Šeimoje 6 vaikai, iš kurių tik vienas biologinis. Julija ir Romanas dalinasi unikalia patirtimi

Julija sako, kad jie su vyru labai anksti pasijuto subrendę šeimai

Julija ir Romanas Gaiduk pirmąjį vaikelį įsivaikino labai jauni, vos susituokę. Julijai tada buvo 21-eri, Romanui 23-eji.

Per pastaruosius dvidešimt metų jie tapo 6 vaikų tėvais, iš kurių tik vienas jų biologinis. Pora kūrė ne tik darnią šeimą, bet ir savo karjeras.

Julija – psichologinio konsultavimo ir supervizijos mokslų daktarė,  tarptautinio universiteto dėstytoja, Romanas – verslo konsultantas, kompanijos bedrasturtis.

Pirmoji istorija

Julija sako, kad jie su vyru labai anksti pasijuto subrendę šeimai, todėl anksti tuokėsi, anksti pradėjo planuoti vaikus. Kai gandrai iškart atskristi neskubėjo, ėmė kalbėti, kad norėtų įsivaikinti. Užpildė dokumentus, kad norėtų kūdikio iki metų. Julija studijavo paskutiniame bakalauro studijų  kurse, manė, jog po studijų galės pasiimti motinystės atostogas ir auginti vaikutį.

Bet visi įvykiai klostėsi žaibiškai: vos užpildžius anketas, jau po mėnesio buvo pasiūlytas vaikutis. Buvo žiema, jauna pora kaip tik remontavosi palėpę tėvų bute , kurioje ketino įsikurti. Kai socialiniai darbuotojai atėjo apžiūrėti sąlygų, pamatė išmuštą skylę lubose ir pliką cementą. Bet, matyt, patikėjo, kad jauna šeima sugebės susikurti namus. To vykstančio remonto fone jau stovėjo nupirktas vežimėlis mažyliui. Berniukui buvo vos mėnuo…

Pasak Julijos, pirmasis jų vaikas augo tarsi iš vadovėlių – taip, kaip ir rašė knygose, buvo „lengvas“ vaikas, nekėlė jokių problemų. O gal ir jaunystė į viską leido žvelgti paprasčiau. Kai po metų jauna pora pagaliau įsikėlė į suremontuotą palėpinį butą, gavo pasiūlymą studijuoti magistrantūrą Amerikoje. Močiutės įkalbinėjo, kad vaikutį paliktų jų priežiūrai, bet Julija nė nesileido į kalbas: dvejiems metams palikti vaiką? Į Ameriką išskrido visi trys su labai kukliu biudžetu. Tiesa, už mokslą mokėti nereikėjo, bet kainavo pragyvenimas, nuoma. Apie privatų darželį berniukui negalėjo net pasvajoti, o toks, kokį būtų įpirkę, nekėlė pasitikėjimo. Palyginus su lietuviškais darželiais, šis atrodė neįprastai: patalpos ankštos, ant grindų pamesti čiužiniai miegui.

Julija įsitikinusi, kad didelė šeima padaro gyvenimą įdomų visai giminei

Nusprendė, kad mažylį prižiūrės pasikeisdami. Romanui studijos leido daugiau laiko dirbti namuose, jis likdavo su vaikučiu, kol Julija sėdėdavo paskaitose. Retkarčiais porai valandų mažylį nuvesdavo į bažnyčios parapijos darželį. Julija prisimena, kad finansiškai tas laikas buvo labai nelengvas, – studentai Amerikoje gali dirbti tik nevisu krūviu, teko priimti tėvų pagalbą, kažkiek šelpė universitetas. Pavyzdžiui, kartą per savaitę būdavo galimybė universitete gauti nemokamo maisto, tuo jauna šeima pasinaudodavo. Taip pat eidavo į visokius renginius, kuriuose būdavo maisto, po renginio padėdavo tvarkytis ir pasiimdavo likučius. Kaip socialiai remtini, galėdavo gauti kai kurių produktų nemokamai ir parduotuvėje: pieno vaikučiui, riešutų sviesto. Jį, beje, nuo to laiko ir pamėgo.  Vaikui priklausė nemokama medicinos pagalba.

