Mūsų gyvenime atsiranda naujų tradicijų – helovynas, kūdikių pirkinių lietus ir t.t., tačiau moterims, kurios domisi sąmoningu vaikelio laukimu, gimdymu, prasminga prisiminti ir senąsias lietuviškas šventes. Viena tokių – prausynos, arba seseriškas palydėjimas į gimdymą.
Tokią šventę rengianti etnografė Jūratė Bytautė pasakoja apie prausynų apeigas.
Baltiškos interpretacijos
Kaip gimdė moterys prieš tūkstantį metų? Kokios apeigos joms buvo svarbios, kokia pagalba jos tikėjo? Į šiuos klausimus mes galime atsakyti tik interpretuodami istorinius ir etnografinius šaltinius. Tiksliai atkartoti senovinių prausynų, ko gero, nebepavyks. Galų gale ir gyvename kitaip, nei senovėje – retai kuri galime pasidžiaugti turinti tokį moterų sambūrį, kurios palaiko viena kitą visais svarbiausiais gyvenimo momentais. Retai rasi ir nuosavų pirčių, o būtent kaimo bendruomeninėje pirtyje ir vykdavo prausynos bei gimdymai. Tačiau esminius prausynų momentus galime atkartoti ir šiandien – artimos moterys gali apgaubti būsimą gimdyvę švelnumu, ją simboliškai nuprausti, padrąsinti, palinkėti sėkmės.
Kodėl tai naudinga būsimai gimdyvei
Prausynų apeigų esmė – paruošti moterį svarbiam jos gyvenimo įvykiui – gimdymui. Kad moteris atsipalaiduotų, paleistų nuoskaudas. Seniau prieš gimdymą moteris turėdavo apeiti visus savo kaimynus, visų atsiprašyti. Šiais laikais mūsų bendravimo ratas kitoks ir gyvenimo būdas kitoks, apeiti kaimynus būtų sunkiai įsivaizduojama. Bet moteris skatinama jei ne gyvai, tai bent mintimis atsiprašyti visų artimųjų, susitaikyti su visais. Kuo didesnėje taikoje su savimi ir visu pasauliu laukia gimdymo, tuo palankiau ir moteriai bei vaikeliui vyksta gimdymas.
Šiais laikais interpretuojama ir prausynų vieta – tai gali būti atliekama nebūtinai pirtyje. Šiltuoju metų laiku Jūratė Bytautė prausynoms parenka gražią gamtos vietą – upelio vingį šalia piliakalnio.
Kiek žmonių turėtų dalyvauti prausynose?
Prausynose gali dalyvauti tik gimdyvė ir artima jai moteris, bet geriau, jei apeigose būna didesnis moterų būrys, kurias tarpusavyje sieja kraujo ar sielų giminystės ryšiai. Rengdama prausynas Jūratė prašo, kad viešnios vilkėtų ne kelnėmis, o suknelėmis, – sijonai, suknelės teikia moteriškumo. „Reikia prisiminti, kad mes esame tos pirmykštės moterys, kurioms kaip žemei lemta gimdyti. Pirmykštei moteriai pagimdyti taip pat natūralu, kaip žemei išauginti augalą. Reikia pasiekti tokią sielos gilumo būseną, kad taip ir vyktų. Nuotaikai sukurti labai padeda sutartinės. Ir, žinoma, gamta – upelis, vanduo, žaluma“, – sako Jūratė.
Jūratė visoms prausynų viešnioms užriša po lietuvišką juostą su tradiciniais raštais, pati būsimoji mama apeigos metu apvelkama gimdymo marškiniais Pastaruosius su geriausiais linkėjimais pasiuva ir išsiuvinėja draugės, pakviestos į prausynų apeigą.
Kada laikas prausynoms?
Tradiciškai prausynos būdavo atliekamos prieš pat gimdymą, kai moteris jausdavo, kad tuoj gimdys. Ji būdavo nuprausiama, vedama į pirtį, apvelkama švariais marškiniais. Nupraustą ją pirtyje palikdavo su pribuvėja. Dabar prausynos rengiamos iš anksto, prieš savaitę ar kelias iki gimdymo.
Prausynose labai svarbūs vanduo ir ugnis. Esminės apeigos ir atliekamos su šiomis Žemės stichijomis. Užkuriamas aukuras, į kurį būsimoji gimdyvė beria žiupsnelį druskos, taip tarsi sudegindama visas nuoskaudas ir įtampą. Tada draugės medinėmis šukomis šukuoja jos plaukus. Sakoma, kad moters plaukuose susikaupia labai stipri energija, o šukavimas šalina įtampą, ypač, jei tai daroma su meile ir artimų žmonių.
Pats prausimas dažniausiai irgi tik simbolinis, senovėje moteris būdavo nuprausiama visa, dabar gali būti tik vandeniu apipilamos rankos ir kojos. Bet visa tai daroma su nuglostymais, gerais linkėjimais, užkalbėjimais. Sakoma, kad prausti turėtų jau pagimdžiusios moterys ir pageidautina, kad jos būtų gimdžiusios lengvai. Prausimas yra apeigos kulminacija, nes vanduo padeda simboliškai atsikratyti visko, kas neigiama. Prausynų metu laikomasi rimties, niekas tuščiai neplepa ir nejuokauja, sakoma, kad šventumas atsiranda iš tylos. Tuo metu dažniausiai skamba sutartinės.
„Kažkada, kai pati laukiausi, prausynų šventę man surengė draugė. Prisimenu, kaip po apeigos užliejo pasitikėjimo savimi jausmas, kažkoks tvirtas žinojimas, kad viskas bus gerai. Man asmeniškai tada to labai reikėjo. Ir, matyt, reikia visoms moterims – ir prieš šimtus metų, ir dabar“, – sako Jūratė Bytautė.
Ginta Liaugminienė, Minaros prausynas fotografavo Beata Burneikė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
