Fotomenininkė Rūta Andre – keturių vaikų mama, o pagranduko Aleksandro susilaukė būdama 47-erių. Ji sako, kad nė akimirkos nesigailėjo sprendimo dar kartą tapti mama, nes būtent su ketvirtuoju nėštumu jautėsi laimingiausia, gražiausia ir ramiausia.
Šįkart besilaukdama vaikelio norėjo patirti visą motinystės gylį ir grožį. Todėl, kai artėjant gimdymui jos draugė Laura pasiūlė surengti prausynas, ji sutiko. Prausynos – tai senovinė tradicija, kai artimos moterys atlieka tam tikrus ritualus ir tarsi išlydi į sėkmingą gimdymą.
Rūtos prausynos įamžintos nuostabioje fotosesijoje, o prausynų įspūdžius gera prisiminti ir dabar.
Prausynos privačioje pirtyje
Rūta sako, jog jos prausynos įvyko likus dviem savaitėms iki gimdymo. Tokia ceremonija paprastai atliekama pirtyje. Rūtos prausynoms buvo pasirinkta privati draugės pirtelė netoli Vilniaus, nes norėjosi jaukios ir šeimyniškos erdvės. Į šią ceremoniją būsimoji gimdyvė pakviečia drauges ir artimas giminaites. Rūta pakvietė dvi savo seseris ir keletą draugių, iš viso susidarė 8 moterų būrelis. Takelis į pirtį buvo nubarstytas gėlių žiedlapiais. Ceremonija vyko nevartojant jokio alkoholio, buvo dainuojamos liaudies dainos, moterys šukavo Rūtos plaukus, ją prausė ir taip simboliškai išruošė gimdymui.
Susėdusios ratu, pasakojo pozityvias savo gimdymo patirtis, vengdamos neigiamų prisiminimų.
Dovana – gimdymo marškiniai
Viena iš ceremonijos dalių yra dovanos būsimajai mamai. Rūta gavo rankų darbo kojinyčių vaikeliui, kurias numezgė draugės mama, pačių moterų surinktų arbatžolių, rankšluosčių – dovanos nedidelės, simbolinės, bet visos susijusios su vaikelio laukimu ir gerais linkėjimais.
O viena dovana tampa visos prausynų ceremonijos kulminacija – tai gimdymo marškinių įteikimas. Rūta pasakoja, kad jai gimdymo marškinius pasiuvo sesuo, – parinko labai gražų modelį su petnešėlėmis, pieno spalvos, truputį kitokį, negu paprastai siūdavo senovės lietuvės. Senoviniai gimdymo marškiniai būdavo labiau panašūs į tuniką. Tuos marškinius specialiais ornamentais ir ženklais siuvinėja visos draugės, tai tarsi kiekvienos linkėjimas, kad gimdymas būtų sklandus. Kartais marškiniai keliauja iš vienos draugės namų į kitus, kad iki prausynų jau būtų išsiuvinėta. Kartais siuvinėjama per pačias prausynas.
„Su tais gimdymo marškiniais ir gimdžiau. Gegužės mėnesį buvo šilta, tad petnešėlės visai tiko. Gimdymo namų personalas buvo truputį nustebęs, šypsojosi, pamatęs mano aprėdą, bet man tie marškiniai teikė drąsos, tarsi jaučiau visų man artimų moterų palaikymą“, – sako Rūta.
MOTERŲ BENDRYSTĖS ŠVENTĖ PRIEŠ DIDŽIAUSIĄ VIRSMĄ
Jurga, kodėl jūs pati susidomėjote prausynų tradicija?
Apie prausynų tradiciją pirmą kartą išgirdau laukdamasi pirmojo vaiko. Lankiau besilaukiančių šeimų grupę, vedamą Jurgitos Švedienės, kuri kartu su kitomis moterimis atgaivino senovės ritualus ir naujai kūrė prausynų tradiciją, perduodama ją kitoms moterims. Vėliau teko daug bendrauti su Naujosios Zelandijos maorių tradicijų puoselėtojomis ir iš jų mokytis apie ritualų prasmę – padėti žmogui pereiti virsmo laikotarpį. Juk tapimas mama yra vienas iš svarbiausių virsmų moters gyvenime, todėl kitų moterų, jau turinčių motinystės patirties palaikymas ir palydėjimas besilaukiančiai moteriai yra labai svarbus.
Kaip toks ritualas atliekamas mūsų laikais? Gal jis kiek sumodernintas?
Senovėje žmonės gyveno labiau bendruomeniškai, informacija ir žinios buvo perduodama iš kartos į kartą per pasakojimus, pamokymus, dainas, apeigas. Jauna besilaukianti moteris buvo palydima į motinystę vyresniųjų šeimos ir bendruomenės moterų, kurios perduodavo jai savo žinias. Ritualiniam moters palydėjimui į motinystę buvo naudojami įvairūs simboliai – ugnis, vanduo, specialūs rūbai, giesmės, palaiminimai, skirti pažymėti tris pagrindinius virsmo etapus – atskyrimą, perkeitimą ir grįžimą. Buvo naudojama pirtis – gimdyvių globėjos deivės Laimos buveinė. Mūsų laikais moterys renkasi įvairius palydėjimo į motinystę būdus. Vienos nori daugiau simbolių, tradicinių, iš mūsų liaudies kultūros atkeliavusių elementų – senovinių dainų, ritualinių prausimo pirtyje apeigų, gimties marškinių siuvinėjimo baltiškais raštais ir simboliais, palaiminimų, simbolinio plaukų šukavimo, pervedimo per ant žemės patiestą austą lininį taką, simbolizuojantį perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą, – tapimą mama. Kitoms labiau priimtinas modernesnis prausynų variantas, tačiau tikriausiai svarbiausias elementas yra artimų moterų palaikymas, kad gimdymo metu būsima mama jaustųsi stipresnė, labiau pasitikėtų savimi. Prausynos visada yra labai jautri šventė tiek gimdyvei, tiek ir jos palydėti susirinkusioms moterims.
Kas dalyvauja, kas kviečiami į prausynas?
Tradiciškai į prausynas kviečiamos artimos moterys, kurios jau yra gimdžiusios ir gali pasidalinti savo patirtimi. Tačiau šiais laikais būna taip, kad nėščiosios aplinkoje dauguma draugių dar nėra gimdžiusios, bet jos dalyvauja prausynose. Kartais moterys kviečiasi savo mamas, močiutes, tetas, seseris. Mamos palaiminimas išlydint savo dukrą gimdyti yra labai jautri ir emociškai stipri akimirka joms abiem. Prausynos retai apsieina be ašarų, tačiau tos ašaros būna kupinos jautrumo ir šilumos. Moteris pati renkasi, ką ji nori pasikviesti į prausynas, ir kiekvienu atveju tai būna labai individualu.
Pakalbėkime apie gimdymo marškinius – kokie jie turėtų būti? Kas ir iš ko juos siuva, kas puošia?
Gimdymo marškinių siuvimas ir siuvinėjimas yra labai svarbus pasiruošimo prausynoms etapas, nes siuvinėdamos marškinius moterys sudeda savo palaikymą ir palaiminimus gimdyvei. Labai jautru, kai marškinius savo dukrai išsiuvinėja jos mama ar močiutė, siuvinėja draugės, dulos, tos moterys, kurioms svarbu išreikšti savo palaikymą būsimai mamai. Dažnai pasirenkami tradiciniai drobiniai marškiniai, kuriuos artimos nėščiajai moterys išsiuvinėja įvairiais apsauginiais simboliais, ornamentais, siuvinėjama paukštė, simbolizuojanti deivę Laimą. Marškiniai turi būti patogūs gimdyti, nevaržantys judesių ir su didele iškirpte ties krūtine, kad gimęs vaikelis galėtų būti iš karto uždėtas mamai ant krūtinės, kad būtų patogu žindyti. Kitos moterys renkasi joms patinkančius modernesnius naktinius marškinius, tinkančius gimdymui, o prausynų dalyvės išsiuvinėja kažką simboliško, kas gimdyvei primintų apie artimųjų palaikymą ir meilę. Marškiniai yra dovanojami nėščiajai prausynų metu – kaip ritualo dalis.
Kaip jūs pati jautėtės per prausynas?
Man prausynos buvo labai šiltas ir jaukus pasibuvimas su artimomis moterimis. Jaučiausi mylima ir svarbi. Po prausynų jaučiau, kad esu rami ir pasiruošusi pasitikti savo vaikelį.
Kas šitame rituale svarbiausia?
Manau, kad svarbiausia tai, jog moteris jaučia palaikymą, palydėjimą į labai svarbią, o gal net pačią svarbiausią savo gyvenimo kelionę, į virsmą, iš kurio ji sugrįš jau visiškai kitokia. Svarbu, kad toje kelionėje ji nesijaučia vieniša, o tai suteikia daugiau pasitikėjimo ir ramybės.
Ar prausynose svarbios dovanos? Ar kažkas dovanojama?
Taip, po prausynų dažniausiai yra įteikiamos dovanėlės, kokios nors malonios simbolinės smulkmenos būsimai mamai arba vaikeliui. Kartais moterys sukuria kokią nors bendrą dovaną, pavyzdžiui, visos kartu suveria apyrankę ar karolius, kuriuos ji galės dėvėti gimdymo metu. Dovanos yra ne tik materialios – svarbiausia, kad kiekviena prausynose dalyvaujanti moteris pasidalina savo išmintimi, savo patirtimi, linkėjimais ir palaiminimais.
O dainos, muzika? Ar tai svarbu?
Dainos ir muzika visada yra labai svarbi bet kokio ritualo dalis. Anksčiau moterys dainuodavo per kiekvieną susibūrimą, kartu dirbdamos buities darbus. Yra lietuvių liaudies dainų, kurios dažnai dainuojamos prausynų metu. Moterų balsų skambėjimas, niūniavimas sukuria ypatingą atmosferą.
Ar dažnai jus kviečia surengti prausynas, kiek esate surengusi, kokių gražių akimirkų teko patirti?
Kai tik kuri draugė laukiasi, paprastai jai rengiame prausynas. Kadangi dirbu su besilaukiančiomis moterimis, būna, kad esu kviečiama suorganizuoti ir pravesti prausynas ir visai nepažįstamoms ar mažai pažįstamoms moterims. Jos susikviečia savo artimų moterų ratą, o mano užduotis būna supažindinti visas su prausynų tradicija, padėti kiekvienai atrasti, kuo ji geriausiai gali prisidėti prie šios šventės kūrimo ir išpildymo. Niekada neskaičiavau, kiek prausynų yra tekę surengti ir dalyvauti, bet tikrai ne vieną dešimtį. Gražių akimirkų būna visada. Ne tik gražių, bet ir labai emociškai stiprių, sakralių. Visada labai stipru ir jautru, kai savo dukros prausynose dalyvauja mama, tuomet vyksta du virsmai – moteris ruošiasi tapti mama, o jos mama – močiute. Būna labai smagu matyti, kaip kai kurios moterys, iš pradžių skeptiškai žiūrėjusios į prausynų ritualą, atsiveria ir dalyvauja jame visa širdimi. Šiais laikais, kai yra tiek daug konkurencijos, prausynos – vienas iš būdų moterų bendrystei stiprinti.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
