali pastatyti šeimą! Daug apie žmogų pasako jo rankų švara, kūno kvapas, drabužiai.
Auklė privalo būti švari ir tvarkinga, juk ji dirbs su mažu vaiku. (Pasitaikė atvejų, kai šeima atsisakė auklės vien dėl jos prakaitavimo, nes pati auklė į tai nekreipė dėmesio). Agentūrai netiks ir tokia moteris, kuri į pokalbį dėl darbo ateina tiesiai iš turgaus, su pirkinių maišiais, visa paskendusi savuose rūpesčiuose. Moteris turi būti pasitempusi, nes ji įsipareigoja ir šeimai, ir agentūrai. Priklausymas agentūrai aukles disciplinuoja. Be to, auklei svarbu, kaip ji parodys save šeimoje, nes paskui tas rekomendacijas agentūra duos kitoms šeimoms. Geros auklės keliauja iš šeimos į šeimą, jos nebūna be darbo, gauna gana gerą užmokestį.
Ar auklė sąžininga?
Kiekvienas straipsnis, kiekvienas televizijos reportažas apie nedoras aukles ilgam lieka mamų atmintyje. O gal ir jų auklė skriaudžia vaiką ar vagia? Gal verta palikti filmavimo kamerą, kad pasektų auklės elgesį?
Kai į agentūrą besikreipiančios šeimos išsako panašius nuogąstavimus, joms nesiūloma nepatyrusi auklė. Paprastai rekomenduojama tokia, kuri jau dirbo ir gerai pasirodė kitose šeimose. Duodami ankstesnių šeimų telefonai, tėvai gali paskambinti, paklausinėti visų juos dominančių smulkmenų apie buvusios auklės elgesį. Tačiau pats geriausias rodiklis, kaip auklė elgiasi – vaiko elgesys. Auklių darbas specifinis tuo, kad jo negali dirbti nemylėdamas vaiko. Visos auklės prisiriša prie vaikų ir juos pamilsta, viena moteriškė yra prasitarusi: „Mane Dievulis nubaustų, jei aš negražiai elgiausi su vaiku“.
„Mamos žurnalas“
