Matukas atkeliavo į jauną ūkininkų šeimą

Marcinkų šeima

Kol kiti trisdešimtmečiai dar tik planuoja kurti šeimą ir kada nors turėti vaikų, Giedrė ir Tadas Marcinkai iš Juodaičių kaimo jau galėtų pasigirti, kad vaikų turi net keturis! Visko jų gyvenime daug – žemės, darbų, reikalų ir, žinoma, meilės. Kitaip šeima nesiryžtų į savo gyvenimą priimti svetimo vaiko.

Jau 1 metai ir 8 mėnesiai Marcinkai globoja Matuką, kurį gimusį tėvai paliko ligoninėje.

Giedre ir Tadai, pristatykite savo šeimą.

Giedrė. Man 31-eri, Tadui 32-eji, sūnui Benui penkeri, dukrai Vasarei treji, Taurui vieneri, o mūsų globotiniui Matui treji.

Tadas: Ūkininkauju kartu su savo tėčiu, tai šeimos ūkis, turime 130 ha dirbamos žemės ir 13 ha miško. Tai optimalus ūkis, tad darbo netrūksta ištisus metus ir taip dažnai pritrūksta laiko, nes ūkininkavimas apima labai daug sričių. Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į universitetą, bet stipriai nusivyliau, nes atrodė, kad tai tik laiko švaistymas, nes aš – darbo žmogus, tad tuščio į kiaurą pilstyti nemoku ir nenoriu. Išstojau ir pradėjau dirbti, baigiau logisto-ekspeditoriaus specialybę profesinėje mokykloje. Darbo patirties įgavau įvairios, tad baigiau „gyvenimo universitetą“, kuris ypač vertingas iki šiol. Laikui bėgant, sutikau Giedrę, ir mano gyvenimą reikėjo keisti, pradėti kurti gyvenimą, kuris būtų maksimaliai orientuotas į šeimą, dėl to ir pasirinkome ūkininkavimą. Iš miesto vėl grįžome prie savo „šaknų“ – kaimo.

Giedrė. Dabar jau penkeri metai, kaip auginu vaikučius. Įgijau ekologijos ir aplinkotyros magistro laipsnį, deja, neteko dirbti pagal specialybę. Per tą laiką, kiek auginame vaikus, šiek tiek domėjausi alternatyvių medicinos šakų gydymo būdais bei pradėjau keisti specialybę į apskaitininko, vildamasi, kad, kai pats mažiausias ūgtels, galėsiu dirbti namie ir laukti vaikų, grįžtančių iš mokyklos. Kuo daugiau dėmesio vaikams, jų sveikatai, poreikiams – tokia mūsų idilė.

Kai kūrėte šeimą, apie kokią ją svajojote?

Tadas. Šeimos vizija abiejų buvo tokia pat, kad vaikų turėsime 3, kad gyvensime kaimiškoje vietovėje, kur bus švarus oras bei gamta. Nuosavame name su dideliu kiemu ir sodu, daržu ir šiltnamiu, kad vaikai išėję rastų uogų, obuolių, morkų ir t.t., kad mokykla būtų netoli ir joje jaustųsi saugiai. Tad tie mūsų planai šiandien jau virto tikrove ir net viršijome planą – turime Matą (juokiasi).

Matas gimė neišnešiotas, ir nuo tada tėvai jį paliko ligoninėje inkubatoriuje

Kam jūsų šeimoje kilo mintis globoti?

Tadas. Dar tik prasidėjus mūsų draugystei kalbėjome, jeigu negalėtume susilaukti vaikų, įsivaikintume arba globotume. Bet jei ir turėsime savo vaikų, vis tiek padėsime kokiam vaikui. Ir tai buvo toks ateities pažadas sau patiems. Bet šitą pažadą atgaivino Giedrė, pats nedrįsau priminti, nes pati didžiausia vaikų priežiūros dalis atiteko Giedrei.

Giedrė. Pati idėja, kodėl ryžomės globoti, – tai noras padėti kitiems, tai pilietinė ir žmogiškoji pareiga, tai supratimas, jog tavo vaikai auga toje pačioje aplinkoje, kaip ir tie vaikai, kurie neturi tėvų. Nesijaučiame, kad esame kažkokie supertėvai ar išskirtinės asmenybės, gal net priešingai, tiesiog noras prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo sau bei kitiems, nes esame kiekvienas tiesiogiai priklausomi vieni nuo kitų.

