Įsivaikinome du nuostabiausius pasaulio vaikus

IsivaikinoIMG_0125

Virginijos Sankalienės nuotr.

„Mums, matyt, teko patys nuostabiausi vaikai. Pasiėmę juos į savo šeimą patyrėme tiek džiaugsmo, kad net nesitikėjome, kad taip bus“, – nuo pat pokalbio pradžios kartojo vilniečiai Renata ir Darius. Netipiška patirtis – iki šiol kur kas dažniau tekdavo išgirsti skaudžių ir problematiškų įvaikinimo istorijų.

Su Renata ir Dariumi kalbame apie jų nueitą tėvystės kelią.

Niekada nebuvo tuštumos

Manoma, kad dažniausiai žmonės ryžtasi įsivaikinti dėl vidinės tuštumos, kai negali turėti savo vaikų. Šį mitą, kaip ir daugelį kitų, pokalbio metu ne kartą sugriovė Renata ir Darius.

„Gyvendami kartu mes jautėme pilnatvę. Su Dariumi santuokoje gyvename jau 10 metų, prieš tai dar 4 metus draugavome – laukiau, kol Darius baigs studijas. Svajodami apie bendrą ateitį įsivaizdavome, kad turėsime du ar tris savo vaikus, dar vieną įsivaikinsime. Vaikų auginimas mums atrodė labai sąmoninga, svarbi gyvenimo dalis. Tačiau pagyvenome gerus metus santuokoje, o vaikai neskubėjo. Tai kėlė šiokią tokią įtampą ne tiek mums patiems (niekada nejautėme, kad be vaikų mūsų šeima ,,netikra“, nepilnavertė), o aplinkiniams, vis užsimenantiems apie gandrus“, – sako Renata.

Žinoma, kaip ir visos šeimos, susiduriančios su nevaisingumo problema, Renata ir Darius ieškojo medicininės pagalbos. Teko nueiti įprastą kelią – nuo daugybės tyrimų iki konsultacijų pas tos srities specialistus. Jaunai šeimai šoką sukėlė ne medicinos procedūros. Sukrėtė ciniškas požiūris į gyvybės atėjimą. Pavyzdžiui, vienas garsus gydytojas Renatos tiesiai šviesiai paklausė: „Ar  nebandėte šios problemos išspręsti su kitu vyru?“ Darius, tuo metu stovėjęs šalia žmonos, sako pasijutęs tarsi koks jos vairuotojas, o ne sutuoktinis.

„Supratome, kad pagal medicinos pasaulio vertybes užmegzti gyvybę bet kokia kaina yra visiškai normalu. Etiniai dalykai čia ne tokie svarbūs. Tarsi tikslas pateisintų bet kokias priemones.  O mūsų šeimai buvo svarbus ir dvasinis gyvybės pradėjimo aspektas. Kai gydytojai mums pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, pasitarėme su pažįstamu kunigu. Paklausėme jo nuomonės apie gyvybės pradėjimą In Vivo. Suvokimas, kad nauja gyvybė yra ypatinga dovana ir kad negali ja manipuliuoti pagal savo įgeidžius, nusprendėme atsisakyti bet kokių dirbtinių priemonių“, – pasakoja Darius.

Neslėpti savo problemos

Per visą šią nevaisingumo kelionę šeima sulaukė įvairių aplinkinių reakcijų. Todėl nusprendė atvirai sakyti, jei žmonės klausia, kad jie negali susilaukti vaikų. Dažna reakcija: ,,O jūs dar neišsiskyrėte?“ Tarp eilučių būdavo pasakoma: koks tikslas gyventi šeimoje, jei negali susilaukti vaikų?

Antrąjį mitą, kad nevaisingos poros išsiskiria, irgi sugriovė Renatos ir Dariaus šeima. Jie daug kalbėdavosi apie, tai, ką tenka išgyventi. Tačiau vien tarpusavio pokalbių atrodė maža. O pagalbos grupės, kuri padėtų su nevaisingumo problema susiduriančioms poroms, tuo metu nebuvo. Padrąsinti vadovų iš sielovados centro „Bendrakeleiviai“ Renata ir Darius ėmėsi burti savipagalbos grupę panašaus likimo žmonėms. Pasisekė, kad padėti sutiko profesionali psichologė iš ISC ,,Bendrakeleiviai“.

„Be mūsų su Dariumi, atėjo dar 3 poros. Nors tokių šeimų yra tūkstančiai, bet nelengva ateiti ir pripažinti, kad negali susilaukti vaikų. Dažnai atrodo, kad jei tai ištarsi garsiai, pasmerksi save galutinei diagnozei. Bet juk niekada nežinai ateities – kiek porų susilaukia vaikų po daugelio laukimo metų!

Rinkdavomės kiekvieną savaitę ir kalbėdavomės, kas mums svarbiausia. Pavyzdžiui, kaip mes jaučiamės, kai patenkame tarp šeimų, turinčių vaikų, apie santykius poroje, galimas krizes ir jų įveikimo būdus, dvasinį šeimos vaisingumą ir t. t. Mūsų tikslas buvo suvokti, jog nevaisingumas nėra akligatvis. Iš to akligatvio veda daug kelių.

Dažnai pavargstame po gydymosi maratonų – tai pareikalauja milžiniškų jėgų, kai tikiesi, turi vilties, bet rezultatas mėnuo po mėnesio, metai po metų yra neigiamas. Dažnai prieiname ir savęs kaltinimo etapą – esu bloga žmona ar blogas vyras. Kai gyvenime nebematai nieko kito, tik savo problemą, tai labai išsekina. Mūsų savipagalbos grupė neturėjo tikslo parašyti konkretaus recepto (įsivaikinimas ar pan.).

Manau, svarbiausia pamatyti, pajusti, jog nesame vieni ir išskirtiniai, dalytis tuo, kaip kiekvienas įveikiame sunkumus ir išmokstame gyventi. Didžiausia pagalba, kad galime drauge kalbėtis apie tai, kas mums skauda, su žmonėmis, turinčiais panašios patirties. Svarbu buvo atsakyti sau patiems į klausimą, kas yra šeimos vaisingumas? Ar tik vaikai yra vienintelis šeimos tikslas? Meilė poroje auga įveikiant kliūtis, iššūkius ir pasitikint vienas kitu. Svarbu, kad tu sugebėtum išlikti kaip pora“, – sako Renata.

„Mūsų visuomenėje aš pasigendu kovos už savo šeimą, – pritaria ir Darius, – atsitiko kažkas, ir dedam į kojas. Ar taip galima – myliu, myliu ir staiga nebemyliu? Reikia prisiminti draugystės pradžią, gražiausias akimirkas, kai labai stengeisi, kad mylimas žmogus būtų su tavimi. Juk santykiai vestuvėmis nesibaigia, jie tik prasideda, reikia nuolatos stengtis dėl kito žmogaus. Su bet kokia problema susidūrus svarbiausia neišsigąsti, o galvoti, kaip toliau gyvensim. Mums su Renata buvo svarbu suvokti, kad šeimos vaisingumas nėra vien galimybė gimdyti. Mes patys vienas kitam esame didžiausia dovana. Aš esu laimingas, gyvendamas su ja“.

Vaikas turi ateiti ne į tuštumą, o į meilės perteklių

Savipagalbos grupėje šeimos aptarė ir įvaikinimo klausimą, kaip vieną iš daugelio. Svarstė, kaip jaustųsi, jei į šeimą ateitų vaikelis. Visi priėjo išvadą, kad pati blogiausia priemonė užpildyti nevaisingumo spragą savyje – tiesiog įsivaikinti. Tada visą laiką širdyje liksi nevaisingas. Turi  išmokti matyti vaisingumą kituose dalykuose – savo darbuose, vertybėse, santykiuose su žmonėmis, aplinka.

Kai Renata su Dariumi nusprendė, kad jie jau pasiruošę į savo šeimą priimti mažylį iš vaikų namų, užpildė dokumentus. Paskui reikėjo išklausyti privalomus 30 valandų  kursus būsimiems įtėviams. Jų metų socialinė darbuotoja, psichologė ne tik davė daug vertingų patarimų, bet ir stebėjo šeimas, ar jos pasirengusios auginti vaiką.

„Tuo metu man linksmiausia buvo girdėti, kad tai vienas, tai kitas draugas sapnavęs mane nėščią. Buvo smagu, kad mus palaiko, džiaugiasi“, – sako Renata.

Brazioniai, pildydami anketą dėl įsivaikinimo, parašė tik minimalius pageidavimus – svarbiausia, kad vaikelis nesirgtų labai sunkiomis ligomis (Dariaus nuomone, auginti neįgalų vaiką gali tik turintys tam pašaukimą). Akių spalvos, ūgio ir net lyties šeima nesureikšmino – sako, juk ir laukiantis savo vaikelio nežinai, koks jis gims.

„Mums pagrindinis kriterijus buvo vaiko amžius. Nurodėme, kad norėtume 1,5-5 metų vaikelio. Norėjome kuo mažesnio vien dėl to, kad iki dvejų metų dar galėtume apsiprasti, pabūti su juo namuose, pasinaudojant vaiko auginimo atostogomis. Jei įsivaikini vyresnį nei 2 metų vaiką, valstybė neskiria nė vienos dienos atostogų“, – pastebi Renata.

Juos su vyru sukrėtė vaiko teisių darbuotojų pateikti duomenys, kad vaikas nuo 4 metų jau neturi šansų būti įvaikintas Lietuvoje – vyresnius vaikus ima nebent užsieniečiai. Darius su Renata pasitarė, kad paimtų ne tik mažiuką, bet ir vyresnį jo broliuką ar sesutę. Užpildžius anketą, po savaitės atėjo pasiūlymas paimti 2,5 metų broliuką ir beveik 6 metų jo sesutę.

Pažintis su Titu ir Gabija

„Pirmas prisiminimas iš vaikų namų – šoką sukėlusi jų atmosfera. Mažylių daug, jie eina, kabinasi, kai kurie vadina mus tėčiu ir mama. Gabija buvo patyrusi psichologinę traumą – viena šeima žadėjo paimti, bet persigalvojo, nepaėmė. Ji kelis savaitgalius laukė pasipuošusi, pripiešusi  piešinukų, o niekas neatvažiavo…

Mūsų vaikai neilgai gyveno valdiškuose namuose. Pirmuosius metus jie augo su biologiniais tėvais, bet asocialioje šeimoje. Gabija ir Titas turi dar 4 brolius ir seseris. Dabar vakarais mes visi meldžiamės už jų tėvus, nes jie serga priklausomybe nuo alkoholio“, – sako Darius.

,,Vaikai pranoko visus mūsų lūkesčius. Nebijome sakyti, kad jie – idealūs. Dar neaišku, kam labiau pasisekė – jiems ar mums, – sako Renata, –  Gabija yra išskirtinių gabumų. Darželyje, kurį pradėjo lankyti atvažiavusi į Vilnių, ji labai gražiai skleidžiasi, malonios auklėtojos ir pedagogės pastebi ir atskleidžia ypatingus talentus dainuoti, šokti, piešti. Titas irgi puikus vaikas. Girdėjome, kad kai kurios šeimos įsivaikinusios nusivilia, patiria didelių sunkumų. Galbūt taip atsitinka dėl to, kad turi labai daug lūkesčių. O kai neprisikuri rožinių iliuzijų, viskas pasidaro daug paprasčiau.

Svarbiausia nesivadovauti stereotipais, kad vaikai iš vaikų namų kitokie, blogesni. Jei stiklinę sudaužys „normalus“ vaikas, tai bus laikoma neatsargumu, o jei vaikas iš vaikų namų – bus kalti blogi genai. Kas yra prigimtiniai dalykai? Jei į pasaulį žiūri iš krikščioniškųjų pozicijų, supranti, kad kiekvienas vaikas yra nuostabus, nekaltas sutvėrimas, į kurį Dievas įdėjo daugybę dovanų. Ar gali vaikų namai vaiką sužeisti neišgydomai? Vargu… Abu su Dariumi esame dirbę savanoriais  organizacijoje „Caritas“.

Bendraudavome su paaugliais iš „sunkių šeimų“. Mačiau, kaip per keletą metų gali pasikeisti agresyvūs, niekuo nesidomintys paaugliai. Patys buvome liudininkais daugybės gražių pavyzdžių – viena mergina įstojo į universitetą, kita rado mėgstamą darbą. Jei įmanoma pakeisti paauglį, ką bekalbėti apie mažą vaikelį.“

Renata ir Darius sutaria, kad svarbiausia žmogaus gyvenime yra auklėjimas. Reikia laiko, kad vėl pakiltų vaiko savivertė, reikia meilės, kad vaikas atsiskleistų, parodytų, kokias dovanas Dievas jam suteikė. Tėvų pareiga tas dovanas ugdyti. Mes labai džiaugiamės, kad turime katalikišką bendruomenę, kurioje galim dalintis, kai reikia – sulaukti pagalbos, kur žmonės myli ir besąlygiškai priima mūsų vaikus. Mūsų vaikų krikšto tėvai irgi iš bendruomenės. Tai labai stiprus maldos ir visapusiško palaikymo užnugaris. Turbūt nebūtume tokie, kokie esame, jei ne bendruomenė.

Vaikai tarsi veidrodis

Mitas, kad kuo vyresnis vaikas, tuo sudėtingiau jam adaptuotis šeimoje, Brazionių šeimoje nepasitvirtino. Gabija adaptavosi taip pat nesunkiai, kaip ir mažasis Titas. Be to, ji iš karto Renatą ir Darių ėmė vadinti mama ir tėčiu, o Titui dar mėnesį Darius buvo dėdė. Tik vėliau jis berniukui tapo „šventa karve“, be kurios negalima nei valgyti, nei eiti į darželį, nei užmigti. Dabar, kai pamato, kad iš darželio atėjo pasiimti ne tėtis, o mama, paleidžia dūdas.

„Žinoma, kad auginant vaikus reikia kantrybės. Mes su Dariumi meldžiamės, kad jos užtektų. Bet juk tokie pat dalykai vyksta visose šeimose – kartais tenka ir apsibarti, ir balsą pakelti. Svarbiausia daug kalbėtis ir išsiaiškinti, kas negerai. Abu su Dariumi esame atviri, emocionalūs žmonės. Žiūrime, ir vaikai išmoko santykius aiškintis garsiai“, – juokiasi Renata.

Vaikai Brazionių gyvenime suteikė daug naujų patirčių. „Džiaugiuosi, kad Renata gavo lygiavertę konkurentę. Gabija yra tarsi jos veidrodis – jai irgi sunku pripažinti klydus, visada ras daugybę pasiteisinimų, kad kalta ne ji, o aplinka“, – šypsosi Darius.

IsivaikinoIMG_0125

Virginijos Sankalienės nuotr.

„Mano mama sakė, kad aš vaikystėje buvau lygiai tokia pat, kaip dabar Gabija. Todėl turiu pasistengti, kad įveikčiau kai kurias savo silpnybes.

Pavyzdžiui, išmokti pirma atsiprašyti. Kol neturi vaikų, pats sau atrodai esąs rožinio charakterio, bet jiems atsiradus supranti, kad esi tik kokioje trečioje tobulėjimo klasėje“, – sako Renata.

Valdiškų namų šleifas

Dar vienas mitas, kad patekę į šeimą iš vaikų namų, įvaikiai iš pradžių elgiasi kaip laukiniai, be perstojo valgo, slepia maistą. Renata ir Darius to nepatyrė. Sako, kaip tik kovoja, kad vaikai daugiau valgytų.

„Aš manau, kad visas nesėkmes lengviausia nurašyti vaiko genams. Kartais suaugusieji tiesiog tingi ieškoti rakto į vaiko širdį. O jeigu to rakto patys negali rasti, reikia nebijoti prašyti specialistų pagalbos. Mes irgi kartą klausėme psichologės patarimo, ką daryti. Kai užrašėme savo vaikus į darželį, direktorei pasakėme, kad neseniai juos įvaikinome. Ji patarė plačiai to fakto neskleisti, kad vaikams būtų lengviau adaptuotis naujoje vietoje. Kai kitą dieną direktorė pakvietė mus pasikalbėti, pagalvojome: ką tie vaikai prisidirbo?

Pasirodo, Gabija seselei pasakė, kad ir vaikų namuose jie turi tokį patį deguonies aparatą. Tada ir klausėme psichologės patarimo, ką daryti – drausti vaikui viešai  kalbėti apie savo praeitį ar ne.

Nutarėme, kad nereikia drausti.

Gyvenimas vaikų namuose dažnai sugrįžta įvairiausiuose prisiminimuose: tai lėkštė tokia pat, kaip vaikų namuose, tai seselė su tokiu pat stetoskopu klausė širdelės. Juokingiausia, kad ir Titas, kuris visai neprisimena vaikų namų, pasakoja savo „prisiminimus“. Vieną kartą Titas man sako: „Tėveli, kodėl tu palikai mane vaikų namuose?“, – pasakoja Darius.

„Nenorime, kad vaikai galvotų, jog tai, kas buvo praeityje, yra blogai. Tada vaikai gali suprasti, kad ir jie yra blogi. Mes vaikams aiškiname, kad ne jų tėvai yra blogi, o jų poelgiai, kurie išplaukia iš sunkios ligos – priklausomybės alkoholiui“, – pritaria Renata.

,,Pagimdyk mane iš naujo“

Renata per įsivaikinusių šeimų susitikimą išgirdo, kad Amerikoje gana populiarus metodas įtėviams kartu su vaikais iš naujo išgyventi jų gimimą. Tai tokia psichoterapija, kai tarsi iš naujo pagimdomas vaikas, kad visiškai būtų susietas su naujais tėvais. Iš pradžių Renatai šis metodas kėlė abejonių, bet kai pradėjo auginti Gabiją ir Titą, suvokė, kiek daug jame gelmės. Vaiko prigimtis reikalauja kažkam priklausyti. Dėl to vaikų namuose kiekvienas svetimas žmogus vaikams tampa „tėčiu“, „mama“. Vaikams baisiausia būti „niekieno“, niekam nepriklausyti.

„Gabija ne kartą yra užsiminusi, kaip būtų buvę gerai, jei aš būčiau ją pagimdžiusi. Paaiškinau, kad aš ją ilgai nešiojausi širdelėje, meldžiausi už ją, labai laukiau, ir ji gimė. Sakau: dabar tu esi turtinga, nes turi dvi mamas: viena pilvuko, kita širdelės mama“, – sako Renata.

Vaikai papildė šeimą

„Pasiėmus vaikus, buvo visko – ir nuovargio, ir didžiulio gyvenimo tempo, įsivažiavimo į kasdienes vėžes. Po pusės metų su Dariumi stovime virtuvėje ir sakome: „Pastebėjai, neliko laiko net apsibarti?“ Nauja patirtis mus dar labiau suartino. Kuo didesni iššūkiai, tuo daugiau vienas į kitą kabinomės.

O labiausiai džiaugiamės, kad paėmėme ne vieną, o du vaikus iš karto. Jei būtų vienas, turėtume jam būti ir tėvais, ir žaidimų draugais. O dabar mes esame du ir jie, vaikai, irgi du. Jiems drąsiau ir lengviau buvo prigyti naujoje šeimoje, nes turėjo vienas kitą. Kai močiutėms pasakėme, kad nusprendėme įsivaikinti du vaikus, jos jaudinosi, kad bus per sunku. O dabar mato, kad du vaikai – vien privalumai.

Jos irgi be galo pamilo vaikus. Jei vilnietė močiutė savaitę nemato anūkų, skambina, klausia, kodėl neatvežame. O kiti seneliai, gyvenantys Vilkaviškyje, vaikus lepina per viešnages. Titas su seneliu keliauja aplink ūkį, apžiūri triušiukus, viščiukus ir kitus gyvūnėlius, Gabija mėgsta su močiute gerti arbatėlę, pasakoti visokias istorijas, skaityti eiles (mūsų močiutė –poetiška siela). Močiutės sako: „Gaila, kad vaikai du, o ne trys, būtų dar linksmiau“, – sako Renata.

Kartu su vaikais į šeimą atkeliavo dar vienas  ypatingas narys – didelis draugiškas šuo. Jis, deja, kol kas dar nepelnė močiučių palankumo…

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + = aštuoni

Kitos temos: