Laima Tamulytė-Stončė ir jos dieviškojo paštomato siuntinys

Stončė

Mano patirtis kaip anekdotas, ir, ačiū Dievui, kad viskas išėjo į gera

Renginių vedėja ir dainininkė Laima Tamulytė-Stončė sako, kad dabar jos niekas neįtikins, kad Dievo nėra. Kai praeitą pavasarį su vyru keliavo po Jeruzalę ir bažnyčioje stebėjo nepaliaujamą tikinčiųjų srautą, mintyse eilinį kartą paprašė: „Dieve, jei yra nors viena, nors mažiausia galimybė mums susilaukti vaikelio, padaryk, kad taip ir atsitiktų“.

Dabar kalbamės su Laima, kai jos Emilija ramiai miega šalia.

Laima, taip troškote patirti visus motinystės išgyvenimus, o nėštumu kaip ir nespėjote pasimėgauti?

Mano patirtis kaip anekdotas, ir, ačiū Dievui, kad viskas išėjo į gera. Dabar visa šita situacija atrodo kaip nuotykis, bet gydytojams, kurie žinojo, kad man jau seniai ne aštuoniolika ir turiu visokių papildomų rizikų, tai neatrodė juokinga. Tokiais atvejais gydytojai prigąsdina, kad nėštumas neprižiūrėtas, kad nerimtai į jį sureaguota. Bet aš manau, kad nerimtai reaguoti galima tuomet, kada tu žinai, kad laukiesi ir nekreipi į tai dėmesio. Visai kitas dalykas, kai tu tiesiog nežinai.

Man pačiai baimės akys pasidarė didelės, kai pergalvojau, kiek veiklų ir darbų turėjau nėštumo pradžioje. Juk būdavo, kad iki paryčių vedu kokį renginį, pati stoviu prie aparatūros, decibelai didžiausi.

Ir nepamiegojusi, ir laiku nepavalgiusi… Ir sunkių išgyvenimų tuo metu buvo, artimų žmonių laidotuvių.

Savo dėdės žmonos mirtį išgyvenau gana skausmingai. Su vyru pakalbėjome, kaip sunku dabar bus dėdei, nes jų šeima neturėjo vaikų. Kai pamatai, kas laukia, kai tavo partneris išeina, – tu lieki vienas vienužis šiame pasaulyje. Pasakiau savo vyrui: „Mes nežinome, kuris pirmas išeisime, bet ilgėsimės vienas kito. Būtų gerai, jei nebūtume vieni“. O pasirodo, ir nebuvome, tuo metu aš jau laukiausi.

Kada sužinojote apie nėštumą? Ar eidama pas gydytoją buvote pasidariusi testą?

Ne, jokių testų nesidariau. Buvau šimtu procentų įsitikinusi, kad man pilvo išvarža. Jaučiau labai stiprų tempimą toje srityje, kur kažkada jau buvo atsiradusi pilvo išvarža. Pamaniau, kad ji tiesiog atsinaujino.

Kiti klausia, kaip aš galėjau nesuprasti, kad laukiuosi, juk nebuvo mėnesinių? Bet turint policistinių kiaušidžių sindromą, mėnesinės tai būna, tai nebūna. Aš apie vaikelį svajojau dvidešimt metų, tad seniai buvau perdegusi tikėtis, kad kiekvienos nepasirodžiusios mėnesinės reiškia nėštumą. Kai pasijutau blogai, važiavau darytis kraujo tyrimų ir ieškoti ligos. Man būdavo silpna, greitai pavargdavau. Tuo metu kaip tik dalyvavau „X  faktoriuje“ ir nesupratau, kas man darosi, kodėl muša prakaitas, o dvi minutes padainuoti – sunkiausias darbas? Vasarą laukė suplanuotų daug renginių, vestuvių, norėjau išsiaiškinti, ar aš sveika. Galbūt trūksta vitaminų, o gal prasidėjo ankstyvas klimaksas? Visi simptomai atitiko.

Minčių apie nėštumą nė nebuvo. Todėl ta ultragarso tyrimą atliekančios gydytojos frazė, kad „turiu svečių“, man nuskambėjo labai baisiai. Vėžys – štai kas pirmiausia atėjo į galvą. Pagalvojau: „Viešpatie, dar šitokia bėda. Ką aš praleidau?“.

Stončė

Kiti klausia, kaip aš galėjau nesuprasti, kad laukiuosi, juk nebuvo mėnesinių? Bet turint policistinių kiaušidžių sindromą, mėnesinės tai būna, tai nebūna

Kokia buvo vyro reakcija, kai sužinojo apie nėštumą?

Tirianti ultragarsu gydytoja pasakė, kad dar turi apžiūrėti ginekologas.

Nors jai atrodo, kad man jau tuoj gimdyti. Pagalvojau, kad mano situacijoje, kai 20 metų negaliu susilaukti vaikų, tokie juokeliai gana žiaurūs. Paklausiau: „Ta prasme?“. Ji juokdamasi dar kartą paaiškino, kad aš laukiuosi, ir nėštumas jau į pabaigą. Kaip tik tuo metu dėl „X faktoriaus“ buvau visiškai nusišviesinusi plaukus, tai gydytoja tikriausiai pagalvojo, kad kvailesnės blondinės jau ir būti negali, kuri nėštumo pabaigoje dar nežino, kad yra nėščia.

Laukdama prie ginekologės kabineto ėmiau galvoti, kaip čia dabar pranešti vyrui, laukiančiam automobilyje? Gal žinutę parašyti: „Žinai, aš nėščia?“ Po tokio ilgo mūsų troškimo ir maldų būtų nei šis, nei tas. Galvoje sukosi mintys, o kaip dabar bus dėl suplanuotų renginių, juk apvilsiu žmones? Su dūzgiančia nuo minčių galva užėjau į ginekologės kabinetą. Gydytoja pasakė būsimo vaikelio ūgį, lytį, kad jam 31 savaitė, jau apsivertęs. O aš iš to šoko klausiu: „O kiek moteris būna nėščia?“ Gydytoja dilplomatiškai paaiškino, pridurdama, kad tokių atvejų kaip mano kartais pasitaiko, bet labai retai.

Pasijutau visiška idiotė…

Ginekologė padavė vaikelio nuotraukytę, kad parodyčiau vyrui. Pagalvojau, kad tikrai gera mintis pasakyti naujieną parodant nuotrauką. Pamatęs gal lengviau supras? Pamenu, išėjau, stoviu ant laiptų, Gediminas žiūri iš automobilio. Pamojau, kad išliptų. Jis persigandęs eina, klausia, kas man yra. Tiesiu jam tą nuotrauką, sakau: „Mūsų mergaitei 31 savaitė, va.“ Jis nieko nesupranta, kokiai mergaitei. Ta tylos pauzė trunka neilgai, bet tuo metu atrodo, kad sustoja visas pasaulis. Apsikabiname, verkiame, o mano frazė „aš niekuo nesergu“ – laimingiausia iš visų.

Paskui nuėjome į automobilį pasėdėti ir pabandyti suvokti, kas čia atsitiko. Man norėjosi tą pačią minutę visam pasauliui pranešti, kad laukiuosi, įdėti į feisbuką tą pirmąją vaikelio nuotraukytę. Bet supratau, kad turiu džiaugtis atsargiai. Paskui pranešėme artimiausiems žmonėms, ir jie visi verkė iš laimės.

Draugai sakė, kad aš didelė slapukė, sugebėjusi nuslėpti beveik visą nėštumą. O aš galvojau: „Kad jūs žinotumėte. Tai nuo manęs dukrytė slėpėsi, o ne aš slėpiau ją“.

Stončė

Savo vyrui sakiau, kad jaučiuosi kaip paštomatas. Atėjo Dievas, atidarė spintelę, įdėjo siuntą ir pasakė, kad kodą gausime tik tada, kai ateis tam laikas

Kiek priaugote per nėštumą?

Nedaug, tik 5 kilogramus. Mane tikrai nėščia, o ne apkūnia, buvo galima laikyti tik paskutinį nėštumo mėnesį. Anksčiau vyras buvo pastebėjęs, kad, matyt, per karantiną aš labai atsipalaidavau, nes iššoko pilvukas.

Paprastai dėviu formuojančius figūrą apatinius drabužius, o paskutiniais mėnesiais, kol nežinojau, kad laukiuosi, taip sunku būdavo juos užsivilkti.

Gydytojai pasakius apie nėštumą, man viskas susidėliojo į vietas.

Prisiminiau, kad vienu metu truputį pykino. Skausmingos buvo ir krūtys, bet su mano diagnoze tai galima buvo nurašyti ligai.

O vaisiaus judesius aš palaikiau virškinimo sutrikimu. Virš bambos susidaręs guzelis – tai „atsinaujinusi išvarža“. Spusteldavau tą burbulą, ir jis dingdavo. Tik paskui suvokiau, kad aš taip žaidžiau su vaiko kulniuku.

Savo vyrui sakiau, kad jaučiuosi kaip paštomatas. Atėjo Dievas, atidarė spintelę, įdėjo siuntą ir pasakė, kad kodą gausime tik tada, kai ateis tam laikas. Tokios patirties man galima net pavydėti – beveik nebuvau nėščia. Realiai – 6 savaites.

Tik kai pradėdavau galvoti, kad besilaukdama ir malkas susinešiau, ir iš valties  tvenkinį ravėjau, ir ant pilvuko atsiguldavau, pačiai baisu pasidarė, o ką aš pagimdysiu? Glostydavau tą pilvelį ir prašydavau: „Vaikeli, būk geras, nepyk, kad ta mama tokia – šoka dainuoja“. Bet pačiai keista, kodėl intuityviai visą tą laiką vartojau vitaminus ir folio rūgštį? Tarsi pati pasąmonė žinojo, ką daryti.

Kai suskaičiuoju dienas nuo nėštumo pradžios, suprantu, kad tie pirmojo karantino  mėnesiai buvo būtent ta ramybė, kurios ir reikia nėštumo pradžioje. Ir manęs dabar niekas neįtikins, kad yra dar geresnis režisierius negu tas, kuris Viršuje.

O kur tas stebuklas įvyko? Ar aiškinotės, kada, kokiomis aplinkybėmis pastojote?

Prieš pat karantiną, kovo pradžioje, keliavome po Izraelį. Prisimenu tą akimirką, kaip mes stovėjome Jeruzalės Jėzaus prisikėlimo bažnyčioje, kurioje žmonių srautas nežmoniškas. Užlipome į antrą aukštą, iš nuošalesnės aikštelės stebėjome, kaip žmonės ateina prie Jėzaus kapo, bučiuoja, eina keliais. Tada galvojau: kaip gražu, kad žmonės tiki, kad tai suteikia jiems vilties gyventi. Kaip būtų gerai, jei ir aš galėčiau dabar to paprašyti. Paprastai su vyru keliaudami aplankome visus vienuolynus, bažnyčias, nes keliaujant – tai vienas iš būdų apžiūrėti architektūrinius stebuklus, kurie dažniausia ir nemokami. Kur užeidavome, visose bažnyčiose uždegdavome po žvakelę. Kartą vyro paklausiau: „O už ką tu uždegei žvakelę?“ Ir jis atsakė, kad vienas vienintelis jo noras – susilaukti vaikelio. Mums tas prašymas užtruko dvidešimt metų. O juk kokių tik dalykų nedarėme – važiuojant į Lenkiją, bobutės prisakė susirasti tokį šventą akmenį, pasėdėti ant to akmens, sukalbėti tam tikrus žodžius. Ir ant kibirų su vaistažolėm sėdėjau, ir su šventųjų paveikslais aplink bažnyčią ėjau, ir keliais po Žemaičių Kalvariją…

Buvo  momentų, kai jausdavomės perdegę, kupini tylaus kaltinimo vienas kitam, kad gal per mažai norime, per mažai stengiamės. Buvo minčių apie dirbtinį apvaisinimą, tik aplinkybės taip susidėliodavo, kad pas gydytojus taip ir nenuvykdavome, – tai susirgdavo kas nors iš artimųjų, ir skubiai reikėdavo teikti pagalbą, tai organizuoti kokio giminaičio laidotuves. Vis nusikeldavo tas dirbtinio apvaisinimo planas, kuris taip ir neįvyko.

Stončė

Skaudu būdavo girdėti, kai mus vadindavo nevisaverte šeima

Mintyse buvote jau susitaikę su tuo, kad būsite šeima be vaikų?

Skaudu būdavo girdėti, kai mus vadindavo nevisaverte šeima. Mes dviese jausdavomės labai visaverte šeima, ir pakankamai laiminga. Bet sulaukus kūdikio pilnatvės jausmas – nenusakomas žodžiais. Ir pats – koks tu pasidarai minkštas, pūkuotas,  atsiranda noras būti geresniam. Ir viduje viskas nutyla, nurimsta – ir emocijos, ir pykčiai, nebeerzina net buities smulkmenos.

Su Emilija dingo vaikų skyrių parduotuvėse fobija. Anksčiau, kai užeidavome į kokį prekybos centrą, man būdavo pats baisiausias dalykas vaikų skyrius. Net skaudėdavo, jį pamačius. Kai kiti sakydavo: „Oi, pažiūrėk, kokie faini vaiko drabužėliai“, neleisdavau sau žiūrėti ir džiaugtis, nes būdavo pernelyg skaudu.

Pradėjusi lauktis, labai save stabdžiau, kad neprisipirkčiau kūdikio drabužėlių, o taip norėjosi! Kokias dvi savaites tik vaikščiojau ir nepirkau, nes negalėjau patikėti,  kad tokio mažumo rūbeliai yra skirti žmogui. Gal tik lėlės gali būti aprengtos? O pasirodė, kad net patys mažiausi mūsų Emilijai buvo per dideli.

Kokie prisiminimai liks iš gimdymo?

Kaip žinodami, gimdymo išvakarėse susistatėme kūdikio lovytę. Ir tą naktį pajutau reguliariai pasikartojantį skausmą. Pasirodo, yra programėlių, kurios skaičiuoja sąrėmius ir padeda suprasti, ar tai tik paruošiamieji, ar jau tikrieji. Paryčiais ta programėlė parodė, kad sąrėmiai reguliarūs, kartojasi kas 5 minutes. Pažadinau vyrą, kad tikriausiai jau gimdau. Kai nuvažiavome į gimdymo namus, buvo 5 centimetrų atsidarymas, ir mane jau paguldė į gimdyklą.

Iš pradžių sąrėmiai nebūna kažkokie labai skausmingi, paskui jau ta „didžioji šventė“ ateina. Pagimdžiau natūraliai ir gavau pagyrų, kad esu šaunuolė, klausiau gydytojų ir stūmiau tuo metu, kai prasidėjo pagrindinės stangos. Realiai pagimdžiau per 20 minučių, per 3 sąrėmius. Niekada negalėjau patikėti, kad įmanomi tokie skausmo slenksčiai, kad galima šitiek iškentėti, ir kad tas skausmas sulig vaikelio užgimimo akimirka pasimiršta. Tu jauti, ta valtelė išplaukė, atrodo, nieko nebuvo. Net neįmanoma suvokti! Kai grįžome į palatą, vyras pasakė: „Žinai, Laima, moters kūnas – tai kažkoks stebuklas.“

Ligoninėje truputį užtrukome, nes dukrytei dėl skirtingų mūsų kraujo grupių rezus faktoriaus išsivystė naujagimių gelta. Reikėjo atlikti fototerapiją. Kaip sunku matyti, kad tavo mažylis nuo pirmų minučių turi kovoti už save. Jai ateidavo paimti kraujo tyrimams, o man jau ašaros rieda kaip pupos, gerai, kad visi su kaukėmis ir nematyti.

Grįžti namo buvo taip gera. Bet koks gyvenimas nenuspėjamas – tą pačią dieną vyko mano dėdės laidotuvės. Kaip sakoma, gyvenimas toks – tos pačios akys juokiasi, tos pačios verkia.

Kuris išrinko dukrytei vardą?

Kai tada, sužinojusi apie nėštumą, atsisėdau į automobilį, netikėtai vyro paklausiau: „O kaip tau vardas Emilija?“ Sako: „Labai gražus“. Iki tol pažinojau vienintelį žmogų tokiu vardu, tai buvo mano darželio auklėtoja. Tik paskui pradėjau pastebėti vis daugiau ženklų, kad yra ir daugiau Emilijų, – ir aktorių, ir filmų herojų. Kai besilaukdama vedžiau Širvintų miesto šventę, loterijos laimėtojo ištraukti atėjo savanorė mergytė. Paklausus, kuo vardu, atsakė: „Emilija“. Taip dukrytė vardą gavo be didelių svarstymų. Mūsų Emiliukas, Miliukas.

Kokios mintys aplanko dabar, tapus mama?

Man dabar niekas nepaneigs, kad Dievas yra. Jis yra bet kokiu atveju. Aš esu jam be galo dėkinga už visas tas dovanas. Kitas dalykas – tikiu stebuklais. Kai pradedi stebėti gyvenimą, tu matai daugybę ženklų. Viskas nutinka taip, o nenutinka šiaip sau.

Kol neturėjau Emilijos, galvojau, ar žinosiu, kaip su vaiku elgtis? Bet tu priglaudi prie širdies vaiką, ir pajunti, kad žinai viską, – kaip pamaitinti, kaip nuprausti, kaip nuraminti. Prabundi naktį nuo kiekvieno jos kniauktelėjimo. Kokia gamta nuostabi, ir mes patys koks stebuklas esame! Tas mažas vaikas tiek turi jėgos, tie suspausti delniukai yra kažkas neįtikėtino. Jie gali pakeisti visą tavo gyvenimą.

Ginta Liaugminienė, nuotraukos Dobiliuko foto

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 3

Kitos temos: