Aktoriaus Leonardo Pobedonoscevo dėka prigijo terminas „balinėti“ – tai reiškia, ne svečiuotis, o pagyventi Balio saloje. Gali būti, kad mūsų pašnekovų Kristinos ir Mykolo dvynukai – Liuka ir Ugnius, kuriems greitai sueis 2 metai, yra jauniausi lietuviai balinėtojai.
Vaikai saloje praleido bene 3 mėnesius.
Kodėl Balis. Pirmiausia pašnekovams pateikiame klausimą – kodėl kelionei rinkosi tą, o ne kitą šalį. Kristina su Mykolu 15 metų gyveno Kanadoje, iš kur skrydžiai į tolimas pasaulio šalis yra sąlyginai brangūs – kur kas brangesni, nei galime įsigyti mes, skrisdami iš Lietuvos. Tad pagunda pasirinkti tolimą egzotišką šalį buvo didžiulė. Juolab kad pora (kol dar neturėjo vaikų) buvo išsiruošę net į 6 mėnesių kelionę po Pietryčių Aziją, iššūkių ir tolimų skrydžių nebijojo. „Vis dėlto svarbiausia šį kartą buvo „tinkamumas vaikams“, rinkomės tarp Tailando, kuriame jau esame buvę, ir Indonezijos – dar neatrastos šalies.
Nugalėjo Balis, lankomiausia Indonezijos sala. Labai džiaugėmės radę puikią akciją bilietams – galvojome, kad tai ženklas, jog ten reikia važiuoti. Pasirinkimas buvo tobulas. Ne veltui rinkomės Balį – buvo nepakartojamai gražu, jauku, bei patogu“, – sako Kristina.
Kodėl taip ilgai. Patyrę keliautojai pasakys, kad trenktis į kitą Žemės pusę dėl savaitės tikrai neverta, o užvis geriausia šalyje pagyventi kelis mėnesius. Kristinai su Mykolu susidėjo daug palankių sąlygų, kodėl jų kelionė truko taip ilgai: iki 2 metų vaikams skrydžiai nekainuoja, geras šansas pasinaudoti motinystės atostogomis, įmanoma dirbti nuotoliniu būdu. „Esu viešųjų ryšių agentūros „Blue Oceans PR“ bendrasavininkė, tad galiu dirbti nuotoliniu būdu, o vyras pasiėmė nemokamų atostogų“, – pasakoja moteris.
Nuo durų iki durų – pusantros paros. Skrydis į Balį pirmyn ir atgal truko daugiau nei po 24 valandas. 3 valandos iki Amsterdamo, ten 11 valandų laukimas, tada 11 valandų skrydis iki Singapūro, ten dar vienas persėdimas.
Skamba tikrai nepatraukliai, tačiau Kristina sako, kad nukeliavo ir parkeliavo kaip per sviestą. Vaikai beveik visą laiką miegojo! Kristina sako: „Daugumą išgąsdina, kai sužino, kiek persėdimų, tačiau mums tie persėdimai labai patiko. Jie tarsi perjungdavo kanalą. Išeini, pasimankštini, pavaikštinėji – mums tai išėjo į naudą.
Kadangi dvyniai kiekvienoje skrydžio atkarpoje miegodavo, kelionė mums buvo tikrai geresnė, negu visi, kas netingi, nuteikinėjo. Viena draugė sakė, kad esame arba labai drąsūs, arba labai kvaili. Juk skridome kaip tik tuo metu, kai Balyje alsavo ir kaito ugnikalnis. Iš tikrųjų būnant Balyje apie ugnikalnio naujienas daugiau sužinodavome iš „Facebooko“, nes Balio gyventojai dėl jo buvo visiškai ramūs ir mums sakė, kad jie ugnikalnio išsiveržimo visai nebijo, o bijo tik cunamio“.
Kristina giria logiškai išdėstytus skrydžius, tačiau pripažįsta – jokie argumentai neiškrapštys iš namų, jei žmogus iš esmės nemėgsta keliauti. „O mes mėgstame!“, – juokiasi jauna mama.
Dar truputį apie skrydžius. Skraidyti su mažamečiais dvynukais nėra taip lengva, kaip nupasakojo Kristina. Pakui pati prisiminė įvairių trukdžių, pavyzdžiui, dėl to, kad vaikai neturi savo sėdimų vietų, nepakanka deguonies kaukių dviems vaikams vienoje eilėje, ir tėtį su mama išskirdavo (Kristina su vienu dvynuku, o tėtis su kitu turėdavo sėdėti skirtingose vietose, vieni už kitų. O juk vaikai nori bendrauti).
Visa laimė, stiuardesės pripratusios prie mažų keleivių, renkasi taktišką aptarnaujančio personalo poziciją: jeigu vaikai lėktuve laimingi, visas lėktuvas laimingas. Kad tai tiesa, sutiks bet kas, nors kartą patekęs į skrydį, kuriame mažieji keleiviai būdavo „nepatenkinti“.
Balis lietuviams tinka. Dvynukai Balyje adaptavosi labai greitai, tik vieną dieną, kelionės pradžioje, abiems buvo pakilusi temperatūra (vos 6 valandoms).
Šeima iš anksto buvo išsinuomoję namuką 2 savaitėms (per AirBnB), kad atvažiavę tiesiog susivoktų. Ilgalaikei nuomai ryžosi vėliau, kai gerai ištyrinėjo aplinką. „Labai džiaugiamės šiuo sprendimu, nes per tas 2 savaites vyras (išsinuomojęs motorolerį) apvažiavo apylinkes, tai jis darydavo per vaikų pietų miegą ir išnaršydavo vis kitą rajonėlį.
Grįžęs papasakodavo, ką gražaus radęs. Nutarėme apsistoti banglentininkų rajonėlyje Canggu, ir vyras ten mums rado stebuklingą rezidenciją – didžiulį dviejų aukštų namą su kiemu, baseinu, daugybe kambarių ir net atskiru įėjimu svečiams. Namuką radome „Facebooke“, prisijungę prie Balio vidaus nuomos grupių, kur vyksta akcijos, galima rasti labai įdomių nuomos variantų. Štai kodėl paskui su didžiausiu malonumu priiminėjome svečius – tiek iš Kanados, tiek iš Lietuvos. Beje, iš Kanados bene pusantro karto toliau skirsti į Balį, nei iš Lietuvos. Pamenu, prieš 7 metus, kai mudu su vyru pusę metų keliavome po Pietryčių Aziją, tėvai sakė, kad juos tikrai ištiks infarktai, kad „neaišku kur“ sugalvojome keliauti. O šį kartą, kai įsikūrėme Balyje, mus aplankė tiek mano, tiek vyro tėvai (ir vieni, ir kiti atskrido iš Kanados). Štai ką reiškia anūkų trauka!
Įspūdingo namo, kuriame apsistojome, nuoma mums kainavo 700 eurų per mėnesį. Mūsų pačių poreikiams tokio namo tikrai nereikėjo, tačiau buvo suplanuota, kad mus lankys tiek draugai, tiek tėvai.
Patarimas – jei kelionė ilga, verčiau iš Lietuvos nuomotis būstą trumpam, o paskui ieškoti vietoje. Yra trumpalaikių imigrantų, kurie ten atvyksta metams ar keleriems, jie ilgam nuomojasi namus, paskui, jei jiems patiems nebereikia, pigiai pernuomoja. Balį labai mėgsta australai – jie, išėję į pensiją, savo namus Australijoje išnuomoja, o už tuos pinigus mėgaujasi Balio ramuma“, – prisiminimais dalinasi Kristina.
Ką ten veikti. Vien baseinas kieme ir vandenynas už 20 min. ėjimo pėstute (o automobiliu – už 5 min.) jau suteikia veiklos. Tačiau Kristinai su Mykolu to nepakako, norėdami apkeliauti salą, jie išsinuomojo automobilį. Kristina juokiasi, kad viskas prasidėjo nuo motorolerio nuomos. Kai taksistui, kuris vežė nuo oro uosto iki nuomojamo būsto, sumokėjo 35 eurus, pamanė, kad transporto kainos čia tikrai nemažos. Tačiau netrukus pavyko išsinuomoti motorolerį už tą pačią 35 eurų sumą visam mėnesiui. Tad kodėl nesinuomoti automobilio?
„Žinoma, čia nieko naujo – visose šalyse, norint sutaupyti, reikia naudotis vietinių informacija. Beje, nuomodamiesi automobilį turėjome išspręsti vaikiškų kėdučių klausimą, nes vežti vaikus „palaidus“ atrodė labai nesaugu, tad vyras pritaikė vežimuko kėdutes automobiliui. Kas antrą dieną važiuodavome pamatyti vis kažką naujo: tai į šventyklą, tai į turgų, tai į vandens parką. Visada palaikydavome vaikų režimą, kad jie pamiegotų savo laiku. Žinoma, dozavome įspūdžius, kas antrą dieną likdavome viloje ramiai pasibūti. Smagiai keliaudavome ir su mus lankančiais svečiais. O seneliai kelis kartus mus išleido į pasimatymą“, – juokiasi Kristina.
Maisto kainos Balyje labai įvairios. Vištienos iešmukų su riešutų padažu ir ryžiais gali gauti ir už eurą, įvairesnių patiekalų restoranuose galima rasti iki 10 eurų. Ekspatai (atvykę gyventi keletą metų), pamėgę restoranėlius kuriuose patiekiamas labai sveikuoliškas maistas, kur kainos kiek brangesnės. Laisvė rinktis.
