Geros auklės būriuojasi retai. Specialisto patarimai, kokia turi būti tobula auklė

Ieva su dukromis

Ieva su dukromis

Prieš 15 metų Ieva Augustinienė įkūrė agentūrą „Mama ir auklė“. Per tą laiką ji kaupė patirtį, rašė straipsnius apie aukles „Mamos žurnalui“, o šiandien pristato savo knygą, į kurią sugulė įdomiausios istorijos ir patarimai, – „Kaip pasirinkti auklę“.

Su Ieva kalbamės apie neišvengiamą dažnos šeimos narį – auklę.

Dažniausiai verslas prasideda nuo asmeninio intereso. Gal agentūrą įkūrėte, nes jūsų šeimai tuo metu reikėjo auklės?

Kai registravau agentūrą, mano antrajai dukrytei buvo pusė metų. Su ja visur ir vaikščiojome – savivaldybės darbuotojoms, žinoma, tai atrodė labai linksmai ir neįprastai, tokia „neverslininkiška“ elgsena, o dar ir pavadinimas  – „Mama ir auklė“. Ši veikla sujungė daug mano išsilavinimo ir patirties: „Šeimos pedagogo mokyklą“, verslo vadybą, privačią (mamos) patirtį, savo pačios auklių samdymo patirtį, žurnalistės patirtį rašant apie vaikus. Norėjau padėti tokiems tėvams kaip aš – kuriems labai svarbu, su kuo būna jų vaikas, ką jis veikia. Man rūpėjo tėvai, kurie suvokia, koks reikšmingas ankstyvosios vaikystės laikotarpis jų vaiko ateičiai.

Ar teko pačiai ieškoti auklės savo dukroms?

Taip. Pirmajai dukrelei turėjau dvi aukles – viena iš tuometinės agentūros, kitą radome per pažįstamus žmones. Kai įregistravau savo įmonę, mažylei rinkausi aukles tik iš savo duomenų bazės. Toks asmeninis įsitraukimas labai padėdavo abejotinais atvejais – per atrankas pagalvodavau, ar atsivertusi duomenų bazę, galėčiau kviestis šią auklę pas save?

Kaip vyksta auklių atranka?

Mūsų darbas – labai greitai, per kelias valandas, kuo geriau pažinti žmogų ir apsispręsti, ar mums pakeliui. Tam naudojamės ištobulinta metodika: anketa (54 klausimai!), pokalbis, psichologiniai testai, dokumentų tikrinimas. Moterys darbo pokalbyje pavargsta nuo įtampos (sako, kaip į kosmonautes mus atrinkinėjate!), todėl atranka skeliama į du susitikimus.

Prisistačiusios, pasikalbėjusios apie daugybę dalykų, darbuotojos pasijunta taip gerai pažįstamos, jog… jau nebėra ir ką slėpti. Ima pasakotis apie viską – vyrus, meilužius, nesėkmes ir juokingas istorijas. Man rodos, net ne visi kunigai tiek išgirsta, kiek mes…

Mamos ir tėčiai irgi suinteresuoti, kad juos kuo geriau pažinčiau ir parinkčiau „patį tą“ darbuotoją. Labiausiai vertinu tėvų gebėjimą neapsimetinėti, o pasakyti tiesiai šviesiai, kaip yra. Juk skirtingas aukles parinktume šeimai, kuriai nieko tokio, jei kūdikis palaižys vežimo ratą, ir šeimai, kuri dezinfekuoja virtuvės grindis. Be to, yra ir jautresnių dalykų – sveikatos būklės, charakteriai, temperamentai ir šeimyninės padėties subtilumai.

Ar yra auklių „mados“, tarkime, vienu metu visi nori tik jaunų arba tik mokančių anglų kalbą?

Šiuo metu kyla valandinių auklių poreikis. Tėvai labai anksti išleidžia vaikučius į darželius ir kartu samdo aukles, nes vaikai serga. Kas nutiko ir kodėl? Prieš kelerius metus, gavę savivaldybių finansavimą, masiškai ėmė steigtis privatūs darželiai.

