Kristinai įvaikinimo idėja galvoje sukosi vos ne nuo vaikystės
Vilniečių Kristinos ir Vaido Sliesoraičių šeimoje jau 11 metų auga įvaikinta dukra Ugnė. Į šeimą mergytė pateko nemokėdama vaikščioti, valgyti ir net verkti. Dabar trylikametė jau paauglė, kuri po pamokų skuba į žirgyną ir puikiai jodinėja.
Apie visą su Ugne kartu nueitą kelią pasakoja Kristina Sliesoraitienė.
Kristina, visų įsivaikinusių šeimų paklausiame – kaip ir kada kilo ta idėja?
Manau, įvaikinimo idėja galvoje sukosi vos ne nuo vaikystės. Ne kartą girdėjau mamą kalbančią, kad nuskriaustą vaiką reikia priglausti, jam padėti. Bet mama to žingsnio padaryti taip ir nesiryžo. Pirmoje santuokoje apie įsivaikinimą negalėjau nė galvoti – tarpusavio santykiai nebuvo lengvi ir finansinė situacija gana sudėtinga. O ištekėjusi antrą kartą supratau, kad tai idėjai įgyvendinti dabar ir yra pačios tinkamiausios sąlygos. Kai atsirado geras partneris šalia, viskas gyvenime susidėliojo į vietas.
Vienu metu galvojau, kaip norėčiau auginti du vaikus iš karto. Bet Dievas dvynukų nedavė, ir pagimdžiusi dukrytę Emą nusprendžiau – kai baigsiu maitinti, iškart norėčiau dar vieno vaikelio.
Reikia pasakyti, kad mes ir taip jau buvome didelė šeima: du vyro vaikai iš pirmos santuokos, kurie gyveno kartu su mumis, mano sūnus iš pirmos santuokos ir bendra mūsų dukrytė jau iš antros santuokos. Bet tie keturi vaikai buvo ne riba, norėjosi dar vieno.
Kai Emai suėjo metukai ir nustojau maitinti, su vyru išvažiavome į kelionę po Kiniją.
Kinijoje gidas pasakojo apie „vieno vaiko“ įstatymą. O kur dedamas antras vaikas, kas nutinka su juo, jei vaikelis vis dėlto gimsta? Pasirodo, tada šeima apkraunama didžiuliais mokesčiais, ir ne visi pajėgia tą naštą ištverti. Kai kurios šeimos pasitraukia į kalnus (nežinia, ar tai teisybė, bet gidas sakė, kad, gyvenant tam tikrame aukštyje, nebegalioja tie suvaržantys įstatymai dėl gimstamumo). Bet kalnuose gyvenimo sąlygos labai sunkios, nėra medicininės priežiūros, daug vaikų miršta. Tada pasakiau vyrui: „O gal paimame vieną vaikelį užauginti?“ Vyras nustebęs perklausė: „O tu tikrai to nori? Kokia tu nuostabi moteris, aš visada apie tokią svajojau. Jei tu ryšiesi įsivaikinti, aš tau kaip galėdamas padėsiu“. Gidas, išgirdęs mūsų pokalbį, labai palaikė ir pažadėjo padėti tvarkyti dokumentus. Juk negalėjome paimti vaiko ir tiesiog jį parsivežti, reikėjo viską padaryti teisėtai.
Pažadėjome grįžę į Lietuvą iškart kreiptis į ambasadą ir pradėti tvarkyti įvaikinimo dokumentus.
Po kokių trijų mėnesių sulaukėme atsakymo, kad lietuviai negali įvaikinti užsieniečių, nes Lietuva pati yra šalis donorė. Pas mus per daug vaikų gyvena globos namuose. Nustebę paklausėme, kodėl toks atsakymas atėjo tik po trijų mėnesių? Pasirodo, iki tol nė vienas lietuvis nebuvo pareiškęs noro įvaikinti užsieniečio.
Tada Vaiko teisių tarnyba pasiūlė įsivaikinti lietuvį. Kodėl gi ne, koks skirtumas, kokios tautybės vaikas?
