Kodėl, gimus vaikui, nusprendžiame, kad jis amžinai turi likti mūsų kūno dalimi? Tatuiruotės kūdikio garbei – ne toks ir retas reiškinys. Vaiko vardas, jo gimimo data, rankytės atspaudas ar net veidelis – tatuiruočių ant odos būna įvairiausių.
Kalbiname mamas ir tėčius, kodėl jie nusprendė pasidaryti tokias tatuiruotes.
Irma Skrabytė: „Gimstant jo širdelė buvo nustojusi plakti“
Nors apie tatuiruotę svajojau nuo pat pilnametystės, ją pasidaryti nusprendžiau spontaniškai, kai sūnui Titui buvo 5 metukai. Klaipėdoje atsidaręs salonas „Black in tatoo“ paskelbė akciją, kad gali padaryti tatuiruotę už simbolinę auką, tik yra viena sąlyga: tatuiruotės piešinyje turi būti širdis. Akcijos tikslas buvo surinkti lėšų širdies ligomis sergantiems vaikams. Aš tai priėmiau kaip ženklą, kad būtent dabar metas pasidaryti išsvajotą tatuiruotę – širdį su sūnaus vardu.
Gimstant Tito širdelė buvo nustojusi plakti, bet, laimei, aš jį turiu gyvą ir sveiką.
Titą gimdžiau jauna, būdama 21 metų. Kai prasidėjo gimdymas, viena akušerė suabejojo, ar pagimdysiu pati, mat esu labai smulki. Man padarė vieną epidurą, o kadangi gimdymas užsitęsė, – ir kitą. Ir tada Tito širdelė pradėjo stoti. Subėgo gydytojai, minkė mano pilvą, kol vėl pasigirdo vaisiaus širdelės plakimas. O kai sustojo antrą kartą, jau nieko padaryti nebegalėjo, mane skubiai nuvežė į operacinę ir padarė cezario pjūvį. Kaip per miglą atsimenu, ištraukia vaikutį, o gydytojas šaukia seselėms: „Kur nešat, parodykit mamai, kad jis gyvas.“ Tada suveikė narkozė ir aš atsijungiau.
Tuo viskas nesibaigė. Grįžome iš ligoninės, aš likau su naujagimiu viena, nes Tito tėvas mane paliko besilaukiančią. Pirmoms savaitėms padėti atskrido mama, kuri tuo metu gyveno ir dirbo Airijoje. Po gimdymo jaučiausi tokia silpna, kad net negalėdavau pati atsistoti. Mama mane skatino: „Irmute, tu turi pati bandyti stotis, eiti, judėti, juk netrukus aš išvažiuosiu.“ Aš bandžiau stotis iš lovos ir man trūko cezario operacijos siūlės. Pamačiau kraują… Gydytojai sako, jei būčiau nesikreipusi, būčiau mirusi, nes prasidėjo vidinis kraujavimas. Dviem savaitėms patekau į ligoninę, sūnelis liko namuose su močiute. Man kiekvieną dieną pjaudavo iš naujo tą cezario randą, spausdavo kraują, o jis jau buvo mėlynai violetinis. Iš pradžių dar bandžiau nusitraukti pienelį ir perduoti Titui, bet paskui man skyrė stiprių vaistų, kurie buvo nesuderinami su žindymu.
Po metų su mažu sūneliu išvažiavome gyventi į Airiją, nors iš pradžių man ir labai nelipo ta šalis. Kai atvažiuodavau aplankyti mamos, visada būdavo pilkas ir lietingas oras, atrodo, tuoj susirgsiu depresija. Juokaujama, kad Airijoje 9 mėnesius lyja, o likusius 3 – laša nuo medžių, kaip ši vasara Lietuvoje. Bet kai atvažiavome jau su sūneliu, reikėjo tvirtai apsispręsti, kad ten liekame, nes sūnui prasidėjo mokykla, ir jau ne taip paprasta išvažiuoti. Turėjau viską daryti dėl vaiko. O paskui atsirado draugas, irgi lietuvis, kuris gyveno Danijoje. Susilaukėme bendro vaikelio Matijaus, šis vardas reiškia „Dievo dovana“. Mes šeimoje kalbame tik lietuviškai, todėl vaikams susikalbėti su giminėmis nėra jokių problemų. Manau, kad vaikai privalo mokėti savo tėvų gimtąją kalbą. O kadangi mano draugas žemaitis, jis pasakė, kad mūsų mažasis kalbės angliškai, lietuviškai ir žemaitiškai. Airijoje airių kalba nėra populiari, mažai žmonių kasdienybėje vartoja airių kalbą – visur kalbama angliškai.
Kai Tito garbei pasidariau tatuiruotę, po kurio laiko ji pasirodė lyg neišbaigta, per daug paprasta. Su kito tatuiruočių salono meistre pasitariau, kaip galima būtų papildyti piešinį. Nusprendėme pasirinkti skrendančio paukščio motyvą, nes Titas reiškia „taikos karvelis“.
Ruošiuosi išsitatuiruoti ir antrojo sūnelio vardą. Sugalvojau, kad tatuiruotė bus mamos saujoje laikomas vaiko vardas. O dar turiu podukrą – draugo dukrą iš pirmos santuokos, kurią taip pat mylime, o ji myli savo broliukus. Ji su mama gyvena Lietuvoje, tad kai grįžtame, visada susitinkame. Ketinu išsitatuiruoti ir jos vardą, kad žinotų, jog mano širdyje gyvena ir ji.
Atlikėja ir nuomonės formuotoja Gabrielė Navickė-Vasha: „Su savo kūnu ką norime, tą ir darome“
Kai neseniai ant riešo pasidariau naują tatuiruotę su dukros Mišelės vardu, nusiunčiau savo mamai nuotrauką. (Gabrielės mama – dainininkė Viktorija Mauručaitė – redakcijos pastaba.) Mama atrašė: „Jėzus Marija, tu ir vėl su savo tatuiruotėmis! Bet jei tau pačiai patinka, tai džiaugiuosi.“ Mano mama nėra tatuiruočių mėgėja, pati jų neturi, ir kai aš pradėjau darytis ant savo kūno, supratau, kad mano mamai tai negražu. Jai patinka natūralus kūnas. Bet kartais ji pastebi gražias meniškas tatuiruotes, pati man parodo. Aš manau, mamos nori, kad jų vaikai nesibadytų, nesidarytų tatuiruočių, nesivertų auskarų, bet kiekvienas mes atsakingi už savo kūną ir kiekvienas su savo kūnu ką norime, tą ir darome. Aš savo dukroms iki 18 metų irgi neleisiu tatuiruotis, o kai bus pilnametės, jau pačios bus atsakingos už savo sprendimus.
Pirmą savo tatuiruotę pasidariau, kai man buvo 19 metų. Tai buvo širdelė, kuri neturėjo kokios nors konkrečios reikšmės, tiesiog žinojau, kad tai ne paskutinė tatuiruotė. Suskaičiavau – dabar jau turiu 11 tatuiruočių, vieną didelę, ant kojos. Kai gimė pirma dukra Adrija, po pusės metų pasidariau tatuiruotę su jos vardu po širdimi. O kai laukiausi Mišelės, jau tikrai žinojau, kad bus tatuiruotė ir jos garbei. Norisi įsiamžinti ant kūno savo vaikų vardus. Jeigu turėčiau trečią vaiką, jis irgi būtų ištatuiruotas. Šiandien atrodo, kad dviejų vaikų pakanka, bet vėliau žiūrėsime.
Mišelė – retas vardas, ir man jis labai aptinka. Paskutiniais nėštumo mėnesiais vyro tėtis pasiūlė šitą vardą, man taip pat priminė, kad paauglystėje pažinojau vieną Mišelę, labai gražią merginą. Net buvo kilusi mintis: jei kada turėsiu dukrą, visai norėčiau, kad jos vardas būtų Mišelė. Dabar dukrai kitokio vardo ir neįsivaizduojame.
Ir vieno, ir kito vaiko vardą dariausi kairėje pusėje, arčiau širdies, kraujo tekėjimo kryptimi.
Antroji mano motinystė lengva, Mišelė – geras vaikas, rami, nėra bemiegių naktų. Dabar prasideda sunkesnis etapas, nes pradeda šliaužioti, nori pažinti pasaulį. Bet aš nesu ta mamytė, kuri panikuoja, – labai paprastai ir žmogiškai žiūriu į situacijas. Jaučiuosi jau patyrusi mama, nes jau daug ką žinau. Žinoma, norėtųsi daugiau senelių pagalbos, bet jie jaunatviški, gyvena savo gyvenimus… Neseniai susiradome auklę, kuri ateina kelioms valandoms per dieną, o mane išleidžia padirbėti.
Oksana Narbutienė: „Jei viską pasaulyje pamirščiau, vaikų vardų – tikrai ne“
Ant mano rankos ištatuiruoti trijų sūnų vardai. Gustui dabar 15 metų, Danui –13, o Ryčiui – 10. Tatuiruotes nusprendžiau pasidaryti prieš penkerius metus. Juokauju, kad jei kada susirgsiu Alzhaimeriu ir viską pamiršiu, tai vaikų vardai visam laikui bus užrašyti ant mano kūno.
Pamenu, kaip į tatuiruočių saloną Šiauliuose važiavome visa šeima. Berniukams buvo įdomu stebėti tatuiravimo procesą. Žinojau, kad tai ir skauda, ir negreitai, bet esu pakanti skausmui, sakiau, kad baisiau už gimdymą nebus, kentėti galima. Aišku, nemaloni procedūra, bet ne baisiausia, kas nutinka gyvenime. Dėl tos gilios prasmės, kad turiu 3 sūnus, verta pakentėti. Be to, sūnų trumpi dviskiemeniai vardai, tad salone neužtrukome nė valandos. Po procedūros visa šeima važiavome papramogauti ant Akropolio ledo, o man taip norėjosi greičiau grįžti namo ir nusiimti tvarstį.
Po kurio laiko vyras pajuto pavydą, pasakė: vaikų vardai tai yra, o mano? Atsakiau, kad jo vieta – mano širdyje. Bet po metų ant kitos mano rankos atsirado ir vyro vardas – Gytis.
Pirmąją tatuiruotę ant kūno pasidariau, kai man buvo 18 metų. Iki vaikų vardų turėjau vienintelę tatuiruotę ant juosmens, kurioje pavaizduotas delfinas – ramybės, proto, ištikimybės simbolis. O dėl brangių žmonių vardų ant kūno nė karto nepasigailėjau. Kartais berniukai iki šiol ateina pasižiūrėti, kur jo vardas, net nežinau, kodėl jiems tas taip svarbu.
Auginame tris sūnus. Galbūt mintyse kažkada ir buvo svajonių apie dukrytę, bet Dievo planas, matyt, teisingesnis. Kai laukėmės pirmojo vaikelio ir sužinojome, kad bus berniukas, labai džiaugėmės, nes vyras labai norėjo sūnaus. Kai laukėmės antrojo, nedrąsiai pasvajodavome apie mergaitę, bet atrodė, kad gerai būtų ir berniukas, nes bus broliui draugas. O jau trečią kartą su vyru beveik buvome tikri, kad gims dukrytė. Turėjome net vardą išrinkę – Miglutė. Pamenu, kaip nuvažiavome daryti tyrimo ultragarsu, ir gydytoja paklausė, ką namuose turime? Atsakiau, kad du berniukus. O gydytoja pasakė: „Gal daugiau nieko ir nesakysiu“. Aš apsiverkiau, gydytoja ramino. Gimė trečias sūnus, ir dabar aš tuo be galo džiaugiuosi. Auga trys vyrai ąžuolai, o mes turime didelį ūkį, kuriame tėčiui reikia pagalbos, vyriškų rankų.
Užsiimame bearimine žemdirbyste (No-till farming), auginame įvairių augalų sėklas ir jas parduodame. Tos tradicinės rapsų ir kviečių žemdirbystės seniai atsisakėme. Mūsų berniukai jau moka dirbti su technika, padeda tėčiui produkciją sukrauti, suvežti. Didysis jau moka krautuvu pakrauti sėklas į vilkikus, o mažasis po truputį pradeda mokytis dirbti ekskavatoriumi. Pas ūkininkus „per mažo“ amžiaus nėra. Mums pasisekė, kad namuose tiek daug vyriškų rankų.
Rūta Tatulienė: „Pėdutės ant tėčio rankų, vardai – ant manosios“
Kai susipažinome su būsimuoju vyru Mariumi, jis visą laiką sakydavo, kad norėtų tatuiruotės. Bet lyg ir nebuvo temos – na, domisi motociklais, mėgsta žvejoti – bet ar tai yra dalykai, kuriuos norėtum įamžinti ant kūno visam gyvenimui? Jis laukė 10 metų galvodamas, ką gi norėtų išsitatuiruoti. Ir kai pradėjome lauktis pirmagimio, tapo aišku: tai bus kažkoks simbolis, susijęs su vaiku.
Aš padovanojau vyrui čekį į tatuiruočių saloną ir pasitikėjome meistru, kuris yra tikras menininkas. Meistras nelabai mėgsta realistinių tatuiruočių, tad sukūrė abstaktų eskizą su vaiko pėdute. Kai gimė Tajus, iškart padarėme jo pėdutės atspaudus, ir nusiuntėme tatuiruotojui. Meistras pažaidė su šešėliais, spalvomis, ir išėjo tarsi žemėlapis, tik žiūrėdamas iš tolo supranti, kad tai vaiko pėdutė. Marius pasirinko vidinę žasto dalį, kuri nėra kasdien pastebima, ir ten atsirado pėdutė, vaiko vardas ir gimimo data. Mes buvome labai labai patenkinti šiuo rezultatu. O tada ir aš užsimaniau gražios tatuiruotės.
Mano vyras išgirdo norą ir tada jau man padovanojo čekį į tatuiruočių saloną. Regis, tai buvo gimtadienio ar Kalėdų dovana. Tada kilo klausimas, o ką aš turėčiau išsitatuiruoti? Tokios didelės tatuiruotės, kokią turi Marius, aš nenorėjau. Netyčia mieste pamačiau teatro afišą su rūtos šakele. Mano vardas Rūta, ir ta šakelė labai subtiliai nugulė ant mano rankos. O kadangi vyro vardas Marius, o sūnelio Tajus, tai atsirado ir raidės – TM. Angliškai tai „team“ – komanda. O šiemet gimė antras vaikas, sūnelis Benas, ir tatuiruotė jau pasidarė nebepilna. Manau, paprašysiu to paties menininko sugalvoti, kaip jo vardas galėtų įsikomponuoti į „Rūtos komandą“.
O Marius turi sumanymą ant kitos rankos išsitatuiruoti antrojo sūnelio pėdutę. Tik gimus padarėme ir Benuko pėdutės antspaudą, tad bus sukurtas originalus eskizas. Vyras turės ant abiejų rankų sūnelių garbei padarytas tatuiruotes.