Ar artima aplinka pritarė jūsų idėjai, kaip reagavo seneliai, broliai, kaimynai?

Tadas ir Giedrė. Iš pradžių visi artimieji į tai žiūrėjo skeptiškai, tai buvo tikėtina, bet griežto nepritarimo nebuvo, ir laikui bėgant palaikymas tik augo, visi susitaikė su šia mintimi. Kai jau turėjome Matą, priėmė jį šiltai, natūraliai, kaip visavertį mūsų šeimos ir giminės narį.

Kaip šitas konkretus vaikutis atsirado jūsų namuose? Apie kokio amžiaus ar lyties vaikutį buvote parašę anketoje? Ar buvo svarbi vaiko sveikata?

Giedrė. Anketoje mes nurodėme, kad norime berniuko nuo 0 iki 5 metų, be sunkių sveikatos bei psichikos sutrikimų, kad vaiko amžius būtų panašus į mūsų vaikų. Gaudavome sąrašus kas mėnesį, kol Matas atitiko mūsų kriterijus. Mums pasirodė, jog bronchopulmoninė displazija ir astma nėra sunkūs sveikatos sutrikimai (pasidomėjau, jog tai paprastai būna neišnešiotukams ir vaikai, gerai prižiūrimi, pasveiksta iki 3 metukų). Tad pareiškėme norą susitikti su Matu ir po ketvirto susitikimo jau važiavome visi kartu namo.

Kaip jūsų biologiniai vaikai reagavo į tą idėją? Kaip juos ruošėte šiai permainai?

Tadas. Vaikai reagavo ramiai, be kažkokio pavydo ar nerimo, nes mes su jais nuolat kalbėjomės ir klausėme, ar norėtų dar vieno brolio, kad brolis bus ne iš mamos pilvelio, kad pasiimsime jį iš vaikų namų, pasakojome (ir visada sakome tiesą, be jokių pagražinimų) visą situaciją, kokia ji ir bus, bet visada sulaukėme vaikų teigiamo atsakymo.

Mes Matą globojame. Iš pradžių galvojome, jog įsivaikinsime, bet po paruošiamųjų kursų supratome, jog labai svarbu išsaugoti kiekvieno vaiko tapatybę, kad turėtų galimybę sužinoti savo visą gyvenimo istoriją, kad liktų dalimi savo biologinės šeimos. Tad Matui pasakojame viską taip, kaip yra, ruošiame jį, kad nebūtų jokių nemalonių staigmenų, tiesa išlaisvina.

Neverta mėginti nuslėpti to, nes tokie dalykai vis tiek išaiškėja.

Ar negąsdino mitas, kad tokie vaikai yra paveldėję alkoholikų tėvų genus, nevaldomi, „sunkūs“?

Giedrė. Kad ir kaip ten būtų, vaikai tikrai paveldi savo tėvų genus, čia jau nieko nepakeisi. Beje, tokių šeimų vaikai juk gali turėti ir alkoholinį sindromą. Bet vaiką turi priimti tokį, koks jis yra. Tai pati sunkiausia užduotis ne tik globojant, bet ir auginant biologinius vaikus. Labiausiai nuogąstavome, ar pavyks ir ar gebėsime užmegzti kontaktą su vaiku, tinkamai priimti į savo šeimą.

Sunkiausi – vaikų tarpusavio santykiai

Kaip atrodė pirmos dienos, parsivežus tą vaikutį? Ar sunki buvo adaptacija?

Tadas. Tikėjomės, kad pirma diena bus labai sunki, bet buvo priešingai, jokių problemų, lyg jis pas mus būtų gyvenęs nuo pat savo pirmų gyvenimo akimirkų.

Dabar spėjame, jog tai buvo todėl, kad nuo gimimo berniukas neturėjo jokių pastovių ryšių. Nes Matas gimė neišnešiotas, ir nuo tada tėvai jį paliko ligoninėje inkubatoriuje. Kai jį pasiėmėme, jam buvo 1 metai ir 10 mėn.

Ko reikėjo vaiką mokyti? Kokie buvo jo socialiniai įgūdžiai – ar mokėjo valgyti, rengtis, tvarkytis ir t.t.?

