Kauniečiai Inga ir Darius Budriai Mantuką į savo šeimą priėmė, kai jam buvo ketveri. Dabar Mantui jau greitai 13 metų.
Su Budrių šeima kalbamės apie jau gana ilgą globėjų patirtį.
Lemtingos krikštynos
Inga su Dariumi nemąstė apie įvaikinimą, nevaikštinėjo į globos namus, nedegė idėja pasiimti svetimą vaiką. Likimas labai greitai, su didele jėga sudėliojo įvykius. Regis, Inga ir Darius tebuvo tų įvykių stebėtojai – viską valdė kažkokia aukštesnė jėga.
Beveik prieš dešimt metų Inga su Kauno moterų klubu „Ad Astra“ ėmėsi iniciatyvos pakrikštyti 10 vaikučių iš vaikų namų. Reikėjo surasti 10 porų krikštatėvių, Inga su vyru buvo vieni iš jų. „Iki krikštynų tų vaikų nematėme, mums Mantas atiteko atsitiktinai.
Mačiau, kad sąraše yra berniukas, panašaus amžiaus, kaip mano sūnus, pagalvojau – jei kada jį vėliau lankysime, galėsime nuvežti sūnaus išaugtų drabužėlių. Susitikome bažnyčioje. Laikėme Mantą ant rankų, jis nesipriešino, nesimuistė – globos namų vaikai įpratę prie svetimų, jiems tas, kuris parodo dėmesį, iškart tampa „savas“. Išvažiuodami pažadėjome, kad jį dar aplankysime“, – prisimena Inga.
Po savaitės Kernius priminė tėvams – juk pažadėjome aplankyti Mantuką. Nuvažiavo visi trys. Mantas iškart juos pavadino mama ir tėčiu. Šeima atvažiavo dar kartą, vėliau – dar. Inga pasakoja: „Taip ir prasidėjo: „mama“-„tėti“, „mama“-„tėti“. Susitikti visiems vis daugiau norėjosi, o išsiskirti būdavo vis sunkiau“.
Į šeimą – veržliai ir be skrupulų
Budrių namuose atsidūręs Mantukas elgėsi labai drąsiai, nejausdamas jokių bendravimo ribų. Kadangi Budriai gyvena tame pačiame pastate, kur yra jų restoranas „Briedžių medžioklė“, Mantas bematant susidraugavo su padavėjomis ir virėjomis, pradėjo restorane sutikinėti svečius. Kai reikėdavo grįžti į globos namus, Mantas priekaištaudavo Ingai ir Dariui – kodėl mane išvežate, kodėl paliekate? Inga mano, kad jų sprendimą pasiimti Mantą globoti lėmė paties berniuko komunikabilumas, šiltumas. Jis tiesiog pats įsiprašė į šeimą.
„Nebesupratome, ką mums toliau daryti. Kadangi neturėjome juridinės teisės pasiimti Manto į namus, reikėjo arba su juo atsisveikinti (ir nebeskaudinti savo vizitais), arba lankyti kursus ir įteisinti jo globą. Paklausiau vyro, ką jis mano. Darius atsakė – reikia lankyti kursus, nejau jį paliksime?“ – apsisprendimo dienas prisimena Inga.
Apsispręsti padėjo keli niuansai – Ingos sūnus iš pirmosios santuokos Nojus tuo metu buvo išvažiavęs mokytis į užsienį, namuose buvo justi šiokia tokia tuštuma. Be to, netrukus Mantą turėjo perkelti į kitus globos namus. Šios aplinkybės dar daugiau pastūmėjo Budrius imtis veiksmų.
Visateisis šeimos narys
Pirmus metus buvo tikrai įdomu stebėti berniuko elgesį – jis nuodugniai kraustė visus stalčius, perprato, kur sudėti įvairiausi daiktai. Jei kas kokio daikto pasigesdavo, tereikėdavo paklausti Manto. Kur atsuktuvas? Kur žirklės? Jis tą pačią sekundę rasdavo ir parodydavo. Berniukas labai ūkiškas, iki šiol noriai padeda tėčiui nudirbti vyriškus darbus – sukrauti malkas, kažką nunešti, atnešti. Kai buvo mažas, labiausiai jam patikdavo šluoti.
Pasak Ingos, jis šluotas surasdavo visur, net netikėčiausiose vietose (kartą rado net kartingų klube) ir puldavo šluoti. „Gal jis pagal kvapą tas šluotas aptinka?“
Iki šiol Mantas laimingas, kai gali patarnauti šeimos nariams. „Mamyte, gal nori kavos?“, – visada paslaugiai paklausia. Jis labai dažnai skambina Ingos ir Dariaus tėvams, sužino visas naujienas, kaip gyvena seneliai ar dėdės. Net šeimos katinu pasirūpina pirmasis, kai jau reikia nudildyti nagus.
„Mūsų restorano darbuotojai Mantą vadina slapta kamera, jis mums viską persako. Pavyzdžiui, kartą nugirdo, kaip klientams buvo pasakyta, kad cepelinų nėra. Aš tuoj nuėjau į virtuvę: kaip tai cepelinų nėra? Iškart padariau tvarką.
Kadangi mokytis Mantukas labai nenori, bet dirbti ūkio darbus tiesiog veržiasi, sugalvojame jam veiklos ir namuose, ir restorane. Jis labai norėtų pavaduoti padavėjus, moka pasisveikinti su klientais net angliškai. Bet tas darbas jam per sunkus, patikime išdalinti vaikams balionus ar surūšiuoti tuščius butelius. Su tėčiu važiuoja į turgų pirkti mėsos, labai mėgsta derėtis, jei nusidera, tada likę – jo pinigėliai. Turguje Mantą visi pažįsta, duoda paragauti. Jie su tėčiu nudirba visus vyriškus darbus, važiuoja apsipirkti ūkiškų dalykų į „Senukus“. Kartais leidžiame Mantui skaičiuoti dienos apyvartą, kad išmoktų matematikos“, – pasakoja Inga.
Skanu ne viskas
Šeima gana ilgai vargo, kol pripratino Mantą prie normalios mitybos. Pirmus mėnesius berniukas norėjo valgyti tik manų košę, o į daržoves net negalėdavo pažiūrėti. Inga juokiasi, kad dabar jam tos manų košės nė neįkištumei, – Mantas raito firminius Budrių restorano cepelinus, kepsnius su voveraitėmis, šaltibarščius.
Budrių šeima gana daug keliauja. Mantui kelionės yra gera motyvacija stengtis, mokytis, nes žino, kad jei tinginiaus, jo į kelionę neims. Vienais metais Bulgarijoje atšventė ir berniuko gimtadienį. Mantui patinka pramogos, lankydamas baseiną Kaune išmoko gerai plaukti, tad nebaisu pietų kurortuose. Tik nelietuviškas maistas iki šiol yra problema. Mantas nenori net ragauti patiekalų, kurie nauji, nematyti. Tą priešiškumą žuviai ar daržovių troškiniams parodo labai demonstratyviai – raukosi, purtosi kaip tikras artistas. Tenka ilgai įkalbinėti, kad paragautų kokio naujo skonio. Dėl silpnos sveikatos – odos ligos, silpno regėjimo – mityba turi būti visavertė, suderinta, tad Inga imasi visokių gudrybių, kad pirma būtų suvalgytas gabaliukas agurko, tik paskui pica ar skrudintos bulvytės. Gerai, kad saldumynų per daug nemėgsta.
Broliai skirtingi
Atėjęs į šeimą, Mantas gavo du brolius. Vyresnysis Nojus, kuris šiuo metu tarnauja armijoje savanoriu, yra vyriškumo pavyzdys. Kartais visa šeima nuvažiuoja aplankyti Nojų Kareivį, kartais Nojus parveža broliams kareiviško maisto paragauti. Dvylikametis Kernius – irgi kareivis: jau antrus metus mokosi kadetų licėjuje, kur gana griežta tvarka, o moksleiviai vilki kareiviškomis uniformomis.
