Anksčiau rubrika „Keliaujame su vaikais“ mus vedžiojo po įvairiausius pasaulio kampelius. Pastarojo pusmečio kelionės – dažniausiai tik po Lietuvą. Karantinas pakeitė mūsų kelionių geografiją. Paskutiniai mohikanai, sugebėję išskristi ir įstrigti egzotiniuose kraštuose, dabar tai prisimena kaip nuotykį, tačiau iš tiesų patirtys gana ekstremalios.
Klaipėdiečiai Gintarė ir Danielius Djačkovai su vaikais – šešiamečiu Luku ir trejų metukų Leticija – trim mėnesiams buvo įstrigę Tailande.
Gintare, ar kelionės yra jūsų šeimos hobis?
Keliauti mėgstame abu. Net mūsų santykių pradžia kaip iš filmo. Dar kai net nebuvome pora, Danielius mane pakvietė į avantiūrą – keliauti į Indijos ašramą (vienuolyną) Bangoloro mieste. Po tokių išbandymų Indijoj, jis iškart nupirko bilietus i Tailandą, tuomet aš Tailande ir atsidūriau pirmąjį kartą. Ir taip…. ši kelionė įstrigo visam gyvenimui. Neilgai trukus po to Danis man pasipiršo.
Kokie kraštai jus labiausiai vilioja?
Gražiausia, aišku, Azija, būtent savo gamta, klimatu, vaikams ji idealiausia, bet aš asmeniškai miesto žmogus, tai man gražesnių miestų už Peterburgą ir Amsterdamą kol kas nėra.
Kaip planuojate keliones – viską detaliai, ar paliekate vietos improvizacijai?
Susidėlioju viskas pagal protokolą, ir lagaminus pakuoju aš, kad žinočiau, kas kur guli. Kas bus, jei kuris vems, jei sunegaluos, jei verkšlens: „Mama, šalta“, „Mama, karšta“, „Kur mano mašinytė?“, “ „Kur kroviklis“? Improvizacija – čia jau tėčio sritis.
Kaip atsitiko, kad įstrigote taip toli nuo namų?
Kelerius metus iš eilės skridome į Tailandą peržiemoti. Pabėgdavome tuo metu, kai Lietuvoje siausdavo ligos ir gripo epidemija, – nuo gruodžio iki kovo pabaigos. Visada būdavome nusiteikę, kad bus labai smagu, vaikai visą laiką žais, „plikinės“, mirks jūroje ir bus įdegę kaip angliukai… Kad šauniai leisime laiką, vėl visą laiką būsime kartu ir lauks daug naujų nuotykių. Praėjusiais metais Tailande prabuvome 6 mėnesius, bet nutarėme, kad tai šiek tiek per ilgai. Taigi šiemet planavome prabūti 4 mėnesius.
Na ir ką jūs manote? Praėjus jau 3 mėnesiams supratome, kad reikia krautis lagaminus ir nešdintis, nes visą situaciją pasaulyje stebėjome internetu. Taigi jau kovo pradžioje mėginome keisti bilietus, deja, situacija jau buvo kebli, nebeišėjo keisti į artimesnes dienas, kokios jau buvo suplanuotos. Įmanoma buvo keisti tik į tolimesnes. O kovo 10-ąją mums paskambino ir pasakė, jog jau nebeplanuotumėm skrydžio kovo 29-ąją, nes jį perkėlė į 30-ąją.
Aišku, visą laiką vis bandėme pirkti bilietus namo savarankiškai ir per firmas. Dar mums siūlė vadinamąjį „gelbėjimo skrydį“. Tačiau jo kaina atrodė nereali, kai tavo šeimos narių net 4, o kaina visiems lygi. Dar kelias dienas medžiojome skrydžius ir bandėme keisti, bet tiek bilietų, kiek reikėjo mūsų šeimai, paprasčiausiai nebūdavo, – atsirasdavo du ar trys, tik ne keturi.
Po dar kelių dienų sužinojome, kad ir „gelbėjimo skrydis“ nebeturi net vadinamųjų ekonominių vietų, ir bendra suma visai šeimai 10 000 eurų! Taigi su didžiausia viltimi laukėme, kad mums neatšauks skrydžio kovo 30-ąją. Deja, jį atšaukė, Turkijos avialinijos užsidarė. O toliau kas kelias savaites mums žadėjo naujas skrydžio datas, bet likdavo diena dvi iki skrydžio – ir vėl žinutė: „Skrydis atšauktas“… Ir taip prabuvome saloje dar 2 mėnesius papildomai, kol pagaliau atsirado galimybė grįžti pro Amsterdamą į Taliną ir tada su mašina namo.
Ar labai nervinotės dėl pasikeitusių planų?
Buvome jau beprarandantys viltį, nes net paskutinę dieną susidėjus daiktus ir vaikus pasodinus ant lagaminų, mes staiga sužinodavome, kad vėl atšaukia skrydį! Ar nervinomės? Tai švelniai pasakyta. Bet negalėjome savo nerimo rodyti vaikams, nes jei jie pradėtų jausti įtampą, tai būtų negerai. Mes tiesiog visada sakydavome: jau greitai!
O vaikam „greitai“ tai labai neapibrėžtas laiko matas.
Kaip organizavote savo gyvenimą būdami karantine ten? Ar galėjote išeiti iš namų?
