Vilnietė Olga Malaškevičienė sako, kad įsivaikinimo idėjai tėvai ją paruošė dar vaikystėje. Vienturtei dukrai tėvai vis užsimindavo, kad paims vaikelį iš vaikų namų. Bet idėja taip ir liko tik kalbomis – matyt, tėvams žengti tą žingsnį vis dėlto pristigo drąsos.
Ryžtis tam nusprendė pati Olga, sukūrusi šeimą ir su vyru Gediminu susilaukusi dviejų dukrų – Julijos ir Marijos. Trečioji Malaškevičių dukrytė Mila – įvaikinta.
Pasakoja Olga:
Septyneri šio projekto metai
Mūsų kelias iki įsivaikinimo buvo labai ilgas. Kai prieš 7 metus sugalvojome, kad norime paimti vaikutį iš vaikų namų, su vyru lankėme kursus būsimiems įtėviams, psichologiškai ruošėme kitus šeimos narius artėjančioms permainoms. Įsivaikinimas negali būti spontaniškas sprendimas, tai mums nuolat akcentavo ir kursuose. Jei nors vienas iš šeimos narių prieštaraus tokiam sprendimui, šeimoje bus įtampa. Tuo metu viena mūsų dukra jau lankė mokyklą, kita ėjo į darželį.
Vyresnioji, Julija, iš karto palaikė tą mintį ir vis klausinėdavo, kada mergaitė atvyks (iš anksto buvome nusprendę, kad norime mergaitės, nesvarbu nei jos išvaizda, nei plaukų spalva, tik kad neturėtų rimtų sveikatos problemų ir būtų nuo 2 metų amžiaus). Ji rūšiavo drabužėlius, žaisliukus būsimai sesutei.
Problemų buvo dėl mūsų mažosios Marijos. Kartą pamačiau ant laiptų ją verkiančią, o pradėjus kalbėtis, kas atsitiko, ji paprašė: „Ar negali ta mergaitė atvažiuoti kada nors vėliau, ne dabar“? Manau, ji nenorėjo prarasti lepūnėlės pozicijų.
Panašaus požiūrio laikėsi ir vyresnioji karta. Seneliai nesuprato, kodėl reikia imti auginti svetimą vaiką, jei galiu pagimdyti pati. Aš jiems aiškinau, kad pagimdyti galiu dar dešimt vaikų, bet mes su Gediminu norime padėti užaugti vaikui, kuris jau gimęs, bet neturi šeimos. Mūsų su vyru nuomonės sutapo, kad norime ne globoti, o įvaikinti. Suteikti tam vaikui savo pavardę ir visas teises, kurias turi mūsų šeimos nariai.
Taigi reikėjo penkerių metų, kol įvaikinimo idėją prisijaukino visi: ir vaikai, ir seneliai. Ir net darbdavys.
Naujas darbas ir didžiulis palaikymas
Tuo metu keičiau darbą. Naujajam darbdaviui iš karto pasakiau, kad turiu idėją įsivaikinti. Norėjau atviromis kortomis aptarti, ar galėčiau dirbti lankstesniu grafiku arba iš namų, jei vaikelis sirgtų, jei sunkiai adaptuotųsi. Kai buvau išdirbusi keletą mėnesių, pats darbdavys, kuris augo globos namuose, paklausė: „Tu ilgai dar marinuosi tą savo projektą?“
Pagalvojau, tikrai, o ko mes laukiame? Ir pateikėme prašymą Vaiko teisių tarnybai. Netrukus mums pasiūlė pusantrų metų mergaitę. Ji augo Vilniaus kūdikių namuose. Ir aš, ir vyras iš pirmo žvilgsnio supratome, kad čia mūsų vaikas. Nors ta maža blondinė visa savo kūno kalba sakė, kad nepažįstamų žmonių ji neprisileidžia. Psichologai mums paaiškino, kad tai sveika vaiko reakcija, vaikas ir neturi pulti draugauti su pirmu pasitaikiusiu žmogumi.
Kūdikių namų darbuotojos leido atnešti skanumynų: „Gaidelio“ sausainių arba bananų. Taip ir eidavau kasdien su tais bananais, kad Mila priprastų.
Esu dirbusi Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje, žinojau, kokių dokumentų reikia, norint įforminti vaiko globą ar įsivaikinti. Maniau, kad žmonių kalbos apie biurokratinius barjerus yra tik senų laikų mitai. Bet kai pradėjome tvarkyti savo dokumentus, jie strigo kiekviename žingsnyje, kiekvienoje institucijoje. Neįveikiama kliūtis pasirodė net tai, kad įtėvių kursus mes išklausėme prieš keletą metų. Liepė į tuos pačius kursus eiti iš naujo, nes jokia tarnyba neturi įgaliojimo patvirtinti, kad mes juos jau lankėme. Kartais sprendimai prasilenkdavo su sveika logika. Į mano laiškus tarnybos atsakydavo ta sausa biurokratine kalba: „Jūsų paklausimas įregistruotas…“ Juk kalbame apie vaiką, apie šeimą, norinčią jį priglausti! Ne kartą pagalvojau, jei neturėčiau savo vaikų, galbūt emociškai net neištverčiau to biurokratinio maratono.
Mila naujuose namuose
Prireikė dvejų metų, kol, gyvendama pas mus, Mila galų gale tapo Malaškevičiūte, o mes – jos teisėtais tėvais. Teko bylinėtis su jos biologine motina, dalyvauti teismuose, tartis su advokatais, kol mergytės byla buvo išspręsta.
O pirmieji Milos žingsniai mūsų namuose buvo labai paprasti ir natūralūs. Prisimenu, kai atvažiavau į kūdikių namus jos pasiimti, ji pati parodė į laiptus: tapu, tapu. Užvilkau striukytę, nes buvo lapkritis, ir visiems laikams atsisveikinome su valdiškais namais.
Pasiėmęs vaiką iš globos namų, negali jo perduoti auklėms, turi pirmiausia užmegzti kontaktą kaip mama. Ruošiausi sudėtingam procesui, bet iš tiesų jis buvo toks lengvas. Ji – tobuliausias vaikas pasaulyje. Ir savo dukras pagimdžiusi išgyvendavau tikrą euforiją, panašiai jaučiausi ir atsiradus Milai. Juokavome, mes ją parsivežėme iš princesių namų. Iki šiol ji užmiega tik apkabinta, ir tik jei šalia miegi tu pati.
Prieraišumo ugdymas
Į darželį Milą išleidome po dviejų mėnesių. Kadangi labai atsakingai į tai žiūrėjome, paisėme patarimo, kad geriau ilgam neatitrūkti nuo vaikų kolektyvo, prie kurio Mila buvo pripratusi. Vaikui gali psichologiškai atrodyti, kad jį vėl atiduoda į globos namus. Bet darželis jai tiko – iki šiol eina pasišokinėdama. Bandėme užrašyti ir į būrelius, bet, matyt, tam ji dar per maža. Baleto studijoje nė už ką nesutiko paleisti mano rankos. Kartą nuėjome į vaikų gimtadienį, kur buvo daug linksmybių, pakviestas personažas. Bet Mila žiūrėjo ne į jį, o akimis sekiojo tik mane. Ji labai prie manęs prisirišusi.
Iš kūdikių namų Mila atsinešė tik žodį „ačiū“. Jį kartodavo visomis progomis. Paskui atsirado žodis „mama“. Kaip Eločka Ščiukina iš „Dvylikos kėdžių“, jį tardavo visiems savo norams ir jausmams išreikšti. Jei būdavo pikta, tai „mama“ skambėdavo grėsmingai, jei ko nors prašydavo, – meiliai kaip laputė. Net ir verkdavo su žodžiu „maa-maa“… Dabar keturmetė Mila kalba dviem kalbomis, lietuviškai ir angliškai.
Biologinė giminė
Nors oficialiai tapome Milos tėvais, norime, kad ji palaikytų ryšį su savo biologiniais giminaičiais. Po Milos įvaikinimo jos mama daugiau nebepasirodė. Ji nelanko ir metais vyresnės dukros, kurią augina seneliai. Taigi Mila turi vyresnę sesutę Lėją, o neseniai jos biologinė mama pagimdė ir trečią vaiką.
Mano vyrui buvo svarbu, kad Mila bendrautų su sesute. Jo giminėje buvo neeilinė istorija – kai gimė mama, mirė močiutė. Kūdikis ir kiek vyresnė sesutė liko našlaitės, jas augino giminės. Sesutės buvo išskirtos iki paauglystės, ir jautė didelę tuštumą, skausmą, kad negali būti kartu. Todėl mano vyras visaip skatina Milos ir Lėjos bendravimą. Kartais mergaitės susitinka pažaisti žaidimų aikštelėje. Pabendraujame su mergaičių seneliu, kuris yra šaunus žmogus.
Dabar turiu dilemą: noriu mergytei pradėti pasakoti, kas tie biologiniai tėvai. Ieškojau ir iki šiol nerandu, kaip tai paaiškinti vaikui paprastai ir suprantamai. Būtų gerai, jei koks specialus animacinis filmukas papasakotų apie įvaikinimą. Kiek žiūrėjome filmukų ar knygučių, apie tai kalbama tik epizodiškai. Kursuose sakė, kad slėpti įvaikinimo fakto nereikėtų. Milai kol kas nekyla klausimų, manau, ir nekils dar ilgai, nes ji savo biologinės mamos nepamena. Kai ji pradės daugiau domėtis, reikės paaiškinti, ir noriu tai padaryti organiškai. Bendraujame su kitomis globėjų šeimomis, kur vaikai irgi ne „iš pilvelio“, kad Mila nesijaustų kažkokia išskirtinė, kad suprastų, kad tokių vaikų yra nemažai.
Mila – visų dėmesio centre
Man atrodo, kad Mila realiai gyvena su 4 suaugusiais žmonėmis. Mūsų dukros Julija ir Marija pabūna ir auklėmis, ir žaidimų draugėmis. Augindami vyresniąsias, visada turėdavome auklę, o dabar išsiverčiame savo jėgomis. Mažas vaikas suklijavo visą šeimą. Vienu metu buvo toks jausmas, kad vaikai jau išaugo, aš gal net nereikalinga… Kartą užsibuvau darbe iki vakaro ir pagalvojau: kodėl manęs niekas neieško, neskambina? Su Mila vėl pilna reikalų, ir jie smagūs.
Blogieji genai?
Dar vienas mitas, kad vaikų namuose augę vaikai yra nevaldomi, su jais sunku susitarti. Galbūt tie mitai atsiranda dėl turinčiųjų raidos sutrikimų ar psichikos ligų? Be abejo, jei vaikas hiperaktyvus ar autistas, jis elgiasi kitaip, nei įprasta. Ir nesvarbu, ar jis auga šeimoje, ar globos namuose. Mes buvome nusprendę įsivaikinti sveiką vaiką, nes vaikui su specialiais poreikiais galbūt nesugebėtume būti pati tinkamiausia šeima.
Noriu padėkoti kūdikių namų darbuotojams, kurie išmokė Milą gražiai valgyti, mandagiai elgtis. Manau, ji ten buvo visų mylima, nes yra švelni mergytė. Žinoma, tai, kad 9 mėnesius ji gyveno kūdikių namuose ir neturėjo vieno mylinčio suaugusio žmogaus, turbūt kažkada atsilieps, išlįs. Mūsų patirtys lieka pasąmonėje. Bet juk visi einame per gyvenimą su savais išbandymais, psichologinėmis traumomis, vieni didesnėmis, kiti mažesnėmis. Tik svarbu, kad šalia būtų gerų pavyzdžių ir mylinčių žmonių.
Kaip Mila pakeitė gyvenimą
Dabar ji mūsų princesė. Ir mes mielai tam žaidimui pasiduodame, visas veiklas deriname prie Milos. Nevažiuojame atostogauti į Tailandą, ką darytume vieni, o važiuojame į Egiptą, į rezervatą, kur yra vaikų baseinas. Kai mūsų dukros paaugo, buvome įpratę keliauti per daug neplanuodami – nerezervuodavome iš anksto net nakvynių, nukrisdavome, išsinuomodavome automobilį ir ieškodavome nuotykių. O su mažu vaiku jau norisi saugumo. Milai patinka keliauti, vežėmės ne į vieną kelionę. „So much fun“, – sako ji apie keliones.
Prieš pirmąją kelionę į šiltus kraštus nusivedžiau ją į vandens parką, kad priprastų prie baseino. Juk kūdikių namuose to nebuvo mačiusi. Šiaip Mila judrus vaikas, o vandens parke išsigando, nepaleido manęs nė per žingsnį, taip ir prabuvome apsikabinusios visą laiką burbulinėje vonioje. Ir kelionėse visada akimis mane seka, jei neberanda, rėkia nesavu balsu.
Su amžiumi pasidariau ramesnė ir filosofiškiau žiūriu į netvarką, suteptus drabužėlius ar išpiltas kruopas. Štai grikių košę iš virtuvės šlavėme gal porą savaičių. Bet esu gana griežta auklėdama – jei reikia miegoti, tai jokių atsikalbinėjimų, reikia prisisegti automobilio kėdutės diržą, – segu, nors jai ir nepatinka.
Man draugai sakė: „Paimsi iš globos namų, sužinosi, ką reiškia vaikus auginti.“ Mat mūsų mergaitės buvo labai geri, problemų nekeliantys vaikai. Ir tikrai – truputį sužinojau. Ar aš pasenau ir aptingau, ar ji aktyvesnė? Su Mila reikia spėti. Bet ji užpildė manyje kažkokį iki galo neužpildytą motinystės poreikį. Jau nebežiūriu nostalgiškai į mamas su mažais vaikais. Su Mila tos durelės užsidarė.
Mums to vaiko reikėjo. Kai sako: „Jūs padarėte kažką reikšmingo“, sakau, kad mums to vaiko reikėjo turbūt labiau, negu jai mūsų. Jokių pasaulio gelbėjimo planų mes su vyru nekūrėme.
Ginta Liaugminienė, Raimundo Adžgausko nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų balandžio 23 dieną.