Gavę magistrų diplomus, Julija ir Romanas Amerikoje neliko. Jie buvo pažadėję grįžti į Lietuvą. Vyras ir žmona pradėjo dirbti dėstytojais viename Klaipėdos universitete.

Antra tėvystės istorija

Grįžus buvo daug kalbų, kas per tą laiką įvyko Lietuvoje. Pasirodo, krikšto dukrytė atsidūrė globos namuose. „Prieš išvažiuodami į Ameriką mes su Romanu sutikome tapti vienos pažįstamos šeimos mergytės krikšto tėvais – šeima buvo labai varginga, mama sunkiai vaikščiojo.

Mažylė kartais tiesiog sėdėdavo namuose po stalu. Per tuos dvejus metus, kol buvome išvykę, situacija dar labiau pablogėjo, vaikelis atsidūrė globos namuose. Nuėjome į tarnybas paklausti, ar galima būtų ją grąžinti mamai, bet pasakė, kad tai neįmanoma. Kadangi teisiškai įsivaikinti negalėjome, įforminome vaiko globą, ir mergytė atkeliavo į mūsų namus“, – pasakoja Julija.

Mergytei tada buvo devyneri, ir pasiimti tokio amžiaus vaiką visai kas kita nei kūdikį. Prieš dvidešimt metų niekas nekalbėjo, kad paimti iš biologinių šeimų vaikai yra patyrę didelę traumą, jiems reikia laiko išgyti. Nors buvo profesionali psichologė, Julija sako, jog dveji metai buvo sunkūs tiek jiems su vyru, tiek vaikui. Mergaitė nebuvo kažkokio sunkaus ar nevaldomo charakterio, bet trauma palieka pėdsaką.

Tikriausiai Julija galėtų apsiginti dar vieną mokslinį darbą, jei rašytų apie įvaikinimo patirtį ir problemas

Galbūt buvo sudėtinga dėl to, kad, imdamas globoti, tu visada turi iliuzijų. Pavyzdžiui, kad nuo šiol vaikas bus laimingas, saugus, galų gale – dėkingas, kad vėl turi namus. Bet realybėje tai nėra taip paprasta. Vaikas turi priprasti. Naujuose namuose laukė aiškios taisyklės, jog turi būti atliekamos namų pareigos, išplaunami indai, atliekami namų darbai, turi būti grįžtama laiku. „Buvome jauni, negalvojome apie vaiką, tik apie tai, kaip mums sunku. O mūsų globotinei buvo dar sunkiau. Ji buvo labai apleista, atsilikę mokslai.

Nutarėme kurį laiką ją leisti į privačią mokyklą, kad mokytojams padedant individualiai, pasivytų bendramokslius“, – sako globėja. Ir tai pavyko, o vyresnėse klasėse, jau mokantis valstybinėje mokykloje, ji net peršoko vieną klasę, iš septintos iš karto į devintą.

Profesionali psichologė sako, jog kuriant ryšį su vaiku labai svarbi bendrai išgyventa istorija. Ne taip svarbu, ką tu darai ar kur važiuoji, svarbu, kad esi su vaiku ir skiri laiko jam. Gaiduk šeimoje labai svarbus laikas prie vakarienės stalo, o savaitgaliais – ir bendri pusryčiai, ir pietūs. Dažnai eidavo pasivaikščioti, kartu žiūrėdavo filmus, keliaudavo.

Trečioji tėvystės istorija

Po pusantrų metų, kai į šeimą atėjo krikšto dukra, atsirado trečias vaikas. Šįkart tai buvo biologinė dukra.

Julija sako, jog jie su vyru visada norėjo ir biologinių  vaikų, bet kadangi jie vis neatėjo, tai ir manė, kad nelemta. Žinia apie nėštumą buvo netikėta ir džiugi. Julija stebėjo savo pojūčius, ar vaikeliui jaus kažką kito, nei jautė iki šiol įvaikintiems ir globojamiems vaikams. Ir kai kūdikis gimė, kai paėmė jį ant rankų, pajuto, kad egzistuoja tiesiog meilė kūdikiui, ir ne taip svarbu, kas jį pagimdė. „Gal kitos moterys jaučiasi kitaip, bet man vaikas yra tiesiog vaikas,“ – sako Julija.

Romanas mėgdavo sakyti, kad trys vaikai yra atlikta pareiga ir šeimai, ir tėvynei. Atrodė, kad tapus daugiavaike šeima, tėvystės jausmas jau visiškai realizuotas. Bet likimas turėjo kitokių planų.

Šeima daug keliauja

Ketvirtoji tėvystės istorija

Kartą stovyklaudami bažnyčios vasaros stovykloje, Gaidukai susipažino  su berniuku iš globos namų. Vaikui buvo aštuoneri, ir vis nesisekė rasti įtėvių ar globėjų. Atrodo, jau atsiranda šeima, kuri jį įsivaikins, ir staiga įtėviai sunkiai suserga ar nutinka kitokių nepalankių įvykių.

Julija su vyru ėmė kalbėti apie tai, kad berniuką reikėtų pasiimti. Nors jau turėjo patirties, kad su vyresniu vaiku kyla daug problemų, bet vis dėlto noras padėti buvo didesnis už baimę. „Turėjome gerai apgalvoti sprendimą ir dėl finansinių savo galimybių. Juk maitinti, rengti, lavinti dar vieną vaiką kainuoja. Aptarėme, ar tilpsime visi į automobilį, ar susėsime prie bendro stalo. Pasirodė, kad visi tie buitiniai dalykai yra išsprendžiami. Pastebėjau, kad didžiausios permainos šeimoje kyla, kai atsiranda trečias vaikas, kada tampi daugiavaike šeima. O paskui jau nebe taip ir svarbu, ketvirtas, penktas aš šeštas vaikelis atsiranda šeimoje,“ – sako Julija.

Šitas vaikelis ilgiausiai iš visų buvo gyvenęs globos namuose, tad elgesys buvo kitoks. Jis melavo, imdavo ne savo daiktus, labai daug valgė, tarsi nejausdamas soties jausmo. Taip nutinka ne dėl to, kad globos namuose vaikų nemaitina, bet, matyt, čia įsijungia tam tikri psichologiniai mechanizmai. „Man sunkiausia, kai vaikas meluoja. Atrodo, turėtum prie to priprasti, bet negali. Su ašaromis akyse prisiekia, kad daugiau taip nebedarys, o kitą dieną ir vėl padaro. Tada apima neviltis. Bet aš žinau, kad taip elgiasi daug vaikų iš globos namų“, – sako Julija Gaiduk.

Sunkiomis akimirkomis šeimai padėjo malda, tikėjimas, bendruomenės palaikymas. O dar viena puiki ugdymo priemonė yra sportas. Jis ne tik sumažina fizinę įtampą, kurią vaikai jaučia po psichologinių traumų, bet ir leidžia išsikrauti, nurimti.

„Mes ieškojome sporto šakų, kurios labiausiai tinka kiekvienam vaikui. Mūsų biologinė dukra nuo gimimo buvo labai aktyvi, ieškojome būrelio, kuris priimtų vaikus nuo 3 metų. Taip ji nuėjo į meninę  gimnastiką, kurią lanko iki šiol ir yra tapusi Lietuvos čempione. Ir dabar netrukus važiuos į pasaulio čempionatą jaunių kategorijoje. Vyriausiajam mūsų šeimos berniukui  labai gerai sekasi fechtavimas, irgi yra laimėjęs medalių. Turime sūnų, kuris susižavėjęs kalnų laipiojimu. Šią sporto šaką atradome ne iškart. Porą metų berniukas lankė „Žuvėdros“ šokių kolektyvą, kur jam gerai sekėsi, bet antrais metais net verkdavo, kad nebenori šokti. Ėmėme ieškoti individualesnės sporto šakos, kuri labiau tiktų intravertiškam jo charakteriui. Kalnų laipiojimas pasirodė jo sportas, dabar sūnus dalyvauja Lietuvos suaugusiųjų rinktinėje ir galbūt rinksis trenerio profesiją,“ – sako daugiavaikė mama.

Turėti daug brolių ir seserų – laimė

Penktoji tėvystės istorija

Dar vienas berniukas į šeimą atkeliavo po kelerių metų. Romanas Gaiduk dalyvavo bažnyčios vyrų stovykloje, iš kurios grįžo su idėja, kad jų šeima gali padėti užaugti dar vienam vaikeliui. Julija visada buvo už.

Pasikeitė laikai, ir mūsų dienomis susitvarkyti įvaikinimo ar globojimo dokumentus sudėtingiau, nei buvo prieš 20 metų. Tačiau patyrusiems įtėviams ilgai laukti vaiko neteko. Tai buvo metukų amžiaus berniukas. Augant, maždaug penkerių, išryškėjo jo hiperaktyvumas, o tą diagnozę gydytojai patvirtino tik antroje klasėje. Tai buvo pirmas iš tiesų sudėtingas vaikas šeimoje, labai daug ko išmokęs naujuosius tėvus. „Jo dėka mes tapome iš tiesų sąmoningais tėvais. Su kitais vaikais viskas vyko natūraliai, o šįkart reikėjo dėti labai daug pastangų, “ – sako pašnekovė. Šeima džiaugiasi, jog pasisekė rasti patyrusią mokytoją, kuri neišsigando tokio neramaus  vaiko..

Šeštoji tėvystės istorija

Julija sako, jog jau būdama 40-ies ji panoro dar kartą išeiti motinystės atostogų ir metus ar dvejus praleisti namuose su šeima. Užpildė dokumentus, ir gavo… 12 dienų kūdikėlį.

Po tokio sudėtingo penktojo vaiko šitas mažylis buvo tarsi paguodos prizas. Juo džiaugiasi visi – ir tėvai, ir seneliai. Julija visus vaikus išleido į darželį tik nuo trejų metų, o pagranduko norėtų neleisti visai. Kai šalia ne tik tėvai, bet ir vyresni broliai, seserys, kai tame pačiame name gyvena seneliai, ko gero, tai įmanoma.

Tiek Julijos, tiek Romano darbai leidžia keliauti

Didelės šeimos vadyba

Julija įsitikinusi, kad didelė šeima padaro gyvenimą įdomų visai giminei. Jei iš pradžių kai kas iš senelių dar abejojo, ar tikrai reikia įsivaikinti svetimus vaikus, dabar taip manančių nebėra.

Seneliai pametę galvas dėl anūkų, vežioja juos į būrelius, pabūna už aukles. Jie irgi įsitikino, kad pamilti vaiką labai lengva, – ne tik savo, biologinį. Bet kurį vaiką.

Pastaraisiais metais, Julijai grįžus į darbą, šeima samdo padėjėją, kuri kartą per savaitę pagamina maisto kelioms dienoms. Yra turėję auklę. Bet daugiausia viską daro savo jėgomis – vaikai žino savo pareigas šeimoje, turi laikytis tam tikrų susitarimų dėl švaros ir tvarkos.

Tiek Julijos, tiek Romano darbai leidžia keliauti. Dažniausiai tai daro dideliu šeimos automobiliu, o skrenda rečiau – nebent į Julijos močiutės namus Sočyje ar Turkiją atostogų. Tiesa, į vieną didžiulę kelionę šeima susiruošė Julijai apsigynus mokslų daktarės laipsnį. Tada su keturiais  vaikais šeima skrido į Ameriką, kurią išvažinėjo skersai ir išilgai. Šįkart taip taupyti, kaip studijų metais, jau nebereikėjo, nes abu turėjo gerus darbus.

Vietoj pabaigos

Tikriausiai Julija galėtų apsiginti dar vieną mokslinį darbą, jei rašytų apie įvaikinimo patirtį ir problemas. Bet turbūt didžiausias laimėjimas – praktikoje paneigti mitai, kad įvaikinti vaikai yra „blogų genų“, netikę. Arba kad gausios šeimos save pasmerkia vargui, skurdui, sunkiam gyvenimui. Jų gyvenimas įdomus, o artimieji ir draugai tokį šeimos pasirinkimą visada palaikė.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2019 rugpjūčio 28 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki − 2 =

Kitos temos: