„Kiekvieną kartą, kai sužinau, kad sulauksiu naujo globotinio, pradeda smarkiau plakti širdis, pildant dokumentus dreba rankos. Adrenalinas sukyla ne šiaip sau – juk tau patikimas nepažįstamo vaiko gyvenimas. Kad ir laikinai – galbūt mėnesiui, keliems, o galbūt visiems metams. Kiekvieno naujo vaiko atėjimas į mūsų namus yra įvykis“, – sako tauragietė Jūratė Latožienė.
Ji viena pirmųjų Lietuvoje tapo laikinąja globėja, o dabar šiame darbe jau turi dvejų metų patirtį ir globojo jau dešimt vaikų.
Logopedė keičia profesiją
Kelerius metų dirbusi kaimo mokykloje logopede, Jūratė neteko darbo –mokyklą tiesiog uždarė. Pažįstama socialinė darbuotoja jai pasiūlė tapti laikinąja globėja. Prieš dvejus metus tai buvo naujovė, Lietuvoje tik kūrėsi laikinosios globos sistema, buvo ruošiami žmonės šiam darbui. Niekas iš patirties, kaip atrodo tas laikinojo globėjo darbas, papasakoti negalėjo. Jūratę tas pasiūlymas iš pradžių išgąsdino. Dirbti darbą 24 valandas per parą? Ar su visais vaikais pavyks rasti kontaktą? Ar nenukentės jos pačios biologiniai vaikai? Tuo metu vienai Jūratės dukrai buvo 16 metų, kitai 5-eri.
Vis dėlto pasėta mintis pamažu galvoje dygo, augo. Jūratė nutarė užsirašyti į parengiamuosius kursus ir išklausyti mokymų. Tikėjosi ir pati geriau suvokti, ar tiktų tokiam darbui. Po kursų būsimojo globėjo tinkamumą įvertina ir socialiniai darbuotojai – tenka atsakyti į klausimus, aprodyti gyvenimo sąlygas.
Reikėjo šį klausimą aptarti su šeimos nariais. Jūratės draugas pritarė jos sumanymui, užtat vyresnėlė dukra buvo atsargi. Jai atrodė, kad svetimi vaikai sugriaus jų šeimos privatumą, neliks asmeninio gyvenimo. Be to, paauglė jau buvo prisiklausiusi stereotipų, kad visi vaikai iš socialinės rizikos šeimų yra blogi. Mama dirbo šviečiamąjį darbą namuose – grįžusi iš kursų pasakodavo, ką vaikams tenka išgyventi, kaip juos suprasti ir kaip padėti. Po tokių pokalbių namuose šilo atmosfera, ir vyresnioji dukra pakeitė savo priešišką nusistatymą. O kai į namus atėjo pirmasis globotinis – vos pusantrų metų mažylis, – visos priešiškos nuostatos dingo savaime.
Artimiausia Jūratės Latožienės aplinka irgi iš pradžių reagavo atsargiai. Jūratės tėvai jau buvo mirę, bet sesuo ir broliai ragino gerai pagalvoti, ar ji tikrai susitvarkys su nauju darbu, ar nenukentės jos pačios šeima. Paskui, kai vaikai atsirado šeimoje, giminės mielai padėdavo ir palaikydavo Jūratę. Ji sako, kad žvelgdama į dvejų metų patirtį, tvirtai gali pasakyti, kad laikinosios globėjos darbas nepakenkė nei santykiams su biologinėmis dukrytėmis, nei su draugu, nei su giminaičiais. Atvirkščiai – visi praturtėjo nauja patirtimi.
Namai, prisitaikantys prie vaikų
Jūratės šeima gyvena nuosavame name Tauragės rajone. Ir namas pastaruosius metus nuolat keičiasi: globojant pradinukus broliukus, kieme atsirado krepšinio lankas, į šeimą atėjus mažyliams, sode atsirado batutas, ir smėlio dėžė labai praverčia.
