Vietoj prologo
Kunigas klausia: „Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?“. Jaunieji atsako: „Sutinkame“.
Prisipažinsiu, tuoktuvių bažnyčioje metu išgirdus šį klausimą ir atsakant į jį, kūnu ėjo šiurpuliukai. Santuoką su vyru kūrėme tvirtai žinodami, kad ketiname turėti vaikų, kad mūsų šeima bus gausi. Vėliau, su vyru prisimindami ceremoniją, svarstėme, kiek Dievas mums tų vaikų planuoja siųsti – gal du, gal tris, diskutavome, kiek vaikų pajėgtume finansiškai aprūpinti. Ir nė akimirkai nepagalvojome, kad galbūt Dievo planas visai kitoks, galbūt mūsų šeimai lemta būti kitokiai, tokiai mažytei – tik iš dviejų narių…
Dar vėliau, kai jau ėjome tą ilgą, sunkų, alinantį tiek fiziškai, tiek dvasiškai, tiek emociškai nevaisingumo gydymo kelią, svarstydavome ir kitokius klausimus – ar būtume pasiryžę tuoktis, ar būtume vienas kitą pasirinkę, jei būtume žinoję, kad kartu negalėsime turėti vaikų… Taip, nevaisingoms poroms tenka stoti į akistatą ir su gana nemaloniais, skausmingai apnuoginančiais tikruosius jausmus ir tarpusavio santykių tvirtumą atradimais. Bet apie viską iš eilės.
Pradžia
Tiesą sakant, gana sunku įvardinti, kur yra mano kovos su bevaikyste (žodis „nevaisingumas“ man asmeniškai yra labai nemalonus, įžeidžiantis, be to, neatspindi visos problemos gelmės) pradžia.
Galbūt tai yra ta diena, kai iškart po santuokos, po gana ilgos pertraukos nusprendžiau apsilankyti pas ginekologą profilaktinei apžiūrai besiruošdama motinystei ir pagal pažįstamų rekomendacijas pasirinkau gydytoją, kuri, kaip paaiškėjo, privačiai dirba „Vaisingumo klinikoje“, ten ir buvo mano pirmasis vizitas… Blogas ženklas? Galbūt tai yra diena, kai pirmą kartą parašiau storame sąsiuvinyje, į kurį vėliau nugulė visa gydymo istorija – datos, skaičiai, vaistų pavadinimai ir kiekiai, kainos…
Galbūt tai yra tas ciklas, kuomet pradėjau skaičiuoti vaisingas dienas ir būtent per jas desperatiškai mėginti „pasidaryti“ vaikelį – be didelio malonumo, tačiau su milžiniška vidine įtampa, kuri, kaip tyčia, būtent per tas „reikalingas“ dienas keldavo didžiausius konfliktus tarp mūsų su vyru?
Dabar jau sunku pasakyti, kada aiškiai supratau, kad mums ne šiaip nepavyksta pastoti, kad kalta visai ne mylėjimosi poza, kojų iškėlimas arba neiškėlimas po akto, ne vyno taurė, išgerta prieš kelis mėnesius iki vaisingų dienų, ne mėnulio fazė, ne noras turėti ar slaptas, pasąmoninis nenoras neturėti vaikų, ne lemtis, Dievo, gamtos valia, karminiai prakeiksmai ir kitos panašios neva svarbios priežastys (visa tai, ką išvardinau, mums yra rimtais pamokslautojų veidais išdėstę aplinkiniai, artimi ir nelabai, kuriems kažkodėl atrodė, kad turi teisę, žinių, patirties neprašomi dalyti mums patarimus – nė neabejoju, su tuo susiduria bene visi, ilgesnį laiką nesusilaukiantys vaikų). Kuomet tapo aišku, kad mes sudūrėme su LIGA, kuri nėra nei mirtina, nei išoriškai matoma, dėl jos dažniausiai fiziškai neskauda, tačiau ja sergantieji pereina tokius pragaro ratus, kurie sunkiai įsivaizduojami tiems, kurie turi laimę niekada su ja nesusidurti. Be to, ši liga turi vieną ypatybę – ja serga du žmonės.
Nevaisinga visuomet yra laikoma pora, nesvarbu, kurio iš partnerių kūne slypi nevaisingumo priežastis.
Tai yra ir palaiminimas – kuomet gali į savo artimą žmogų atsiremti, pasiguosti, kuomet suvienija bendra kančia, ir prakeiksmas, kuomet pora pradeda kaltinti vienas kitą, kai būnant kartu nepavyksta atsiriboti vis nuo tų pačių minčių ir kalbų apie gydymą, jausmus, vaikus, ir t.t. Esu įsitikinusi, kad visos poros, kurioms tenka šis išbandymas, anksčiau ar vėliau susiduria su įtampa, nesusikalbėjimu, emocinėmis duobėmis ir pakilimais, tik vienoms pavykta tai įveikti, o kitos, deja, palūžta.
Galbūt tai ir yra viso šio išbandymo tikrasis tikslas ir prasmė. Nes esu įsitikinusi, – visos bevaikės ne savo valia poros mėgina ieškoti gilesnių, filosofinių šios ligos priežasčių, mėgina tekusius išbandymus aiškinti kaip asmenybės ir santykių augimo, tvirtėjimo, vidinio motinytės jausmo brandinimo ir panašiomis kategorijomis. Nes taip visa tai ištverti yra tiesiog lengviau… Lengviau, nei galvoti, kad vaikų neturi viso labo tik dėl to, jog, pavyzdžiui, gimda nesugeba užauginti reikiamo storio gleivinės, arba tiesiog kiaušidės nesubrandina nė vieno kiaušinėlio…
Vis dėlto atskaitos taško reikia, ir aš linkusi savo bevaikystės pradžia laikyti santuokos dieną, kuomet pasižadėjome priimti visus Dievo siųstus mums vaikus. Kas galėjo pagalvoti, kad reikės laukti ilgus metus…
Pirmieji laukimo ir gydymo metai
Pirmieji laukimo metai praėjo tiesiog… belaukiant. Pagal gydytojų rekomendacijas, pirmuosius metus siūloma tiesiog gyventi įprastą gyvenimą, nieko neskaičiuoti, neplanuoti, mėgautis artumu ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau tas išsvajotas vaikelis ateis. Taip mes ir darėme. Na, ne visai taip – per tuos metus aš nuodugniai išsityriau bendrą sveikatos būklę, gyvenau sveikai, sportavau, daug skaičiau apie motinystę, vaikų auginimą ir auklėjimą – žodžiu, elgiausi labai atsakingai ir sąmoningai… Tai sakau su didele autoironijos doze, nes šiuo metu itin populiarūs sąmoningos, prieraišiosios ir panašūs motinystės/tėvystės judėjimai iš esmės yra skirti idealiame pasaulyje gyvenantiems idealiems žmonėms…
Tegul neužpyksta ant manęs šių idėjų propaguotojai, visos jų skleidžiamos tiesios yra teisingos ir tikros, tačiau kartais tie pseudopsichologiniai, pseudodvasiniai dalykai yra pernelyg sureikšminami ir išaukštinami. Ar bent įsivaizduojate, ką reiškia moteriai, be galo norinčiai turėti vaikų, išgirsti itin „dvasingos“ kitos mamos pamokymus apie tai, kad reikia labiau norėti, labiau kviesti savo vaikelio sielą, išvalyti kūną, protą, emocijas nuo blogų minčių, „išmedituoti stebuklėlį“? Kai tuo tarpu ta, nedvasinga bevaikė, ilgomis nevilties naktimis nieko daugiau ir nesapnuoja, tik savo išsvajotą ir išmylėtą vaikelį?
Kai kartais tyloje ir tamsoje (o dažniausiai kartkartėmis pasikartojančio emocijų išraudojimo metu) tiesiog fiziškai jauti savo nepradėto ir negimusio vaikelio rankas, apsivejančias kaklą? Kai savo pačios kūnas pradeda atrodyti kaip išdegusi dykynė, nes nesugeba išauginti nė vieno vaisiaus? Yra toks žiaurus, bet tikras lietuviškas žodis „bergždžia“. Žinau, jis vartojamas apibūdinti avims, ožkoms, karvėms ir panašiems gyvūnams, tačiau bent jau aš savo pačios atžvilgiu jį esu ne kartą sau išverkusi…
Antrieji laukimo ir gydymo metai
Antrieji laukimo metai jau nebuvo tokie pasyvūs. Tuo metu man buvo truputį per trisdešimt, todėl delsti toliau atrodė beprasmiška. Pradėjome su vyru nuo tyrimų – mano ir vyro hormonų tyrimai, vyro apsilankymas pas urologą, įvairių bakterijų tyrimai. Rezultatas – viskas gerai. Esame visiškai sveiki, jokiomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis nė vienas nesergame. Toliau – rimtesni tyrimai.
Man – gimdos nuotrauka, vyrui – spermograma. Apie gimdos nuotraukos darymo „malonumus“ galima pasiskaityti mamų forumuose… Man šį tyrimą darė valstybinėje įstaigoje, be jokių nuskausminimų ar narkozių. Ta akimirka, kuomet žnyplėmis sugriebiamas ir patraukiamas gimdos kaklelis, kad į jį būtų galima įstatyti skėtiklį, pro kurį į gimdą įkišamas kateteris ir suleidžiamas kontrastinis skystis, yra nepakartojama…
Vis dėlto svarbiausia yra rezultatas, o jis buvo džiuginantis – kiaušintakiai pratekami laisvai, nesusiraizgę, visiškai sveiki. Vyro spermos rodikliai nemaloniai nustebino – gana didelė agliutinacija (paprasčiau sakant, spermos „sulipimas“), o dėl jos ir sumažėjęs spermijų judrumas.
Tačiau, pasak gydytojų, vien tai neturėtų trukdyti pastoti, nes spermijų kiekis yra didesnis nei vidutinis, jų kokybė labai gera. Dėl viso pikto kartojame spermogramą (šį kartą papildomai darome ir imunologinius spermos tyrimus bei auginame pasėlį) – rezultatai tokie patys. Vyras pradėjo vartoti specialius papildus, kurie yra neįsivaizduojamai brangūs. Ir vis dar – skaičiuojame vaisingas dienas, mėnesį po mėnesio… Darosi vis sunkiau tomis reikalingomis dienomis mylėtis, nes įtampa pamažu griauna intymumą, spontaniškumą, malonumą…
Vyro tyrimai – spermos „kelias“
Atskirai norėčiau papasakoti apie vyro vaidmenį gydymo metu. Kažkodėl dažniausiai visiems atrodo, jog vyrui viskas yra labai paprasta – tereikia kartkartėmis tam tikru metu pavartyti pornografinį žurnaliuką, užsidarius gydymo įstaigos kambarėlyje, į specialią talpą surinkti savo „turtą“ – ir viskas. Vienas malonumas. Per visą gydymo laiką mano vyrui teko vienuolika (taip taip!) kartų „priduoti“ spermą. O dabar visi, kuriems šis procesas kelia paauglišką juoką, pamėginkite įsivaizduoti. Tarkime, procedūros laikas skirtas 18 val. Vadinasi, biologui spermą reikia pristatyti apie 17 val. Sperma turi būti pristatyta ilgiausiai per valandą nuo jos išsiliejimo. Vadinasi, ji turi „išsilieti“ ne vėliau kaip 16 val. Nuo namų (jei sperma surenkama namuose, mes visus kartus, išskyrus vieną, rinkomės šį variantą) iki klinikos – apie pusvalandis kelio spūsčių pilnomis miesto gatvėmis. Vadinasi, spermos „išliejimui“ lieka laiko nuo 16 val. iki 16.30 val. Ir štai normalus vyras (ne paauglys su siaučiančiomis hormonų audromis), visą dieną jau iš anksto vis prisimenantis, ką jam reikės daryti, jaučiantis dėl to įtampą, stresą ir atsakomybę (nes kelias savaites iki to laiko jo moteris gėrė įvairius vaistus, kurie augino kiaušinėlius, brandino gimdos gleivinę – o tai reiškia, žalojo savo sveikatą), turi „pasimėgaudamas“ išspausti iš savęs sėklą… O jei dar tas vyras visą dieną sunkiai dirbo, ir iš darbo galėjo ištrūkti tik prieš pat reikiamą valandą…
Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip vyrai pajėgia šį darbą atlikti gydymo įstaigoje. Kiek teko matyti vyrų, ateinančių į gydymo įstaigą atlikti šios užduoties, jie visi iš specialaus kambarėlio išeidavo po gana ilgo laiko, įraudę, sutrikę, nežiūrėdami kitiems į akis smukdavo laukan… Man iš tiesų nuoširdžiai gaila visų vyrų, kartu su savo moterimis einančių gydymo keliu, nes jiems tikriausiai sunkiausia yra priimti savo vyriškojo ego krytį… Todėl gal bent kiek įžvalgumo turintiems artimiesiems, kolegoms, draugams derėtų susilaikyti nuo neva sąmojingų juokelių apie galimą „kaimyno pagalbą“ „meistraujant“ vaikelį, nuo pamokymų apie tai, kaip atsiranda vaikai, ką daryti, kad moteris pastotų ir t.t. Neįtikėtina, tačiau modernioje, išsilavinusioje visuomenėje dar daug tokių atsitikimų.
Tretieji laukimo ir gydymo metai
Tretieji gydymo metai prasidėjo rimtais darbais. Baigėsi tyrimų laikas, pradėjome gydymo procedūras.
Kadangi mūsų nevaisingumo priežastis nebuvo nustatyta (diagnozė – „neaiškios kilmės nevaisingumas“), turėjome didelę viltį, kad užteks vienos ar kelių pačių paprasčiausių procedūrų – inseminacijų (IUI, jos metu laboratorijoje apdorota sperma sušvirkščiama tiesiai moteriai į gimdą). Kadangi mano ciklas visada buvo reguliarus, ovuliacija vyko, gimdos gleivinė užaugdavo gera, pirmąją IUI darėme natūraliame cikle, be papildomos kiaušidžių stimuliacijos. Deja, nesėkmė. Toliau – dar viena inseminacija, jau stimuliuotame cikle – pastoti nepavyko. Gydytojos nuomone, toliau aklai daryti inseminacijas beprasmiška, kol neatlikta diagnostinė laparoskopija. Su gydytoja sutarėme valstybinėje įstaigoje šią procedūrą atlikti po kelių mėnesių, jos rezultatai buvo geri – aš sveika. Po to vėl dvi inseminacijos, nesėkmingos.
Po kiekvienos iš jų kiaušidėse likdavo cistų, todėl tarp procedūrų reikėjo daryti bent mėnesio pertraukas, kad jos išnyktų. Inseminacijos parodė, kad stimuliuojamos mano kiaušidės linkusios reaguoti audringai – subrandina daug kiaušinėlių, paprastai būdavo 4–5 brandūs kiaušinėliai. Taigi iš viso buvo atliktos keturios inseminacijos. Pasak gydytojos, sėkmė dažniausiai lydi būtent per pirmas keturias procedūras, toliau šansai, kad ši procedūra tinkama, mažėja. Reikėjo patiems spręsti, ar darome IUI toliau (pagal gydymo protokolą, rekomenduojama daryti šešias IUI), ar pereiname prie sudėtingesnių ir brangesnių gydymo būdų. Mes nusprendėme atlikti visas šešias IUI. Kodėl? Nors labai aiškiai suvokėme, kad tikriausiai gaištame laiką, kad kažin ar pavyks, bet psichologiškai labai sunku pripažinti sau, kad iš tiesų reikalingas tas baisusis tikrasis „dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje“. Kol pats nepatiri, kas tai yra, atrodo, kad tai tokia dirbtina, nenatūrali, nežmoniška procedūra. O Lietuvoje, ypač viešojoje erdvėje, ji dar yra ir apaugusi įvairiais mitais ir profaniškomis spekuliacijomis.
Ketvirtieji laukimo ir gydymo metai
Ketvirtieji gydymo metai. Mums jie buvo lemtingi. Buvome apsisprendę daryti IVF (apvaisinimas mėgintuvėlyje, kuomet iš moters organizmo, tiesiai iš kiaušidės, paimamas subrandinta kiaušialąstė, iš vyro – sperma, ir laboratorijoje jie „sujungiami“; paprastas būdas yra kuomet specialioje terpėje prie kiaušinėlio „paleidžiami“ spermijai ir, kaip gamtoje, stipriausias ir greičiausias iš jų apvaisina kiaušinėlį, arba sudėtingesnis būdas, kuomet vienas spermijus adata patalpinamas į kiaušialąstę (ICSI). Esama ir kitų pagalbinių būdų, skirtų spermos atrinkimui (IMSI, PICSI), bet kadangi vyro spermijai visada buvo geros kokybės, kitokių galimų procedūrų nesvarstėme. Tiesą sakant, kelio pradžioje ši procedūra atrodė tolima, neįmanoma, nepriimtina, tačiau, laikui bėgant, pripratome prie minties, kad gali teikti ją atlikti.
***
Tas žodis „dirbtinis apvaisinimas“ yra gąsdinantis, todėl poroms, kurios dvejoja būtent dėl šios priežasties, siūlau tiesiog įsigilinti į procedūros esmę ir eigą – to dirbtinumo ne tiek jau daug ir yra… O dvasine ir emocine prasme viskas yra taip tikra ir skausminga, išgyvenama realių žmonių, kad apie jokį dirbtinumą negali būti nė kalbos. Taigi, dar ruošdamiesi šeštajai inseminacijai, kartu atlikome visus tyrimus, reikalingus darant IVF. Jų rezultatai leido nedelsti ir nedvejoti.
Pradėjome stimuliaciją didesnėmis nei anksčiau vaistų dozėmis. Jau po pirmosios apžiūros tapo aišku, kad gresia hiperstimuliacija – būsena, kuomet kiaušidės brandina labai daug kiaušinėlių, ir dėl to gali atsirasti įvairių sveikatos sutrikimų. Iš tiesų taip ir įvyko – kiaušidėse brendo daug kiaušinėlių, echoskopu buvo neįmanoma jų visų suskaičiuoti, mane intensyviai stebėjo, pas gydytoją teko lankytis kas tris dienas.
***
Gydytojai teko gydymo taktiką, koreguoti vaistų dozes, priimti gana drastiškus sprendimus (pavyzdžiui, vietoj ovuliaciją skatinančio preparato skirti kitą, sustabdantį hormonų veiklą, liaudiškai sakant – sukeliantį klimaksą… Tai sumažina hiperstimuliacijos riziką, tačiau kartu sumažėja ir pastojimo tikimybė). Artėjant ovuliacijos dienai, mano būklė vis sunkėjo. Kiaušidės labai padidėjo (įprastai jos būna apie 3 cm skersmens, mano pačio piko metu buvo apie 14 cm), buvo didelė jų plyšimo rizika, pilvas labai išsipūtė – ištinau per dvi dienas, juosmens apimtis padidėjo beveik 30 cm. Sutriko šlapinimasis, pilvo ertmėje atsirado skysčio, sunkiai galėjau judėti, buvo sunku kvėpuoti… Punkcija (kiaušialąsčių išėmimas) vyko labai ilgai (paprastai procedūra trunka apie 20 minučių, mano atveju – pusantros valandos), jos metu buvo surinkta net 30 (!) kiaušialąsčių, o taip pat ir ištraukta apie 200 ml skysčio iš pilvo ertmės.
Gydytoja skyrė kraujo tyrimus, kurie išsamiau atskleistų, kaip organizmas reaguoja į hiperstimuliaciją, rekomendavo gultis į ligoninę, tačiau aš delsiau, nes tai būtų reiškę tik viena – toliau procesas nevyks, ir net jei bus tinkamų perkelti atgal į gimdą apvaisintų kiaušialąsčių, to nebus įmanoma padaryti… Dabar suprantu, kad reikėjo priimti visiškai kitokius sprendimus, tačiau tuo metu, paveiktai vaistų, streso, įtampos, siautėjančių hormonų, emocijų, atrodė, kad proceso sustabdymas tolygus visiškai amžinai nesėkmei.
***
Kitą dieną po punkcijos paaiškėjo, kad visos 30 kiaušialąsčių apsivaisino – neįtikėtinas rezultatas.
Pradėjus dalintis ląstelėms, liko 22 kokybiškos apvaisintos kiaušialąstės. Esant tokiam kiekiui tinkamų perkelti kiaušialąsčių, siūloma maksimaliai sėkmę užtikrinanti taktika – vieną kiaušialąstę perkelti 3 dieną, antrą – 5 dieną po punkcijos. Deja, pirmasis perkėlimas taip ir neįvyko, nes kraujo tyrimas parodė, kad situacija dar blogesnė, nei buvo galima spręsti pagal mano savijautą. Trečią dieną po punkcijos vis dar turėjome tas 22 kokybiškas besidalinančias kiaušialąstes – nė viena nežuvo (tuo metu kiaušialąstę turi sudaryti 8 ląstelės, kurios dalijasi toliau).
Priėmėme sunkų sprendimą – 12 trijų dienų kiaušialąsčių, pačių kokybiškiausių, užšaldyti. Tuo metu atrodė, kad su jomis atsisveikiname visam laikui, nes buvau prisiskaičiusi, kad vėliau, naudojant atšildytas kiaušialąstes, labai maža sėkmės tikybė. Likusias 10 kiaušialąsčių nusprendėme auginti iki 5 dienų blastocistų (tai yra embrionas, sudarytas iš maždaug 200 ląstelių). Po kelių dienų paaiškėjo, kad išaugo 2 labai kokybiškos, taisyklingos blastocistos, kitos turi sklaidos trūkumų. Tas dvi ir perkėlė man į gimdą, nors gydytojai ir įspėjo – jei „užkibs“, hiperstimuliaciją bus labai sunku suvaldyti.
***
Po perkėlimo aš iškart išvažiavau į ligoninę. Ten praleidau 10 dienų, nuolat lašino skysčius, baltymus, nes hiperstimuliacijos pasekmės vis aštrėjo…. Prisipažinsiu, kad galvojau, jog būtų geriau, kad tos dvi perkeltos „blastukės“ neužkibtų, nes mano emocinė ir dvasinė būsena buvo klaiki.
Po dešimties dienų prasidėjo menstruacijos, tapo aišku, jog IVF nepavyko. Per dvi dienas išnyko beveik visi hipertsimuliacijos požymiai, ir aš fiziškai beveik sveika, tačiau emociškai sugniuždyta ir visiškai nenėščia, iškeliavau namo. Praėjus savaitei, apsilankiau pas gydytoją – fiziškai buvau visiškai sveika.
Gydytoja prisipažino, kad labai nerimavo ir buvo beveik tikra, kad viskas baigsis kur kas liūdniau, todėl labai stebėjosi mano organizmo atsparumu ir gebėjimu išgyti. O aš tiesiog dar kartą supratau, kad žmogaus galimybių ribos yra nenuspėjamos, o moters ištvermė ir dvasinė stiprybė yra neįtikėtina jėga. Keista, tačiau už kelių savaičių atėjusios Kalėdos buvo pirmosios po ketverių metų, kurias sutikau susitaikiusi su pačia savimi, su pasauliu, su Dievu.
Kažkodėl nebuvo pykčio, pačiai buvo keista, kad taip gerai jaučiuosi. Atėjo ramybė ir susitaikymas, suvokėme, jog darome viską, kas nuo mūsų priklauso, ką pajėgiame, ir daugiau padaryti negalime. Ir ne viskas yra mūsų valioje… Susitaikyti su mintimi, jog nesi visagalis, jog ne viską gyvenime gali kontroliuoti, ne viskas tavo valioje, buvo labai sunku. Bet kai tai pavyko – atėjo vidinė ramybė. Ir kasdien pagalvodavau apie tuos 12 užšaldytų embrionukų, kurie amžinoje tamsoje ir šaltyje laukė mūsų.
***
Po keleto mėnesių, pavasariui prasidėjus, aprimus emocijoms, susitaikius su viskuo, kas lemta, atėjo nenumaldomas noras pasiimti pirmąsias „snaigutes“. Buvau tvirtai nusprendusi vaistų daugiau nebevartoti, todėl, gydytojai visiškai pritarus, atšildytų snaigučių perkėlimą nusprendėme atlikti natūraliame cikle, be stimuliacijos. Tiesą sakant, jei gydytoja būtų prieštaravusi, buvau nusprendusi, jog kreipčiausi į kitą specialistą. Tačiau šiuo atveju mūsų nuomonė sutapo. Artėjant ovuliacijai, tarėmės su klinikos embriologais, kokią taktiką taikyti.
Embrionai yra šaldomi po tris, taigi turėjome keturias vadinamąsias lazdeles, o tai reiškia, kad vienu metu atšildomi trys lazdelėje esantys embrionai. Buvo keletas variantų, bet mes, embriologui patarus, pasirinkome patį rizikingiausią. Mūsų visi embrionai prieš šaldymą buvo labai geros kokybės, todėl specialistai pasiūlė atšildyti iškart dvi lazdeles, šešis embrionus, ir auginti juos dvi dienas laboratorijoje – iki penkių dienų (nes užšaldyti jie buvo trijų dienų) blastocistų. Dažniausiai embrionai perkeliami iškart juos atšildžius, tačiau tokiu atveju neaišku, kokia yra jų kokybė, o mums pasiūlytas būdas padėtų atrasti kokybiškiausius, stipriausius embrionus. Vienos lazdelės tokiu atveju atšildyti nepakanka, nes gali neišgyventi nė vienas embrionas. Didžiausia rizika buvo ta, kad per vieną bandymą galėjome netekti šešių – pusės savo embrionų. Vis dėlto nusprendėme pasitikėti patirties turinčiais medikais.
Ir neapsirikome – iš šešių atšildytų embrionų išaugo dvi puikios blastocistos, ypač geros kokybės. Kiti embrionai neatlaikė procedūros… Taigi labai šiltą, saulėtą, gražią pavasario dieną, kuomet pagal tradiciją grįžta gandrai, visiškai ramūs važiavome susitikti su savo jau paaugusiomis „snaigutėmis“.
Gydytojai buvo itin pozityviai, geranoriškai nusiteikę, žadėjo sėkmę. Perkėlimas vyko labai sklandžiai ir greitai, priminė inseminacijos procedūrą. Tikriausiai nereikia sakyti, kad po perkėlimo pusvalandį gulėdama kabinete visą laiką meldžiausi…. Kalbėjau su savo embrionukais, mintyse tūkstančius istorijų jiems papasakojau, tūkstančius priežasčių įvardijau, kodėl jiems patiktų gyventi su mumis….
***
Keistas jausmas buvo apėmęs tas dešimt dienų iki pirmojo kraujo tyrimo… Teoriškai žinojau, jog perkeltos buvo dvi gyvybės, du ląstelių dariniai, gyvi, pulsuojantys. Tačiau nežinojau, ar jiems pavyko įsitvirtinti, ar pavyko ištverti dar vieną išbandymą, ar pakako jėgų ir valios. Tos dešimt dienų praėjo lyg rūke – atrodo, dirbi, valgai, eini, kažką veiki, bendrauji, kalbi, o viskas viduje, visos mintys, visi jausmai, nukreipti į tuos du mažus, centimetro skersmens gumulėlius tavyje. Mintyse lyg mantrą vis kartojau: „Mano vaikeliai auga stiprūs ir sveiki…“. Nesu tikra, ar kokį kartelį kitą nepasakiau to garsiai kur nors parduotuvėje, gatvėje ar darbe… Nors nebuvo nei nerimo, nei streso, nei įtampos – labiau didžiulis vidinis susikaupimas, susitelkimas, nuolatinė meditacija. Po dešimties dienų apėmė jausmas, kad vėl nepavyko….
Savijauta buvo lygiai tokia pati kaip prieš menstruacijas – skaudėjo kirkšnis, tempė pilvo apačią. Jaučiausi patinusi. Gydytoja buvo liepusi padaryti kraujo tyrimą galimam nėštumui nustatyti – jį atlikau be didelio optimizmo, buvau tikra, kad rezultatas bus neigiamas. Kaip visada…. Prie nesėkmės jau buvau pripratusi, mokėjau susitvarkyti su emocijomis. Todėl išgirdusi kraujo tyrimo rezultatus iš pradžių nepatikėjau – HCG 288 U/l. Gydytoja pokalbio telefonu metu taip pat buvo atsargi – reikia laukti ir tikėtis, kad įsitvirtins tvirtai. Apsilankyti po dviejų savaičių. Neištvėriau – kraujo tyrimą pakartojau po savaitės – HCG 4040 U/l. Dar po savaitės HCG – 34 560 U/l. Kai pagaliau po dviejų ilgų laukimo savaičių apsilankiau pas gydytoją, ekrane iškart abi pamatėme pūslelę ir joje tvinksinčią širdutę… Pagaliau.
Skaičiai
Esu tikra, kad daugeliui, nesusidūrusiems su bevaikystės dalia, tai išgyvenančių moterų emocijos bus sunkiai suvokiamos (beje, labai norėčiau kada nors paskaityti atvirą kokio nors vyro pasakojimą apie savo išgyvenimus panašioje situacijoje). Kartais geriau už bet kokius pagraudenimus viską papasakoti gali skaičiai. Taigi:
Menstruacijos, nelauktos, tačiau prasidėjusios – 44;
Spremogramos – 4;
IUI – 6;
IVF – 2;
Vizitai pas ginekologą – 50;
Cistos kiaušidėse – 8;
Ginekologinės procedūros – 2;
Tyrimai – 16;
Gydžiusios ginekologės – 3;
Vartoti vaistai: IUI – 3 rūšys (Clostilbegyt, Gonal F, Ovitrelle), IVF – 9 rūšys (Gonal F, Cetrotide, Diphereline, Crinone, Estrofem, Fraxiparine, Dexamethason, Bromocriptine, Pregnyl).
Pinigai (be papildų ir vitaminų) – apie 27 000 Lt;
Papildai ir vitaminai – apie 4 000 Lt.
Prietarai ir kiti skauduliai
Pasakodama savo istoriją sąmoningai nevengiau konkrečių detalių, faktų aprašymo, nes mano pasakojimas pirmiausia yra skirtas moterims, kurios taip pat kaip aš kažkada eina tuo sunkiu keliu. Pati atsimenu, kaip desperatiškai naršiau internete, ieškodama atsakymų į vieną ar kitą rūpimą klausimą, kaip norėjosi išgirsti kuo daugiau tikslesnių detalių, iš kurių darydavau savas išvadas, o kartais ir priimdavau sprendimus. Labai svarbu buvo žinoti, jog kažkam taip ar panašiai jau yra buvę, pasidalinta moterų patirtis padėjo psichologiškai pasiruošti galimiems sunkumams (tarkime, šalutiniam kai kurių vaistų poveikiui), galų gale leido aiškiau suprasti, kaip vyksta viena ar kita procedūra, kaip jai pasiruošti.
Medikai šiuo atveju ne visada sugeba ar turi laiko suprantamai, paprastai viską paaiškinti, juo labiau jie, neturėdami asmeninės patirties, negali apibūdinti galimos fizinės savijautos.
Nevaisingumas ir Dievo valia
Dažnas tarp pagalbinių apvaisinimo būdų naudojimo priešininkų argumentas yra tai, jog šios procedūros yra „prieš gamtą“, „prieš Dievo valią“, jog „taip lemta“… Kaip buvo lemta, manau, visi sužinosime tik gyvenimo pabaigoje, o kol šiandiena kas rytą keičia vakarykštį saulėlydį – niekas nebaigta, viskas įmanoma, nėra nieko amžino, viskas praeina… Todėl manyti, kad vieniems lemta džiaugtis vaikų auginimo dovana (kuri ne taip jau retai yra net ir nepageidaujama), o kitiems, mažiau vertiems, tai neskirta – primityvu. Aš pati niekada nė nesuabejojau, kad motinystė yra prigimtinė duotybė, tiesiog man dėl jos reikia dar ir įdėti daug pastangų. Noras ir siekis susilaukti vaikų nėra „prieš gamtą“ – priešingai, tai yra vienas iš esminių instinktų, tikriausiai todėl siekiant jį įgyvendinti pasitelkiamos visos prieinamos ir įmanomos priemonės.
Na, o dėl Dievo valios… Juokingiausia, jog šiuo argumentu mėgsta svaidytis žmonės, ir nuo Dievo, ir nuo bažnyčios nutolę per kelis šviesmečius, tik per didžiąsias šventes prisimenantys, jog yra katalikai.
Pasaulietinėje valstybėje, o aš gyvenu būtent tokioje Lietuvoje ir tuo labai džiaugiuosi, valstybinės religijos nėra ir negali būti, be to, kiekvienas turi absoliučią sąžinės laisvės teisę – tai yra teisę tikėti arba ne bei pasirinkti, kuo tikėti…
Jei kažkam tikėjimas neleidžia atlikti tam tikrų medicininių procedūrų – tas ir neatliks, ir visiškai nesvarbu, bus tos procedūros įteisintos įstatymuose ar ne. Bet ar gali vienos ar kitos konfesijos atstovai, remdamiesi tik savo religiniais įsitikinimais, apriboti kitų asmenų teisę gauti šiuolaikinį, mokslu ir žiniomis pagrįstą gydymą? Kodėl gydyti sugedusį dantį, diabetą ar vėžį yra moralu ir leistina, o nevaisingumo gydymas jau yra „prieš Dievą ir gamtą“? Nes tokia yra oficiali katalikų bažnyčios dogma?
Per du tūkstantmečius katalikybės istorijos buvo ne viena „nepajudinama“ tiesa, kuri vėliau tos pačios bažnyčios hierarchų buvo paneigta…
Kas žino, ar per kelis dešimtmečius nepasikeis ir požiūris į nevaisingumo gydymą, tačiau daugybei nevaisingų porų jau bus per vėlu ką nors pakeisti? Mano sąžinės Dievas man leido atlikti visas aprašytas procedūras. Mano Dievas leido žmogui pasitekti visas žmogiškąsias savybes – mąstymą, kūrybiškumą, atjautą – kad būtų sukurtos technologijos, galinčios padėti nevaisingoms poroms. Todėl, mano įsitikinimu, nevaisingumo gydymas yra iš Dievo, o ne prieš jį.
Įsivaikinimas ar „dirbtinė motinystė“?
Tiesa, iš anksto žinojome ir buvome nusprendę, kad tam tikrų ribų neperžengsime… Tarkime, nė nebūtume svarstę surogatinės motinystės, spermos ar kiaušialąstės donorystės klausimų. Tiesiog tokios buvo mūsų ribos, tačiau visiškai suprantu tuos, kurie renkasi ir pačius sunkiausius gydymo būdus. Ypač dabar, kai jau galiu džiaugtis motinystės dovana, suprantu, jog patarimas negalintiems turėti vaikų ieškoti gyvenimo prasmės kitur yra mažų mažiausiai žiaurus. Taip, iš tiesų, tos prasmės kitur ieškoti tenka, nes priešingu atveju visas likęs gyvenimas tebūtų nesibaigiantis niekada nepradėtų, nepagimdytų, neišmyluotų vaikų apraudojimas, nesibaigiantis gedulas. Galbūt šiek tiek palengvėja, kai baigiasi gamtos duotas laikas susilaukti vaikų, nes tada jau nebelieka net slaptos vilties, kad galbūt dar netyčia? O gal kaip tik tampa sunkiau?
Nežinau, būtų įdomu išgirsti brandaus amžiaus jau sulaukusios, ne savo valia bevaikės moters istoriją. O kol yra bent menkiausia tikimybė, bent mažiausia stebuklo galimybė – esu tikra, net ir susitaikę su likimu, nutraukę gydymą, atradę prasmes kitur, slapta vis tikisi. Bent jau aš visas dideles ir mažas prasmes nė nesvarstydama mainyčiau į nors vieno savo vaikelio juoką, ypač dabar, kai jau žinau, kokia yra to vaikiško juoko galia. Žinoma, esama kitų galimybių patirti motinystę – tarkime, įsivaikinti. Tai dar vienas „arkliukas“, kuriuo nuolat mėgina joti „dirbtinės motinystės“ priešininkai. Neatremiamas argumentas – „pilni vaikų namai beglobių vaikų“… Tai prašome, mielieji, stokite į eilę ir suteikite tiems vaikams namus. Ar tai daryti turi tik bevaikiai? Kažkodėl vaikų galintieji susilaukti rinkosi kitą, ne tokį altruistinį kelią – norėjo ir nusprendė turėti savo vaikų. Kodėl tokį norą turėtų užgniaužti nevaisingumo liga sergantieji? Aš asmeniškai esu įsitikinusi, jog įsivaikinimas yra visiškai atskira, su bevaikyste tiesiogiai nesusijusi tema ir problema, verta atskiros išsamios diskusijos.
„Šėtoniška“ gydytojų veikla
Esu įsitikinusi, jog neigiamą nuomonę apie pagalbinius apvaisinimo būdus formuoja šios temos nuodugniai neišmanantys, tačiau sprendimus priimantys politikai, dėl populiarumo rėkaujantys populistinius lozungus, o taip pat reitingų besivaikančios įvairios televizijos laidos, kuriose žinovų veidais postringauja pseudoįžymybės ir profaniškus klausimus pateikia abejotinos etikos „žurnalistai“.
Iki šiol neteko matyti nė vienos laidos, kurioje būtų išsamiai ir paprastai paaiškinta nevaisingumo gydymo esmė, apibūdintos procedūros.
Dažniausiai religinius, neišmanymo ir visiško nesuvokimo pilnus argumentus tenka atremti keliems gydytojams, kuriems dar ir tenka gintis nuo kaltinimų vos ne šėtoniška veikla ir noru pasipinigauti.
Nesuvokiantieji gydymo esmės kalba taip, jog atrodo, kad embrionai perkeliami į moters organizmą vos ne sprindžio dydžio ar priešmokyklinio amžiaus, kad jų yra tiek daug, jog visos poros, „panaudojusios“ vieną ar du, kitus „nužudo“… O juk dažniausiai teužauga šešios-aštuonios kiaušialąstės, toli gražu ne visos apsivaisina, dar mažiau jų sėkmingai dalinasi, ir tik viena kita atlaiko šaldymo procedūrą.
Dažniausiai tenka ne vieną kartą kartoti visą ilgą, sunkų, moters sveikatą žalojantį vaistų vartojimo procesą, kol pavyksta perkelti nors vieną sveiką kokybišką kiaušialąstę. Tokių atvejų kaip mūsų, kuomet užšaldyta 12 labai kokybiškų embrionų, yra labai mažai. Bet net ir mano istorija būtų pasibaigusi visai kitaip, jei būtų priimti įstatymai, kurių projektai yra jau parengti (draudžiantys šaldyti embrionus). Visas vargas auginant tuos 30 kiaušinėlių būtų nuėjęs perniek, nes nepaisant mano būklės būtų įsodintos daugiausiai trys kiaušialąstės, o kiti apvaisinti, geros kokybės embrionai ne užšaldyti (ir, kaip parodė istorija, sėkmingai panaudoti vėliau), o tiesiog išmesti. Štai čia tai krikščioniškas požiūris.
Drama, bet ne tragedija
Šie pasvarstymai jokiu būdu nereiškia, jog nevaisingumo gydymo metu vien tik tos mintys sukasi galvoje. Toli gražu. Juk tenka gyventi įprastą gyvenimą – dauguma tokių moterų dirba, turi tėvus, brolius, seseris, pomėgius, laisvalaikį, draugų. Tiesiog labai dažnai šalia įprastinio gyvenimo nuolat vyksta kitas – paralelinis, kuriame – nuolatiniai vizitai pas gydytojus, vaistų vartojimas griežtai tam tikru metu, procedūros, įtampa, ašaros, nerimas, laukimas… Dažniausiai apie tą, antrąjį, gyvenimą beveik niekas nežino, tik nelaimės draugai įvairiuose interneto forumuose, o gal dar vienas kitas artimas žmogus. Labai retai tenka sutikti porų, atvirai, viešai apie tai kalbančių. Ir aš pati pasirinkau anonimiškumą – tam įtakos turėjo tiek nemaloni patirtis, tiek siekis apsaugoti svarbiausius ir brangiausius – vaikus.
Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, jog anksčiau ar vėliau dauguma bevaikių porų vis dėlto prieina prie panašios išvados – bevaiksytė yra drama, tačiau ne tragedija. Bent jau aš pamažu taip pradėjau manyti.
Taip, teko sau atsakyti į labai daug skaudžių, atvirų klausimų: ar mano asmeninė vertė keičiasi, jei aš negaliu realizuoti savęs kaip motinos? Ar bus įmanoma ateityje patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą, be kartėlio ir nuolatinio ilgesio akyse, neturint vaikų? Ar galiu būti tikra, jog niekada nemesiu savo vyrui į veidą bjauraus priekaišto apie taip ir neišaiškinta (mūsų atveju) nevaisingumo priežastis? Ar niekada neišgirsiu tokio priekaišto iš jo? Ar galėsiu džiaugtis artimųjų, draugų vaikais, nejausdama nuoskaudos ir pykčio? Ar galėsime ir norėsime būti kartu su vyru, net jei mūsų santuokos nepalaimino vaikai? Ar galiu būti tikra, kad padariau viską, kas nuo manęs priklauso ir ką pajėgiau atlikti, kad įgyvendinčiau savo norą? Ar ši liga – Dievo bausmė, ar palaiminimas? Ir dar daug panašių dramatiškų klausimų, iš esmės keičiančių požiūrį į daugelį dalykų, teko svarstyti. Nesu tikra, kur būtų mus nuvedęs bevaikystės kelias toliau, jei būtų tęsęsis ne ketverius, o, tarkime, aštuonerius, dvylika, penkiolika ar dvidešimt metų… Forumuose teko skaityti ir tokių ilgo, iš tiesų ilgo nepastojimo istorijų…
Norėčiau patarti
Žinau, kad daugelis atsakymų ateina tik tam tikru laiku, kad gydymo pradžioje daug kas atrodo ir vertinama kitaip nei vėliau, jau kelias ar keliolika procedūrų atlikus, tačiau labai norisi nors truputį palengvinti nelengvo likimo seserims dalią ir bent keletą paprastų, elementarių patarimų duoti.
Mielosios mamos, taip kreipiuosi, nes jūs tūkstančius kartų esate tikrosios motinos savo širdyse. Jūsų vaikeliai metų metais gyvena šalia, sapnuojami, apraudami, svajojami. Kaip gaila, kad vis dėlto ne visi jie ateina… Visos esate labai stiprios, labai atkaklios, ištvermingos. Leiskite visoms, kurios ieško atsakymų ir paramos, duoti keletą paprastų patarimų. Prie visų šių išvadų priėjau savo ketverių metų odisėjoje motinystės link.
