Miglė Silva turi dvi instagramo paskyras, vienoje rasite ją kaip fotografę „CaramelPhoto“, kitoje – kaip tinklapio apie mišrią šeimą autorę.
O mūsų pokalbis apjungs abi Migles – kūdikių, vaikų ir šeimų fotografę ir už egzotiško kitataučio ištekėjusią lietuvaitę.
Migle, kur sutikote savo antrąją pusę?
Mano vyras Vinis – brazilas, 7 metais vyresnis už mane. Susipažinome instagrame, o susitikome Kinijoje, kur abu turėjome kontraktą kaip modeliai. Labai greitai susidraugavome. Bendravimą palengvino tai, kad aš šiek tiek mokėjau portugalų kalbą, nes lankiausi Brazilijoje. Nuo 15 metų dirbau modeliu, o nuo 16 metų jau keliavau po pasaulį, teko pagyventi įvairiausiose šalyse, o Brazilijoje net pramokau kalbą, o tai paskui labai pravertė bendraujant su būsimu vyru.
Truputį nukrypkime į šoną – kaip tapote modeliu? Romantiška istorija, kai gražią mergaitę agentas pamato gatvėje?
Ne ne, jokios romantikos nebuvo. Be galo norėjau keliauti, jaučiau, kad mano širdis kažkur ne čia, o toliau. Buvau aukšta, liekna, komentarų, kad tinku būti modeliu, netrūko. Tad, sužinojusi apie atranką, pati nuėjau į agentūrą ir pasirašiau sutartį. Mano tikslas buvo ne fotografuotis, o keliauti. Svajonė išsipildė su kaupu. Tėvai labai mane palaikė, nors, matyt, ir jaudinosi, nes buvo daug pamokymų, pokalbių, kaip savimi pasirūpinti. Juk išskridau klajoti po pasaulį būdama dar vaikas. Dabar, kai auginu dukrą, man sunku suprasti, ką jie turėjo išgyventi. Nepaprastai džiaugiuosi, kad jie mane paleido, nesudaužė mano svajonės. Su mama kalbėdavomės ir susirašydavome kiekvieną dieną, aptardavome visus dienos įvykius, pasakodavau, ką valgiau, ką veikiau. O tėtis kartą nes atskrido manęs aplankyti į Kiniją.
Keliavau ir dirbau Amerikoje, Kinijoje, Brazilijoje. Šioje šalyje jaučiausi ypač lengvai ir komfortiškai, o kadangi gyvenau pas šeimą, o ten niekas nekalba angliškai, turėjau kažkaip bendrauti ir pramokau jų kalbą.
Kaip tik būdama Brazilijoje pradėjau susirašinėti su būsimu vyru instagrame, nors, kaip sakiau, pirmasis mudviejų susitikimas įvyko Kinijoje. Vinis tapo modeliu kitaip negu aš, nes jį patį susirado. Kinijoje prisireikė tamsiaodžio modelio, tad Viniui pasiūlė kontraktą, reikėjo apsispręsti ir išvykti per 3 savaites. Tad mano vyrui darbas modeliu buvo daugiau kaip spontaniškas nuotykis.
Ar pradėjus draugauti neišlindo visokiausi kultūriniai skirtumai?
Kadangi instagramas yra labiau vizualinė platforma, mudu patikome vienas kitam pirmiausia iš išvaizdos, bet vos pradėję bendrauti pajutome artimą sielą. Gal dėl to, kad brazilai labai šilti, bendrauja atvirai ir visus priima kaip draugus. Brazilai ir lietuviai neturi tiek jau daug kultūrinių skirtumų, kaip galima pagalvoti. Mes labai panašūs, juk mūsų toks pats tikėjimas. Skirtumas tik toks, kad brazilai labai atviri, o lietuviai uždaresni.
Tačiau man asmeniškai uždarumas nebūdingas, mat mano tėtis širdyje yra brazilas, buvau auginta atvirai bendraujančioje šeimoje. Tad su Viniu nuo pirmos dienos ėjome ta pačia koja.
