Pirmą kartą Lietuvoje įvaikintas 17-metis, tam ryžosi užsieniečiai

Užsienio šalies piliečių šeima įvaikino 17 metų tėvų globos netekusį nepilnametį Lietuvos Respublikos pilietį. Tai pirmas atvejis Lietuvos įvaikinimo organizavimo istorijoje, kai įtėviai surasti beveik ant pilnametystės slenksčio stovinčiam jaunam žmogui.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėjos Agnės Marčiukaitienės teigimu, vyresnio amžiaus tėvų globos netekusiems vaikams įtėvių šeimas surasti ypač sudėtinga.

„Lietuvos šeimos ar asmenys turi lūkestį įvaikinti vaiką iki vienerių arba iki trejų metų amžiaus. Taip pat jie išsako įvairių lūkesčių vaiko atžvilgiu – dėl jo socialinės kilmės, sveikatos. Lietuvoje gyvenančios šeimos yra pasirengusios įvaikinti mažo amžiaus tėvų globos netekusius vaikus, turinčius minimalių arba pagydomų sveikatos sutrikimų. Norinčių įvaikinti vyresnius kaip 10 metų vaikus Lietuvoje nuolat gyvenančių šeimų šiuo metu nėra, nėra buvę ir anksčiau. Retais atvejais įvaikinami sutuoktinio vyresnio amžiaus vaikai. Įvaikinti tėvų globos netekusius vyresnius nei 10 metų vaikus pasiryžta užsieniečių šeimos. Šis atvejis, kai įtėvius pavyko rasti 17-os metų vaikui, yra tikrai ypatingas Lietuvos įvaikinimo organizavimo istorijoje“, – pabrėžė A. Marčiukaitienė.

Pasak specialistės, vaikai, nepriklausomai nuo amžiaus, labai laukia įtėvių arba nuolatinei globai (rūpybai) pasiryžusių šeimų ar asmenų. Vyresnio amžiaus vaikams turėti šeimą yra taip pat svarbu, kaip ir mažiems.

„Visi vaikai labai laukia šeimos, nori būti priglausti, apkabinti, mylimi ir jaustis saugūs. Kiekvienam vaikui, nesvarbu, koks jo amžius, ypatingai svarbu gebėti užmegzti emociškai saugų ryšį, mokytis pasitikėjimo. Tėvų globos netekę vaikai yra patyrę labai skaudžių netekčių, kurias įveikti galėtų padėti saugus santykis su suaugusiu žmogumi, augimas ir vystymasis darnioje šeimoje, mokymasis šeimos santykių, kurių galimai anksčiau vaikas nėra patyręs. Vyresnieji šalia šių žmogiškų poreikių, kurie nebuvo suteikti vaikystėje, jaučia begalinį siekį gauti suaugusiojo patarimą, palaikymą, supratimą.

Natūralu, nes jaunuoliams, žengiantiems link savarankiško gyvenimo, kyla begalės klausimų, ypač tais laikotarpiais, kuriais reikia priimti sprendimus. Todėl šiais momentais priklausyti šeimai, mokėti užmegzti saugų emocinį ryšį ir turėti patikimus suaugusiuosius šalia yra ypač svarbu“, – sako A. Marčiukaitienė.

Specialistė tikisi, kad šis 17-os metų vaiko įvaikinimo atvejis nebus vienintelis, paskatins Lietuvos gyventojus drąsiau į savo šeimą priimti vyresnius be tėvų globos likusius vaikus.

Tarnybos duomenimis, 2019 metais įvaikintam vyriausiam vaikui buvo 11 metų, dar 4 vaikai įvaikinti 10 -ies metų amžiaus. Visus šiuos vaikus įvaikino užsienio piliečių šeimos.
Iš viso 2019 metais buvo įvaikinti 108 Lietuvoje be tėvų globos likę vaikai. Iš jų trečdalį įvaikino užsieniečių šeimos.

Šiuo metu įvaikinimo laukia 372 galimi įvaikinti vaikai. Didžioji jų dalis (68 proc.) – vyresnio amžiaus (nuo 10 iki 17 metų). Galimų įvaikinti vyresnio amžiaus vaikų skaičiaus tendencija išlieka stabili, palyginti su ankstesniais metais.

A.Marčiukaitienė pabrėžia, kad įvaikinimo procesas visada vykdomas labai atsakingai. Kiekvienam galimam įvaikinti vaikui šeimą parenka komisija, atsižvelgdama į tai, kuri šeima geriausiai atitinka vaiko poreikius ir interesus. Kartu yra vertinami ir šeimos lūkesčiai ir pasirengimas įvaikinti. Dažniausiai vaikui šeima renkama ne iš vienos potencialios šeimos, bet gali būti ieškoma šeimos, galinčios geriausiai patenkinti konkretaus vaiko poreikius ir iš keliolikos šeimų.

Pasak specialistės, ne visus be tėvų globos likusius vaikus galima įvaikinti. Tam, kad vaikas būtų įrašytas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą, jis turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytus kriterijus.

„Remiantis Lietuvos Civiliniu kodeksu, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir kitais tarptautiniais teisės aktais, įvaikinimas galimas tik atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, tai yra įvaikinimas visų pirma turi būti naudingas pačiam vaikui. Galimas įvaikinti vaikas yra toks vaikas, kurio situacija atitinka Civilinio kodekso nustatytus atvejus: kai vaiko biologiniams tėvams (ar turimam vieninteliam iš tėvų) yra neterminuotai apribota tėvų valdžia, tėvai (arba vienintelis iš tėvų) teisme duoda sutikimą vaiką įvaikinti, kai abu tėvai yra mirę arba nežinomi ir kitais nustatytais atvejais. Taip pat neretai būna atvejų, kai yra įvaikinamas sutuoktinio vaikas“, – sako A. Marčiukaitienė.

Pasak jos, vaiko nuomonė yra vienas iš svarbiausių aspektų įvaikinimo procese, net jeigu ir nėra teisinių kliūčių vaiką įvaikinti, tačiau įvaikinimo procedūra nebus pradedama jeigu pats vaikas nesutinka būti įvaikintas. Aišku, tokiu atveju yra vertinamas vaiko brandumas ir gebėjimas išreikšti savo nuomonę.