Vasarą aktualiausia ir smagiausia tema – kelionės su šeima. Kas renkasi „viskas įskaičiuota“, kas skaičiuoja pats, bet pakalbėti apie keliones visada įdomu, nes jos yra užkrečiamos!
Žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, kūrybininkė Rimantė Kulvinskytė turi tikrai nemažai kelionių patirties. Šį pavasarį jie su vyru Povilu ir trejų metų dukrele Luna keletą mėnesių keliavo po Aziją – aplankė Malaiziją, Singapūrą, Balį. O planuose nauji kelionių maršrutai.
Rimante, kokia buvo pirmoji Lunos kelionė? Ir kokios išvados po jos – verta ar neverta keliauti su mažu vaiku?
Verta. Vaikui namai yra tėvai. Visos baimės, nuogąstavimai, įsitikinimai yra tėvuose – jei tėvai geba save nuraminti, mėgautis, atsipalaiduoti (kiek įmanoma), vaikui irgi bus ramu. Lunai buvo lengva prisitaikyti tiek prie laiko juostos, tiek prie klimato kaitos, gal sunkiausia buvo dėl maisto. Bet čia ir vėl – man. Aš jaudinausi, kad jai tas ar anas nepatinka, o galų gale supratau, kad norės – pavalgys, nėra ko jaudintis. Lunos dėka, turėjome ritmą. Gal mažiau naktinio Kvala Lumpūro ar Penango pamatėme, bet užtat Lunos draugių ir draugų tėvai tapo mūsų draugais, o jos nuolatinis stebėjimasis smulkmenomis, nepaliaujamas domėjimasis viskuo, ką mato aplink, leido patiems daug giliau pamatyti ir pajausti.
Kur Luna jau buvo?
Pirmasis Lunos skrydis buvo 1,5 metų – keliavome į Kretą, Graikiją. Vėliau – kelionės į Angliją bei Austriją. Lėktuvus ji dievina, niekada nebuvo jokių rūpesčių ar ašarų, tad dėl skrydžio jaudinausi mažiausiai.
Ar nenutiko kokių nors labai sukrečiančių atsitikimų, kurie atbaidytų nuo keliavimo į svetimas šalis?
Prieš kelionę žadėjome skiepytis nuo milijono ligų, tačiau šeimos gydytoja perkalbėjo: „Juk skrendate į civilizuotas šalis, gyvensite miestuose, nereikia tiek stresuoti kūno“, tad apsiribojome skiepais nuo vidurių šiltinės ir hepatito A.
Be to, mes turėjome puikų kelionių sveikatos draudimą – tad šiuo klausimu jautėmės ramūs. Malaizijoje daug musulmonų, alkoholis ten nevartojamas, Indonezijoje jis tiesiog brangus, o nėra girtų žmonių – nėra ir agresijos. Nebuvo nė akimirkos, kai pasijausčiau nesaugiai.
Ar skrydis – sunkiausias etapas? Kokių įdomesnių patirčių turėjote ta tema? Kokių gudrybių imatės, kad vaikas neverktų ilgai sėdėdamas?
Ilgieji skrydžiai – vienas malonumas. Skridome „Turkish Airlines“, jie demonstruoja nenusakomą dėmesingumą ir supratingumą vaikams – Lunytei net parūpino dvi kėdes, kad galėtų miegoti išsitiesusi. Dėl žaislų, supratau, kad jų imti neverta. Man tobuliausiai tinka tušinukas: su juo piešiame ant lėktuvų žurnalų reklamų, kuriame istorijas, iš vėmimo maišelių gaminamės kaukes, o iš popierinių arbatos puodelių – lėles vaidinimams.
Luną skatinu susirasti lėktuve draugų.
Jei skrydis ilgesnis, jie spėja ir gaudynių, ir slėpynių pažaisti, ir vienas kito kalbos pasimokyti.
Ar dėl Lunos labai koreguojate kelionės programą? Galbūt vaikštote tik į zoologijos sodus ir karuselių parkus? Ar lieka vietos muziejams ir koncertams?
Mes visada keliaujame tokiu principu, kad viena diena skirta Lunai, o kita ar kitos dvi – mums su Povilu. Tačiau, juokas juokais, mums patinka zoologijos sodai, o Lunai – muziejai. Tiesa, nė viename karuselių parke nesame buvę, tačiau Penange esantis didžiausias Malaizijos meškiukų muziejus mudu su Povilu sužavėjo labiau nei dukrą .
Kokių nuotykių maisto tema patyrėte keliaudami ?
Dėl maisto, kaip ir minėjau, jaudinausi labiausiai. Malaizijoje, kad ir kur nueitume, visi į viską kartojo „Taip taip, ponia, taip“, ir, žinoma, visas maistas „buvo tinkamas vaikui“.
Kaip paaiškėdavo vėliau, Lietuvoje jis būtų pažymėtas trimis čili pipirais. Tuomet – Lunos ašaros, kad ji nori valgyti, o negali. Tačiau išmokome suktis: restoranuose paprašydavau paprastų baltų ryžių arba palaido kiaušinio, namie virdavau avižų košę.
Luna valgo daug vaisių ir daržovių, tad žinojau, kad racione visko pakanka. Tiesa, kai Balyje atradau pirkti juodos duonos, Luna valgė ją tris dienas – juodą duoną su sviestu.
Azijos virtuvė tokiems mažiams tikrai per aštri, tačiau Luna labai ilgisi tenykščių vaisių: rambutanų, valgomųjų salakpalmių, pasiflorų, mangostaninių garcinijų, anonų. Tiesa, nors mes ir esame susitarusios, kad pirmiausia ji turi paragauti bent kąsnelį ar lašelį, ir tik po to pasakyti, ar jai patinka, vis dėlto prie daugumos vaisių ar neįprastų patiekalų ją pripratino kaimynų vaikai ir šalia gyvenęs australas sodininkas.
Ko kelionėse nebekartotumėte antrą kartą?
Gal daugiau planuotume vidinius skrydžius. Buvome įtikinti, kad jie kainuoja grašius. Taip ir yra, kai užsakinėji prieš mėnesį, bet ne prieš savaitę. Kaina tikrai skiriasi, o kai keliauji trise, – skaudžiai.
Aktuali tema: vaikas ir medicina. Sirgote?
Luna buvo išberta po to, kai visą dieną praleido paplūdimy po potvynio. Matyt, sureagavo į visus smėlyje likusius mikroorganizmus. Tačiau vaistinėje gavome antialerginio sirupo, ir bėrimas greitai išnyko. Tiesa, vieną dieną buvo pradėjusi smarkiai vemti, bet čia suveikė kokalola – išdezinfekavome žarnyną, ir negalavimų kaip nebūta.
Ar keliaujant su vaiku neišvengiami didžiuliai lagaminai?
Jie dideli, nes juos tokius galima vežtis. Tai buvo klaida. Taip, į ilgus skrydžius pasiimti daug svorio – ne bėda, tačiau jei neplanuotai sugalvoti paskraidyti tarp salų, dideli lagaminai yra prakeiksmas, nes svoris vietiniais skrydžiais smarkiai ribojamas. Dabar imčiau gal tik dešimtadalį drabužių. Gal tik daugiau ūkinio muilo…
Balyje sutikome australę, po Aziją keliaujančią su keturiais 8–14 metų vaikais. Visi keliavo tik su kuprinytėmis: „Liepiau kiekvienam savo turtą sutalpinti į 7 kilogramus. Ir tai pavyko be problemų“. Ir mes taip planuojame keliauti kitąkart, nes jei dažnai keiti gyvenamąsias vietas, lagaminai tampa didele našta.
Kaip sprendžiate didelių atstumų klausimą? Praverčia vežimėlis? Tėčio pečiai?
Luna – prasta vaikščiotoja ir tikrai didelę dalį kelionės praleido man ir tėčiui ant rankų.
Mums nepakeičiamas buvo kelioninis vežimėlis – Luna jame ir miegojo (nors Lietuvoje nemiegojo niekada), ir lagaminus su juo vežėmės, dėl jo saugiau jautėmės ir vaikščiodami gatvėmis – mat Azijoje arba išvis nėra šaligatvių, arba ant jų vyksta prekyba. Tiesa, Luna vaikščioti didelius atstumus pradėjo tik grįžusi į Lietuvą, ir tik tada, kai apsilankėme pas ortopedą.
Jis nusistebėjo, kad Lunos pėdos labai gerai išsivysčiusios, bet po akimirkos paaiškėjo paslaptis: 3 mėnesiai vaikščiojimo basomis. Dukra gavo pagyrų ir iš jos buvo išgautas pažadas, kad vaikščios pati, o ne „kengūraus“ ant mamos.
Ar teko keliauti su draugų šeimomis, kurios turi tokio amžiaus vaikų?
Balyje susidraugavome su vokiečių šeima, auginančia tokio pat amžiaus dukrytę. Su jais keliavome po salą, ir galiu pasakyti, kad kelionė buvo daug lengvesnė, kai merginos buvo dvi. Žinoma, jei pavargdavo, pykčio buvo dvigubai daugiau, bet valandos mašinoje tikrai neprailgo.
Kaip Luna adaptavosi po ilgos ir egzotiškos kelionės?
Sunkiausia buvo apsirengti. Balyje ji daugumą dienų leido nuoga ir basa. Miestan užsimesdavo tik suknelę, o mes grįžome balandį, kai dar striukės reikėjo. Tad dėl drabužių kildavo didžiausias karas. Dabar atsidžiaugti negali karščiu. O šiaip adaptacijos nebuvo – mielai grįžo į darželį, mat su grupės draugais visos kelionės metu „susirašinėjo“ vaizdo laiškais, nė vieno nepamiršo ir jautėsi laukiama. Tiesa, auklėtojos juokėsi, kad pirmąsias kelias dienas grupės draugams prasižiot neleido, vis tildydavo ir sakydavo: „Kad dar ne viską iš kelionės papasakojau“.
Kaip jūsų šeimoje gimsta kelionių idėjos?
Už jas esu dėkinga Povilui ir draugams. Draugai daug keliauja su vaikais ir tuo tik drąsina bei įkvepia. Vyras visada joms įkalba. Su manimi nelengva, aš tikra moteris: prisigalvoju „o jeigu…“, bet Povilas užsispiria ir viskas, sako „visada kažkas bus ne taip: trūks laiko, pinigų, noro, aplinkybės bus netinkamos“. Ir jis buvo teisus. Nors išvykstant sukrito daug bėdų, jų nepaisėme, ir ta kelionė pakeitė mūsų gyvenimą.
Ar šios vasaros kelionėms turite planų?
Vasarą skirsime Lietuvai. Gal kiek ir nunarinę galvas, bet pripažinome: kai kurias Europos šalis pažįstame geriau nei savo gimtąjį kraštą. Planuojame tęsti kelioninių laidų vaikams „Mėnulis atranda Žemę“ ciklą, tik pasakoti jau ne apie Aziją, o apie gražiausius Lietuvos kampelius ir ypatingas vietas. Apvažiavus Lietuvą, būtų idealu nulėkti iki Vokietijos, aplankyti Balyje surastų draugų, o tuomet tradiciškai rudenį pasitikti Venecijos bienalėje ir pavalgyti makaronų Valpolicelloje.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