Tėvų reakcija buvo labai pozityvi. Kadangi mama žinojo kiekvieną mano žingsnį, ji apie Vinį sužinojo pirmoji. O tėtis su juo susipažino atvykęs manęs aplankyti į Kiniją. Nėra ko slėpti, aišku, jaudinausi, koks bus tas pirmasis tėčio ir Vinio susitikimas. Bet jų energijos laukai bematant sutapo. Iki šiol Vinio ir mano tėčio ryšys yra labai stipus, toks pat, kaip ir mano su tėčiu.
Man nuostabu, kad tėvai priėmė Vinį iškart, kaip savo šeimos narį. Kita vertus – daug kas juk priklauso ir nuo vyro, kokią jis neša žinutę. Tiesa, viena mano močiutė buvo nusistačiusi prieš mano pasirinkimą – „jūs per daug skirtingi, tau to nereikia“ ir pan. Ir štai, mudu atskridome į Lietuvą, į mano sesės vestuves. Artėjo akistata su močiute. Labai jaudinausi. Bet įvyko stebuklas – močiutė, jį pamačiusi, tiesiog apsikabino ir taip jiedu apsikabinę išstovėjo 3 minutes. Tai buvo be galo jausmingas momentas, įrodymas, kad žmogus žmogų priima vidumi. Močiutei nebebuvo svarbu nei Vinio odos spalva, nei tautybė, nei kultūriniai skirtumai. Ji matė gerą, mylintį žmogų.
O kokia jūs pasirodėte Vinio tėvams?
Nebuvau labai rami, kai skridau susipažinti. Buvau iš Vinio girdėjusi, kad jeigu jo tėvams nepatikdavo koks nors jo draugas, jis ir nebeįeidavo į namus. Truputį gėdijausi ir savo portugalų kalbos, kurią buvau išmokusi buitinę, su slengu. O kai susipažinome, viskas nuslūgo. Jie ėjo į mane atviromis širdimis. Paskui nugirdau jo mamos pokalbį telefonu apie mane: „Aš irgi to bijojau, bet viskas gerai, ji – labai faina“. Paskui supratau, kad jie labiausiai bijojo, jog būsiu išlepinta, arogantiška. Svečiavausi ten bene 3 mėnesius, o išvykstant jo mama pasakė – jūs susituoksite.
Vis dėlto iki santuokos praėjo keleri metai. Tuo metu klajojome po pasaulį, dirbome modeliais įvairiausiose šalyse – Italijoje, Tailande, Pietų Afrikoje, žinoma, užsukdavome ir į Lietuvą bei Braziliją. Tačiau tiek aš jo šalyje, tiek jis mano šalyje galėjome būti limituotą laiką – 3 mėnesius. Tada kitus 3 mėnesius negalėdavome įvažiuoti į šalį. Bet po 5 metų draugystės pradėjau lauktis, tad ramiai susituokėme Lietuvoje ir pasilikome čia. Turime svajonę iškelti dideles vestuves Brazilijoje, kol kas tai neįmanoma dėl pandemijos. Nematėme Vinio artimųjų jau 3 metus, o jie dar nematė mūsų dukrelės Agathos. Beje, kai pradėjome planuoti vestuves Brazilijoje, tai buvau šokiruota, kokie ten giminių dydžiai, kiek reikėtų kviesti svečių. Nors Vinio šeimoje tik 3 vaikai, bet pusseserių ir pusbrolių, matyt, šimtai.
Nekilo mintis lauktis ir gimdyti Brazilijoje?