Giedrė. Valgyti mokėjo, tačiau jo santykis su maistu yra kažkoks išskirtinis. Matas neleisdavo net pasmulkinti maisto, šveisdavo lėkštę šalin, jei kas bandydavo artintis prie jo maisto. Galbūt artumo stoką keitė maistu, nes iš pradžių nejautė saiko, suvalgydavo tiek, kiek suaugęs žmogus, todėl turėdavome stabdyti, dėti po mažiau, nei jam norisi. Beje, vaikų namuose jis gaudavo neatitinkančią jo amžiaus porciją (dubenėlis sriubos, 2 nemaži virtų bulvių cepelinai su miltiniu padažu, kompotas (su cukrumi!)… O ir dieta tikrai keistoka sergančiam vaikui – su bandelėmis, pienu…

Daugiau nemokėjo nieko. Ant puoduko pasodintas sėsdavosi, bet nesuvokė esmės. Kalbėti nemokėjo, kiek rišliau pradėjo kalbėti sulaukęs 3 metų. Rengtis rūbų ir apsiauti batų mokėsi nenoriai, patogiau buvo, kai už jį kas padarydavo. Nejaučia saiko ir bendraudamas su žmonėmis, su vaikais – yra pernelyg įkyrus, tik sunku jam tai paaiškinti.

Kokios situacijos būna sunkiausios?

Tadas. Sunkiausi vaikų tarpusavio santykiai. Pavyzdžiui, jei kuris nors iš mūsų vaikų padarydavo ką nors, kas Matui nepatinka, – kąsdavo, imdavo labai garsiai rėkti. Dabar tai pasireiškia retai. Labai netausoja daiktų – nei savo, nei kitų vaikų. Tikimės, kad augant viskas keisis į gera.

Kaip jūsų pačių gyvenimą pakeitė tas sprendimas?

Giedrė. Pradėjome kiek kitaip žiūrėti į kai kuriuos dalykus, daugiau domėtis viskuo, kas susiję su vaikais, psichologiniais aspektais auginant vaikus, vis dar mokomės kantrybės, supratimo, kaip padėti vaikams, kurių sutrikusi raida. Visada manėme, jog esame tolerantiški, supratingi, tačiau buvo lengva kalbėti, kol sutikdavome „sunkesnius“ vaikus epizodiškai.

Lengva būti viską suprantančiu valandą ar dvi. Viską sutalpinti savyje itin nelengva. Bendraujant su Matu, reikia kelis kartus daugiau kantrybės, daugiau kartojimo, nei įprastai reikėdavo. Tam niekaip nepasiruoši, negali žinoti, kas laukia.

Ar Matas palaiko kokį ryšį su biologiniais tėvais, seserimis, broliais, jei jų turi?

Tadas. Nepalaiko, nes dar per mažas ir nesuvokia situacijos. Jis gali pasakyti, kad turi 2 tėčius, 2 mamas, dar 2 brolius, dar vieną sesę, bet nesupranta šių žodžių esmės.

Giedrė. Po truputį rašau laiško juodraštį Mato tėveliams.

Ar būna situacijų, kai patys norite pasitarti su specialistais, kaip geriau elgtis?

Tadas. Taip, būna, planuojame rudenį taip ir padaryti.

Ar reikia gydyti psichologines traumas, kurias vaikas jau patyręs, – kažkokias baimes, kompleksus, nedrąsumą? O gal agresiją?

Giedrė. Kol kas gydome savo artumu ir šiluma, stipriai perdėtos agresijos ar kompleksų nepastebėjome. Šiuo metu jam sunkiausia pripažinti melą, kai mes stovime šalia ir matome jį, kažką darantį ne taip, ginasi ir sako, jog nedarė. O meluoja kasdien po keletą kartų. Yra ir daugiau aspektų, bet manau, jog tai asmeninės vaiko savybės, kurias tiesiog sunku priimti kaip normą. Kaip ir minėjome, planuojame kreiptis į specialistus dėl to.

Patarimas planuojantiems globoti ar įsivaikinti – reikia labai daug laiko praleisti su būsimu šeimos nariu, susivokti savyje, ar sugebėsite priimti jį tokį, koks yra.

Ginta Liaugminienė, Aušros Balčiūnės nuotraukos

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.

Šis straipsnis įkeltas 2018 metų rugsėjo 26 dieną.



Susiję straipsniai



 

 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 9 = keturiolika

Kitos temos: