Dainininkė Baiba Skurstene-Serdiukė po metus trukusių motinystės atostogų sugrįžo į pedagoginį darbą, o namuose laukia 1 metų 4 mėnesių Antanukas.
Baiba, esate kilusi iš Liepojos – tikriausiai sūneliui norisi perduoti ir latvišką kultūrą?
Nuo 20 metų gyvenu Lietuvoje, pastebiu, kad dabar jau ne tik kalbu, bet ir mąstau lietuviškai. Susikalbėti išmokau per metus – buvau priversta, nes studijavau kolegijoje. O paskui ir darbe nuolat reikėdavo kalbėti lietuviškai.
Taigi dabar, bendraudama su Antanuku, truputį turiu prisiversti kalbėti latviškai, nes šią kalbą vartoju retai. Beveik su niekuo dabar nebendrauju latviškai, retkarčiais tik su giminėmis. Aišku, latvių kalba – mano gimtoji ir lietuviškai niekada nemokėsiu taip gerai, kaip latviškai. Sakoma, kad svetimos kalbos mokytis, ją tobulinti gali visą gyvenimą. Aš irgi dažnai atrandu lietuviškų žodžių, kurie man dar negirdėti.
Esu atsivežusi latviškų knygelių, kartu su Antanu prieš miegą skaitome pasakas. Maži vaikai – kaip kempinės, sugeria ir greitai išmoksta kalbą. Turiu vieną draugę latvę, kuri irgi ištekėjusi už lietuvio ir augina 3 vaikus, ji savo vaikus kalbina latviškai. Vyriausia mergaitė jau visai gerai moka. Be to, dirbu tarptautinėje mokykloje, kur visi vaikai kalba ne viena kalba, o dviem, trimis ar net keturiomis kalbomis, kai kurie jų iš mišrių šeimų. Mano vyras irgi iš dvikalbės šeimos, su tėčiu kalba rusiškai, su mama lietuviškai, o kai namuose visi, tai Mykolas tėčiui atsako jo kalba, po akimirkos mamai – jos kalba. Kai įpranti, atrodo normalu. Tikiuosi, kad Antanas kalbės ir lietuviškai, ir latviškai, ir rusiškai. Kalba yra vienas iš turtų, kurio neatimsi.
Problema tik ta, kad lietuvių ir latvių kalbos gana panašios, vaikui gali painiotis.
Ar šeimoje gaminate kokių tradicinių latviškų valgių?
Per Kūčias, Kalėdas latviai valgo troškintus saldžius kopūstus su dešrelėmis. Prisitaikiau, kad Lietuvoje Kūčioms mėsos negalima, tad gaminu tik kopūstus. Jau daug metų šį patiekalą vežu ir pas vyro gimines, visi labai laukia. Tuos kopūstus nėra paprasta paruošti, nes reikia pusę dienos troškinti, žiūrėti, kad nebūtų per sausi, nuolat maišyti. Latvijoje parduoda tokių kopūstų pusgaminių, kuriuos namie užtenka baigti ruošti. Aš gaminu šį patiekalą Kūčių išvakarėse. Dar būtinai kepu imbierinių sausainių, be kurių neįsivaizduojamos gražiausios metų šventės. Latvijoje populiaru ant Kūčių stalo dėti mielinių bandelių su spirgučiais. Lietuvoje jas kepu su grybais arba kopūstais.
O kiti latviški patiekalai didelio populiarumo nesulaukė – tarkime, šaltibarščiais su šlapia dešra vyras nebuvo sužavėtas.
Mėgstu gaminti, o kai gimė vaikas, net ir privalau gaminti, nes vaikui reikia sveiko maisto. Pati galėčiau valgyti jogurtą su dribsniais, o vaikui reikia košių, sriubų. Nors abu su vyru sportuojame, bet dėl sveiko maisto nesame pamišę. Kokia prasmė laikytis taisyklių, jei nesi laimingas? Kartą per savaitę su vyru nueiname suvalgyti kokios picos ar mėsainio. Bet girdėjau, kad net ir profesionalių sportininkų racione būna dienų, kai leidžiama viskas, – net tortai.
Ar turite pagalbos auginant vaikelį?
Mes turime auklę, be jos neišsiverstume, nes vyras nuolat komandiruotėse užsienyje, jo beveik nebūna namuose. O užimtumas didžiulis – jau grįžau į darbą tarptautinėje mokykloje, kur vadovauju vaikų chorui. Šį darbą dirbu jau 6 metus, mūsų choras dalyvavo tarptautiniuose konkursuose. Išduosiu paslaptį, kad vienoje „Muzikinėje kaukėje“ vaikų choras man padės.
Kai tiek darbų ir reikalų, truputį apleidau sportą, atrodo šventvagiška kviestis auklę savo pramogoms. Džiaugiuosi, jei pavyksta nubėgti pasidaryti manikiūro. Su vyru planuojame dviese nueiti į kiną, kur nebuvome jau turbūt metus. Net nesvarbu, kokį filmą tuo metu rodys, – svarbu pati pramoga.
Kokį sportą mėgstate ar mėgote iki sūnelio gimimo?
Esu išbandžiusi įvairias sporto šakas, vienu metu net vedžiau aerobikos treniruotes sporto klube, kol atradau kikboksą. Pastaruosius metus iki nėštumo lankiau kikbokso treniruotes porą kartų per savaitę.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, sportuoti nenustojau, tik sumažinau apsukas, nedarydavau staigių judesių, šuoliukų. Jei jausdavau, kad sunku, darydavau pertrauką, tempimo pratimus. Gana aktyviai sportavau iki 29 nėštumo savaitės. Paskui stengdavausi daugiau vaikščioti gryname ore. Tikriausiai dėl to išvengiau dažnos problemos – nugaros skausmų. Tik praėjus kokiems trims mėnesiams po gimdymo pajutau, kad pradeda skaudėti nugarą. Per tą laiką, kol nesimankštinau, susilpnėjo raumenys.
Pagimdžius gal kokį mėnesį laikėsi plius penki kilogramai, bet kadangi maitinau, tai jie natūraliai nutirpo. Mūsų vaikutis labai alergiškas, turėjau laikytis gana griežtos dietos – valgiau garuose virtas daržoves ir mėsą, rinkausi tik kokybiškus produktus. Negalėjau valgyti bananų, kiaušinių, bulvių, ryžių, glitimo turinčių produktų. Jau nekalbu apie tipiškus alergenus – citrusinius vaisius ar šokoladą. Jogurto galėjau suvalgyti tik 200 gramų per parą, tai paskirstydavau 100 gramų ryte ir 100 gramų vakare. Galbūt ta savotiška dieta irgi padėjo grįžti į įprastą formą. Po kelių mėnesių svarstyklės rodė net mažiau, nei prieš gimdymą. Vyras sakė, kad atrodau per liesa. Visoms moterims rekomenduoju maitinti natūraliai, nes tada gali valgyti drąsiai ir tikrai nestorėsi. Ir man, ir draugėms ši taisyklė pasitvirtino.
Dabar esu užimta televizijos projektais, tenka pabėgioti, pašokti, pavaikščioti aukštakulniais. Bet svajoju sugrįžti į sporto salę, į kikboksą. Juk po geros treniruotės jautiesi tarsi būtų prasidėjęs antras kvėpavimas.
Galbūt Antanas jau lanko kokias muzikos pamokėles?
Ne, nevedu į jokius būrelius – jis alergiškas, todėl vengiu susibūrimo vietų, nenorime parsinešti virusų ir bakterijų. Manau, gana dažnai su juo užsiimu namuose, turime pianiną, jis mėgsta atsisėsti man ant kelių ir spaudyti klavišus. Kai su Antanu pasilieka auklė, jie irgi lavinasi – piešia, žaidžia kamuoliu. Manau, tokio amžiaus vaikui visiškai pakanka.
Kas jums sunkiausia motinystėje?
Ko gero, sunkiausia buvo žindyti. Man tai buvo nemažas iššūkis, nes Antanas užsispyrė ir nenorėjo žįsti, bet aš nenuleidau rankų ir natūraliai išmaitinau iki 9,5 mėnesio tik viena krūtimi. Alergologai patarė maitinti motinos pienu kuo ilgiau, nes tada stiprėja imunitetas. Jis alergiškas ir maistui, ir dulkėms, teko gulėti alergologijos skyriuje. Jis nėra kažkoks ypatingas ligonis, kurį reikėtų slaugyti. Tik ligos paūmėjimo laikotarpiais Antaną guldydavomės tarp savęs ir su vyru laikydavome jo rankytes, kad naktį nesikasytų. O kasdienybėje tiesiog reikia pritaikyti gyvenimo būdą. Namuose neturime kilimų, kaupiančių dulkes, dažnai valau ir plaunu kambarius.
Aš pati vaikystėje irgi buvau alergiška, bet paskui išaugau – tikiu, kad taip bus ir Antanukui.
Labai atsakingai perku ir gaminu maistą, visada stebiu, nuo kokio produkto galėjo paūmėti alergija. Esame darę pakankamai daug tyrimų, kam vaikas alergiškas, bet kas pusmetį tuos tyrimus reikia pakartoti, nes alergija – kintantis dalykas. Kartais alerginę reakciją gali sukelti net vilnos drabužėlis ar koks nors intensyvesnis kvapas.
Ar mėgstate rengti šeimos šventes?
Kad tų švenčių būtų kuo daugiau! Man patinka ir Helovynas, tik Lietuvoje ne visi jam pritaria. Laukdamasi Antano, rengiau kūdikio pasitikimo vakarėlį. Norėjosi prieš gimdymą pabūti su draugėmis, surengti fotosesiją, pažaisti smagius žaidimus. Daug kas iš mano draugių turi vaikus, jos jau patyrusios mamos. Nors sakoma, kad babyshower – amerikietiška šventė, man ji patinka. Galų gale ir praktiška – būsima mama gali surašyti, ko jai trūksta kūdikio kraiteliui, kad svečiai nepridovanotų, ko nereikia.
Antano krikštynos irgi buvo graži šventė, ją rengėme tik artimų žmonių ratui. Kadangi mes neviešinam vaikelio veido, nenorėjome, kad nuotraukos pasirodytų spaudoje. Krikštynos vyko šiltą vasaros dieną, šventėme gražiame restorane, buvo labai skanu.
Surengti pirmą gimtadienį ketinome žaidimų kambary, bet paskui išsigandome tų galimų virusų ir svečius pakvietėme į namus. Matyt, žaidimų kambarius teks atidėti ateičiai.
Ar esate keliaujanti šeima?
Kol kas su vaiku į ilgesnes keliones dar neišsiruošėme, buvome tik Latvijoje pas mano senelius. Viena mano močiutė, kuriai buvo 91 metai, iškeliavo šį pavasarį, spėjusi proanūkį pamatyti tik nuotraukose. O su kita prosenele, gyvenančia už Rygos, Antanas susitiko gyvai, dūko su jos katinais ir šunimis.
Labai norėtume nuskristi į šiltus kraštus, bet svarbu, kad būtų tiesioginis skrydis, nes mūsų vaikas ne iš tų, kuriam tiks parduotuvėje nupirktas sumuštinis. Kartais reikia apgalvoti kiekvieną smulkmeną, kad jo alergija nepaūmėtų.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