Lietuvą pasirinkome dėl kelių dalykų, iš kurių esminis – saugumas. Brazilija yra nuostabi šalis, bet ten daug pavojingiau, nei Lietuvoje, kuri pasaulio kontekste yra labai saugi šalis. Kitas svarbus dalykas – juk čia, Lietuvoje, aš galėjau gauti nemokamą medicinos priežiūrą nėštumo metu ir nemokamą gimdymą. Apie nėštumą sužinojau Italijoje, tada grįžau į Lietuvą, o Vinis dar 4 mėnesiams išvyko į Kiniją padirbėti. Tad mano laukimas buvo dvigubas – ir vaikelio, ir vyro. Vinis grįžo likus mėnesiui iki gimdymo. Laimei, tada dar nebuvo karantino, ir Vinis galėjo dalyvauti mano gimdyme. Brazilijoje vyrai retai kada gali sudalyvauti gimdyme, nes ten dauguma moterų gimdo per cezario pjūvį. Privačiose klinikose bene 100 proc. gimdymų yra cezariai, ir jie kainuoja kur kas pigiau, nei natūralūs gimdymai.
Ar buvo smalsu, kieno genai paims viršų ir į ką panaši gims dukrelė?
Kai keliaudavome kai modeliai po pasaulį, mums nuolatos sakydavo, kad mums turėtų gimti labai gražūs vaikai. Tikrai buvo labai įdomu, koks gims vaikutis, bet juk žinojome ir faktą, kad tamsūs genai dažniausiai nugali. Tad nutuokėme, kad Agatha bus tamsesnės odos. Vyro šeima labai norėjo, kad turėtų mėlynas akis, bet taip nenutiko.
Iš modelio tapote fotografe, kaip tai nutiko?
Fotografija domėjausi nuo mažų dienų, tačiau ši veikla reikalauja nemažų investicijų. Vėliau, jau dirbdama modeliu, prisiminiau šį pomėgį, pradėjau fotografuoti savo drauges modelius, kartais pafotografuoti paprašydavo agentūros. Tai buvo kameros pažinimas, fototreniruotės. Na, o kai susilaukiau dukrytės, natūraliai perėjau prie vaikų fotografavimo. Čia matau didelę prasmę – juk kūdikystėje kiekviena akimirka yra nepakartojama. Pajutau, kad suradau savo nišą, kad fotografija mane visiškai užpildo. Ir galvoju, kad fotografijoje svarbiausia ne žinios ar patirtis, o meilė tam, ką darai. Žinoma, aš daug mokiausi ir mokausi fotografijos teorijos, bet mano nuotraukas tokias, kokos jos yra, padaro begalinė mano meilė tam darbui.
Kokią veiklą Lietuvoje susirado Vinis?
Jis dirba mano tėčio įmonėje, padeda šeimos verslui. Vinis jau daug supranta lietuviškai, tėtis kalba angliškai, tad jiedu susišneka portugalų–anglų–lietuvių kalbų deriniu.
Vinis iš šono pamato tokių dalykų, kurių mes nepastebime, pavyzdžiui, jį glumina, kokie lietuviai yra abejingi ir nedėmesingi nėščioms moterims parduotuvėse. Matau, kad jis ilgisi savo šalies, savo šeimos, tačiau dabar galiu tik jį palaikyti, nes skristi dar negalime. Lygiai taip pat aš ilgėčiausi savo namų, jei gyvenčiau Brazilijoje. Šios vasaros karštis pakėlė Viniui ūpą, juk jo šalyje nuolatos karšta. Vis dėlto jų karštis kitoks, lengviau pakeliamas. Nepatikėsite, bet net Viniui kartais pas mus būdavo per karšta. Vinis kasdien skaito Brazilijos portalus, stebi įvykius savo šalyje, beveik kasdien kalbasi su šeima. Jis Vilniuje susirado visai nemažai draugų brazilų. O aš buvau labai laiminga, kai pagaliau suradau viename prekybos centre tikrų braziliškų margųjų pupelių. Brazilai jas valgo kiekvieną mielą dieną, gamina specialiame greiptuodyje. Braziliška virtuvė yra be galo įvairi, skani, abu mokame įvairių braziliškų patiekalų.
Liūdna, kad Brazilijos seneliai Agathą mato tik per ekraną. Beje, mane nustebimo, kiek ten daug prietarų, susijusių su vaikų auginimu. Pavyzdžiu, negalima gręžti kūdikio drabužių, nes jam bus pilvo diegliai.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Related Posts
