„Ir kas mums šovė į galvą iškeliauti nežinia kur? Nuobodulys! Kai viskas tvarkingai ir pagal planą sudėliota ir įgyvendinta (pažintis, draugystė, sužadėtuvės, vestuvės, butas, vaikas, naujas automobilis), adrenalinas nustoja pulsuoti. Mes esame iš tų laimingųjų žmonių, kurie gali dirbti iš bet kurio pasaulio krašto. Aš – vaikų fotografė, vyras – programuotojas, tad pasinaudojome galimybe, išlaisvinome mintis ir iškeliavome“, – sako 26 metų Justina Kibildė, dvimečio Oliverio mama.
Ji savo motinystės atostogas praleido keliaudama su šeima net per 7 Azijos šalis.
Justina, ar motinystės atostogos tikrai yra atostogos?
Į socialinius tinklus buvau įsikėlusi nuotrauką: sėdžiu pajūryje, šalia Oliveris, nieko daugiau aplinkui, tik neįtikėtino žydrumo jūra ir baltas smėlis su prierašu: „Va kokios motinystės atostogos. Dabar tikrai galima taip vadinti, nesiskundžiant, kad „atostogauju“.
Būnant namuose, buitis yra tas kertinis akmuo, kai žodis „atostogos“ visai nebeturi prasmės. Net ir kai nereikia nieko daryti, vis tiek mintyse sukasi užburtas ratas: „einu, sudėsiu skalbinius, o dabar čia dar reikia pavalyti“ ir t.t. Kažkaip neišeina atsijungti, nuolat galvoju, kad dar to ir ano nepadariau. Kelionės metu už visas buitis daug svarbesnis patyrimas. Ir, žinoma, buvimas su vaiku tampa produktyvesnis, daugiau įvairių temų pokalbiams, žaislų kūrimo iš aplinkos, tu tiesiog esi nepavargęs sugalvoti kažką naujo ir jam pasiūlyti. Ir smėlis, jūra, baseinai… Aš net pati sau pavydžiu tokios motinystės.
Savo nuotykių kupiną kelionę vadinate „No winter“. Pabėgote nuo lietuviškos žiemos?
Mes iš tų žmonių, kurie, atėjus žiemai, džiaugiasi pirmas dvi dienas, kai sninga, o visas kitas likusias skundžiasi, kad šalta, nuobodu. Pabėgimo planas ten, kur visus metus vasara, buvo svajonė iš tų laikų, kai dar nepažinojome vienas kito. Taip ir gimė mūsų nuotykių pavadinimas nowinter. Tiesa, mums patinka Lietuvoje, bet tik tada, kai šilta, todėl ir iškeliauti nusprendėme, vos prasidėjus pirmosioms šalnoms lapkritį ir grįžome į sužydėjusius sodus balandžio pabaigoje. Antras dalykas, kodėl nowinter, – tikėjomės išvengti ligų, kurias teko išgyventi pirmąją Oliverio žiemą.
Ar didelė daiktų krūva keliavo su jumis po Aziją?
Kai pažiūri į daiktų kiekį iš šalies ir vertini, kad tai pusei metų, galvoji, visai nedaug. Bet iš tiesų pakankamai aktyviai keliaujant daiktai buvo priežastis, dėl ko mes vis „pabambėdavome“: ir kam mums jų tiek? Dvi didelės kuprinės, fotoaparato krepšys, kuprinė kompiuteriams ir Oliverio vežimas. Žinoma, daiktai dedami į krūvą ir iš nepatyrimo, o dar kai galvoji apie vaiką, tai jų išvis nesuskaičiuojamos marios (juk čia būnant reikia ir šito, ir ano). Tikrai žinau, kad ir kompiuteriai ir fotoaparatai tilptų į tas dvi dideles kuprines, kurios būtų lengvesnės nei dabar, nieko papildomo.
Dėl vežimo buvo daug dvejonių – imti ar neimti, bet savo pasirinkimo nesigailėjome. Oliveris noriai jame sėdi, tiesa, važinėti tekdavo ne šaligatviais, kurių arba nėra, arba ant jų pastatyti motoroleriai, kavinės, gėlių vazonai, o chaotiškose gatvėse bandyti „įsipaišyti“ prie visų kitų transporto priemonių. Bet neturėdami jo, vargu ar būtume galėję su vaiku nueiti po 10 ar 20 kilometrų per dieną lankydami didžiuosius miestus.
Ar buvo sudėtinga adaptacija Azijoje? Dėl laiko skirtumų, klimato, maisto?
Vis galvodavome, koks jausmas iš šaltos temperatūros staiga atsidurti 30 laipsnių karštyje, ir mūsų didelei nuostabai organizmui tai toks savaime suprantamas dalykas, kad nė nepastebėjom, kaip ėmėme ir nusirengėme tuos megztinius. Laiko skirtumas buvo didesnis iššūkis, prireikė beveik savaitės, kol prisitaikėme, ir Oliveris nebesikeldavo vidury nakties tęsti dienos. Tiesa, mes tam turėjome laiko, tad labai ir neforsavome įvykių, norėjome aklimatizuotis natūraliai.
Papasakokite apie Azijos maistą, keliaujant su vaiku?
Azijos virtuvė mums buvo pažįstama čia, Lietuvoje, tad labai norėjome išbandyti „tikrąją“ virtuvę. Juk visi grįžta iš Azijos ir pasakoja, kad ten be galo skanu ir sveika. Tad mes tik nuvykę nėrėme į skonių pasaulį ir nusivylėme… Būnant namuose, Oliveriui kruopščiai gamindavau valgį, rinkdavau sveikus ir jo nealergizuojančius produktus, beveik neberdavau druskos, tačiau savaime suprantama, ten nuvykę, pradėjome valgyti taip, kaip ir visi. Paragauja tėtis, ar neaštru, tada aš, ar nieko per daug netinkamo, tada duodame ir vaikui. Po kelių dienų pastebėjome neaiškius bėrimus ant veido, būtų panašu į alergiją, bet ne visai. Įsijungėmę uoslę, patyrinėjome parduotuvių lentynas ir atradome, kad ten laisva ranka visur dedama E 621, kurį perka pakeliuose miltelių, panašių į cukrų, pavidalu. Beria jo daug ir ant visko. Taigi mes, nusipirkę tą pakelį, kurį gali rasti net mažiausioje parduotuvėje, nešiodavomės ir užsisakinėdami valgį rodydavome ir aiškindavome, kad nedėtų, o jie rimtu veidu klausdavo: „Nedėti? Juk bus neskanu…“.
Taigi po šio atradimo situacija kiek pagerėjo, tačiau vis dėlto tikrieji Azijos skoniai nesužavėjo. O kalbant apie vaikų maitinimą, tai labai trūko lengvo maisto, įvairiausių košių, jei tik būčiau žinojusi, grikių, sorų kruopų pakelį tikrai būčiau į kuprinę įsimetusi. Tiesa, kalbu apibendrintai, buvo ir nuostabių dalykų, švenčių gomuriui, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Žinoma, tokią išvadą padarėme keliaudami ilgą laiką, atvykus savaitei ar dviem, dažniausiai valgai labiau turistinėse vietose, kuriose tikrai viskas vakarietiškai patiekta, tad nusivilti nebūna kada, tas pats maisto skonis nepabosta ir prisiminimai apie Azijos virtuvę tik patys geriausi.
Kaip atsirado planas aplankyti 7 šalis?
Kadangi kelionėje praleidome beveik pusę metų, tad planuodami kelionę natūraliai norėjome pamatyti kuo daugiau. Jau išvykdami žinojome, kad neapsiribosime Tailandu, patirties keliaujant su Oliveriu jau turėjome po Europą, tad laukiantys iššūkiai negąsdino. Planas minimum buvo trys šalys, maximum – šešios, o išėjo visos septynios: Tailandas, Malaizija, Singapūras, Indonezija, Filipinai, Vietnamas, Kambodža. Tiesa, išvykdami visiems kartojome: jei bus blogai, grįšime po savaitės ar mėnesio, nežinojome, kaip jausimės, kaip naujas gyvenimo būdas paveiks sūnų, tad nebuvome garantuoti, kad išbūsime visą suplanuotą laiką. Bilietų atgal neturėjome, tad galėjome bet kada pasakyti stop.
Ar daugiau skurdo, ar prabangos lydėjo Jūsų kelionę? Sako, kad Azijoje pigu. Tai tiesa ar mitas?
Mes vis keitėme vietas, judėjome, tad tai nebuvo biudžetinis kelionės variantas. Per kelias dienas nespėdavai susirasti, kuriame turguje pigiau daržovės ar kiti reikiami dalykai. Apsistojus vienoje vietoje ilgiau, išlaidos sumažėdavo perpus.
Rinkdamiesi gyvenamąjį plotą dažniausiai žiūrėdavome vidutinės klasės viešbučius, tiesa, viešbučiai ten pigesni nei Europoje (išskyrus Singapūrą). Kai keliauji be vaiko, nesureikšmini, kad tik būtų kur galvą padėti. O atsiradus Oliveriui, ieškodavome viešbučio su bendrai naudojama virtuve, kad galėtume vaikui pagaminti naminio maisto. Ieškant ir norint, galima gyventi ir labai pigiai, ir labai brangiai. O nusprendus tiesiog peržiemoti vienoje vietoje, nekeliauti, mėnesinės išlaidos tikrai nesieks Lietuvoje išleidžiamų pinigų. Tačiau manyti, kad Azijoje labai pigu, klaidinga. Viskas priklauso nuo gyvenimo būdo, – jei norėsite gyventi vakarietiškai, valgyti mums įprastus, jiems labiau egzotiškus dalykus, tokius kaip kaip sūris ar obuoliai, tada teks nusivilti, – kainos smarkiai skiriasi, ir tikrai ne Azijos naudai. O štai už didelę kekę bananų sumokėsite vos 0,7 euro centų. Skurdas ir prabanga visos kelionės metu buvo šalia, tai du neatsiejami Azijos kontrastai, kurie vienus traukia, kitus atstumia.
Ar Oliveris nesirgo kelionės metu?
Būnant Lietuvoje, pirmą žiemą su Oliveriu bronchitinės ligos mus lydėjo ne kartą, tad kelionėje tikėjomės „išaugti“ šias ligas. Ir, mūsų džiaugsmui, jokie dusuliai ir kosuliai nekankino. Oliveris – alergiškas vaikas, žinodami, kokių dalykų vengti, visai puikiai tvarkėmės be didesnių bėrimų, tiesa, sužinojome, kad Oliveris labai alergiškas žuviai, to Lietuvoje nebuvome atradę.
Deja, kelionės metu vieną kartą visi trys persirgome angina (šitai irgi įmanoma), man dar teko apsinuodyti ir maistu. Lietuvoje buvome susidėję vaistinėlę, tačiau pirkome ir vietinių medikamentų, apsilankėme pas gydytojus. Susirgus, žinoma, atsirado ir namų ilgesys, nes atrodė, kad namuose ir sienos gydo, o ypač tada, kai sirgome visi vienu metu, ir nebuvo kam slaugyti. Paskambinę namiškiams, sulaukėme palaikymo ir nuraminimo – sirgti, esant trisdešimties laipsnių karščiui, tikrai geriau nei esant dešimties laipsnių šalčiui, tuoj pasveiksite ir vėl galėsite maudytis. Išgėrę kursą antibiotikų išsikapstėme, kaip tik tuo metu buvome Balio saloje, tai ideali vieta nutūpti ilgesniam laikui, tad vietoj planuotos vienos savaitės apsistojom trims. Įvykdėme vitaminozės programą – valgėme daug šviežių vaisių, daržovių, suderinome mitybą, atsipūtėme nuo intensyvaus gyvenimo. Džiugu, kad Oliveris persirgo lengviausiai ir greičiausiai, susirado daug kitataučių draugų, tad smagiai leido laiką.
Visos kelionės metu Oliveriui vis pasireikšdavo prakaitinė. O paskutinį mėnesį – balandį, kuris yra karščiausias, nebežinojome, kur dingti. Oda buvo tikrai baisi, tad pradėjome jungti ir oro kondicionierių kambaryje, ir žaidimus žaisti duše sėdėdami po bėgančiu vėsiu vandeniu. Gerai, kad, neskaitant išorinių matomų prakaitinės pasekmių, Oliverio nuotaikai ir sveikatai jokio poveikio nebuvo. Karštis fiziškai mūsų aktyvaus keliautojo nevargino. Tačiau neslėpsiu, atsirado baimė „neįvaryti“ alergijos saulei.
Ar laikėtės lietuviško gyvenimo būdo, šventėte šventes?
Azijoje atšventėme ne tik Velykas, bet ir Kalėdas, sutikome Naujuosus metus ir mūsų visų trijų gimtadienius. Žinoma, šventimu tuo nepavadintume, greičiau jau minėjimu, sunku įsijausti į nuotaiką, kai, užuot kasęs kieme sniegą, statai smėlio pilis… Bet ir Kalėdų Senelis dovanas Oliveriui paliko po Kalėdų eglute, kuri buvo papuošta nuo pajūrio surinktomis kriauklytėmis, ir velykinius kiaušinius marginome ir ridenome. Tradicijos mūsų šeimoje yra svarbios, nors aplinkybės neįpareigoja jų laikytis, smagu, kad pavyko bent šiek tiek susikurti nuotaiką. Tiesa, beveik per visas šventes būdavome trise, tik į Oliverio antrąjį gimtadienį, į Vietnamą, atskrido pasveikinti jo krikštatėviai. Kelionėje sutikome ir daugiau lietuvių, vieni jų keliaujantys, kiti žiemojantys, kiti jau gyvenantys ir, kas neįtikėtina, beveik visos sutiktos Lietuvių šeimos, išsiruošusios į Aziją, – su vaikais. Lietuviai visai nebijo keliauti su mažamečiais vaikais, tai mane labai džiugina. Sutikome nuostabių žmonių, pasidalinome keliavimo su vaikais patirtimi, su dauguma jų palaikome ryšius, grįžę į Vilnių, susitinkame kartu pažaisti.
Kaip vaikelis ištveria tolimas keliones, skrydžius, laukimą stotyse?
Net ir keliaudami stengdavomės išlaikyti dienos rutiną, tad rinkdavomės patogesnius variantus, planuodavome, kad autobusu važiuotume per Oliverio pietų ar nakties miegą ar kitaip derindavomės, nenorėjome „kankinti“ vaiko, o kartu ir savęs.
Oliveris pamišęs dėl lėktuvų, gali būti labiausiai pavargęs, bet, įžengęs į oro uostą, pamiršta viską, kas buvo iki tol, įsijungia antrą kvėpavimą, skuba prie lango ir nuoširdžiai vaikiškai džiaugiasi pamatęs dar vieną besileidžiantį lėktuvą, moja kylančiam. O tik įsėdęs atsijungia ir pailsi. Mūsų sūnus labai kantrus, jis nezyzia, nesiskundžia, priima visas aplinkybes ir naujus nuotykius. Nesakau, kad visai nebuvo jokių sunkesnių akimirkų, bet mamos ir tėčiai juk žino, kas jų vaikui geriausia, kaip įveikti tas sunkesnes akimirkas.
Koks didžiausias įspūdis iš tos kelionės?
Oliveriui vienareikšmiškai – iš arti pamatytas dramblys, na o mums svarbiausias patyrimas – kad su vaiku tikrai galima keliauti, nebijoti ir daryti pačius neįtikinamiausius dalykus.
Pamatytos vietos, sutikti žmonės, kvapai, paragauti skoniai įkvepia pergalvoti prioritetus. Atskleidžia galimybę būti laisviems nuo savęs paties. Ir jei norisi, tai linkiu visiems rasti būdą pabėgti iš kasdienybės, iš realybės, kurią manome esant vienintelę ir teisingą. Ir vaikas neturėtų būti priežastis nekeliauti, o atvirkščiai – priežastis keliauti. Nuo pat gimimo Oliveriui visi linkėjo būti pasaulio žmogumi, keliautoju ir atradėju, tikiuosi, kad jo pasąmonės vingiuose užsifiksavo kas nors iš šios kelionės, ir tai jam padės tapti geresniu žmogumi.
„Mamos žurnalas“