Dabar tiek daug jų nebereikia – sumažėjo gimstamumas, efektyviau sprendžiamas valstybinių darželių klausimas. O įsteigtoms įmonėms reikia išgyventi. Ko ėmėsi darželiai? Įkalbinėti tėvus, kad leistų į darželį vis mažesnius vaikus, net kūdikius. Skleidžiamas mitas, neva privačiuose darželiuose vaikai neserga (arba apie tai patylima), teigiama, kad vaikui reikia kuo anksčiau „socializuotis“. Taip tėvai apsigauna, o kenčia patys mažiausieji.

Ankstyvo darželio tema sklando daug mitų. Sudėliokime viską į vietas:

Eglės Gelažiūtės pieš.

Eglės Gelažiūtės pieš.

*Gera auklė mažiukui yra geriau nei gera auklėtoja – vaikas neserga, sąlygos ir maistas pritaikomi tik jam, jis turi suaugusįjį, kurio dėmesys ir palaikymas skirtas tik jam.

Pabendrauti su kitais vaikais gali lauke ir būreliuose. Bendravimas reguliuojamas pagal vaiko poreikius.

*Bloga auklė mažiukui blogiau nei prasta auklėtoja – turbūt suprantate, kodėl. Darželio darbuotojas kontroliuoja ir atleidžia jų direktorės, o auklių „direktoriai“ yra jas samdantys tėvai. Jei kruopštaus parinkimo ir kontrolės nėra, kalti ir tėvai.

*Būrys plepančių moterų prie smėlio dėžės nereprezentuoja gerų auklių. Atvirkščiai – geros auklės dažniau būna su vienu vaiku, būriuojasi retai.

Darželį anksti renkamės ne dėl to, kad ten „geriau“, o maskuodami savo baimę arba įsivaizduodami, kad taip sutaupysime pinigų. Pinigų klausimu tai didelė klaida: maži vaikai dažnai serga, valandinės auklės yra brangesnės nei nuolat dirbanti darbuotoja, o paprastai ir darželio mokesčio niekas neminusuoja. Žodžiu, valandinei auklei, vaistams ir gydytojams išleisite daug daugiau, nei išleistumėte vaiką dar metus palikę su nuolatine aukle.

Pradėjimas lankyti darželį – didelis stresas. Įsivaizduokite situaciją: jūs puikiai bendraujate su kolega. Tai pamatęs, jūsų viršininkas atima jūsų butą, perkelia į bendrabutį – padarė išvadą, kad jums „reikia kolektyvo“. Jūsų bendrabučio kaimynai nuolat čiaudėja ir kosėja, bet kada sugalvoję pasiima jūsų kompiuterį, pasiskolina mašiną, suvalgo atsineštą maistą, o kartais ir užvožia. Ar gražiai suremontuotas bendrabutis ir sūpynės tai kompensuos? Mamos kartais sako, kad kuo anksčiau išleisi vaiką į darželį, tuo lengviau jis pripras. Tik nepagalvoja apie tai, kad „pripras“ dėl to, kad negalės pasipriešinti, o ne dėl to, kad jam ten labai gerai. Kuo didesnis vaikas, tuo labiau moka už save pakovoti.

Būti auklės darbdaviu yra labai sunku. Baisu neteisingai pasirinkti, nesukontroliuoti, padaryti klaidų. Dėl to darželį vietoje auklės rinkdamiesi tėvai atsakomybę perkelia darželio direktorei. Darželiuose dabar labai trūksta personalo, direktorės patekusios į sudėtingas sąlygas: samdyti nelabai kokią auklėtoją ir šeimininkėlę ar neturėti nieko. Be to, darželiai nesamdo psichologų, kai atrinkinėja auklėtojas.

Ar tenka darbą „parsinešti“ namo? Būna skambučių savaitgaliais, vakarais?

