„Esu nuostabią šeimą sukūrusi, penkis vaikus auginanti mama. Būtent iš šeimos semiuosi kantrybės, išminties ir nuoširdumo“, – sako vilnietė Alina Sinicė, vaikų darželių „Baltų šalelė“ įkūrėja ir vadovė.
Prieš trejus metus šeima įsivaikino dukrytę. Apie šią patirtį ir pasakoja Alina.
Pirmiausia – kaip įsivaikinimo idėja atskrido į Jūsų šeimą? Kam ji kilo? Galbūt buvo kokia priešistorė?
Kai buvau paauglė, mūsų chorą kartais pasikviesdavo koncertuoti vaikų namuose. Tai, matyt, buvo pirmosios patirtys susiduriant su vaikais, kurie neteko šeimų.
Mano mama dirbo teisėja, kuri nagrinėdavo įvaikinimo bylas teisme. Kadangi studijavau teisę, o vėliau dirbau teisininke, tad nemažai apie įvairias bylas su mama pasikalbėdavome, tarp jų ir apie įvaikinimo bylas.
Na ir būdama karininko žmona įstojau į LDK Birutės karininkų šeimų moterų sąjungą, ir su jos narėmis kartais apsilankydavau globos namuose, šeimynose. Ten lankydamasi jaučiau neteisybę, kad vaikai netekę šeimų, auga be artimųjų, neturi galimybės ne tik gauti tėvišką meilę, bet ir suprasti apskritai, kas tai yra Šeima.
Apie didelę šeimą su Vaidu svajojome jau draugystės pradžioje. Tad kai susilaukėme pirmojo sūnaus, iš karto pradėjome planuoti antrą mažylį. Netrukus pradėjome lauktis dvynukų, tačiau po kelių mėnesių dėl neaiškių priežasčių jų netekome (buvo trečias nėštumo mėnuo). Netektį išgyvenau labai skaudžiai, ir raminau save tik mintimis, kad juos tikrai vėl susigrąžinsiu, nors ir keistai atrodė ta mintis (o dabar štai turiu tikrus dvynius). Po netekties atsigavę vėl pradėjome planuoti mažylį, bet jau niekaip nepavykdavo.
Tad atėjo mintis, kad jei nebeišeis susilaukti biologiniu būdu daugiau vaikų, įsivaikinsime.
Susilaukėme ir antrojo sūnaus, ir trečiojo. Matyt, mintis įsivaikinti mus su Vaidu nuramino, kad vaikai į šeimą gali ateiti įvairiais keliais. Ir ta mintis mūsų nepaliko. Nes paaugus trečiajam sūnui, supratome, kad tikrai norime ir galime turėti ir daugiau vaikų. Pradėjome eiti įsivaikinimo keliu.
Ar aptarėte idėją su savo biologiniais vaikais? Kaip juos rengėte šiai šeimos permainai, kaip jie reagavo?
Sprendimą įsivaikinti priėmėme tik mes – tėvai. Vaikams tokios sprendimo naštos ir pasekmių negalime užkrauti.
Tačiau žinia apie tokio sprendimo priėmimą dalinomės po truputį ir atsakinėjome į kilusius vaikams klausimus taip pat tik tiek, kiek jiems reikėjo, neužkraunant pertekline informacija. Tuo metu jau ir patys lankėme įtėvių kursus, tad ir iš ten sėmėmės idėjų, kaip paruošti vaikus naujo šeimos nario atėjimui. Bet iš esmės tai nebuvo taip sudėtinga, nes jie jau šeimoje buvo trys, ir turėjo patirties, kaip į šeimą ateina vis kitas vaikas. Tad vaikai buvo pozityviai nusiteikę ir laukė sesės, gal tik nerimavo, nes nė vienas nežinojome, kokio amžiaus ji bus.
Ar buvo sunku įsivaikinti, ar nepaskendote biurokratiniuose reikalavimuose?
Mano akimis, įsivaikinimas mums praėjo tikrai sklandžiai. Manau, kad įsivaikinimui reikia pasiruošti, kaip ir biologinio vaiko atėjimui į šeimą. Tad laikas kursams ir vėliau pasiūlymo laukimas yra geras laikas viskam – net ir toms mintims susidėlioti, ar tikrai sugebėsi būti mama vaikui, kuris patyrė didelę netektį. Be to, esu teisininkė, tad manęs biurokratinis procesas negąsdina, matyt, esu pripratusi.
Kaip atsirado šis konkretus vaikas?
Dabartinė įvaikinimo procedūra yra kitokia nei anksčiau. Dabar vaikus ir būsimus tėvus „suporuoja“, t.y. įvertina vaiko ir įtėvių poreikius ir parenka taip, kad vieni kitus atitiktų. Tad mes įvaikinimo proceso pradžioje įvardinome, ką tikrai galime ir sugebėsime auginti (mergaitę, be labai sunkių sveikatos sutrikimų, o amžius, kad būtų bent kiek jaunesnė už mūsų mažiausiąjį vaiką, kad išlaikytume šiokią tokią hierarchiją tarp į šeimą ateinančių vaikų), ir sulaukėme tokio pasiūlymo įvaikinti mergaitę, kuris visiškai atitiko tai, ką buvome įvardinę. Nors ir davė visą mėnesį laiko apsvarstyti pasiūlymą, bet mums ir nebuvo ko ilgai svarstyti.
Koks iš įvaikinimo mitų jums nepasiteisino?
Mitų apie įvaikinamus vaikus yra visokių – kad jie užaugę bus kaip ir jų tėvai, iš kurių buvo atimtos tėvystės teisės, arba dar blogesni, kad jiems vis dėlto geriau užaugti vaikų namuose, nes šeimoje jie vis tiek nepasikeis.
Šiuos ir panašius mitus esu ne kartą girdėjusi, bet niekada jais netikėjau, tad nebuvo ir kam pasiteisinti ar ne. Maža to, kadangi man patinka daug skaityti, tad skaičiau nemažai mokslinių tyrimų ir apie vaikų namuose augančius vaikus, bei įvaikintus vaikus, augančius šeimose. Vienas tyrimų mane ir daug skaičiusią nustebino. Jo pagrindinė išvada buvo, kad genus veikia aplinka. Tai reiškia, kad žmogus yra tokia nuostabi ir unikali būtybė, kuri, būdama bet kokio amžiaus, gali keistis, jei tik sudaromos palankios sąlygos ir žmogus to labai nori. Tad kiekvienas vaikas, netekęs šeimos net ir vyresniame amžiuje, turėtų gauti kitą galimybę augti šeimoje. Kiekvienas vaikas mūsų Lietuvoje yra svarbus.
Dėl ko labiausiai nuogąstavote? Kaip buvo realybėje?
Matyt, labiausiai nuogąstavau, kaip sesę priims į savo tarpą vaikai. Kuo vyresnis vaikas ateina po netekties į naują šeimą, tuo tiek jam, tiek ir šeimos nariams yra sunkiau priprasti. Dukrytė į mūsų šeimą atėjo beveik trejų metų – jau su nemenku negeros patirties ir netekties „bagažu“. Tad vaikams teko nemenkas iššūkis ją priimti tokią, kokia buvo, ir kartu padėti gyti bei prisitaikyti. Žinoma, tas pats iššūkis teko ir mums su Vaidu. Ir nors tam ruošėmės ir tarsi žinojome, kas mūsų laukia ir ką turėsime nuveikti, realybėje viskas pasimato dar kitaip – stipriau. Juk kai kalbiesi su kažkuo apie tai ar skaitai, tai tuo metu nereikia dar ir tvarkytis su savimi. Realybėje priimti vaiką ir jam stengtis padėti tave stumia keisti patį save. To nė nesitiki, kai ruošiesi padėti kitam, o štai dar esi priverstas padėti ir pačiam sau keistis. Su tuo susidūrėme šeimoje visi, keitėmės ir keičiamės visi.