Kerniui buvo 4 metai, kai namuose lygiomis teisėmis atsirado įbrolis. Pasak Ingos, berniukai be galo skirtingi. Nuo pat pradžių galėjai tai pajusti, Kernius pavargdavo nuo įbrolio aktyvumo. Be to, iki šiol Mantas naktį miega labai neramiai, pašoka per miegus, matyt, išgyventa patirtis biologinėje šeimoje, kurioje augo iki 8 mėnesių, ar vaikų globos namuose padarė labai sunkių psichologinių traumų.
Pirmoje klasėje berniukai mokėsi toje pačioje mokykloje, tik pas skirtingas mokytojas.
Pabendravusi su būsimomis mokytojomis, šeima nusprendė, kad Kerniui labiau tiktų švelni, o Mantui reiklesnė mokytoja. Bet pirma klasė buvo pats sunkiausias globos etapas. Mantui sekėsi labai sunkiai, prasidėjo tam tikros neurologinės sveikatos problemos. Nieko nesuprasdamas, berniukas tarsi užsiblokuodavo, prasidėdavo pykčio priepuoliai. Mokytoja guodė, kad gal įvyks persilaužimas. Bet Ingai intuicija sakė, kad Mantą reikia nuvežti į psichologinę-pedagoginę tarnybą, kad specialistai įvertintų jo intelektą. Paaiškėjo, kad berniukas turi protinį atsilikimą, ir jam reikia mokytis pagal adaptuotą programą.
„Mums rekomendavo mokyklą specialių poreikių vaikams. Tai stipri mokykla, turi gerą sporto aikštyną, šiltnamiuose vaikai auginasi daržovių. Pedagogai orientuojasi ne vien į mokymo rezultatus, bet ir į vaikų savarankiškumą, socialinius įgūdžius. Bet rugsėjo pirmąją nuvežusi Mantą apsiverkiau, galvojau, kur atvežiau savo vaiką? Mūsų Mantas – vienas iš sveikiausių, dauguma vaikų ten su genetinėmis ligomis, cerebriniu paralyžiumi. Labai skauda širdį juos matant. Laimė, kad Mantas nesupranta, jog jo klasės draugai „kitokie“. Jis tų negalių tarsi nemato, ten jaučiasi kaip žuvis vandenyje, visiems vaikams padeda, visur dalyvauja, jis ten žvaigždė. Šiemet su mokyklos sportininkais važiuos į Angliją dalyvauti neįgalių vaikų varžybose. Ir spektakliuose Mantas gauna pagrindinius vaidmenis, nes yra drąsus, artistiškas. Nors dabar mokosi šeštoje klasėje, šiek tiek pramoko tik skaityti ir rašyti, o daugybos lentelė iki šiol išmokta tik iki 5. Jam mokytis bendrojo lavinimo mokykloje būtų per sunku“, – sako Inga.
Vaikystė ir paauglystė
Mantas pirmais metais kaip užsuktas kartodavo žodį „mama“. Atrodė, kad jam tą žodį sakyti net saldu. Kartais reikėdavo net stabdyti, šeima paprašydavo, kad Mantukas nustotų „mamsėti“. Paskui buvo kitas – prisiglaudimų – etapas. Iki šiol jis labai mėgsta artumą, jei pamato, kad Kernius prisiglaudė prie mamos, iš kitos pusės priglus ir Mantas. Jei Kernius atėjo pas mamą į lovą, iš paskos ateis ir Mantas.
Visas Manto išdaigas atperka begalinis jo meilumas, švelnumas. „Su nerimu laukiame paauglystės, nes tada sunkiau susitarti. O būna visko – ne kartą pagavome Mantą meluojantį ar net vagiliaujantį, bet kol kas pavyksta tai išsiaiškinti. Saugome Mantą ir nuo blogos draugų įtakos. Kartą Mantas sugalvojo nieko mums nepasakęs su draugais nueiti į Akropolį, jo telefonas kaip tyčia išsikrovė. Mes vos neišprotėjome jo beieškodami, juk atsakomybė už globojamą vaiką dar didesnė nei už savą. Nors jam pakanka nuovokos nepaklysti mieste, įsėsti į reikiamą autobusą, bet nesupranta, kad kiti dėl jo jaudinsis, nerimaus“, – sako Inga Budrienė.
Kas yra šeima
Mantas dažnai pasako Ingai ir Dariui: „Jūs – mano šeima“. Kai Inga prašo išvardinti, Mantas mini mamą, tėtį, tada ilgai pagalvojęs – abu brolius. Tada – seseris, kurių turi tikrai daug (dvi suaugusias Dariaus dukras iš pirmos santuokos, keturias savo biologines seseris, kurias Budrių šeima retkarčiais aplanko).
Kai Budriai pasiėmė Mantą globoti, jis turėjo tris biologines sesutes ir abu gyvus biologinius tėvus. Pastaraisiais metais gimė dar viena sesutė, o abu tėvai mirė. Bet biologinių tėvų Mantas neprisimena ir apie juos neklausinėja. „Pas mus buvo atvažiavę kažkas iš giminaičių, restorane paliko voką su nuotraukomis. Aš vos infarkto negavau, atplėšusi tą vokelį, nes nieko nežinojau apie Manto mamos mirtį. O nuotraukose – karste gulinti jauna moteris. Žinoma, Mantui tų nuotraukų nerodžiau. Jis neprisimena gyvos mamos, tad visiškai nėra prasmės, kad prisimintų mirusią. Visos Manto sesutės auga šeimose – kai kurias įvaikino, kai kurias globoja. Mantas – vyriausias ir sąlyginai sveikiausias, nors irgi turi sveikatos ir raidos problemų. Mantas daugiausia bendrauja su metais jaunesne Marija, jie susirašo „Facebooku“, atvažiuoja vienas pas kitą į mokyklą“, – pasakoja Inga.
Globos pamokos
Nuo pat apsisprendimo globoti šeimos nuolat kas nors paklausia, ar jie nesigaili tai padarę. „Tai kvailiausias klausimas, koks gali būti, – sako Inga Budrienė. – Žinoma, kad nesigailime. Būna sunkių akimirkų, bet tada ne gailimės, o jaudinamės – ar sugebėsime užauginti? Mantas judrus, aktyvus, neturi savisaugos instinkto, juo kiti gali manipuliuoti, apgauti. Mantas reikalauja kur kas daugiau dėmesio ir rūpesčio už Kernių. Reikia keisti akinukus (nuolat jie apdaužyti, nubraižyti), rūpintis oda (tepti aliejumi ir kitokiais tepalais), nuolat lankytis pas gydytojus. Bet Mantas išmokė mus užuojautos, suprasti, kaip tiems vaikams reikia šeimos, namų. Tokiam vaikui reikia dvigubai daugiau meilės, ir tu turi išmokti jos duoti. Kaip auginti savus vaikus, jauti širdimi, intuityviai. O priglaudęs svetimą vaiką turi rasti raktą į jo širdį, suprasti jo elgesio motyvus. Kartais žmonės klausia, ar globotinis neišderino šeimos? Mūsų šeimos – ne. Jau apsispręsdami globoti suvokėme, kad įsipareigojame tą vaiką užauginti. Kai esi apsisprendęs tai padaryti, nebeatrodo sunku“.
Ingos patarimai norintiems globoti vaiką
Meilės duoti reikės labai daug
Globotinis reikalauja ypatingo dėmesio – kur kas daugiau nei savas vaikas. Meilės duoti reikės labai daug.
Imkite kuo mažesnį vaikutį
Tada galima daug daugiau į vaikutį „įdėti“. Kai pasiimi paaugintą vaiką, ilgai reikia vargti, kol jis pamiršta senąjį gyvenimą ir priima naująjį. Mantas ilgai buvo laukinukas. Kai važiuodavome su Mantu į globos namus (jis jau su mumis buvo kurį laiką pagyvenęs) ir nuveždavome saldainių, Mantukas staiga susitapatindavo su buvusiais draugais ir pirmas puldavo prie tų saldainių, grūsdavosi į kišenes.
Globoti turi norėti abu – vyras ir moteris. Jei įvaikinimas ar globa – tik vieno iš sutuoktinių idėja, nieko nebus. Nes tikrai bus nelengvų valandų, kai gali prasidėti kaltinimai: „Ar aš tau nesakiau? Kam to reikėjo?“
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų gegužės 21 dieną.