Šią pamoką išmokau jau seniai: tik įkūrusi agentūrą, keldavau ragelį ir šeštą ryto, ir savaitgalį. O man tuo metu skambindavo tik todėl, kad taip pigiau, arba neadekvatūs žmonės – išgėrę, juokaujantys (kažkodėl labai juokinga paskambinti į agentūrą ir pasakyti, kad nori dirbti aukle), gal tiesiog norintys pasikalbėti.

Vienintelis priimtinas man darbas savaitgalį – vienkartinis VIP, paslauga, kurią neseniai pasiūlėme. Tuomet trumpa ir konkreti užklausa atsiunčiama SMS, o ją patvirtinus imuosi trumpalaikės auklės paieškos.

Ką tuo metu reikia išspręsti?

Vaikai „mėgsta“ susirgti savaitgalį. Jei tėvai turi pirmadienį eiti į darbą, o vaikas serga, auklė tampa labai reikalinga.

Nemaloniausias įvykis per darbo metus?

Buvo viena auklė, kurią priėmėme su daugybe sąlygų (ji gali dirbti tik su tam tikro tipo šeimomis ir vaikais). Ilgai nesiūlėme darbo, o kai ji pati susirado, ėmė keršyti – internete, forumuose vadinti mus aferistais, psichiškai nesveikais ir visaip kitaip.

Tai darė septynerius metus.

O maloniausi epizodai?

Atvykau į verslo kontaktų susitikimą rimtoje tarptautinėje organizacijoje – BNI ir viešai paklausiau, ar yra šiame klube mano klientų. Pakilo keturios rankos! Nepaprastai gera būna susitikti klientus, su kuriais bendravome pačioje agentūros pradžioje.

Jų „leliukai“ jau aukšti ir gražūs jaunuoliai.

Auklės būna labai nuoširdžios, džiaugiasi dirbdamos gerose šeimose Vilniuje ir Kaune. Viena kartą man įteikė dovanų kopūstą.

Kaip gimė mintis parašyti knygą apie aukles?

Kai agentūrai sukako 10 metų, gimtadienį paminėjome surengę paskaitą apie pasakų terapiją tėvams ir auklėms. Penkiolika metų norėjau paminėti kaip nors ypatingai. Mačiau, kaip draugai suklūsta, kai imu pasakoti istorijas, kas nutiko agentūroje, – pavyzdžiui, viena paranojiška kandidatė ėmė šaukti ir daužyti duris, nes jos neįsileidžiu, o ji žino, kad tikrai esu ten. Namuose gėriau kavą, tačiau ji mane bandė telefonu įtikinti, kad esu biure…

Atėjau į leidyklą su mintimi apie istorijas, tačiau redakcija man pasiūlė daug didesnės knygos idėją – patarimus, kuriuos iliustruoja nutikimai. Ėmiau ieškoti ko nors panašaus pasaulyje – kai tokios knygos neradau, pasijutau dar labiau motyvuota.

Parašyti teko labai greitai – per vasarą.

Susidariau griežtą laiko planą ir jo laikiausi. Rytais, kol vyras prie ežero darydavo taiči, kuo puikiausiai galėdavau rašyti, tada atlėkti į darbą, dar pasisemti įkvėpimo (kelios istorijas lyg specialiai pasisiūlė į knygą) ir tęsti. Papasakoti, ką patyriau, daug lengviau nei aprašyti mokslinius tyrimus ar svetimą patirtį, ypač smagu pasakoti mane pačią kikenti priverčiančias istorijas.

Be abejo, toks rašymo laikas – ne tobulam literatūriniam kūriniui sukurti, tačiau labai tikiuosi, kad skaitytojams bus ir naudos, ir malonumo.

Kokių patarimų knygoje ras šeimos, kurios aukles rinksis pačios, ne per agentūrą?

Pirmiausia knyga padeda išsiaiškinti savo poreikius ir pasirinkimus: teta, močiutė ar auklė, ko prašyti, o ko reikalauti iš auklės, į kokius klausimus sau atsakyti prieš pradedant paieškas. Knygoje yra ir kitų mamų, auklių, specialistų pasakojimų.