Ar sunkiausios tik pirmos savaitės, o gal pirmi metai?
Pirmos savaitės iš tiesų yra pačios lengviausios – būna tarsi štilis prieš audrą. Visi vienas kitą tik stebi, mažai bendrauja, tarsi tyrinėja iš šono. O tada įsisiūbuoja viskas, kai vienas po kito įsidrąsina ir pradeda rodyti atvirai, ką jaučia, ką galvoja, ko tikisi ir nori. Mums pirmi metai buvo patys sunkiausi, nes vos įsivaikinę dukrytę, susilaukėme ketvirtojo sūnaus. Tad vienu metu šeimą papildė du vaikai. Taip pat dar persikėlėme gyventi iš miesto į kaimą, kad vaikams būtų daugiau erdvės ir gamtos augti. Visi penki turėjo atrasti savą naują vietą šeimoje, tad rokiruočių būta įvairių.
Įvaikinimo patirtis – treji metai. Kaip juos įvardintumėte: sunkūs, dinamiški, pilnatviški ar dar kaip kitaip?
Matyt, visi įvardinti žodžiai tiems trejiems metams tiktų. Aš galbūt tuos metus pavadinčiau Ryšio kūrimo metais.
Buvo išties nemažai sunkumų, kaip jau minėjau, pirmaisiais metais. Tada nusistovėjus visiems savuose vaidmenyse šeimoje, prasidėjo ryšių kūrimas/mezgimas. Ir ne tik su dukryte, ir berniukai tarpusavyje juos kūrė. Tad be dinamikos irgi neapsieita, nes pokyčių būta labai daug.
Vaikai natūraliai pasiskirsto į grupeles ar poreles pagal pomėgius, interesus, amžių ir t.t. Štai šiais metais jau turime šeimoje du moksleivius (Artį ir Vilių), tad juos apgyvendinome viename kambaryje, – buvo nemažai trinties išmokti gyventi dviese, bet į mokslo metų pabaigą sugyvena gerai. Prieš metus pastebėjome, kad Augustinas ir Liepa, kurie yra vienmečiai, pradėjo elgtis tarsi dvynukai. Stebėdavau kitas šeimas auginančias dvynius, tad dabar ir pati vis drąsiau juos taip vadinu. O mažiausiasis Vytis atranda bendrų veiklų su visais, natūraliai jaučia, kad yra pagrandukas, tad dėmesio savaip iš visų reikalauja. Taip yra dabar, bet tai laikina, nes jie auga, keičiasi ir atranda vis naujų būdų ir poreikių bendrauti šeimoje.
Vadovaujate darželiui, tikriausiai jūsų šeimos vaikai irgi jį lanko. Kokios vertybės pabrėžiamos labiausiai?
Taip, dabar darželį „Baltų šalelė“ lanko mano trys vaikai. Jį praėjusiais metais baigė lankyti Vilius, kitais metais baigs ir išeis į mokyklą Augustinas ir Liepa, tada liks tik Vytis. Tad prieš gerus metus vienu metu lankė keturi mano vaikai. Tai man, kaip mamai, yra labai didelė vertybė ir privalumas, nes visi vaikai darželyje kartu kaip šeima, kai tėvai dirba. Darželį lanko ir daugiau šeimų vaikų brolių ir sesių – didžiausia net penkis pametinukus į darželį vedanti šeima. Tad mūsų darželyje didžiausia vertybė yra Šeima. Kiekvieną jų stengiamės priimti ir pažinti, kokia ji yra, pasirūpinti šeimos interesais, poreikiais ir jų vaikais. Kita didelė vertybė yra kultūra, kurią puoselėjame, pasitelkdami įvairias priemones, o svarbiausia – įtraukdami visą darželio bendruomenę ir kaimyninę bendruomenę.
Kiek svarbus poros vienas kito palaikymas? Ar buvo sunkių akimirkų, kai su vyru vienas kitą drąsinote?
Palaikymas yra, matyt, vienas svarbiausių dalykų tiek auginant vaikus, tiek ir kuriant bei puoselėjant santykius poroje. Sunkių akimirkų buvo, ir nemažai. Vaikai į santykius poroje įneša daug iššūkių, ir tuomet ateina laikas keistis. Keistis yra nepaprasta, ypač labai įsišaknijusius įpročius ar nuostatas. Bet viskas įmanoma, kai vienas kitą palaikai, supranti, padrąsini. Kai įveiki kokį vieną sunkų etapą, nors ir per dideles vidines kančias, tuomet atsitiesi ir kartu supranti, koks šalia tavęs yra nuostabus ir stiprus žmogus. Tuomet ir santykiai vėl pasikeičia, o ryšys sustiprėja.
Kaip vaikai bendrauja tarpusavyje? Kaip manote, kokių pamokų išmoko jie vienas iš kito?
Vaikų bendravime yra visko – juoko ir žaidimų, paguodos ir palaikymo, ginčų, pykčio ir pavydo, nuoširdumo ir ramumos, meilumo, o labiausiai sujaudina, kai vienas dėl kito nerimauja, kai kuris suserga ar kas kita nutinka netikėto. Manau, visų tų jausmų, nors kartais ir nemalonių, reikia, kad vaikai pažintų ir vienas kitą, ir patys save. Tad jie tikrai nemažai vienas iš kito išmoksta, mokosi ne tik iš savų, bet ir iš kito klaidų. Manau, didžiausias privalumas jiems, kai jų šeimoje yra daug, yra tai, kad jie visko išmoksta daug greičiau, – savarankiškumo, komandinio darbo, ir apskritai, kaip veikia juos supantis pasaulis, nes jie ne tik su mumis, tėvais, o ir tarpusavyje labai daug ką išsiaiškina.
Dėl ko širdis džiaugiasi labiausiai? Kokių permainų pastebite vaikučiui gyvenant šeimoje?
Labiausiai džiaugiuosi, kad apskritai vaikas gyvena šeimoje (kad neliko „kabėti“ kažkur popieriniuose procesuose kaip toks, kuris negali grįžti į savą biologinę šeimą, bet negali ir keliauti į naująją). Manau, tai pagrindas žmogui užaugti, t.y. žmogų turi užauginti tėvai, o ne institucijos.
Didžioji permaina ir yra, kad jau trejus metus vaikas auga šeimoje, kad nors ir visokie kitokie pokyčiai vyksta aplinkui, šeima yra ta vieta, kur esi stabilus, tai suteikia vaikui saugumą ir laimės jausmą.
Šeimoje dukrytė gyja nuo patirtų netekčių, keičia vienus įpročius kitais, nusikrato tokių įpročių, baimių ir savisaugos barjerų, kurių gyvenant šeimoje nereikia. Vieną svarbesnių galiu įvardinti kaip įprotį būti atstumtam. Tas įprotis tampa tarsi oru, be kurio vaikas kaip ir negali savęs suprasti ir gyventi. Tai toks giliai įaugęs įprotis, kurį labai sunku išgyvendinti. Vaikas vis pasitikrina, o kartais ir manipuliuoja situacijomis, kad būtum tarsi priverstas jį atstumti. Tad prireikia daug kantrybės ir vidinės ramybės, tėviškai nubrėžti ribas, bet kartu ir parodyti, kad vaiką vis tiek myli ir jo neatstumi, kad ir kaip jis pasielgtų.
Parengė Ginta Liaugminienė, studijos „G foto“ nuotr.
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų liepos 25 dieną.
Susiję straipsniai
