Žurnale ne kartą rašėme apie įsivaikinusias šeimas. Spausdinome daug atvirų išpažinčių, su kuo susiduria šeimos, pasiryžusios tokiam žingsniui.
Šįkart aptarsime subtilų klausimą: ar įvaikintas vaikas turi teisę žinoti šį faktą?
Pasakoja Virginija Galinienė, kuri tiesą apie tai, kad yra įvaikinta, sužinojo jau būdama subrendusi.
Negana to, pasirodė, kad turi seserį, – identišką dvynę!
Štai kokia nepaprasta Virginijos istorija:
Maždaug nuo 10 metų girdėjau kalbas, kad esu įvaikinta. Visada galvojau, kad tai tik kalbos. Tėveliai mane labai mylėjo, rūpinosi, neįsivaizdavau, kad galėčiau turėti kitą šeimą. Kai man buvo jau kokie 45 metai, mamos draugė man atskleidė tiesą, kad turiu sesę. Mane ištiko šokas. Pradėjau klausinėti, kaip, kas, kodėl, kur? Mamos draugė nežinojo detalių. Žinojo tik faktą – aš turiu sesę, ji gyvena Žemaitijoje.
Po tiesos atskleidimo mamos draugė buvo labai sutrikusi, ar gerai nusprendė, man pasakydama tiesą.
Lankėsi net pas kunigą, klausė patarimo, ar pasirinko teisingai. Kunigas nuramino, kad, matyt, atėjo pagaliau laikas, ir ji padarė gerą darbą.
Pamenu kaip šiandien, turėjau eiti į darbą. Visą laiką galvojau tik apie tai, kad turiu sesę. Ką daryti, ar jos ieškoti, nuo ko pradėti? Galvoje sukosi šimtai klausimų. Grįžusi namo, iškart paklausiau apie sesę mamos. Mama gyveno mano namuose. Ji dievagojosi, kad pagimdė mane tik vieną, neįsivaikino.
Nepykau ant jos, supratau, kad ji dar negali pasakyti tiesos.
Bet širdyje jaučiau, kad draugės pasakyti žodžiai yra tiesa.
Po kokių trijų mėnesių supratau, kad turiu išsiaiškinti tiesą ir pradėti imtis veiksmų.
Tuo metu buvo gana populiari laida „Atleisk“, kurioje komanda padėdavo žmonėms surasti jų artimuosius. Aš paskambinau į šią laidą, bet ten man negalėjo padėti. Aš tik žinojau, kad mano sesuo iš Žemaitijos. Daugiau nieko.
Jiems tokios informacijos buvo per mažai. Laida mane nukreipė į metrikacijos skyrių, esantį Kaune. Ten man irgi niekas nieko negalėjo pasakyti. Tuomet tą pačią dieną nusprendžiau nueiti į vaikų namus Vilijampolėje. Administracijoje nupasakojau situaciją ir paklausiau, ar galėtų man padėti. Administratorė surado dokumentus ir patvirtino, kad turiu seserį. Iškart paprašiau jos adreso. Administratorė griežtai atsisakė jį duoti. Aš verkiau, prašiau, maldavau, vos ne ant kelių klūpėjau, kad tik pasakytų daugiau informacijos. Bet jos atsakymas buvo vis tiek „ne“. Teisiškai to padaryti nebuvo įmanoma. Mane nukreipė į Vaikų teisių tarnybą. Parašiusi prašymą, važiavau namo ir laukiau atsakymo, šis atėjo po mėnesio. Man pranešė, kad mus abi pasiėmė iš globos namų, kai mums buvo 2 metai. Sužinojau, kad mano prašymas buvo patenkintas ir išsiųstas laiškas mano sesers mamai į Šilalę. Paskambinusi jos mama man pasakė sesers vardą – Jolanta. Papasakojo, kaip ji atrodo, kuo verčiasi, koks žmogus ji yra. Tuomet tarėmės susitikimo vietą, nusprendėme susitikti Šilalėje.
Su Jolanta pirmą kartą kalbėjomės mobiliuoju telefonu. Abiem buvo baisu, keista, bet kartu buvome ir laimingos. Pokalbio metu supratome, kad esame panašios, kad turime bendrų pomėgių, abi esame labai meniškos asmenybės. Aš pianino mokytoja, ji – dailės mokytoja. Susitarėme susitikti Šilalės aikštėje.
Nežinojau, kaip ji atrodo, todėl apibūdinome save, kaip esame apsirengusios. Kai tik pamatėme viena kitą, mes tiesiog pradėjome juoktis iš visos širdies. Mes esame visiškai vienodos. Mes esame ne tik sesės, mes esame identiškos dvynės!
Pakalbėjusios nuvykome pas jos mamą, kuri laukė mūsų su vaišėmis. Kalbėjomės, dalinomės istorijomis, nuotraukomis. Nuotraukose mes esame vienodos nuo pat vaikystės. Susitikimą įsivaizdavau taip, kaip ir įvyko, buvau laiminga, kad suradau dalelę savęs.
Susipažinusios pradėjome bendrauti. Jolanta atvykdavo pas mane, aš į jos gimtuosius namus. Kartu apsipirkdavome, pramogaudavome. Keliaudavome dviese ir su savo vaikais.
Kadangi gyvename toli viena nuo kitos, nepavyksta taip dažnai susitikti, kaip norėtųsi. Bet dažnai susiskambiname, kalbamės.
Manau, yra abipusis noras bendrauti, tiek, kiek turime galimybių.
Aš manau, kad viskas turi savo laiką. Viskas priklauso nuo aplinkybių. Mano atveju – man reikėjo, kad būtent tada sužinočiau apie savo seserį. Daug kartų kartoju sau, kad man labai pasisekė, kad suradau ją.
Kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, patarti išties sunku. Bet esminis patarimas būtų toks: jeigu nori rasti atsakymus, – nedelsk ir ieškok.
Komentuoja psichologė Giedrė Skupienė, www.gyvenimoraktas.com:
Virginijai labai pasisekė, kad atskleista tiesa apie jos kraujo seserį bei atrastas ryšys nudžiugino, praplėtė artimų žmonių ratą, suteikė galimybę atrasti dalelę savęs. Neaišku, kiek ji sužinojo apie savo biologinius tėvus, patekimo į vaikų namus aplinkybes. Įvaikintam žmogui neretai būtent ši informacija atrodo esminė. Dažnam žmogui labai svarbu žinoti apie savo šaknis, tai yra dalis jo identiteto, savasties. Tačiau, kaip Virginija ir sako, kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, nes tas atradimas gali atnešti tiek daug džiaugsmo, tiek ir daug nusivylimo, kartėlio, jausmo, kad nebežinai, kas esi. Tai, kas atrodė tikra, nekintama, – tėvų šeima, – po tokios žinios ir atradimų žmogaus sąmonėje gali pradėti griūti.
Žinia apie įvaikinimą visada iškelia labai daug klausimų, į kuriuos dažnai nelengva atsakyti, o kartais dar sunkiau tuos atsakymus priimti. Šiuo atveju labai svarbu įsivaikinusių tėvų, pranešančių žinią apie įvaikinimą, savijauta, požiūris į šią situaciją. Prieš pranešdami žinią, patys tėvai turėtų susigaudyti savo jausmuose, tuomet pradėję pokalbį su įvaikiu, jausis tvirtai ir galės pašnekesį apgaubti nuoširdumu, atjauta ir labai aiškia žinia, kad mes tave labai mylime ir esi mums svarbus.
Sakyti ar nesakyti savo vaikui, kad jis yra įvaikintas, kada pasakyti, kiekvienu atveju labai individualus sprendimas. Sunku iš anksto prognozuoti kaip į žinią sureaguos vaikas, kad ir kokio amžiaus jis būtų.
Kaip Virginija įvardino, tiek ją, tiek jos seserį nuo žinios ištiko šokas. Vieni žmonės su tokia emocine būsena susitvarko gerai, imasi veiksmų, kad susirastų prarastus artimuosius, tačiau kiti jaučiasi tarsi būtų praradę savo identitetą. Jiems kyla klausimas – kas aš tuomet esu? Kartais žmogus įdeda labai daug pastangų ieškodamas kraujo tėvų, o radęs labai nusivilia, nes suvokia, kad negali arba nenori su tais žmonėmis savęs identifikuoti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kyla įvairiausi klausimai, tarp jų– kodėl manęs atsisakė tėvai? O tai gali lenti žmogaus savivoką, savivertę, emocinę būseną.
Jei tik yra įmanoma, prieš pasakant vaikui, kad jis buvo įvaikintas, tėvai turėtų truputį daugiau sužinoti apie vaiko biologinius tėvus, vaiko istoriją iki įvaikinimo.
Pasauliniu mastu atlikta daug įvairių tyrimų, kada geriausia pranešti naujieną apie įvaikinimą, tačiau vienareikšmiško atsakymo nėra. Be abejo, kai vaikas akivaizdžiai yra kitos rasės, ta tiesa akivaizdi ir situacija yra kitokia, tačiau Lietuvoje, bent jau kol kas paprastai įvaikiname išoriškai panašų vaiką. Jei vaikas buvo įvaikintas tokio amžiaus, kad pats prisimena šį faktą, įtėviams tenka spręsti kitus iššūkius, pavyzdžiui padėti vaikui patikėti, kad jie jo nepaliks, kad jis yra vertingas, mylimas, svarbus.
Tačiau jei apie įvaikinimą vaikas nieko nežino, šią žinią priimti ir su ja susitvarkyti lengviau jau suaugusiame amžiuje. Nepriklausomai nuo įvaikinto žmogaus amžiaus, pranešdami šią žinią, tie, kurie ją praneša, turi būti pasiruošę pačioms įvairiausioms įvaikinto žmogaus reakcijoms bei gebėti jam padėti su tuo susitvarkyti, palaikyti jį, paaiškinti, padėti susivokti savo jausmuose. Jei vis dėlto nusprendžiama pranešti žinią vaikystėje, ypač svarbu kalbėti pagal amžių vaikui suprantama kalba, atsakyti į jo pačius įvairiausius klausimus, būti atviriems, grįžti prie šios temos kaskart, kai vaikas norės apie tai dar ką nors sužinoti. Padėti susitvarkyti su situacija gali ne tik vaiką užauginę tėvai ar giminaičiai, draugai, gali padėti ir specialistai psichologai. Tokiose situacijose žmogui tenka susigaudyti ir susitvarkyti su pačių įvairiausių emocijų kokteiliu, kur malonios ir sunkios emocijos susipina į kamuolį ir tą kamuolį išnarplioti, specialistui padedant, daug lengviau.
Tikiu, kad kiekviena įvaikį auginanti šeima geriausiai pažįsta vaiką ir gali geriausiai suvokti situaciją, pabandyti prognozuoti, kokia gali būti reakcija į žinią, galbūt pasikonsultuoti su psichologu, kaip žinią geriausia būtų pasakyti. Kiekvienos šeimos situacija unikali, kiekvienas žmogus yra unikalus ir būtent tai turi būti įvertinta sprendžiant, ar atskleisti tiesą apie įvaikinimą ir kada. Jei viduje tikite, kad žinia praturtins jūsų įvaikinto žmogaus gyvenimą, ir tą žinią pasakyti dabar yra tinkamiausias momentas, – rasite teisingiausius žodžius ir laiką naujienai pasakyti.
Parengė Akvilė Galinytė
„Mamos žurnalas“