Du dalykai, kurie įstrigo labiausiai. Kristina pasakoja: „Du dalykai man įstrigo labiausiai.
Pirma – kaip Balio gyventojai nuoširdžiai elgiasi su svetimais vaikais. Restorane, gatvėje, bet kur, gali prieiti prie tavo vaikų ir juos kutena, šypsosi, kalbina. Tai daro ne tik moterys, bet ir vyrai. Nustebome, kiek tai svetima Lietuvoje. Tikriausiai mūsų visuomenėje vyrai bijo pasirodyti keistuoliai kalbindami vaikus. Padavėjos tą pačią sekundę tampa auklėmis, pasiima vaikus, eina su jais žaisti. Kartą ėjome iš restorano ir pamatėme grupę paauglių berniukų, žaidžiančių futbolą. Sau mintyse pagalvojau, kad tokio amžiaus (kai norisi pasirodyti kietu vienas prieš kitą) šie paaugliai tikrai ignoruos mažus vaikus. Tačiau staiga tarsi sulėtėjo laikas – tie berniukai sustabdė savo futbolo žaidimą, padavė mūsų vaikams į rankas kamuolius ir ragino paridenti, pamėtyti. Jokios agresijos, jokio nepasitenkinimo, tik plačios šypsenos. Tai gali pajusti visoje kultūroje, ir tikrai nėra apsimestinis dėmesys turistų vaikams, kad išleistumei daugiau pinigų. Jie tikrai myli vaikus! Esame nemažai keliavę, ir tikrai pasitaikydavo skurdesnių šalių, kur į tave žiūri kaip į vaikščiojantį dolerį, o Balyje to nepajutome. Natūralu, kad iš pradžių buvome skeptikai, nes nesupratome, ar mums šypsosi šiaip sau, ar dėl to, kad kažko iš mūsų tikisi.
Džiaugtis esama diena, gerbti kitus ir siekti emocinio balanso moko jų religija, o jie giliai tikintys – šventyklos už kiekvieno kampo, beveik kiekvienas namas turi altorėlį, apeigos kasdien, prie altorėlių ir į gatvių sankryžas nešamos gėlės, aukos. Vieni pina lėkštutes, į kuras dievybėms deda gėlytes, kiti augina tas gėlytes, – žodžiu, atnašauja kas tik gali.
Antras mane sujaudinęs dalykas – moterų tvirtumas. Jos mažytės, bet dirba vyriškus darbus, kasa griovius, stato namus, nešioja akmenis.
Buvo ir kas nuliūdino – šiukšlės, netvarka, vandenyno būklė. Atvažiavęs prie vandens, pirmiausia turi išsigrėbti šiukšles. Kartą buvome po audros, ir taip suspaudė širdį – smėlio pilies nepastatysi, kaip Palangoje, nes aplink tik plastiko gabalai.
Dvynukai sutvirtėjo. Kristina sutinka, kad dvyniams buvo visiškai vienodai, ar tai Šventoji, ar tai Balis.
Mama ir tėtis šalia, geras oras, saulė, vanduo. O ir apsaugos priemonės niekuo nesiskyrė nuo lietuviškų: 50+ saulės kremas, kepurė nuo saulės, štai ir viskas.
„Gal tik vandeniui skyrėme daugiau dėmesio, pirkdavome didelius švaraus vandens bidonus, kartais net vandenį virindavome, o buteliukus nuplikydavome. Mums priimtino maisto ten nestinga, yra didelių prekybos tinklų, kuriuose gali rasti, ko tik nori, – nuo rečiausio sūrio iki keisčiausių daržovių. Kai kas, žinoma, kėlė nuostabą, pavyzdžiui, bulvės labai brangios, o tunas pigus. Tarkime tuno kilogramas kainuoja kiek daugiau kaip 2 eurus, tiek pat ir 4 sufasuotos bulvės“, – pasakoja Kristina.
Vis dėlto tokie pakeliavimai vaikams duoda, ir net labai daug. Grįžę Kristina su Mykolu pamatė, kokie jų dvynukai fiziškai sutvirtėję, koordinuoti, stiprūs. Nuolatinis buvimas lauke, saulė, taškymasis baseine vaikus labai pakeitė, jie per 3 mėnesius pasikeitė labiau nei per metus.
„Esame labai laimingi, kad vaikams davėme šią sveikatinimo kelionę, beveik tris mėnesius trukusią sanatoriją. Ši kelionė mums atvėrė akis ir užaugino sparnus, kad galima su vaikais keliauti, dar ir kaip galima. Kitais metais važiuosime senelių aplankyti į Kanadą“, – sako Kristina.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