Antra dalis – atrankos – apie tai, kas vyksta agentūroje jau šešioliktus metus ir ką daryti, jei auklę rinksitės patys. Šiame skyriuje ne tik patariu, bet ir papasakoju kuriozų iš susitikimų su auklėmis ir tėvais, aptariame svarbius požymius, kuriuos pamatę, turėtumėte sunerimti.

Pratinimas prie auklės – tai procesas, kuriam pavykus, galite lengviau atsipūsti. Kaip įkalbinti mažą gudruolį, kuris jau įtaria, kas čia vyksta? Ką daryti, jei ne viskas vyksta sklandžiai? Net jei manote, kad jūsų vaikas „eina pas visus“, žvilgtelkite, kodėl mažiems berniukams taip labai patinka jaunos gražios auklės, ir kam reikia vaikus „papirkinėti“.

Auklės samdymas – ta daugybė klausimų, kurie rūpi naujiems darbdaviams: atlyginimai, socialinės garantijos, sutartys, darbuotojos maitinimas, taip pat patarimai, kada geriausias laikas priimti auklę ir kaip vieniems su kitais atsisveikinti.

Kas keičiasi, kai auga vaikai? Užrašę į darželį, nepamirštame apie aukles – jos gelbsti, kai vaikas suserga, kai atostogauja, kai pradinukas nelanko prailgintos grupės ar važinėja į būrelius, kai didesnis vaikas nuolat namie lieka vienas, kai reikia žmogaus, kuris tėvus išleis į verslo keliones. Mūsų gyvenimas nuolat keičiasi – persikraustome, mažiukui gimsta broliai sesės, atvažiuoja gyventi seneliai. Kaip suktis tuomet? Be to, papasakoju, kas yra „širšių grupė“ ir kaip iš piktumo neatleisti auklės, vyro, vaikų ir katės iš pareigų.

Ar pati galėtumėte dirbti aukle? Tai sunkus darbas?

Be abejo, aukle dirbti nelengva. Ypač kai tai darai kokybiškai: per dieną jautiesi nusidainavusi, nusibėgiojusi, nusiderėjusi ir visaip kitaip nuvargusi. Prisikalbinti sesės ir brolio vaikus – atskiras mokslas. Esu dėl jų išprotėjusi teta. Pavyzdžiui, prisiminusi, kaip su sesers dukra Viktorija (3 metukų) vaikščiojome po mišką – „gybai, kalpokai!“ (grybus kalpokus kiti vadina gudukais) net dabar susigraudinu. Be abejo, man tai gražiausia pasaulio mergytė.

Neįsivaizduoju, kaip galima atsainiai žiūrėti į vaiką, – juk norisi pajudinti jo pirštukus, palavinti smulkiąją motoriką, pažaisti muzikinės klausos, atminties, dėmesio žaidimų, padaryti mankštelių. Man, mamai, diena su vaiku praeidavo akimirksniu – tik suprasdavau, kad jau laikas „susidėti žaislus“, nes tuoj grįš iš darbo vyras. Bet jei žmogui vaikai nepatinka, toks darbas būtų kančia. Tiek vaikui, tiek darbuotojai.

Dabar auklių rinkoje – pokyčių laikotarpis. „Nepriklausomybės kartos“ auklės mažina darbo krūvį, patyrusios auklės išeina dėl ligų ir senatvės, ateina naujų, bet dar nelabai patyrusių auklių. Jas „pagauti“ ir „užsiauginti“ – labai gera galimybė, nes (bent jau šiuo metu taip pasitaikė) tokį darbą ėmė rinktis išsilavinusios, bet pavargusios nuo biurokratijos ar darbų „iš reikalo“ moterys. O labiausiai patyrusias aukles rekomenduoju „medžioti“ iš anksto – klientai net prieš pusę metų kreipiasi, žinodami, kad reikės pradėti dirbti.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“


Susiję straipsniai

 

 

 

 

 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 1 = aštuoni

Kitos temos: