Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis su žmona Vilma augina tris vaikus: 8 metų Joną, 7 metų Elzę ir prieš keletą mėnesių gimdusį Paulių. Dvasininko, turinčio šeimą, savo žurnale dar nesame kalbinę.
Dėkojame vyskupui, sutikusiam pasikalbėti apie savo ir visų mūsų šeimas.
Daug kas pagalvos: vyskupo šeima turi būti pavyzdys kitiems…
Mes gyvename kaip ir visi žmonės, stengiamės kaip įmanoma būti krikščionys, gyventi krikščionišką gyvenimą. Susiduriame su visomis tomis pačiomis problemomis, kaip ir kitos šeimos, turinčios vaikų. Tik gal mūsų vaikai nuo mažumės yra truputį daugiau matomi.
Kai vaikas ateina į šeimą, viskas iš esmės pasikeičia, nes vaikas tampa viso gyvenimo centras.
Natūraliai truputį nusigręži nuo kitų dalykų – pomėgių, įprasto laisvalaikio leidimo.
Pavyzdžiui, nebegali vakarais skaityti ir rašyti, kaip buvai įpratęs. Bet mainais gauni galimybę kasdien būti su vaiku ir matyti, kaip auga jo siela, ką jis išgyvena, ką jaučia. Dabar namuose yra naujagimis, ir atrodo, kad visą laiką tęsiasi ta pati diena, nes ir dieną, ir naktį, ir savaitgalį reikia keltis ir būti su vaiku. Su žmona dalinamės pareigomis.
Kas svarbiausia vaikų auklėjime?
Turbūt svarbiausia neatimti iš vaikų vaikystės. Pasistengti netrokšti įgyvendinti savo vizijos, koks vaikas turėtų būti. Vaikas yra Dievo kūrinys, kaip ir kiekvienas žmogus – paslaptis. Jis sukurtas pagal Dievo planą. Tik visuomenėje mes esame statistiniai vienetai. Dievui esame unikalūs, autentiški.
Mano vidinė nuostata – duoti vaikui maksimalią laisvę, kad jis galėtų kaip žmogus save pajausti, koks jo santykis su kitais, su pasauliu, kad gerbtų artimą ir tolimą žmogų. Be to, vaikas turi nuolat jausti, kad yra mylimas.
Kaip mažą vaiką vesti tikėjimo keliu? Nuo kada jis suvokia šeimos vertybes?
Vaikas tai suvokia nuo mažų dienų, kai mato šeimos gyvenimo ritmą. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje malda yra įprastas kasdienis ritualas. Kartais namuose ir pagiedame, nes mūsų bažnyčia giedanti. Mūsiškiai galbūt šiek tiek dažniau dalyvauja pamaldose negu kitų šeimų vaikai. Kartkartėmis skaitome ir aiškinamės Šventąjį Raštą. Geriausia, kai šeimoje tikėjimo santykis išsiaiškinamas ne vaikui gimus, bet ir iki jo gimimo. Mūsų vaikų auklėjimo pradžia glūdi mūsų pačių vaikystėje.
Auginate mokyklinio amžiaus vaikus. Turbūt jiems jau kyla ir sudėtingų klausimų apie tai, kaip gyventi šiame pasaulyje?
Vyresnieji vaikai matė ilgą laiką sergančią ir gulinčią lovoje savo prosenelę, pakirstą senatvinės negalios. Kaskart, kai aplankydavome ją, būdavo proga su vaikais pakalbėti apie kančią, kokia jos prasmė. Mylimo žmogaus mirtis – tai didžiausias išbandymas, vaikai matė, kaip visa šeima slaugė, rūpinosi. Matė, kaip laidojome, kaip jų močiutė verkė, netekusi savo mamos.
Tada kalbiesi, kas tas liūdesys, kokia mūsų gyvenimo prasmė, kas laukia po mirties, kad tiki prisikėlimu. Turi patirti, prisiliesti, tame būti, kad suvoktum esmines tiesas. Tikiuosi, tai suteikia vaikams tam tikro atsparumo gyvenime.
Neseniai laukėme gimstant dar vieno vaikelio. Vėl su vyresniaisiais buvo proga pakalbėti, iš kur mes ateiname. Pagrindinis dalykas, kurį gali perduoti vaikui – tai pasikliauti Dievu. Ne kaip baudžiančia institucija, kuri baudžia už išdaigas ir prasižengimus, kaip senovės mokyklose, kai mokytojai mušdavo rodomąja lazdele. Mums, tėvams, didelis iššūkis, kaip liudyti pasaulio teisingumą ir meilę. Savo pavyzdžiu rodome vaikams, kaip bartis, kaip taikytis susipykus, kaip kalbėti apie kitus žmones, ar sugebame jiems atleisti? Kažkur girdėjau gražią mintį, kad šiais laikais nebereikia mokytojų, o reikia liudytojų.
Vaikas turi suprasti, kodėl vieni dalykai daromi vienaip ar kitaip. Kaip mes bendraujame su savo artimaisiais, kai užklumpa vargas, liga, nesėkmės? Tada geriausia proga pasitikrinti, ar meilė, gerumas yra tikri, ar tik proginiai dalykai. Svarbu suvokti, kad svarbiausi dalykai mūsų gyvenime nesikeičia, nepaisant nesėkmių ar sėkmių, kurios mus ištinka. Tuos dalykus gal reikia ne aiškinti, o rodyti savo pavyzdžiui. Didžiausia bėda, kad mes išvis mažai bendraujame su vaikais. Daugelio šeimų gyvenimo ritmas toks, kad tėvams tenka labai daug dirbti, vaikams – mokytis, o laiko tiesiog pasikalbėti lieka labai mažai.
Ar Jūsų vaikams norisi šiuolaikinių pramogų, sėdėti prie kompiuterio?
Esame susitarę, kad laikas prie kompiuterio bus neilgas, ir net ne kas dieną. Jeigu duotum laisvę, vaikai gyventų prie kompiuterio. Mūsų Jonas ir Elzė kol kas domisi tik žaidimais, dar nenaršo internete. Kartais priekaištauja, kad jų bendraamžiams tėvai leidžia kur kas ilgiau žaisti kompiuterinius žaidimus. Tada paaiškiname, kad kiekviena šeima turi savo taisykles.
Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas pavyksta susitarti, kad prie kompiuterio pavargsta akys, ir geriau laisvu laiku kartu pažaisime stalo žaidimus ar išeisime pasivažinėti dviračiais negu lindėsime prie ekranų. Prisiminkime, kiek, pagal statistiką, Lietuvoje tėvai bendrauja per parą su vaikais – berods 7 minutes. Kiek turiu pažįstamų, kurie augina šunis, jie su šunimis praleidžia daugiau laiko juos vedžiodami, negu kai kurie su vaikais. Jeigu mes dabar nesidomime vaikais, tai kaip galėsime kalbėti apie santykius po keliolikos metų? Juk ekonominiame gyvenime galioja tam tikri dėsniai, pavyzdžiui, investavimas: jei tinkamai investuosi, vėliau išloši. Taip ir bendraujant su vaikais reikia žinoti, kur investuoti. Vaikas turi suvokti, kad yra dalykų, kurių gyvenime nepasieksi per keletą dienų, turi siekti nuolat ir ilgą laiką. Pavyzdžiui, mokytis užsienio kalbų, muzikos, ar siekti aukštų sporto rezultatų. Netapsi olimpiniu čempionu, jei reguliariai nesitreniruosi. Taip ir su vaiku – jei į bendravimą nieko neįdėsi, tai nieko ir negausi. Jeigu į vaiką neinvestuojame savo laiko, tai ko mes tikimės?
Prasitarėte, kad gyvenate be televizoriaus?
Vedybinio gyvenimo pradžioje jį turėjome, o paskui jis tiesiog sugedo, ir supratome, kad mums televizoriaus netrūksta. Ir netaisėme, tiesiog ėmėme gyventi be televizoriaus. Tą laiką namuose užpildo knygos, žaidimai, buities darbai, vakarienė kartu. Kartais pietauti visiems kartu nepavyksta, o per vakarienę stengiamės susėsti visi. Padėkojame Dievui už maistą, yra proga pabendrauti.
Dabar žmonės daug jėgų atiduoda daiktams įsigyti, materialiai gerovei sukurti. Mes gyvename kukliau nei daugelis įsivaizduoja, neturime didelių ambicijų daiktams, mūsų gyvenimas labai paprastas.
Aišku, vaikams kyla norų ir klausimų, kodėl jiems neperkame reklamoje rodomų daiktų. Kalbame: „O kaip tu galvoji, kodėl reklamuoja vienus ar kitus daiktus?“ Nuperkame viską, ko tikrai reikia, pavyzdžiui, lego konstruktorius, ir į knygyną mėgstame užsukti. Bet vengiame tų vienadienių užgaidų, kurių nebereikia iškart, kai tik gauni. Reikia atskirti, kur vaiko svajonė, o kur tiesiog tuštybė. Pavyzdžiui, su žmona nesutikome pirkti prekių dėl puponautų. Visada būna šeimos susirinkimas, ko mums būtinai reikia pirkti, kokių daiktų trūksta. Asketiškas požiūris šiek tiek atsispindi ir šeimos virtuvėje – valgome paprastai, tradicinius patiekalus.
Kokius būrelius ar mokyklėles lanko Jūsų vaikai?
Nesinori jų perkrauti veikla po pamokų, kad nenukentėtų mokslai, tad abu lanko po porą būrelių. Pernai abudu mokėsi šokti, o šiemet šokių būrelyje liko tik Elzė, Jonas panorėjo lankyti karatė. Sekmadieniais abu dalyvauja parapijos sekmadieninėje mokyklėlėje.
Ar Jūsų veikla leidžia turėti šeimos atostogas, išvažiuoti kur nors ilgesniam laikui?
Stengiamės visi savaitei ar dviems išvažiuoti iš Vilniaus, kol kas mūsų atostogos būna Lietuvoje. Vaikams smagiausia ten, kur gali pasimaudyti, palakstyti. Kai važiuoju darbo reikalais po Lietuvą, dažnai pasiimu vyresniuosius vaikus, tada būna puiki proga pakalbėti apie Lietuvos istoriją – pravažiuojame kokį piliakalnį, ir temų atsiranda savaime.
Ar Jūs pats nuo vaikystės augote tikinčioje šeimoje?
Mama buvo giliai tikinti ir aktyvi bažnyčios narė, šeimoje maldos būdavo įprastas dalykas. O supratimas, kad norėčiau būti kunigu, atėjo paauglystėje. Supratau, kad galėčiau daug nuveikti nykstančiai evangelikų bažnyčiai, jei būčiau kunigas.
Vaikystėje didžiulį įspūdį man darė bažnytinės šventės, vyskupo Kalvano pamokslai Tauragėje. Nors kai prisimenu savo vaikystę ir paauglystę, nebuvau toks jau „teigiamas“ – net į nepilnamečių įskaitą buvau įrašytas, kad iš svetimo sodo skynėme slyvas. Tiksliau pasakius, vogėme. Dabar panašiai elgiasi mano vaikai – keletą kartų teko mokykloje aiškintis dėl netinkamo elgesio: tai susipešė, tai neklausė mokytojų…
Kokias taikote bausmes už vaikų prasižengimus?
Stengiamės, kad tų bausmių būtų kuo mažiau. Kalbamės su vaikais. Dažniausia nuobauda būna pasekmės-apribojimai: nepirkti saldumynų, neleisti žaisti kompiuteriu. Vaikai žino šeimos taisykles, kad už netinkamą elgesį teks patiems atsakyti.