Gyvenome nuomojamame name, džiunglėse. Netoli pliažas, vienas gražiausių paplūdimių saloje. Sala mūsų maža, be jokių didelių susibūrimo vietų, be prekybos centrų, be mašinų, populiariausia susisiekimo priemonė – motoroleriai. Parduotuvėlės ir kavinės dirbo šiaip ne taip, bet jose ir iki paskelbto karantino maisto galima buvo rasti labai ribotai, taigi saloje tekdavo gerai pamedžioti reikiamų produktų. Pavyzdžiui, kiaušinių tekdavo laukti savaitę, o išvykdavome jų ieškoti nuo ankstaus ryto. Iš Trat provincijos, į kurią įeina miestas Tratas, įmanoma išplaukti į tris salas: Ko Mak, Ko Chang ir Ko Kud (mūsų sala). Bet karantino metu, nors nebuvo užfiksuota nė vieno Covid- 19 ligonio, Tailando valdžia uždarė visą provinciją.
Kaukes dėvėti buvo privaloma visose parduotuvėse ir kavinėse. Masažo salonai ir viskas, kas susiję su pramogomis, irgi užsidarė. Taigi didžiausia pramoga buvo gaudyti krabus paplūdimyje ir „medžioti“ po salą reikiamų produktų.
Ar buvo baisu dėl nežinios?
Buvo ne tiek baisu dėl nežinios, kiek dėl per didelio srauto informacijos, kurią rasdavome šia tema.
Skaitėme rusų, anglų, lietuvių kalbomis einančią informaciją. Kas dieną keitėsi užkrėstųjų skaičius, saloje po truputėlį kilo įtampa, nes, pasak tailandiečių, tik „farangai“ (užsieniečiai) atvežė ligą.
Ką per dienas veikėte?
Rasti maisto saloje visada sunku, taigi pradėjome elgtis kaip vietiniai – po kurio laiko jau žinodavome, į kokią parduotuvę ir kokiu laiku yra tiekiamos prekės, kaip sovietų laikais stovėdavome ir laukdavome.
Kavinėse parduodavo maistą tik išsinešimui, ir jos dirbo tik kelias valandas. Saloje buvome ne vieni užsieniečiai, įstrigę karantine, tad susidraugavome su daug likusiųjų: vokiečiais, lenkais, čekais, italais, net lietuviais. Visi vis kažką darėme, ir taip vyko mainai. Aš turėjau dar iš Lietuvos atsivežtų kruopų ir vaistų, viena vokietė gamino naminį jogurtą ir varškę, mano vyras labai nagingas ir išradingas, susipažinęs su vienu naru, kasdien ėjo nardyti ir gaudyti žuvies. Tą žuvį vakarais prie namo ir kepdavome. Aišku, vyras tatuiruodavo norinčius, nes yra žinomas tatuiruočių meistras, Klaipėdoje turintis tatuiruočių saloną, kuriame dirbu ir aš – veriu auskarus.
Kaip pasisekė grįžti namo?
Kad neatšaukia mūsų skrydžio, mes sužinojome per mano gimtadienį, gegužės 17 dieną. O dar po 3 dienų mums leido įsiregistruoti skrydžiui.
Padėjo žmonių grupelė internete, kurie kas dieną, kas kelias valandas vis keldavo informaciją, kas ir per kur bando skristi ir kaip sekasi. Kažkas pasidalino vienos iš turizmo agenčių kontaktais, kuri sąžiningai „medžiojo“ skrydžius. Ir būtent visų jų pagalba mes ir grįžome „tiesiai per aplinkui“. Kelionė namo buvo įtempta: iš salos reikėjo nusigauti iki kelto, toliau keltu plaukimas 1,5 valandos, žinoma, su krūva lagaminų. Atplaukus mūsų laukė kelionė iki sostinės – Bangkoko, o jau ten ir oro uostas. Nuo pat namų mus vežė ir visą kelionę buvo su mumis vienas tajus, Kapitonas Tujus. Jam mano vyras darė nemažai tatuiruočių, o jis mums, norėdamas atsidėkoti, visaip talkino.
Skrydis buvo labai baisus, nes sugebėjome papulti į audrą, tai pakratė kaip reikalas. Skrydis nuo Bangkoko į Amsterdamą truko 12 valandų, o ten dar reikėjo palaukti apie 5 valandas ir tuomet – skrydis į Estiją. Taline jau laukė mūsų automobilis ir dar ilga kelionė į Klaipėdą…. Visai kelionei buvome prisiruošę daug maisto, užkandžių, skirtingų drabužių.
Vyras vaikams įrašė daug filmukų, aš priruošiau flomasterių, popieriaus, lego, žaisliukų, kad tik jie nejaustų diskomforto. Labai didžiuojuosi vaikais, nes jie pamena tik diskomfortą dėl rankų dezinfekavimo skysčio, kuris graužė. O kaukes dėvėti labai patiko, nes pateikėme tai kaip žaidimą, visi buvome nindzėmis.
Ką naujo sužinojote apie tą šalį per karantiną?
Sala ir šalis atsivėrė daugybe naujų spalvų. Pamatėme kitokias gamtos sąlygas, nes likome jau nebe turistinio sezono metu. Labai pakilo karštis, pasidarė drėgna dėl daugybės lietingų dienų. Na ir, aišku, pamatėme išlindusią visą fauną – gyvates, roplius, voragyvius, uodus.
Ar dabar tai jau atrodo kaip nuotykis?
Kad ir kaip būtų keista, mes jau svajojame apie jūrą, vaisius ir šilumą. Tailandas nekaltas, kad buvome „įstrigę“ ir negalėjome grįžti namo. Ta sala tikrai magiška, jautiesi kaip Piteris Penas „Niekados šalyje“, gamtos grožis neišpasakytas, žmonės geri ir draugiški. Rekomenduojame visiems kada nors aplankyti Tailandą.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