Kristina sako: „Man nepaprastai įdomus vaikų skirtingumas“
Kaip Jūsų šeimoje atsirado būtent Ugnė, konkretus vaikas?
Pirmiausia mums davė užpildyti anketą, kokio amžiaus ir lyties vaiko norėtume. O kai užpildėme, pasiūlė Ugnę – panašaus amžiaus, kaip ir mūsų biologinė dukrytė Ema. Tarp jų tik kelių mėnesių skirtumas.
Pagreitintu būdu baigėme globėjams skirtus kursus. Viena specialistė pasiūlė pasidomėti mūsų šeima atidžiau, nes atrodėme per daug laimingi. Galbūt iš tiesų bendrame kontekste susidarė toks įspūdis.
Dauguma šeimų buvo negalintys susilaukti vaikų, kažkokie tylūs, išsigandę. O mes, jau auginantys keturis vaikus, apie viską kalbėjome tik pozityviai, pakylėtai.
Tada mums pasiūlė Ugnę. Ir daug kas pradėjo atkalbinėti, kad neimtume pirmo pasiūlyto vaiko, kuris labai komplikuotas, – mergytei buvo beveik pusantrų metukų, o ji nevaikščiojo, nekalbėjo, net nevalgė, tik iš buteliuko. Ji gimė neišnešiota (nesvėrė nė kilogramo), tėvai – alkoholikai. Ugnės medicininėje kortelėje nebuvo įrašo apie neįgalumą, bet, kaip ir daugumai globos namų auklėtinių, buvo diagnozuotas didelis raidos atsilikimas.
Mes su vyru neišsigandome, bet ir nesakėme iš karto, kad jau apsisprendėme imti tą vaiką. Sakėme – nuvažiuokime, pamatykime vaiką, o tada jau ir nuspręsime. Grįžę iš kūdikių namų nutarėme – jei jau tas vaikas likimo mums siunčiamas, vadinasi, taip ir jam, ir mums geriausia. Sveikesnius vaikus galbūt pasiims greičiau, o Ugnei reikėjo ypatingos priežiūros, kurią mes galėjome duoti.
Ar sunki buvo pradžia, Ugnės adaptacija šeimoje?
Negalvojome, kad dokumentų tvarkymas vyks taip greitai ir paprastai. Iš anksto buvome nusipirkę šeimos kelionę, kai sužinojome, kad jau galime pasiimti vaiką namo. Specialistai patarė mergytės nepalikti su auklėmis, geriau pasiimti, kai grįšime po kelionės.
Psichologiškai dar vieno vaiko atsiradimas nebuvo sudėtingas, nes mūsų šeima jau ir taip buvo suklijuota tarsi korys: Vaido vaikai, mano vaikas, mūsų bendras vaikas, o čia atsirado ne biologinis mūsų vaikas. Užsipildė visos įmanomos nišos.
Mes susivienodinome ir pavardes, mano sūnus tapo Vaido sūnumi, Ugnė irgi tapo Sliesoraityte. Visi vaikai norėjo, kad būtų tarsi naujas lapas, naujas mūsų šeimos gyvenimo etapas.
O adaptacijos periodas? Jis buvo nelengvas, net pavadinčiau tą laiką savo pogimdymine depresija. Bet čia kalti ne įvaikinto vaiko genai. Sudėtingas gali būti ir tavo paties biologinis vaikas. Mūsų vyriausia dukra Vaida turėjo labai sudėtingą paauglystės periodą. Teko kreiptis ir į gydytojus, ir į psichologus. Taigi net nepasakyčiau, kas man asmeniškai buvo sunkiau, – vyriausios dukros paauglystė ar Ugnės pradžia.
Labai trikdė tai, kad vaikas buvo tarsi zombis. Kartais atrodydavo, kad ji nieko nejaučia, negirdi. Juk auginome panašaus amžiaus savo biologinę dukrą, matėme, ką tokio amžiaus vaikas turėtų daryti. Beveik dvejų metukų Ugnė nevaikščiojo. Buvo trečia para pas mus, kai pasodinome kambaryje šalia virtuvės, kur kepiau blynus. Kambarius skyrė mažas slenkstelis. Nevaikštanti Ugnė sugebėjo kažkaip iki jo nuropoti ir persiskelti smakrą.
Puoliau paimti ant rankų, kraujas bėga, žaizda atsivėrusi, o vaikas nė nesuverkė. Su vyru iškart nuvežėme į ligoninę, o ten net siuvant žaizdą ji neišleido nė garso. Ugnė nemokėjo verkti, kartais tik inkšdavo tarsi žvėriukas.
Tėvams svarbiausia, kad visi vaikai atrastų savo kelią, kaip sakoma, atsisėstų į savo roges
Jos raida tiek vėlavo, kad pusantrų metų amžiaus vaikas kūdikių namuose gulėjo „leliukų“ kambaryje, maistą gerdavo iš buteliuko. Nekramtant visiškai neišlavėjo žandikaulio raumenys, ji mokėjo tik žįsti. Po mažą žingsnelį mokėmės visų normalaus vystymosi žingsnių. Prisimenu, kaip išnešta į lauką Ugnė nualpo. Pasirodo, kūdikių namuose keletą mėnesių ji nematė gryno oro.
Ugnė paniškai bijojo vandens, maudynės būdavo tikra tragedija. Specialistai patarė pradėti nuo lašiukų – ant rankutės žaisdamos lašindavome vandens lašiukus, kol pradėjo jų nebebijoti. Pamatytumėte, kaip dabar plaukioja ir nardo baseine!
Kai mažas vaikas, tikiesi, kad kasdien eis vis geryn. Pradėjome nuo tyrimų Vaiko raidos centre, ten mums pasakė rekomendacijas, kaip lavinti. Trejus metus samdėme privačią logopedę, kuri ateidavo kiekvieną dieną. Reikėjo išmokti kalbėti, įveikti tam tikras baimes. Ugnė bijojo net lėlių…
Kineziterapeutė mergytę mankštino. Ir po kokio pusmečio pamatėme rezultatus – ji pamažu pradėjo kalbėti, reikšti emocijas. Kai pirmą kartą pravirko balsu, negaliu pasakyti, kokia buvau laiminga. Juk jei nebūtume padėję vaikui pasivyti bendraamžių, galbūt ji ir būtų likusi su baimėmis, kompleksais, bejėgyste. Kiekvienas Ugnės naujas gebėjimas man būdavo trigubai stipresnė emocija negu savo vaikų. Nuostabus jausmas matyti, kaip mūsų akyse ji virsta žmogumi. Būdama ketverių metų, ji pirmą kartą supyko. Kokia buvau laiminga!
Ar buvo laikas, kai sesės susivienodino, pasivijo viena kitą?
Dabar daug dalykų Ema ir Ugnė daro panašiai, pavyzdžiui, važinėjasi riedučiais, dviračiais. Mokykloje jų laimėjimai skiriasi. Ugnė mokosi įprastoje bendrojo lavinimo mokykloje, jos pažymių vidurkis apie 7, bet jai mokytis sunku, ji ilgai ruošia pamokas. O Ema mokosi Prancūzų mokykloje, ji iš tų ne pagal amžių imlių vaikų, pamokų net neruošia, mokytojai net siūlė peršokti vieną klasę. Ema respublikinėje matematikos olimpiadoje užėmė antrą vietą, kalba keturiomis kalbomis.
Vaikams mes bandome sakyti, kad kiekvienas turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Ugnė gerai joja žirgais, Ema gerai mokosi ir šoka baletą. Mano sūnus gerai vaidina, o vyresnioji vyro dukra – dabar talentinga drabužių dizainerė. Mums ir psichologai patarė neleisti mergaičių į tą pačią mokyklą, kad jos nebūtų lyginamos, kuri geresnė. Dabar lyginti būtų net neįmanoma: viena mokosi pagal prancūzų sistemą, kita – pagal lietuvišką.
Man nepaprastai įdomus vaikų skirtingumas. Daug žmonių nori „patogių“, gerai besimokančių, gerai besielgiančių vaikų. Bet juk būtent iš „nepatogių“ vaikų išauga asmenybės. Egoistiškai galvojant apie save, žinoma, „patogų“ vaiką auginti tiesiog lengviau…
Mergaitės su tėvias daug keliauja
Ar įsivaikinus buvo minučių, kai atrodė, jog jėgos neatlaikys?
Emocinė skalė auginant Ugnę man buvo didžiausia. Labai padėjo vyras. Kai pasiėmėme mergytę, kartą sėdėjau žliumbdama ir sakiau: „Aš nežinau, ką su ja daryti“. O vyras guodė: „Palauk, čia tik mažas žmogiukas, kuriam mes padėsime užaugti. Juk yra krūvos specialistų, kurie pagelbės. Ateis laikas, ir ji kalbės, net bus sunku užčiaupti“. Jis visada nusiteikęs optimistiškai. Dažnai giria mane, kad esu gera mama, turiu kantrybės. Tai skatina dar labiau stengtis.
Ar Ugnė žino, kad yra įvaikinta?
Taip, sužinojo gana anksti, gal šešerių metų. Bet tada daugiau klausinėjo mūsų Ema, negu pati Ugnė. O paauglystėje paprastai pradedama labiau domėtis, kas ir kaip. Mes nedrausime to žinoti, kai Ugnei pradės rūpėti. Kol kas ji daugiau ir neklausinėja.
Sakoma, kad vaikai iš globos namų nesugeba prisirišti prie žmonių. Manau, Ugnė gana prisirišusi prie mūsų šeimos. Nežinau, kaip jai seksis ateityje, kai kurs savo gyvenimą.
Norėti, kad vaikas būtų labai prisirišęs prie tėvų, šiek tiek egoistiška. Aš neturiu tikslo, kad vaikai neatitrūktų nuo mūsų, tėvų, kad mus prižiūrėtų senatvėje. Svarbu, kad jie kiekvienas atrastų savo kelią, kaip sakoma, atsisėstų į savo roges. Man duota 18 metų į vaiką įdėti tai, ką turiu geriausio, ir jaučiu malonumą tai darydama. O tada reikia paleisti į gyvenimą, likti tik užuovėja, kur vaikas visada galėtų sugrįžti.
Nesijausiu blogai, jei vaikai gyvens ne taip, kaip įsivaizdavome. Jei nebus genijai, sėkmingi verslininkai ar „patys pačiausi“, jei nepasieks kažkokių rezultatų. Girdėjau mintį, jei susikuri savo rėmus, neišvengiamai teks gyventi kančioje, kai gyvenimas į tuos rėmus netilps.
Nežinau, kaip bus ateityje. Bet dabar matau, kad Ugnė laiminga, jodinėdama žirgais, rūpindamasi šunimis. Ji gyvūnų draugė. Šią vasarą važiuojame į Afriką stebėti gyvūnų. Iki šiol turime tradiciją, kad vakarais prigulu pas mergaites ir trumpai pasišnekame – ar apie praėjusią dieną, ar pafilosofuojame. Vieną vakarą paklausiau Ugnės, ar ji laukia kelionės į Afriką. Trylikametė vaikiškai pasakė: „Ir laukiu, bet ir bijau, kad liūtas nesuėstų“. Nuraminau, kad ten tikrai saugu, ir paklausiau: „O tau labai patinka gyvenimas?“ Ugnė atsakė: „Nenorėčiau mirti. Na, nebent turėčiau antrą gyvenimą. Tada norėčiau būti gimusi jūsų šeimoje“. Susigraudinome abi, ir pasakiau, kad ne taip svarbu, iš kokio pilvelio žmogus yra gimęs. Svarbiausia, kad Ugnė yra mūsų, ir taip bus visą gyvenimą.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų birželio 28 dieną.
Susiję straipsniai