Man patinka XIX amžiaus mąstytojų pedagogika, kur vaikui nubrėžiamos tam tikros ribos. Šiuolaikinė pedagogika palieka vaikui teisę viską rintis, viską spręsti pačiam, bet juk mažas vaikas dar neturi gyvenimiškos patirties. Man kelia abejonių toks požiūris… Juk mes kūdikio nepaleidžiame į maisto prekių parduotuvę, neduodame jam pinigų ir nesakome: „Išsirink ką nori“. Arba neleidžiame pačiam spręsti, kokius vaistus gerti susirgus. Man patinka XIX amžiaus mąstytojų darbai, kuriuose labai tiksliai apibrėžtos vaiko laisvės ir pareigos. Ir pabrėžiama pagarba žmogui, kultūringumas, mandagumas.
Kodėl dabartinėje visuomenėje šeimos taip greitai skiraisi, o vaikai visa tai turi išgyventi?
Čia mūsų visų dvasinis negalavimas, kai iškilusios problemos ne sprendžiamos, o viskas metama, keičiamas gyvenimas, keičiami partneriai. Ir dar –nežinome, ko gyvenime norime. Kai gyvenimo lūkesčiai susiję su reklama, vaizdais, holivudiniais filmais – tai infantilumas. Infantilus požiūris nepripažįsta nesėkmių, ligų, nelaimių. Tai perkeliama ir į santykius – arba lengvi, sėkmingi, lydimi finansinės gerovės arba… nutraukiami. Žmonės neturi nuolankumo priimti nesėkmes. Tikėjimas suteikia galimybę žvelgti į gyvenimo esmę. Juk kiekviena šeima keliauja į Dangiškojo Tėvo namus, kur bus amžinai, o tas ėjimas turi būti nuolankus.
Mes daug ką atsinešame iš savo šeimos ir dalinamės su kitu žmogumi, su kuriuo kuriame naują šeimą. Jei vaikas augo nedarnioje ar išsiskyrusioje šeimoje, jis atsineša skausmą, nes išgyventi dalykai niekur nedingsta. Šeimą kurti turi prisiimdamas atsakomybę. Kai tuokiasi ir paskui skiriasi jauni žmonės, labai liūdna. Vaikai iš tokių šeimų užauga, turėdami žaizdą širdyje, kurią toliau neša per gyvenimą, ir taip grandinė tęsiasi be galo. Gyvenime galime dalintis tik tuo, ką turime. Ir dvasiniu, ir materialiuoju lygiu. Jeigu neturime pinigų, negalėsime jais dalintis su kitais. Taip pat ir emocijos, jausmai, dvasinis žmogaus gyvenimas. Jei esi negavęs, nepatyręs meilės, kaip galėsi ją duoti kitam?
Man patiko apie šeimą pasakyti vieno Amerikos prezidento žodžiai, kad mes gyvenime žongliruojame keliais kamuoliukais: darbas, finansai, pomėgiai… Visi jie yra guminiai, ir tik vienintelis iš jų stiklinis – šeimos. Jei kažkurio nesugauname, jis išsprūsta, bet atšokęs nuo žemės vėl patenka į rankas. Ir tik stiklinis, išsprūdęs iš rankų, gali sudužti ar suskilti.
Kas šiais laikais sudėtingiausia auginant vaikus?
Reikia neužmiršti, kad dabar auga visiškai kitokie žmonės, kita karta. Tinklažmogių karta. Ir mes jau iš dalies esame tinklažmogiai, bet mes – dar toks pereinamasis variantas, o jie tikrai drąsiai jaučiasi virtualiame pasaulyje. Kaip mes galime perduoti informaciją vaikams, jei kompiuteris už mus daugiau žino, ir tikrai nebesame tokie autoritetai, kokie būdavo ankstesnių kartų tėvai. Moralai šiai kartai visiškai nebeveiksmingi, bet turbūt jie niekada ir nebuvo veiksmingi… Tėvai nebėra autoritetas savo sukauptomis žiniomis, bet dar gali būti autoritetas, kaip besąlygiškai mylėti, kaip reaguoti į sunkumus, nesėkmes, kur semtis stiprybės. Kaip atleisti…
Juk šiuolaikinis žmogus niekuo nesiskiria nuo šimtmečius gyvavusių kartų – jam reikia supratimo, meilės. To negali duoti daiktai ar naujausios technologijos – jie tik sutiekia laimės iliuziją, nepasiekiamą tarsi horizontas.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
