Dovilė Petraitienė iš Kauno rajono prieš kelerius metus pažadėjo mirštančiai pusseserei, kad paims auginti jos dukrą. Tuomet Dovilė savo vaikų neturėjo, o sprendimą turėjo priimti kartu su vyru. Jo atsakymas buvo – taip.
Dovilė (32 m.) ir Dainius (33 m.) Petraičiai prieš susituokdami draugavo 8 metus, o šiemet švęs 7 vestuvių metines, tad pora kartu yra jau 15 metų. Dovilė su Dainiumi augina 3 vaikus – 2 savo sūnus ir globojamą mergaitę. Dagniui dabar 2,8 metai, Delijui – 6 mėnesiai, o Vestinai – 13 metų.
Dovilė turi edukologijos bakalauro bei socialinio darbo magistro laipsnius. Galbūt ši informacija nebūtų reikalinga, bet kai skaitysite visą istoriją, suprasite, jog tai yra svarbios detalės – nieko nebūtų įvykę, jei ne darnūs santykiai tarp vyro ir žmonos ir Dovilės polinkis rūpintis bei globoti.
Pasakoja Dovilė.
Dramatiška pusseserės istorija
Mano pusseserė Edita su vyru Žydrūnu susituokė būdami vos 22 metų. Po 3 santuokos metų jiems gimė dukrytė Vestina. Praėjus dviems dienoms po Vestinos antrojo gimtadienio Žydrūnas žuvo autoavarijoje. Į jo, važiuojančio namo, mašiną atsitrenkė kitas automobilis, kuriuo važiavo keletas girtų vaikinų. Edita sunkiai išgyveno nelaimę, paprašė manęs, kad pas ją pagyvenčiau, jai padėčiau. Žydrūnas buvo vienintelis šeimos maitintojas, nes Edita augino mažą dukrytę. Kai netikėtai liko našle, jai teko skubiai ieškotis darbo, o Vestiną vesti į darželį.
Po vyro mirties pusseserę pradėjo kankinti skrandžio problemos – nuolatos skaudėdavo, jis dažnai „nedirbdavo“, nevirškindavo. Po kurio laiko pusseserė su dukrele išvyko gyventi ir dirbti į Airiją. Skrandžio problemos nedingo. Po maždaug 1,5 metų, praleistų Airijoje, Editos sveikata itin pablogėjo. Tuomet ji buvo paguldyta į ligoninę, kur netrukus paaiškėjo, jog tai – skrandžio vėžys, įtariama 2–3 stadija. Skubiai reikalingas gydymas. Būtent tada pusseserė apsisprendė ir paskambino man dėl dukrytės globos. Buvo 2011 metų rugpjūtis, Žolinės savaitgalis. Pusseserė paskambino iš Airijos, gulėdama ligoninėje, praėjus vos kelioms dienoms po diagnozės, tačiau jau buvo viską apgalvojusi. Iš pradžių gydytojai žadėjo skubiai šalinti skrandį ir tik tuomet taikyti chemoterapiją, tad pusseserė bijojo, jog gali neištverti operacijos, ir norėjo iki operacijos pasirūpinti dukra. Paprašė manęs skubiai išsiaiškinti, kokie dokumentai reikalingi globai sutvarkyti. Tačiau vėliau gydytojai nusprendė taikyti chemiją, ir tik tada šalinti skrandį.
Netrukus buvo pradėta chemoterapija, kuri truko pusmetį. Editos tėtis (Vestinos senelis) tuo pat metu irgi sirgo vėžiu – prostatos, tad prieš skrandžio šalinimo operaciją, būdama visai silpna, Edita turėjo grįžti į Lietuvą į savo tėčio laidotuves. Prieš kelerius metus nuo vėžio buvo numirusi mūsų su Edita teta, dabar – Editos tėtis, o dar pačios Editos diagnozė. Neslėpsiu, buvo labai daug baimės.
Prieš pat tėčio laidotuves, čia Lietuvoje, Editai plyšo skrandis, ją skubiai operavo Kauno klinikose. Pašalino skrandį ir dalį kepenų, nes vėžio židinių rado ir ten. Laidotuvėse pusseserė taip ir nesudalyvavo… Lėtai, tačiau Edita atsigavo, šiek tiek sustiprėjo ir išvyko gydytis atgal į Airiją, nes ten, sakė, geresnės gydymo galimybės, o svarbiausia – mokama pašalpa gydymosi metu, kuri padėjo Editai pragyventi ir išlaikyti dukrą.
Po gydymo pusseserė sustiprėjo, priaugo svorio, tikėjomės, jog liga bus įveikta, bet… Ant galvos iškilęs guziukas parodė, jog metastazės išplito po visą kūną. Airijoje priežiūra vėžiu sergantiems žmonėms yra kur kas geresnė, vaistai ir priemonės kitokios. Editai tenai nereikėjo kęsti skausmo. Kai grįžo į Lietuvą, į Onkologijos ligoninę, Edita labai nusivylė gydymo priemonėmis. Praėjus porai mėnesių po grįžimo į Lietuvą, Edita „iškeliavo“. Pusseserė mirė būdama vos 36 metų.
