Giedrė Kaminskaitė-Salters kartu su keletu bendraminčių įkūrė Lietuvos globėjų ir įtėvių asociaciją. Giedrė su vyru Remy augina du biologinius savo vaikus – aštuonerių dukrytę Liudviką ir šešerių sūnų Herkų, o prieš dvejus metus įsivaikino Danielių. Jam tuo metu buvo dveji.
Giedre, kodėl nusprendėte, kad reikia globėjų ir įtėvių asociacijos?
Kai pats įsivaikini, pamatai, kad trūksta balso, kuris vaiko teisių reformoje atstovautų ne savivaldybėms, o būtent šeimoms. Visų pirma norėjome išsiaiškinti, su kokiomis specifinėmis problemomis susiduria tokios šeimos.
Ir atstovauti interesams, kad tos problemos būtų sprendžiamos. Asociacija veikia visuomeniniais pagrindais, kai randame laiko po savo tiesioginių darbų. Svarbiausia, ką pavyko pasiekti, – kad įsivaikinę vaiką tėvai turėtų tokias pat teises į atostogas, kaip ir pagimdžiusieji biologinį vaiką. Šis įstatymas jau netrukus turėtų padėti visiems naujiems įtėviams.
Išsiaiškinome, kokių būtent paslaugų paketų įtėviai ir globėjai tikėtųsi iš savivaldybių ir Sveikatos apsaugos ministerijos.
Manau, tai net ne pinigų klausimas, o suvokimo, kur juos būtų tikslinga išleisti. Juk tą akimirką, kai įsivaikini, valstybės pagalba ir baigiasi. O problemų yra daug ir kompleksinių. Dažnai vaikai turi sveikatos sutrikimų dėl nepriežiūros ar įgimtų problemų. Daugelio sugedę dantukai, reikalingas ortodontinis gydymas, beveik visiems jaunesnio amžiaus vaikams reikia logopedo, psichologo pagalbos. Tos pagalbos reikia kompleksinės, ir iškart.
Mokslininkai teigia, kad vienas mėnuo institucijoje vaiko raidą suvėlina trimis mėnesiais. Tarkime, jei vaikas pabuvo globos namuose 12 mėnesių, jo raidos atsilikimas gali būti 36 mėnesiai. Bet tai nereiškia, kad vaikas iš prigimties yra atsilikęs.
Mūsų pačių Danielius iki įsivaikinimo buvo leidžiamas į atsilikusių vaikų darželį. O dabar per dvejus metus pasiekė tokią pažangą, kad eina į lietuvių–prancūzų mokyklą ir yra vienas iš geriausių savo klasės mokinių. Raidos atsilikimas pasivejamas, tik reikia didelių pastangų, ir tuoj pat. Negali laukti, kol Vaiko raidos centre ateis konsultacijos eilė po pusės metų. Vaiko raidai tai yra didžiulis prarastas laikas. Žinoma, būtų neetiška prašyti, kad įvaikinti vaikai būtų konsultuojami be eilės, bet siūlome valstybei reorganizuojant globos institucijas sukurti papildomų paslaugų, skirtų būtent globojamiems ar įvaikintiems vaikučiams. Puikūs specialistai, kurie dirbo globos įstaigose, neturėtų atsidurti gatvėje, jie turėtų persikvalifikuoti į paslaugų šeimai teikimą.
Daug metų gyvenote užsienyje. Ar valstybinių globos namų ten yra?
Valstybės, į kurias mes turėtume orientuotis, tuo keliu neina. Pavyzdžiui, Anglijoje jau kelis dešimtmečius sėkmingai veikia laikinosios globos modelis. Įrodyta, kad vaikui labai svarbus prisirišimas prie suaugusio žmogaus. Augdamas institucijoje, vaikas negali prisirišti prie konkrečių žmonių, nes jie per dažnai keičiasi – auklėtojos, auklės, seselės, mokytojos… O jei nesukuria ryšio su kitu žmogumi, tai atsiliepia viso gyvenimo raidai, iš to kyla daugybė problemų jau suaugus.
Žinoma, vaikui geriausia augti šeimoje, su tėvais, įtėviais ar nuolatiniais globėjais. Bet jei biologinė vaiko šeima laikinai išgyvena krizę, viena iš išeičių gali būti laikinoji globa. Nors laikinas variantas nėra idealus, tai suteikia vaikui galimybę prisirišti prie konkrečių žmonių. Šeimos aplinka visais atvejais yra geriau negu globa valdiškuose namuose.
Mūsų šalyje laikinoji globa žengia tik pirmuosius žingsnius, tokių globėjų nėra daug. Visų pirma juos reikia tinkamai paruošti. Juk vaikas ateina patyręs didžiulę traumą, galbūt ką tik paimtas iš šeimos, galbūt suluošintas tos pačios šeimos.
Turėtų būti sukurta ir tinkama atlyginimo laikiniesiems globėjams tvarka, nes svetimo vaiko priėmimas, jo gerovės sukūrimas, psichologinių žaizdų sutvarstymas – viena sunkiausių misijų.
Papasakokite apie savo pačios patirtį. Kaip įsivaikinimo idėja atėjo į jūsų šeimą?
Kai susituokėme su vyru, net galvojome neturėti biologinių vaikų, o tik įsivaikinti. Bet paskui noras patirti tėvystę, matyt, nugalėjo. Gimė pametinukai – pirmoji Liudvika, paskui Herkus. Kai grįžome gyventi į Lietuvą, mūsų vaikai buvo jau kiek paaugę, nutarėme, kad pats metas įsivaikinti. Lietuvoje teisiniai įvaikinimo procesai nėra sudėtingi. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, iš kur kilęs mano vyras, įsivaikinti kur kas sudėtingiau – jo giminaičiai laukė vaikučio aštuonerius metus.
Mums šis procesas užtruko metus, ir tai tik todėl, kad vyras užsienietis, mišrioms šeimoms tuo metu buvo taikomi griežtesni reikalavimai.
Anketoje buvome nurodę, kad norėtume vieno vaiko. Abu dirbame, tad turime realiai vertinti savo galimybes priimti papildomą šeimos narį. Norėjome, kad iš trijų būtų jauniausias, nes psichologai pataria nesuardyti amžiaus hierarchijos tarp vaikų. Nurodėme vaiko lytį vien dėl to, kad berniukai mažiau „populiarūs“ tarp įtėvių ar globėjų, galbūt manoma, kad juos sunkiau auginti, negu mergaites.
Tarnybos mums pasiūlė dvimetį Danielių, kurio šeima tuo metu išgyveno krizę. Buvo tikimasi, kad tą krizę įveiks. Mes pasiėmėme globoti nežinodami, ar Danielius liks mūsų šeimoje, ar ne. Supratome, kad vaikui bet kuriuo atveju bus geriau pas mus negu institucijoje. Deja, Danieliaus šeimoje teigiamų pokyčių neįvyko, jo tėvams buvo atimtos tėvystės teisės, taigi mes jį po kurio laiko įsivaikinome.
Ar realybė pasirodė sudėtingesnė, negu tikėjotės?
Tie dalykai, dėl kurių bijojau, pasirodė nesudėtingi, o kas maniau būsiant lengva, pasirodė sunku. Nors privalomi pasiruošimo kursai davė naudos, jokie kursai neparuoš tai patirčiai, kurią išgyveni. Asmeniškai aš labiausiai bijojau, kad galiu nepamilti to vaiko. Realybė parodė, kad tas ryšys, ta meilė atsiranda pamažu. Tai kiek kitaip, negu su biologiniu vaiku, kurį tu išnešioji, pagimdai ir ryšys atsiranda natūraliai ir iš karto. Bet atsakomybės jausmas už įvaikintą vaiką yra toks stiprus, kad darai viską, ką gali, o su atsakomybe ateina ir ryšys. Iš pradžių nieko teigiamo iš vaiko negauni – tik neigiamo. Bet su kiekvienu pozityviu poelgiu, su grįžtamuoju ryšiu ta meilė auga. Per dvejus metus man jau nebeliko skirtumo, kur biologiniai, kur nebiologiniai vaikai.
Tai labai naudinga patirtis – pamatyti, kad meilę gali sukurti įvairiais būdais. Juk kai kuriose šalyse iki šiol organizuojamos vedybos, kur jaunikis ir nuotaka net nėra matę vienas kito. Pamažu gyvendami jie prisiriša, pamilsta, tos šeimos tampa labai tvirtos. Meilę gali išsiugdyti per praktiką. Tai man buvo pozityvus atradimas.
Kadangi auginome aktyvius savo vaikus, manėme, kad jau esame patyrę viską. Bet niekada neįsivaizdavome, kad vaikas gali būti tiek apleistas, – ir fiziškai, ir auklėjimo prasme. Danielius neturėjo jokio vertybinio pagrindo. Toje aplinkoje, kurioje jis augo, vogti reiškė nebūti alkanam, išgyventi. Mes rasdavome suneštą maistą po antklode. Teko aiškinti, kad mūsų šeimoje niekas nesikandžioja, nesimuša, mes vienas iš kito nevagiame. Atrodo, trimetis vaikas tai jau turėtų žinoti.
Man teko labai daug dirbti su savimi, kad suvokčiau, jog Danielius – toks pat mano vaikas, kuris tiesiog nelabai gerai elgiasi. Tas darbas su savimi vyko net per tokias smulkmenas, kaip priešpiečių dėžutės. Nupirkau tris vienodas dėžutes, sudėdavau užkandžius į darželį ir sumaišydavau, kad nežinočiau, kurią dėžutę pasiėmė mano biologinis vaikas, kurią – Danielius. Bet lygiai taip pat turi ir reikalauti iš visų vaikų vienodai, negali būti daromos jokios nuolaidos. Tik tada bus rezultatas. Danieliaus pasiekimai sujaudindavo mus dar labiau, negu biologinių vaikų. Tu pasąmonėje žinai, kad su tavo vaikais viskas bus gerai, užaugs gerais žmonėmis, baigs universitetus, sukurs šeimas. O kai pamatai bjaurųjį ančiuką virstantį gulbe, pastangos atsiperka dešimteriopai.
Man atrodo, jei kuris nors iš mūsų vaikų ateityje taps prezidentu, tai bus Danielius. Šitie vaikai taip stipriai kabinasi į gyvenimą, kad pasieks labai daug. Jie alkani įspūdžiams, patirtims, nori, kad jais didžiuotumėmės. Dabar Danielius ir yra mūsų šeimos pasididžiavimas, į jį dedamos didžiulės viltys, kaip ir į kitus du vaikus. Jam ką tik suėjo penkeri, o prancūzų mokyklėlės paruošiamojoje klasėje jis pirmūnas. Danielius dvikalbis, kai važiuoja pas senelius į Paryžių, su giminaičiais kalbasi prancūziškai. O kadangi mes su vyru tarpusavyje bendraujame angliškai, tai vaikai supranta ir anglų kalbą. Per trejus metus pasiekta tokia pažanga… O juk atėjęs į šeimą beveik nekalbėjo, mokėjo tik keiktis.
Kaip Danielių priėmė Jūsų ir vyro giminės?
Labai noriai, tiek lietuviškoji giminės pusė, tiek prancūziškoji. Mūsų su vyru šeimose akcentuojamos žmogiškosios vertybės, o ne statusas, pajamos ar panašūs dalykai.
Savo mamai visą gyvenimą būsiu dėkinga už pagalbą pirmomis dienomis. Aš buvau ką tik pradėjusi dirbti naujame darbe, užėmiau atsakingas pareigas, kai sulaukiau skambučio dėl Danieliaus. Tarnybų darbuotojai pasakė, kad galime pasiimti tą vaiką globoti, o šiuo metu jis serga plaučių uždegimu ir yra gydomas ligoninėje. Aš, tik pradėjusi dirbti, negalėjau imti atostogų ir būti ligoninėje kartu. Sutiko padėti mano mama – ji pasakė, kad slaugys Danielių ligoninėje tiek, kiek reikės.
Dar ir dabar man akyse stovi tas vaizdas, kai pamačiau Danielių pirmą kartą grotuotoje ligoninės lovelėje su nusmukusiomis sauskelnėmis, jau prarėkusį balsą, niekam nereikalingą, išsigandusį… Mano mamytė paėmė jį ant rankų ir perkeltine prasme nebepaleidžia iki šiol. Dabar ji vežioja Danielių į muzikos mokyklą, jų ryšys labai stiprus.
O prancūzų seneliai patys kažkada globojo vaiką. Mano vyras augo su trimis broliais ir dar globojamu berniuku iš Kambodžos, kol jo tėvai, pabėgėliai, įsitvirtino Prancūzijoje ir turėjo pakankamai tvirtą materialinį pagrindą, kad berniukas galėtų grįžti į šeimą. Mes dažnai skrendame į Paryžių, Danielius yra visos giminės numylėtinis, mažiausias iš visų dešimties pusbrolių ir pusseserių, todėl labiausiai lepinamas. Pamenu, Paryžiuje jis staiga nustodavo vaikščioti ir visur turėjo būti nešiojamas.
Tikrai nebijočiau tariamai „blogų“ įvaikintų vaikų genų. Konsultuodamasi su genetikais, sužinojau, kad genetiniai pokyčiai gali atsirasti tik dešimtoje priklausomybėmis sergančių asmenų kartoje. Jei vaikas turi genetinių mutacijų, tai nustatoma vos gimus, o šiaip „blogų genų“ nėra. Kartais, kai Danielius gauna pagyrimų mokykloje ar būreliuose, nejučia pagalvoju: štai kokie geri mano genai (juokiasi).
Pamenu, kaip pirmais metais Danieliui atėjus į mūsų šeimą, kentėjo Herkus. Jis mandagus, toks prancūziškai rafinuotas, o naujasis brolis ateidavo ir iš jo atimdavo visas mašinėles. Bet dabar jau mokykloje Danielius apgina vyresnį brolį, jei kiti vaikai jį erzina, ir broliai tapo neišskiriami.
Kaip Danielius pritapo prie jūsų šeimos gyvenimo būdo? Gyvenate labai aktyviai?
Danielius jau apkeliavo pusę Europos. Iš tikrųjų esame gana choleriška šeima – nuolat ką nors veikiame, lekiame per darbus, būrelius, užsiimame visuomenine veikla… Danieliaus temperamentas panašus į mūsų. Jau senokai pamiršau, kad mes jį įvaikinome. Pats sunkiausias laikas buvo pirmieji 6 mėnesiai, ir aš tikiu, kad ne visos šeimos turi kantrybės tai ištverti. Kartais turėdavau sukąsti dantis ir tiesiog išlaukti. Pamenu, dirbau namuose, man paskambino labai svarbiu reikalu, o vaikai namuose pjaunasi, klykia – užsibarikadavau sandėliuke, kad galėčiau kalbėti. Po pusmečio tapo lengviau, o antrais metais jau atėjo harmonijos laikas.
Per tuos metus teko kreiptis į psichologus. Nežinojome, kaip tvarkytis su nei iš šio, nei iš to atsirandančia Danieliaus agresija. Tarkime, žaisdavo su broliu ir staiga trenkdavo jam mašinėle per galvą. Bandžiau statyti į kampą tiek minučių, kiek jam metų. Mes taip auklėjome savo vaikus, ir metodas puikiausiai veikė. Bet Danieliui po kurio laiko ta agresija vėl atsirasdavo be priežasties, visiškai nelauktai. Psichologai paaiškino, kad bausdama Danielių niekada neištrūksiu iš uždaro rato. Reikia ne statyti į kampą, o apkabinti ir laikyti, kol nurims. Palikti vaikai tyčia elgiasi blogai, bandydami ribas, kada bus dar kartą palikti. Jei ne psichologai, tokių dalykų nežinotume. Todėl nematau jokios gėdos į juos kreiptis, jei ateityje kiltų problemų. Juk afrikiečių patarlė sako, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo!
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų gruodžio 20 dieną.
Susiję straipsniai
