Net jei neturite nieko bendro su mokykla, esate girdėję apie mokytoją Veroniką. Kažkada taikliai pasirinktas instagramo paskyros pavadinimas lėmė didelį populiarumą.
Per atstumą stebėjome Veronikos gyvenimą. Susižadėjo? Puiku. Susituokė? Nuostabu. Laukiasi? Nagi nagi. Pagimdė? Valiooo!
Mokytoja
Esu Veronika, man 32 metai. Kilusi iš Vilniaus krašto, Lazdynų rajono. Čia gimiau, užaugau ir sukūriau šeimą. Mano pašaukimas – pradinio ugdymo mokytoja. Šį kelią pasirinkau sąmoningai, nes visada traukė darbas su vaikais ir kūryba. Mokytoja dirbu jau 10 metų.
Mano vyras Simas yra verslininkas. Turi kelis verslus energetikos srityje. Jam 31-eri. Kilęs iš Kėdainių, o nuo studijų laikų gyvena Vilniuje.
Neseniai mūsų gyvenimą dar labiau praturtino mažylis – sūnus Dominykas, gimęs liepos 23 d. Tai pirmasis mūsų vaikas, todėl šiuo metu kartu su vyru mokomės naujų tėvystės vaidmenų ir džiaugiamės kiekviena akimirka.
Paskyra
Mano paskyrai jau 11 metų – per juos ji augo kartu su manimi, keitėsi, bet išliko tokia pat naudinga. Joje dalinuosi idėjomis, atradimais ir kasdienybe.
Dar studijų metais, ketvirtame kurse, nusprendžiau sukurti paskyrą, nes norėjau visam pasauliui pasakyti, kad esu mokytoja ir dirbu patį geriausią darbą. Norėjosi dalintis tuo, kas mane įkvepia, ir parodyti, kad mokytojo profesija nėra tik vadovėliai ar namų darbai, – tai kūryba, bendravimas, augimas kartu su vaikais.
Norėjau, kad pavadinimas būtų aiškus, paprastas ir tikras. „Mokytoja Veronika“ – tai aš. Man pasirodė, kad tėvams ir vaikams svarbiausia jausti tikrą žmogų, o ne slėptis po išgalvotais šūkiais kaip „padedu augti“ ar „mokytis smagu“.
Tuo metu užsienio paskyromis nesidomėjau – man net nebuvo kilusi mintis, kad reikia pažiūrėti, „kaip daro kiti“. Norėjau sukurti kažką savo. Lietuvoje tuo metu tokių paskyrų dar nebuvo, todėl jaučiausi pirmoji, pradėjusi atvirai kalbėti apie mokytojo gyvenimą, darbo kasdienybę, sunkumus ir džiaugsmus. Gal todėl ir užsimezgė toks stiprus ryšys su auditorija – žmonės pamatė, kad tai nauja, artima.
Kalbant apie konkurenciją, jos nejaučiu iki šiol. Nebent pati kam nors esu konkurentė (šypsosi). Visada maniau, kad mokytojų, tėvų ir visų, kurie domisi vaikų ugdymu, bendruomenėje yra vietos visiems. Mes galime papildyti vieni kitus, pasidalinti patirtimi ir įkvėpti. Juk kiekvienas mokytojas turi savo stilių, savo požiūrį, savo santykį su vaikais. Todėl aš į kitus nežiūriu kaip į varžovus – labiau kaip į kolegas, bendraminčius, kurie kartu kelia mokytojo profesijos prestižą.
Natūraliai – be reklamos, be dirbtinio turinio kūrimo.
Dalinausi savo mintimis, pamokų idėjomis, smagiomis akimirkomis iš klasės. Pamažu žmonės pamatė, kad tai tikra, nuoširdu ir naudinga. Manau, būtent tai ir buvo raktas į tėvelių širdis – parodyti tikrą mokytojo gyvenimą.
Meilės istorija
Su Simu susipažinome socialiniame tinkle „Facebook“. Aš palaikinau jo nuotrauką, o jis man parašė žinutę: „Norėčiau išgerti kavos su tokia mokytoja.“ Iš pradžių ši žinutė man pasirodė labai banali, todėl ją tiesiog ignoravau. Tačiau Simas nepasidavė – netrukus atsiuntė kitokio pobūdžio žinutę, ir šįkart aš atrašiau.
Taip – žinutė po žinutės, ir jau sutarėme susitikti. Kad mūsų pirmasis pasimatymas būtų įdomesnis, pasiūliau žaidimą: kiekvienas turime paruošti po 60 klausimų, į kuriuos atsakysime susitikę. Susitikome, pradėjome traukti klausimus, ir pirmasis man iškritęs buvo: „Ar gali mane pabučiuoti?“ Nežinau, iš kur tada turėjau tiek drąsos, bet iš karto pasakiau: „Taip, žinoma.“
Pirmasis bučinys įvyko važiuojant Trakų link, ir nuo tada ta vieta mums tapo ypatinga – kiekvieną kartą ten pravažiuodami sustojame pasibučiuoti. Ši tradicija tęsiasi jau šešerius metus.
Draugavome trejus metus, kol Simas man pasipiršo Vokietijoje prie krioklių – tai buvo labai netikėta ir įsimintina akimirka.
Vėliau išsipildė mano svajonė – mes susituokėme Maldyvuose. Sausio mėnesį pasirinkome neatsitiktinai – mūsų pirmasis pasimatymas buvo sausio 23 d., todėl ir vestuvėms norėjome tos pačios datos. Sausis mums simbolizuoja naują pradžią. Be to, kai Lietuvoje žiema, Maldyvuose – vasara, tad žinojau, kad su oru tikrai pasiseks. Lietuvoje švęsti vestuvių nenorėjau – sodybos ar kavinės man atrodė per daug banalios, o aš troškau kažko kitokio, ypatingo. Ir mums tikrai pavyko.
Mes abu su Simu labai mėgstame keliauti, o labiausiai mus traukia egzotinės šalys – ten, kur pasaulis atrodo visiškai kitoks. Kelionės mums yra ne tik poilsis, bet ir bendri atradimai, įspūdžiai bei prisiminimai, kurie dar labiau sustiprina mūsų santykius.
Mokytoja ir pinigai
Kadangi rodžiau savo kelionių nuotraukas sekėjams, pasigirdo replikų – iš kur mokytoja turi tiek pinigų? Kilo „skandaliukas“ dėl kelionės kainos – ir jis man parodė, kad žmonės dažnai mato tik rezultatą, bet ne visą kelią iki jo.
Sutinku, kad yra pavydžių ar piktai komentuojančių žmonių, bet stengiuosi į tai nežiūrėti asmeniškai. Kiekvienas žmogus mato pasaulį per savo patirtį: vienam kelionė yra prabanga, kitam – prioritetas. Mūsų šeimai kelionės yra ne statuso demonstravimas, o gyvenimo būdas, vertybė ir investicija į patirtis.
Manęs netrikdo visuomenės požiūris, kad mokytojai uždirba mažai. Taip, atlyginimai Lietuvoje nėra dideli, bet kartu mes gyvename laikais, kai galimybės nėra apribotos tik vienu darbu. Aš dirbu ne tik mokykloje – turiu ir e. parduotuvę, vedu įvairius projektus, dalinuosi idėjomis socialiniuose tinkluose. Mano veiklų visuma leidžia užsidirbti tiek, kad galėčiau sau leisti keliones ar kitus džiaugsmus. Man atrodo svarbu parodyti, kad mokytojas gali būti kūrybiškas, verslus ir nebūtinai atitikti stereotipinį įvaizdį.
Nebijau rodyti kelionių, savo grožio ar net tam tikros prabangos, nes man tai nėra pasipuikavimas – tai yra gyvenimo dalis. Man svarbu, kad mano sekėjai matytų tikrą mane: ir su klasės vaikais, ir su šeima, ir pasipuošusią kelionėje. Mokytojas yra žmogus, kuris turi savo gyvenimą, svajones ir patirtis.
Nėštumas
Aš užaugau su broliu, su kuriuo santykiai visada buvo artimi. Simas augo trise – turi sesę ir brolį. Todėl abu žinome, ką reiškia turėti šalia artimą žmogų, kuris palaiko, su kuriuo gali pasidalinti ir vaikystės džiaugsmais, ir išdaigomis. Kalbant apie mūsų pačių šeimos dydį – tikslaus plano neturime, bet tikrai norime, kad Dominykas turėtų brolių ar sesių. Viską lems gyvenimas, sveikata ir mūsų pačių pasirengimas.
Nėštumas buvo beveik puikus. Vos savaitę kitą lydėjo lengva toksikacija. Na ir dar nemaloni patirtis – tarpšonkaulinis uždegimas. Jis truko net tris savaites ir buvo be galo skausmingas – tikrai sunkiausias nėštumo išbandymas.
Nors esu smulkaus sudėjimo, mano kūnas puikiai susitvarkė – išnešiojau vaikutį stiprų ir sveiką. Per nėštumą priaugau net 20 kilogramų, bet viskas buvo natūralu ir gražu.