Negaiškite laiko. Puikiai suprantu, kad labai sunku patikėti, jog šis išbandymas teko būtent man, sunku suvokti, kad be medikų pagalbos nepavyksta įgyvendinti, rodos, tokio paprasto, elementaraus, daugumai visiškai nesunkiai įvykdomo tikslo – tapti tėvais. Jei jums jau per trisdešimt, negaiškite laiko.
Su dabartine patirtimi aš atsisakyčiau bet kokios stimuliacijos, jei tame cikle nevykdoma jokia procedūra, esu įsitikinusi, jog stimuliacija ir po jos bandymas natūraliai pastoti yra mažiausiai efektingas būdas, nors vaistus vartoti tenka. Atsisakyčiau ir dalies inseminacijų, daryčiau tris, daugiausia – keturias. Tokią išvadą lemia ne tik laiko „taupymas“, tačiau ir aiškus suvokimas, jog mažiausią sėkmės tikimybę turinčios procedūros tik eikvoja moters sveikatą, nes bet kokiu atveju jų metu tenka vartoti vaistus, o tai tikrai anksčiau ar vėliau turės poveikį, galbūt šiuo metu nenuspėjamą. Todėl manau, kad kur kas racionaliau kiek galima greičiau pasiryžti rimtesnėms procedūroms, be to, finansiškai trys IUI beveik prilygsta vienam IVF.
Nemėtykite pinigų papildams. Bet kuris sąžiningas gydytojas pasakys, kad vyro spermai „pataisyti“ vaistų nėra, o papildai tėra savotiškas placebas. Galbūt jie turi poveikį bendrai vyro savijautai, tačiau tokį patį poveikį puikiai daro, tarkime, bičių pienelis, o išlaidos – nesulyginamos. Galiu visiškai tvirtai pasakyti, jog per dvejus įvairių papildų vartojimo metus mano vyro spermos rodikliai visiškai nepakito.
Nesiblaškykite keisdamos gydytoją po gydytojo. Žinoma, jei akivaizdu, jog gydytojo ir jūsų nuomonės bene visais klausimais skiriasi, arba jaučiate, jog „nesutampa bangos“, – nedelskite ir keiskite specialistą. Tačiau rimto gydymo metu nedrįsčiau keisti gydytojo, nes manau, jog sėkmę lemia ir tai, kaip gerai gydytojas jau pažįsta moters organizmą, gali nuspėti jo reakciją į vaistus ir t.t. Ir dar vienas nuoširdus patarimas – pasitikėkite Lietuvos gydytojais…. Esu girdėjusi daug skundų dėl jų darbo, tačiau nejau iš tiesų manote, kad, tarkime, Latvijoje viskas yra visiškai kitaip, taikomi kokie nors stebuklingi gydymo būdai? Taip, galbūt šiek tiek pigiau, tačiau aš nė neįsivaizduoju, kaip būtų tekę kasdien važinėti į Rygą esant hiperstimuliacijai…
Nebijokite šaldyti embrionų. Šiuo metu, kiek žinau, ir Lietuvoje taikomos naujesnės šaldymo technologijos, todėl „snaigučių“ perkėlimo sėkmės procentas išaugo. Ypač esant bent menkiausiai hiperstimuliacijos tikimybei išdrįskite užšaldyti visus turimus embrionus. Jei dabar tektų kartoti viską nuo pradžių, ir vėl susidurčiau su hiperstimuliacija, šaldyčiau visus 22 embrionus. Nes buvo akivaizdu, jog esant tokiai mano būsenai tie 10, kuriuos panaudojome, bus išeikvoti veltui…
Jei pavyks, iš anksto apsispręskite, kiek toli esate pasiryžę eiti. Be abejo, laikui bėgant, kaupiant vis daugiau informacijos, nuomonė gali keistis, tačiau išankstiniai sprendimai padeda taupyti laiką ir pinigus. Tarkime, aš tikrai žinojau, jog netirsime jokių kariotipų, nedarysime begalės brangių, tik užsienyje atliekamų tyrimų, kurie, ištraukti iš konteksto, tik dar labiau supainioja turimą informaciją apie galimas nepastojimo priežastis.
Negailėkite savęs ir nesureikšminkite savo skausmo. Turbūt daugiausia emocinių jėgų viso gydymo metu atėmė savigaila. Savęs gailėjimas bent jau man keldavo ne tik depresyvias nuotaikas ir nusiteikimą, tačiau ir nepaaiškinamą pyktį aplinkinių, ypač vyro, atžvilgiu. Atrodė, jog visi gyvena labai lengvus gyvenimus, visiems viskas sekasi, aplink visi turi tiek vaikų, kiek nori, daugybė žmonių savo vaikais nesirūpina, tačiau tik man tenka šis neįveikiamas išbandymas, o vyro elgesys erzino, kad ir ką jis darytų ar sakytų. Teko tikrai nemažai padirbėti su savimi, daugybę dalykų pergalvoti ir įvertinti iš naujo, kol pavyko išsivaduoti iš tos ir mane pačią varginusios būsenos. Be galo mėgstu skaityti, todėl bent jau man labai padėjo literatūros (nieko bendro neturinčios su nevaisingumo tematika, tiesiog gera grožinė ir filosofinė literatūra) skaitymas ir buvimas gamtoje pačiai su savimi. Kiekviena turi atrasti savo sielos gydymo kelią, tačiau esu tikra, kad savigaila ir pyktis niekur neveda. Aš sau atsakiau į daugelį sunkių klausimų, ir savaime visa situacija nebeatrodė tokia beviltiška ir dramatiška.
Neskaitykite įvairių nevaisingumo temai skirtų forumų internete, nekankinkite savęs. Aš pati forumuose ieškojau tik labai konkrečios informacijos, paskaitydavau sėkmės istorijas, kurios labai padrąsindavo ir įkvėpdavo, tačiau vengiau dalyvauti pokalbiuose. Suprantu, kad yra moterų, kurios būtent ten atranda paguodą, nusiraminimą, užuovėją, kurios neturi su kuo pakalbėti, išsipasakoti, tačiau jei turite patikimą žmogų, su kuriuo galite aptarti savo situaciją – jums forumai tikrai nereikalingi. Juose yra tiek skausmo, tiek nevilties, o kartais ir pykčio bei pagiežos. Jei paskaitydavau keliolika puslapių tokios tematikos susirašinėjimų, apimdavo tokia depresinė nuotaika, visos mintys persismelkdavo svetimomis istorijomis, gydymo būdais, rezultato laukimu ir t.t. Be to, ir taip juk nuolat galvojame apie savo ligą, o nuolat gyvenant forumuose ši problema apraizgo visą kasdienybę. Bent jau man susidarė toks įspūdis, atsiprašau, jei įžeidžiau forumų dalyves ar nesupratau jų.
Turėkite patikimą petį, tiksliau, patikimą ausį, kuriai galima patikėti visas savo mintis, išgyvenimus, gydymo detales, išverkti skausmą. Ir tai neturi būti vyras. Ir taip bevaikystės šešėlis įsismelkia į šeimos kasdienybę, apie tai daug kalbama, galvojama, net ginčijamasi. Tačiau jei vyrui nuolat pasakosite apie savo skausmingus vidinius išgyvenimus, jei ta tema liks vienintelė tarp jūsų, vis iš naujo ir iš naujo analizuojama, – nereikia stebėtis, jei vyrui viso to pasirodys per daug… Žinoma, mes su vyru kalbėdavomės apie tai, ką abu išgyvename, aptardavome gydymo eigą, procedūras, jis visada mane lydėdavo atliekant inseminacijas ar IVF, yra ne kartą guodęs silpnumo akimirkomis. Iš pradžių ir aš tikėjausi, norėjau ir reikalavau, kad jis mane būtų pasirengęs bet kada išklausyti, sugebėtų paguosti. Tik laikui bėgant supratau, kad tai buvo klaida. Todėl vėliau stengiausi, kad mūsų kasdienio gyvenimo džiaugsmų neužgožtų nuolatinis nevaisingumo temos eskalavimas. Ir, patikėkite, tų mažų ir didelių džiaugsmų, kaip paaiškėjo, esama tiek daug, jie teikia tiek laimės ir tikros, brandžios bei tikros meilės jausmo, net ir gyvenant, atrodytų, nepilnavertį, bevaikį šeimyninį gyvenimą… Tačiau aš labai džiaugiuosi, kad turiu dvi artimas drauges, kurioms galėjau patikėti savo istoriją su visomis jos detalėmis, kurioms galėjau pasiguosti, išsipasakoti ir niekada nejausdavau, kad jau pabodo, kad užtenka… Viena draugė gyvena Vilniuje, kita – Šiauliuose, ačiū Jums, mano brangiosios, tikiuosi, suprasite, kad rašau apie jus.
Ir paskutinis patarimas – nenuleiskite rankų. Nesėkmių gali būti ir bus daug. Bus tikrai sunkių akimirkų. Bus nevilties. Bus naktų, kai, atrodo, širdį išverksi. Bus dienų, kuomet niekas nedžiugins. Bus valandų, kai vienintelė paguoda, nors ir kiek mazochistiška, taps vaikštinėjimas vaikiškų prekių parduotuvėje, nedrąsiai liečiant mažyčius kūdikiškus drabužėlius, kurių galbūt niekada taip ir neteks rengti ant mažo kvepiančio kūnelio. Bus minučių, kuomet palengvėjimą teiks tik visų tėvams skirtų žurnalų skaitymas, nes atrodo, kad taip priartėji prie išsvajotos motinystės. „Mamos žurnalą“ atkakliai kas mėnesį pirkau visus ketverius gydymo metus… Bus akimirkų, kai atsitiktinai išgirstas vaiko juokas draskys sielą. Bus tokių mirksnių, kai, atrodo, gali prisiekti, kad girdėjai kažką šaukiant „mama“, tačiau apsidairai – tuštuma… Visa tai man buvo. Tačiau jei tik leidžia sveikata, jei tik pajėgiate „pakelti“ šią naštą finansiškai – nenuleiskite rankų. Dievo keliai nežinomi, ir galbūt tas tikrai paskutinis kartas, kuriam pasiryšite, bus lemiamas…
Pabaiga
Apibrėžti šios istorijos pabaigą yra lengviau nei buvo įvardinti jos pradžią. Aš esu MAMA. Labai dažnai pavargusi, neišsimiegojusi, užsisukusi nesibaigiančioje buityje, bet labai laiminga mama. Esu be galo dėkinga visiems gydytojams, be kurių profesionalumo kažin ar būčiau galėjusi pažinti motinystės laimę. Esu dėkinga savo vyrui už tai, kad ištvėrė kartu su manimi visus išbandymus, kurie iš tiesų mus tik dar labiau suartino. Esu dėkinga tiems, kurie, žinodami mūsų istoriją, nemoralizavo, neklausinėjo, jei nenorėjome kalbėti, nepiršo savo požiūrio, tačiau palaikė visus mūsų siekius. Jei tektų pakartoti viską iš pradžių, net ir žinodama, kaip sunku ištverti nuolatines nesėkmes, kaip fiziškai sunku ištverti hiperstimuliacijos poveikį, kaip emociškai ir dvasiškai vargina nuolat lydinčios mintys apie įvairias procedūras, nedvejodama viską kartočiau ir vėl. Visa tai, ką suteikia gyvenimui vaikai, visos spalvos, jausmai, emocijos, išgyvenimai, nerimas, mažos ir didelės laimės yra su niekuo kitu nesulyginama prasmė.
Tiesą sakant, galbūt ir nėra taip paprasta nuspręsti, kur užbaigti savo pasakojimą. Mūsų šeimoje įvyko dar vienas stebuklas – praėjus kuriam laikui po pirmojo gimdymo, visiškai nelauktai, netikėtai (mes juk esame nevaisingi…), net neplanuotai pastojau vėl. Visiškai natūraliai…. Kiek džiaugsmo ir pilnatvės jausmo suteikė šis vaikelis – jau visiškai kita istorija. Gydytojai lingavo galvomis – taip kartais būna….
Tačiau esu tikra – jei nebūtų pavykę „pralaužti ledų“ pirmuoju nėštumu – antrojo irgi nebūtų buvę. O aš tiesiog dar kartą įsitikinau paprasta tiesa – jei kartais kažkas vyksta ne pagal mūsų norus ir planą – vadinasi, Dievas turi geresnį…
Vietoj prologo
Beje, mes vis dar turime šešias „snaigutes“, laukiančias mūsų tyloje, tamsoje ir šaltyje. Kasdien pagalvoju apie jas. Esu tikra – kad kiek „natūralių“ netyčiukų sulauktume, būtinai sugrįšime pasiimti savo miegančių mažutėlių…
Dviejų (kol kas) vaikų mama
„Mamos žurnalas“
Nuostabus straipsnis, ir aš esu begalo dėkinga už šį moters dienoraštį. Pati išgyvenau nemažai skausmo ir dar vis nesu mama, tačiau tikiu ir viliosi, jog mano stebuklėlis ateis pas mus ir mes būsime labai laimingi.
Nuostabus straipsnis! Nesugebejau neverkti, taciau pasisemiau viltimi.
Ačiū už nuoširdų, šiltą straipsnį. Jis sustiprino mano tikėjimą, viltį savo didžiausia svajone-laukimu. Suteikė naujų jėgų.
Noreciau padekoti autorei uz straipsni asaros maisesi su dziaugsmu uz jus. Man teko praeiti didziaja dali jusu kelio tik pries diena iki isodinimo vyras neistvere ir atsisake, likau po stimuliacijos ir punkcijos neivykdziusi plano viena. Embrioniukai dabar uzsaldyti ir tikriausia manes nesulauks. Dar nepribrendau dometis ar budama vienisa galesiu juos paimti.
Dieve koks nuostabus straipsnis,o Moteris ji parasiusi yra toks stiprybes ir istvermes saltinis ,kad as braukiau asara skaitydama….. Jusu tikejimas ir man vilties dave,kad galbut greit supuosiu mazuliuka -aciu Jums :*
Po straipsnio verkiau iš džiaugsmo už šią Moterį ir jos vaikučius. Labai gilus, protingos Moters parašytas straipsnis. Įkvėpėte nenuleisti rankų ir kovoti už norą tapti mama. Ačiū Jums.