Kodėl Edita pasirinko mus
Kodėl pusseserė pasirinko mus, o ne kokį kitą giminaitį? Ji apgalvojo visus įmanomus variantus ir nusprendė, jog mes tinkame geriausiai. Mudvi buvome gana artimos. Be to, mes su vyru buvome ką tik sukūrę šeimą, abu išsilavinę, turintys darbus, patys pasistatę namą, jauni ir entuziastingi. Žodžiu – turėjome sąlygas priimti Vestiną į šeimą. Pusseserei mes su vyru patikome, matė, jog turime gyvenime tikslų, jų siekiame, esame laimingi ir vienas kitą mylintys žmonės. Manau, todėl ji mumis ir tikėjo.
Vestina turi senelius iš tėčio pusės, tačiau jie yra labai garbingo amžiaus, tad jų kandidatūra nebuvo svarstoma. Iš mamos pusės Vestina turi močiutę (kurios vyras mirė Editai gydantis), tačiau ir ji neturėjo galimybių auginti anūkės. Edita turi ir 3 brolius. Jauniausias jų gyvena Didžiojoje Britanijoje, yra jaunas, neturi šeimos, o abu vyresnieji broliai atlieka bausmes pataisos namuose… Taip giminaičių ratas ir „užsidarė“, likome mes.
Kaip vyras priėmė žinią
Kai pusseserė paprašė globoti dukrytę, mudu su vyru buvome susituokę jau 3 metus. Išklausiau pusseserės prašymo, padėjau telefono ragelį ir drebančiu balsu vyrui paaiškinau situaciją. Vyro žodžiai buvo tokie: „Tikiuosi, Editai pasakei, jog mes sutinkame?“. Mano vyras nuostabus. Jis keletą kartų buvo užsiminęs, jog kada nors gyvenime norėtų paimti ir užauginti nuskriaustą vaiką iš vaikų namų, nes mano uošvis buvo paimtas iš vaikų namų ir užaugintas globėjų šeimoje. Dar labiau pamilau savo vyrą už tai, kad jis tą pačią akimirką sutiko ir pasakė, jog viskas bus gerai, ir mes susitvarkysime.
Juridiniai reikalai
Tik sužinojusi diagnozę, pusseserė iš Airijos atsiuntė laišką, kuriame surašė savo valią, išdėstė, kad pageidauja, jog mano šeima augintų jos mergaitę, parašė, kur norėtų būti palaidota ir dar daug buitinių dalykų. Jai grįžus Lietuvą, kreipiausi į Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl laikinos globos. Kiti giminaičiai neturėjo galimybių pasiimti auginti mergaitę. Mes su vyru visiškai atitikome globėjams keliamus reikalavimus. Mums buvo skirta laikinoji globa. Užrašėme Vestiną į pradinę mokyklą mūsų seniūnijoje, Kauno rajone.
Tad juridiniai reikalai praėjo sklandžiai ir greitai.
Naujas šeimos narys
Mergaitės adaptacija mūsų šeimoje nebuvo sunki. Kaip minėjau, mudvisu pussesere buvome gana artimos. Vos gimus Vestinai, aš kurį laiką gyvenau pas ją, kad padėčiau. O po vyro žūties, kai Vestina buvo 2 metukai, irgi gyvenau kartu su pussesere, padėdama auginti mergaitę, psichologiškai paremdama Editą. Tad mergaitė puikiai pažinojo mane, mano vyrą, ne kartą buvo pas mus svečiavusis. Mažiau bendravome tik paskutinius porą metų, kol Vestina su mama gyveno Airijoje. Susitikdavome tik per šventes, o kalbėdavome dažniausiai skaipu.
Vestinai teko didžiulis krūvis. Juk po mamos mirties jai pasikeitė viskas! 2 metus ji gyveno Airijoje, ten lankė mokyklą. Staiga teko keltis į Lietuvą ir likti čia visam laikui. Airijoje liko jos mokykla, jos draugai, jos daiktai.
Naujagimis ir globotinė
Vestina į Lietuvą parskrido dar kartu su mamyte 2012 m. birželį, tačiau Editą jau lydėjo medicinos seselė iš ligoninės Airijoje, kurioje Edita gulėjo paskutiniuoju metu. Iš oro uosto pusseserė buvo tiesiai nuvežta į Kauno onkologijos ligoninę. Dar po savaitės Vestina apsigyveno pas mus. Sutapimas – aš ką tik buvau susilaukus pirmagimio Dagniaus! Tad pirmieji mėnesiai mums buvo nemažas išbandymas, nes šeimoje iškart atsirado du vaikai.
Vestina – labai stipri mergaitė. Pirmomis dienomis po mamos mirties, kol tvarkėme laidotuvių reikalus, sakė, jog jai atrodo, kad mamytė guli ligoninėje. Per šermenis ir laidotuves ji neverkė. Būtent! 10 metų mergaitė, mirus mamai, vieninteliam žmogui, ką ji turėjo, neverkė. Grįžusi po pirmosios dienos šermenų, įėjusi į namus, ji atsiduso: „Atsilaikiau neverkusi“. Kai paklausėme, kodėl ji taip bijojo verkti, Vestina atsakė: „Mamytė nenorėtų, kad aš verkčiau“. Buvome užrašę Vestiną pas psichologę, tačiau konsultacijos mergaitei kėlė nerimą ir nepasitenkinimą. Tad jas nutraukėme.
Kaip užsimezgė ryšys
Vestina apsigyveno pas mus, kai pirmagimiui Dagniui buvo 3 savaitės. Iš pradžių jis jai buvo kaip mielas žaisliukas. Įdomu pačiupinėti, pakalbinti. Tačiau kai „prasidėjo gyvenimas“ (kai po Editos mirties paaiškinome Vestinai, jog mes būsime jos šeima), Vestina parodė tikras seseriškas emocijas – davė suprasti, kad ilgisi suaugusiųjų dėmesio. Mes šias emocijas priėmėme labai natūraliai – juk beveik visada vyresni vaikai pavydi jaunesniems. Vėliau Vestina tiesiog mylėjo berniuką, žaidė su juo, laikė jį broliuku. Tačiau žinią apie antrą nėštumą sutiko sunkiai. Suvokėme, kad tai kova dėl mūsų meilės, kad esame Vestinai svarbūs. Kaip ir tikėjomės, pykčiai greitai praėjo – dabar Vestina labai myli Delijų, siūlosi pagloboti, kalbina, vadina broliuku.
Vestina daug metų buvo vienturtė, be to, jos visi labai gailėjosi, kad neteko tėvų, todėl mergaitė buvo pripratusi prie dėmesio, lepinimo. O dabar – ji jau daugiavaikės šeimos vaikas. Nėra paprasta. Tačiau Vestina šauniai tvarkosi su vyresnės sesės vaidmeniu – kartais vakarais nuveda Dagnių nusiprausti ir paguldo į lovytę, paskaito pasaką.
Aš Vestinai kol kas esu teta arba tiesiog Dovilė. Vyrą irgi vadina vardu. Bet tikrai žinome, kad mus laiko savo šeima. Suvirpėjo širdis, kai lankydama keramikos būrelį 4 klasėje Vestina man ir vyrui padarė po darbelį. Man skirtą darbelį pamenu itin aiškiai, tai buvo širdelė su mano vardu.
Adaptacija Lietuvoje
Vestina šiuo metu mokosi 6 klasėje, nors turėtų būti 7-oje. Prarado metus, kai išvyko į Airiją, ir ten teko kartoti ankstesnį kursą. Vestina iki šiol bando įvairias veiklas, įvairius būrelius. Tačiau kas jau nusistovėjo – tai žirgyno lankymas, jodinėjimas. Vestiną ypač traukia arkliai. Ten ji jaučiasi puikiai, moka pati pasiruošti arklį jodinėjimui. Ten ideali vieta jai įsikrauti gerų emocijų. Neseniai Vestina įsigijo gitarą, pradėjo lankyti gitaros pamokas pas profesionalų gitaristą. Vestina – be galo ryžtinga ir užsispyrus – jei jau užsispiria, gali pasiekti savo. Neabejoju, kad šis bruožas jai gyvenime pravers siekiant užsibrėžtų tikslų.
Ar sunku auginti svetimą vaiką?
Nėra paprasta, nes auklėdamas negali elgtis taip laisvai, kaip, atrodo, elgtumeisi su savo vaikais. Taip susiklostė, kad aš auginau kūdikius, todėl negalėjau visos savęs atiduoti Vestinai, tad vyras nuo pat pradžių jai skyrė daugiau dėmesio. Iki šiol pramogauti Vestina dažniau vyksta su mano vyru – kartu mokosi slidinėti, eina į mišką pačiuožinėti nuo kalno ar ant ledo čiuožinėti pačiūžomis.
Stengiamės kuo mažiau galvoti ir kalbėti apie tai, kaip mums Vestinos gaila. Apie praeitį kalbame šviesiai – pasikalbame apie Vestinos mamą, esame jos nuotrauką pasidėję prie kitų šeimos narių nuotraukų. Aš dažnai prisimenu pusseserę, tad ir Vestinai pasakoju apie tuos prisiminimus. Vestinai mažai apie mamą kalba, tačiau tikiu, kad viduje dažnai ją prisimena. Per Editos gimtadienį būtinai nuvažiuojame į kapus, pernai tą dieną dar ir tortą valgėme, tarsi švęstumėme gimtadienį.
Mūsų patarimai
Jau praėjo 2,5 metų, kai tapome Vestinos globėjais, tačiau iki šiol vis dar „lipdomės“. Kartą per mėnesį einame į globėjų savitarpio pagalbos grupes, kurios labai naudingos. Jas veda psichologė, kuriai išsipasakojame, galime diskutuoti apie problemas su kitais globėjais, patiriančiais kartais tas pačias situacijas namuose.
Nepaisant to, kad dabar sunku, viliamės, jog užauginsime Vestiną doru ir geru žmogumi, kuriam parodysime gražų šeimos modelį, gražius šeimos santykius. Tikimės, jog užaugusi ji supras, kokia didžiulė vertybė yra šeima.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