Sūnus gimė atlikus cezario pjūvį. Ir turiu pasakyti – man labai pasisekė. Jokio skausmo, jokių sąrėmių – viskas įvyko greitai, ramiai, be papildomų kančių. Atrodė, viens du – ir mes jau laikome Dominyką ant rankų. Jei reikėtų rinktis iš naujo, „per cezarį“ galėčiau gimdyti ir gimdyti – tai buvo geriausias įmanomas variantas man.
Kai laukiausi, nuėjau į kelis kursus apie kūdikio priežiūrą, bet daug jų nelankiau. Tiesiog nebuvo kada – iki pat paskutinės dienos dirbau, todėl laiko liko labai mažai. Bet tie keli, kuriuose buvau, suteikė pagrindą, o visa kita jau atėjo natūraliai – kartu su pačiu vaiku.
Simas buvo didžiausias mano patarėjas ir ramstis. Mes viską darėme kartu – bandėme, mokėmės, atradome. Nors turime močiutes ir senelius, kurie mielai būtų padėję, mes nuo pat pradžių norėjome viską patys išmokti ir patirti. Toks bendras startas, su visais džiaugsmais ir sunkumais, mus dar labiau suartino.
Sūnus
Dominyko vardas man patiko labai seniai – dar prieš nėštumą. Kai laukėmės, pasakiau šį vardą Simui, ir jam jis taip pat tiko. Jokios ypatingos istorijos nėra – natūraliai jautėme, kad mūsų sūnus bus Dominykas.
Pirmosios dienos buvo labai ypatingos – daug emocijų, naujų jausmų, nuostabos. Iš pradžių jautėmės šiek tiek sutrikę, bet kartu ir be galo laimingi. Kiekviena diena atnešdavo ką nors naujo – vieną dieną džiaugdavomės, kad Dominykas ramiai miega, kitą – kad pradeda labiau reaguoti į mus.
Tikro pogimdyminio liūdesio nepatyriau. Buvo vos vienas kitas jautresnis momentas, kai atrodė, kad visko labai daug. Jaučiausi stipri. Man atrodo, kad prie to prisidėjo ir didžiulis Simo palaikymas – jis buvo šalia visur ir visada.
Taip, prie naujo gyvenimo ritmo reikėjo prisitaikyti. Esu darboholikė, man normalu dirbti po 12 valandų per dieną, o čia viskas pasikeitė – visą laiką su mažyliu. Bet nustebau, kaip natūraliai persijungiau. Gal todėl, kad dabartinis mano „darbas“ yra pats svarbiausias gyvenime – būti mama. Taip, mažiau laisvės, mažiau spontaniškų planų, bet pilnatvės jausmas užgožia visus praradimus.
Dominykas – gana ramus berniukas. Jis labai mielas, daug miega, jau pradeda daugiau bendrauti – kiekviena mažytė pažanga mums atrodo didžiulė šventė.
Pilnatvę jaučiu kasdien – kai laikau jį ant rankų, kai einame į lauką, kai užmiega ant mano krūtinės, kai žindau. Atrodo, kad paprasčiausios akimirkos dabar yra brangiausios. Tas jausmas – sunkiai nusakomas žodžiais, bet labai tikras.
Ateitis
Prie veiklų jau po truputį grįžtu – socialiniai tinklai leidžia derinti mamystę ir darbą, tad kartais įrašą ar idėją galima sukurti ir miegant kūdikiui. Aišku, viskas nebe tokiu tempu kaip anksčiau, bet man svarbu palaikyti ryšį su sekėjais ir parodyti, kad mokytojos, mamos, moters vaidmenys gali derėti tarpusavyje.
Mano žinutė paprasta – motinystė nestabdo karjeros, bet kartu nereiškia, kad privalai skubėti. Kiekviena mama turi savo tempą: viena grįžta prie darbų po kelių savaičių, kitai reikia metų ar dar daugiau. Svarbiausia – jaustis gerai ir neprarasti savęs. Aš renkuosi balansą: būti mama čia ir dabar, bet kartu nepamiršti, kad turiu savo pašaukimą ir veiklą.
Dabar pagrindinis planas – auginti Dominyką ir kartu puoselėti savo projektus: „Mokytoja Veronika“ bendruomenę, e. parduotuvę, naujas idėjas mokytojams ir tėvams. Tikiu, kad būtent motinystė duos dar daugiau kūrybiškumo ir įkvėpimo.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Ana Rosso
