Pasakoja kaunietė Justina, auginanti du sūnelius. Justina turiu mylimą hobį – šoka klasikinius indiškus šokius (bharatanatyam stiliumi).
Jokiam liaudiškam, puoselėjančiam senąsias tradicijas judėjimui nepriklausau. Tiesiog esame savas šaunių šeimų ratas, kuriame visi mokosi ir stengiasi gyventi sveikiau, natūraliau, džiaugsmingiau. Mūsų draugai yra nuostabūs žmonės, iš jų šeimų daug ką mokomės.
Kai laukiausi pirmojo savo sūnelio, laukėsi ir viena mano draugė, mums buvo nustatyta ta pati gimdymo data ir lankėmės pas tą pačią gydytoją akušerę. Taigi, apie prausynas pirma išgirdau iš savo gydytojos-akušerės. Mano draugė nėštukė pasiūlė padaryti prausynas kartu.
Tada per daug nesigilinau, kas tai yra. Daug paaiškino mano draugės, kurios jau buvo turėjusios prausynas. Bet labiausiai esu dėkinga prausynų organizatorei – stebuklingas rankas turinčiai savo gydytojai akušerei už patyrimus ir nuostabias akimirkas tiek prausynų metu, tiek per gimdymus.
Patekau kaip į pasaką, kur apsirengusios baltais marškiniais, kaip iš debesų nusileidę angelai, ant meile išsiuvinėtų lininių rankšluosčių ratu sėdėjo moterys. Jos buvo paskendusios žvakelių šviesoje, o ir jų visų akys spindėjo kaip tos žvakelės. Įvedė mus į savo ratą ir apkarūnavo – uždėjo šermukšnių uogų vainikus. Dainavome lyg ir paprastutes liaudiškas dainas – lopšines, bet jos skambėjo labai nepaprastai – taip šiltai ir jautriai, giliai ir dvasingai. Iš švelnių delnų ant manęs tekėjo vanduo, pripildytas nuoširdžių linkėjimų, pilnas meilės, motiniškos patirties. Moterys prausė… ne kūną, bet mano širdį, mano mintis. Jaučiausi kaip kūdikis suvystyta į drobę, prausiama, glostoma, mylima… Buvo taip lengva ir gera, gal ir todėl, kad plaukus iššukavo ir į kasą supynė, kvapniais aliejais ištepė galvą. Tiesiog atviras, jaukus buvimas kartu, moteriškoje bendrijoje, kur tiek daug tarp mūsų bendro, padaro atmosferą labai ypatingą. Tada supratau, kad gaunu be galo daug meilės, kurią reikia išmokti atiduoti, ją dalinti.
Nusiraminimas, lengvumas, švarumas, skaidrumas ir be galo didelis noras greičiau paimti kūdikėlį ant rankų ir jį švelniai prisiglausti – tokia jaučiausi po prausynų. Todėl ir laukiantis antro vaikelio norėjau pasiruošti jo atėjimo šventei. Abu mano berniukai atėjo į šį pasaulį lengvai.
Gimdymai buvo nuostabūs, – puiki nuotaika, jausmai, laukimas. Tokie nepakartojami, labai brangūs (net ir skausmas – jis visai kitoks, toks išlauktas). Tikrai tikiu, kad mane saugojo mano mamytės (ji dalyvavo abiejose mano prausynose) ir mano draugių išsiuvinėti gimdymo marškiniai.
Jie tapo tokie brangūs ir mieli, juk juose tiesiog prisiūta meilė. Ant mano marškinių berods visa visata su palankiais ženklais išsiuvinėta. Man draugės kiekvienoms prausynoms siuvinėjo marškinius, tik Matas turi savo ženklus ant mano marškinių, Adomas savo.
Dalyvavau tik savo dviejose prausynose. Bet tikrai padėsiu suorganizuoti prausynas savo draugėms, kurios laukiasi, ar dar tik kviečia angelėlius pas save. Juk tai labai svarbus vakaras. Mes merginos, moterys taip mėgstame paplepėti, pasidalinti, o čia toks ypatingas pasibuvimas, ne tuščias, artimų sielų pokalbiai.
Vyrai mano prausynose nedalyvavo, tačiau po pačių prausynų mes su vyru vienas kitam nuplovėme rankas. Kaip padėkos vienas kitam ženklą, pasiruošimą naujam etapui. O vaikučiai, manau gali dalyvauti, mergytės juk – būsimos mamytės. Aišku, gal vaikams (ypač vyresniems) norėsis aktyviau pasibūti, gal tada jiems bus nuobodu, bet mažylius, kūdikėlius galima neštis į prausynas drąsiai, juos ant rankyčių dainuojant su visom mamytėm galima pasiūbuoti.
Prausynos paprastai organizuojamos artėjant gimdymui – paskutinį nėštumo mėnesį. Auginant Matuką pilvelyje, prausynas susiorganizavome likus gal pusantro mėnesio iki gimdymo, o kai nešiojau Adomėlį pilvelyje tai paskutinę savaitę mus prausė.
Patogiausiai prausynas organizuoti pirtelėje. Pirmosios mano prausynos taip ir vyko – jaukioje, mažoje pirtelėje. Tada vanduo gali lietis laisvai – buvau išprausta nuo galvos iki pėdų. Antrosios prausynos vyko mano namučiuose, kambaryje. Tada prausiamas veidelis, galva, rankos, juk prausynų esmė ne kūną nušveisti, o nuplauti mūsų blogas mintis, baimes, abejones. Užtenka ir kelių nukrapentų lašelių su gražiais ir šiltais linkėjimais. Prausynos trunka gal 2-3 val. Šnekučiuojamės, geriame žolelių arbatėles, valgome iškeptą pyragą ir kitas suneštas vaišes.
Dalyvauja artimiausios draugės. Jų gali būti ir 2, ir 10. Svarbu kad atmosfera būtų laisva, jauki. Smagu, kai tarp draugių yra jau gimdžiusių, jos gali pasidalinti savo patirtimi, perduoti savo motinišką išmintį. Aš pasikviečiau ne tik savo drauges, bet ir savo mamytę. Ji per antrąsias prausynas man papasakojo, kad per sąrėmius prieš gimdymą ji skaitė knygą. Norit tikėkit, norit ne, bet aš ir laukdama Adomėlio atėjimo per sąrėmius sau ramiai skaičiau knygą.
Sušiuolaikintos praeities tradicijos
Komentaro paprašėme etnologės, humanitarinių mokslų daktarės Rasos Paukštytės-Šaknienės. Ponia Rasa daug metų rinko lauko tyrinėjimų medžiagą (rinko duomenis), važinėjo po Lietuvos kaimus, kalbino vyresnio amžiaus moteris (žmonės), kurios galėjo prisiminti ir papasakoti apie buvusias gimtuvių tradicijas. Jos mokslinių interesų ratą sudaro amžiaus antropologija, šeimos tyrinėjimai, miesto etnologija, etniškumo raiška.
O štai ką p.Rasa Šaknienė papasakojo apie palydėtuves į gimdymą, kurias dabar vadiname prausynomis. O ar klestėjo ši tradicija Lietuvoje, pavyzdžiui, prieš 100 metų?
Pasak etnologės, XIX amžiaus pabaigoje-XX pradžioje tokio analogiško papročio, kaip nėščiosios palydėtuvės į gimdymą, nebuvo. Tačiau nėštumo laikas artėjantis į pabaigą buvo svarbus daugumai moterų kaip susikaupimo bei pasiruošimo gimdymui metas. Nors reta moteris kaime turėjo išskirtines gyvenimo sąlygas ir dažnai turėjo dirbti visus ūkio darbus iki pat gimdymo. Vis tik besilaukianti turėjo labiau nei įprasta savimi rūpinti: geriau pavalgyti, labiau laikytis švaros. Buvo sakoma, kad jei moteris nevalyva, toks bus ir jos kūdikis. Laukdama, ypač pirmagimio, motina privalėjo pasirūpinti naujagimio drabužėliais bei vystyklais. Paskutiniais nėštumo mėnesiais moteris stengėsi susitvarkyti namų reikalus, užbaigti pradėtus darbus. Skubėdavo atlikti išpažintį. Prieš gimdymą nueidavo atsiprašyti visų, su kuo buvo susipykusi. Sakydavo : kai atleis, tai ir paleis“.
Tai daugiau susiję su slavų tradicijomis. Žodžiu „prausynos“ buvo vadinamos visai kitos apeigos – pirmasis kūdikio nuprausimas – gal šito nedėkime, nes tada reikėtų žymiai platesnio komentaro.)
Etnologinių aprašų, kad autentiškoje kaimo kultūroje moterys būtų rinkusiosi į pirtis ir savo dainomis bei apeigomis pagerbusios nėščiąją, nėra.
Gimdymui moterį paruošdavo pribuvėja, ji gimdyvę vesdavosi į pirtį praustis. Pirtys buvo populiarios Rytų Lietuvoje, čia seniau būdavo net gimdoma.
Apiprausime prieš gimdymą dalyvaudavo tik gimdyvė ir pribuvėja. Buvo ne tik prausiama – pribuvėjos žinojo įvairių gimdymo palengvinimo būdų, pavyzdžiui, šutinimas, masažavimas. Pirtis tradicinėje kultūroje susijusi ne tik su švara, bet ir su gydymu. O ypač reikšminga pirtis buvo moterų gyvenime, nes čia buvo galima savotiškai pasislėpti. Juk anksčiau kelios šeimos (tėvų ir vaikų) gyveno vienoje troboje, bendroje patalpoje.
Gimdymui moterys ieškodavo privatesnės aplinkos, kokia puikiai pasitarnaudavo pirtis. Šios tradicijos vyravo Rytų Lietuvoje, kur buvo pirčių.
Žemaitijoje ir Suvalkijoje pirčių kultūros nebuvo.
Dabar švenčiamų moters palydėtuvių ritualai – labai aiškūs, simboliški. Naujas baltas rūbas reiškia naują pradžią, kaip ir krikšto apeigose. Draugių išsiuvinėti raštai – palinkėjimus, gerą energiją. Voliojimasis rasoje – vitališkumo, jėgų suteikimas. Lopšinių dainavimas – ritualinį nusiraminimą.
„Mamos žurnalas“