Po parengiamųjų kursų ilgai laukti nereikėjo – netrukus Jūratė sulaukė skambučio, kad pusantrų metų berniukui reikia laikinų namų. Jo mama dėl negalios negali pasirūpinti mažyliu. Taip pirmasis globotinis pateko į Jūratės Latožienės namus. Atskiro kambario jam nereikėjo – mažylis miegodavo lovytėje šalia Jūratės lovos. Moteris nuogąstavo, kad, patekęs į svetimus namus, vaikas bus labai liūdnas, verks. Bet berniukas jau tą patį vakarą smalsiai apžiūrinėjo naują aplinką, lindo į visus stalčius, darinėjo spinteles. Galbūt todėl, kad dar labai mažas, naują aplinką priėmė natūraliai.
Du globotiniai broliukai, jau lankantys mokyklą, buvo kur kas labiau išsigandę. Ta pirmoji globėjų akistata su vaikais būna labai jaudinanti visiems. Bet paprastai išmiegojus pirmąją naktį, rytas jau būna ramesnis, o paskui vaikai apskritai nurimsta. Jie pamato, kad gyvenime niekas iš esmės nepasikeitė: jie toliau lanko tą pačią mokyklą ar darželį, draugauja su tais pačiais draugais.
Vienus iš paskutiniųjų globotinių – broliuką su sesute – atvežė į Jūratės namus alkanus, nelabai švarius. Vaikus socialiniai darbuotojai paėmė tiesiai iš biologinių tėvų namų. Trimetė mergaitė dar kelias dienas buvo labai liūdna, matyt, labai prisirišusi prie mamos ir liūdėjo dėl atsiskyrimo. Broliukas priprato lengviau. Po kelių dienų vaikų akelės pasidarė linksmesnės, pamiršo išgyventą skausmą.
O kitą globotinę – penkiolikmetę mergaitę – pristatė vidurnaktį, nes paauglė buvo pabėgusi iš namų, ir tik naktį ją pavyko surasti.
Kiekvienas globotinis – tai atskira istorija, pilna jaudulio ir stipriai plakančios širdies. Jūratė sako, kad kol kas jai likimas siunčia tik labai gerus vaikus, nė su vienu neturėjo didelių problemų.
Globotiniai ir jų amžius
Sakoma, kad vyresnių vaikų žmonės nenori įsivaikinti. O Jūratei Latožiemei globotinių amžius nėra labai svarbus. Ji turėjo ir kūdikių, ir paauglių. Su visais pavyko rasti bendrą kalbą, nors, žinoma, būdavo situacijų, kai norėdavosi pasitarti su specialistais. „Kai yra kebli situacija, sprendi čia ir dabar, nėra laiko kreiptis į specialistus. Bet paskui ieškai pasitikrinimo, ar gerai pasielgei, pakalbi su psichologais. Tauragėje tikrai nesujaučiu palikta viena, nes yra savipagalbos grupė, yra profesionalių psichologų. Be to, kadangi turiu biologines dukras, dar prisimenu ir vaikystės, ir paauglystės etapus. Tiesa, su vyresniąja dukra nepatyriau viso paauglystės aštrumo, ji tik labai norėdavo būti savarankiška. Savo vyresnėlei esu dėkinga už tai, kad ji yra savotiškas pavyzdys globojamiems vaikams. Mano dukra aktyvi, sportuoja, laikosi vegetarinės mitybos.
Globojami vaikai matydavo, kaip ji turi valios lankyti sporto klubą, eiti pabėgioti krosiukus. Kartais ir jie užsimaudavo sportbačius ir bėgdavo kartu. Ne vienas buvo pareiškęs norą tapti vegetaru… Ji mokėdavo jiems pavadovauti tvarkantis buitį – vienam pavesti nuvalyti dulkes, kitam – palaistyti gėles, trečiam – padirbėti dulkių siurbliu. Stengėmės, kad vaikai suprastų, jog gyvenimas šeimoje turi savo pareigų, – reikia ir malkų prisinešti, ir valgyti pasigaminti, indus išsiplauti. Mes visi tai ir darydavome kartu. O ypač vaikams patikdavo, kad vyresniosios dukros sudarytas kasdienių darbų sąrašas turėdavo paslėptą „raziną“ – pavyzdžiui, paskutiniu punktu įrašytas „darbas“ visiems kartu pažiūrėti filmą ar pažaisti stalo žaidimą“, – pasakoja Jūratė.
Kartais vaikus iš problemiškų šeimų tenka mokyti elementarių įgūdžių – kad ir nusiplauti kojas. Vaikai iš pradžių bando „nusimuilinti“, kol galų gale įpranta tai daryti. Arba kloti lovas. Vienas globotinis Jūratei pasakė, kad jis labai laukia, kada grįš į tikruosius savo namus, nes tada nebereikės kas rytą kloti lovos.
Labai smagu matyti, kaip nuvežti į kirpyklą vaikai grįžta iškvėpinti, tvarkingi, nuėję į mokyklą sulaukia komplimentų, kad gražiai atrodo. Vienas globotinis turėjo regėjimo problemų, kurios buvo užleistos. Globėja pasirūpino akinukais ir ateičiai įregistravo gydytojų konsultacijoms, į kurias vaiką jau veš jo biologinė mama. Globojami vaikai rūpi – net ir tada, kai jie grįžta pas tėvus. Jūratė dažnai susitinka globotinius mokykloje, kurią lanko jos dukra, pasikalba, pasiteirauja, kaip vaikams sekasi. Iš dešimties vaikų tik vienas negrįžo į savo biologinę šeimą. Bet to berniuko istorija irgi graži – atsirado šeima, kuri norėjo būti nuolatiniais jo globėjais. O dabar Jūratė ir jos draugas yra pakviesti tapti berniuko krikšto tėvais.
Prasmės jausmas
Laikinoji globėja iš Tauragės vadovaujasi principu, kad, norėdamas kažką gyvenime keisti, turi pradėti nuo savęs. Ne kaltinti aplinką, situacijas, ne reikalauti likimo. Kai atsisuki į save, pamatai, kad ir pačiam dar reikia augti ir laisvėti. Pavyzdžiui, Jūratė sako tapusi kur kas tolerantiškesnė tėvams, kurių vaikus ji globoja. Anksčiau gal būtų pasmerkusi, kad jie priklausomi ar neturi socialių įgūdžių. Dabar sako suvokianti, kad negali žmogaus kaltinti, jei nežinai jo gyvenimo istorijos, – galbūt jie tokie todėl, kad patys augo asocialiose šeimose?
Galbūt jie nežino, kad galima gyventi kitaip? Tas užburtas ratas nesiliauja suktis – taip gyvena tėvai, paskui jų vaikai, ir vaikų vaikai… Pati Jūratė augo gražioje šeimoje, visada jautė artimųjų palaikymą. „Aš džiaugiuosi, kad globojamiems vaikams galiu padėti.
Jie paskui grįžta namo su naujais įgūdžiais, įpratę tvarkytis, padėti buityje, galbūt būti dėmesingesni vieni kitiems. Kartą blogai jaučiausi, paprašiau vaikų, kad pasigamintų vakarienę patys. Tuo metu mūsų šeimoje gyveno du broliukai – septynerių ir dešimties metų amžiaus. Girdžiu, kaip vaikai kviečia mane prie stalo, o ant jo padekoruota vakarienė – karšti sumuštiniai, patiesta popierinių rankšluosčių vietoj servetėlių. Verkti norėjosi iš to gerumo“, – sako Jūratė.
Kaip ir kiekviename darbe, dirbant laikinuoju globėju svarbu neperdegti, neatbukti. Jūratei labai padeda savipagalbos grupė, kurioje šeimos dalinasi savo patirtimi ir aptaria iškilusias problemas. Laikinieji globėjai per metus turi 4 savaites atostogų, tuo metu globoti vaikučius apsiima kita šeima. Pasitaiko laukimo periodų, kuomet nėra vaikų, – bet tokių tuščių tarpų Jūratės praktikoje beveik nebuvo, vis atsirasdavo vienas ar kitas vaikas, kurio šeimoje kilo krizė. „Aš ir anksčiau domėjausi psichologija, skaičiau daug literatūros, lankiau paskaitų. Turi nuolat motyvuoti save eiti į priekį, kad gyventum degančiomis akimis. Po gero seminaro grįžti – atrodo, kalnus galėtum nuversti. Paskui kasdienybės rutina vėl prigesina, vėl turi ieškoti įkvėpimo“, – sako ji.
Ar nenukenčia biologiniai vaikai?
Šis klausimas, matyt, kyla visiems globėjams, turintiems savo biologinių vaikų. Jūratės praktika rodo, kad visi globojami vaiki sugebėjo susidraugauti su jos dukromis, tarp vaikų niekada nebuvo priešpriešos. Aišku, kartais vaikai susipyksta, kaip ir kiekvienoje šeimoje, – tai normalu. Bet jaunesnioji dukrytė patenkinta, kad turi su kuo žaisti (tarp biologinių sesių gana didelis amžiaus skirtumas). O vyresnioji konkurencijos globojamiems vaikams nejaučia, nes jau pati pilnametė.
„Kai gavau žinią, kad reikės priglausti dvejų ir trejų metų broliuką ir sesutę, nuvažiavau į mokyklą pasiimti jaunesniosios dukros ir jai pasakiau tą naujieną. Pirmokė nesitvėrė savo kailyje, kaip norėjo padėti rūpintis tais mažyliais. Ir tikrai ji buvo nepaprastai rūpestinga, ypač pirmomis dienomis, kol vaikai apsiprato,“ – pasakoja Jūratė Latožienė.
Kad neperžengtų ribos, skirdama dėmesį tik globotiniams, Jūratė kartais išvažiuoja į parduotuvę ar pasivaikščioti tik su savo dukryte. Ir prieš miegą liko ritualas paskaityti jai pasaką. Užmigdo globotinius, ir pati pabūna ir pabendrauja su biologine dukra. Tos privačios akimirkos labai svarbios, nes, tapus globėjais, namuose daug kas pasikeitė. Atsirado daugiau šurmulio, chaoso, rytais ir vakarais susidaro eilutė prie vonios. Vienu metu prie stalo sėsdavo 8 žmonės.
Prisirišimas
Laikinieji globėjai kursuose rengiami atsisveikinti su globotiniais be skausmo, labai stipriai neprisirišant. „Aš apskritai laikausi filosofijos, kad prie nieko nereikia prisirišti. Nei prie daiktų, nei prie žmonių. Savo vaikus irgi augini ir išleidi, nekontroliuoji žinutėmis kiekvieną dieną. Supranti, kad užaugęs vaikas turi gyventi savo gyvenimą. O kai auginau pirmąjį globotinį, jam kalbėdavau apie tai, kad turės išvažiuoti. Žinoma, imdavo graudulys, nes vaikas dar mažas, ir dukrytė prie jo prisirišo, tapo žaidimų drauge. Nežinojau, kaip iš tiesų jausiuosi, kai ateis metas atsisveikinti. Bet kai atsirado gera šeima, kuri paėmė berniuką nuolatinei globai, širdyje buvo gera. Palaikome ryšį su dabartine jo šeima, jie atsiunčia nuotraukų iš svarbesnių gyvenimo įvykių, matau, kaip vaikas auga. Kad neskaudėtų širdies dėl prisirišimo, reikia mąstyti apie tai, kad kuo didesniam vaikų skaičiui padėsi, tuo daugiau prasmės bus tavo gyvenime. Mažyliui kiekviena savaitė yra svarbi, jis auga ir vystosi labai sparčiai. Jei tuo metu, kol jis yra su tavimi, duosi daug meilės, jis augs kitoks. Ir paaugliui gali daryti įtaką, rodydamas kitokį šeimos modelį, kad galima gyventi ne iš pašalpų, be priklausomybių. Kad gyvenime reikia labai stengtis pačiam. O kartais ir patinginiauti, ir šventes švęsti.
Pernai per Kūčias mūsų namuose buvo trys globotiniai. Manau, kad daug kas jiems buvo nauja, kitaip, negu matė savo šeimose.
Vienai globojamai mergaitei gimtadienio rytą įteikėme tortą su uždegtomis žvakutėmis, sudainavome gimtadienio dainą. Kažkas nufilmavo mus visus su chalatais. Mergaitei toks gimtadienio rytas buvo didžiulė staigmena “, – įsitikinusi Jūratė.
Profesijos ir žmogiškieji atradimai
Jūratė Latožienė sako, kad šie dveji metai tik sustiprino jos įsitikinimą, kad geri ir blogi darbai sugrįžta dešimteriopai. Ji jaučia ramybę ir pilnatvę, dirbdama šį darbą, mielai savo patirtimi dalijasi su naujais globėjais, kurie tik pradeda eiti tuo keliu. Labiausiai džiugina atradimas, kad vaikai gali keistis, jeigu tu juos kreipi į gerus dalykus.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 sausio 24 dieną.
