Kauniečiai Gintarė ir Rolandas Olisevičiai gavo tiek likimo smūgių, kiek kitos kelios šeimos kartu sudėjus. Po pirmų nesėkmių mąstė pozityviai – trečias kartas juk nemeluoja. Tačiau jiems sumelavo ir trečias kartas. Užtat ketvirtasis buvo dosnus – gimė Olivia.
Skaičiai, įvedantys į istoriją
Gintarei dabar 33, jos vyrui 35. Šeima neseniai šventė 11 metų santuokos, o jų pirmagimei Oliviai dar nėra metukų. Kelias iki dukrytės gimimo – lygiai 10 metų. Kai tas kelias pasirodė per sunkus, šeima nutarė „nulaužti sistemą“, – drastiškai kažką pakeisti savo gyvenime. 2013 metais Gintarė su Rolandu išvyko į Norvegiją. Planas buvo teisingas – Norvegijoje gimė Olivia. O dabar išklausykite, ką teko išgyventi jauniems žmonėms, kol pagaliau tapo tėvais.
Pirmasis kartas – reta liga
Po vestuvių Gintarė greitai pradėjo lauktis. 22 metų moteris buvo visiškai sveika, o nėštumas – lauktas. Tačiau labai greitai augo svoris, o 10 savaitę pasirodė tepančių išskyrų. Echoskopiją atliekanti gydytoja pasakė, kad… vaikelio nebėra, o gimdoje likusios tik „vynuogių kekės“. Gintarei buvo nustatyta labai reta liga – pūslinė išvisa*, kuri pasitaiko vienai iš 10 000 nėščiųjų Lietuvoje. Gintarė nebuvo nieko girdėjusi apie šią ligą. Nenuostabu. „Mane prižiūrėjo vyresnio amžiaus ginekologė, kuri netrukus išėjo į pensiją. Ji sakė, kad per jos karjerą esu antra pacientė, serganti tokia liga. Pirmoji pacientė buvo moteriškė iš kaimo, kurią atvežė gimdyti su didžiuliu pilvu, o gimdoje buvo ne vaikas, o tik galybė pūslelių… Mane iškarto guldė operuoti, išgrandė gimdą ir išleido namo stebėjimui.
Pūslinė išvisa laikoma onkologine liga, todėl man liepė saugotis nėštumo, nes jeigu būčiau pastojusi, man būtų garantuotas vėžys. Važinėjome iš ligoninės į ligoninę, Santariškėse buvo nutarę taikyti chemoterapiją. Atsisakiau, nes tuomet niekada nebegalėčiau svajoti apie vaikus, o juk man tebuvo 22 metai… Ligą reikėjo atidžiai stebėti – man nuolatos imdavo kraują ir tirdavo, kiek jame yra tam tikro hormono. Stebėjo metus, paskui hormono kiekis nukrito ir mane išleido gyventi normalaus gyvenimo“, – pasakoja Gintarė.
Antrasis kartas – persileidimas
Deja, metų metus pastoti nepavykdavo. Gintarė pastodavo, bet vaikelis neįsikabindavo. Po daugybės tyrimų gydytojai pasakė, kad taip yra dėl išgrandytos gleivinės – ji buvo „nudrožta“ darant valymą po pūslinės išvisos. Šeima ryžosi pagalbinėms apvaisinimo procedūroms, inseminacijoms. Dvi insemiancijos nepavyko. Po kurio laiko Gintarė pastojo pati, bet 6 savaičių nėštumas nutrūko.
Bet Gintarė su vyru nepalūžo – juk juos į priekį stūmė mintis, kad „trečias kartas nemeluos“.
Trečias kartas – nesuderinami genai
Laikas ėjo, Gintarė pastojo vėl. Viskas klostėsi neblogai, abu jautėsi be galo laimingi. Pasakodama apie šį „trečiąjį kartą“ Gintarė nebesulaiko ašarų: „Kai sukako 19 savaičių, dar kartą nuėjome pas gydytoją, kad nustatytų vaikelio lytį. Gydytoja vedžiodama aparatą pasakė: „Jūsų vaikelis neturi nei rankų, nei kojų“. 12 savaičių atlikta echoskopija rodė idealų vaikutį, o dabar… Nei rankų, nei kojų. Skubiai nusiuntė į klinikas, kad apžiūrėtų daugiau gydytojų. Visi nusprendė, kad toks vaisius gimęs tikrai neišgyvens. Teko gimdyti… Po to atliko tyrimus ir nustatė „nesuderinamus genus“.
Pabėgimas nuo juodosios likimo juostos
Kaip tik tuo metu Gintarės vyras patyrė traumą – pjaudamas žolę nusipjovė kojos pirštą. Šeima suprato, kad pateko į juodąjį periodą, kad reikia viską iš esmės keisti, nes nelaimė veja nelaimę. „Reikėjo, kad supurtytume likimą, pakeistume jį. Nutarėme skubiai išvykti. Pasirinkome Norvegiją, nes ten gyvena mano pusbrolis. Susiruošėme per 2 savaites, ten neturėdami nieko.
Prisikrovėme mašiną iki stogo, pasiėmėme šunį ir išvažiavome į naująją gyvenimo vietą už 2400 km. Tai pati Norvegijos šiaurė, 170 km nuo šiauriausio taško, kuriame nelaukė nei darbai, nei namai, tačiau mums buvo vis vien. Pusbrolis mums išnuomojo namelį, vaikštinėjome po vietines firmas ieškodami darbo. Po 3 dienų jau dirbau viešbutyje, netrukus įsidarbino ir vyras. Taip 2013 metais prasidėjo naujas mūsų gyvenimo etapas“, – pasakoja Gintarė.
Norvegiškas nėštumas
Po 2 metų, praleistų Norvegijoje, Gintarė pradėjau lauktis. Pasak pašnekovės, Norvegijoje nėštumai yra savaime suprantami ir nesureikšminami dalykai. Jeigu nėštumas normalus, atlieką tik vieną ultragarsą, vieną-kitą tyrimą, paklauso bei pamatuoja pilvą, ir tiek. Tačiau Gintarė buvo ypatinga. Dėl dramatiškos savo akušerinės patirties ji pateko į rizikos grupę ir pamatė kitą Norvegijos medicinos pusę – kaip ten rūpinamasi rizikingais nėštumais. „Po tiek nesėkmių labai saugojome naująjį vaikelį.
Abu tikėjome, kad viskas bus gerai, nes juk negali vienai šeimai TAIP nesisekti. Man atliko begalybę tyrimų, stebėjo Šiaurės regiono centrinėje klinikoje, į kurią turėdavau važiuoti pasirodyti. Dėl rizikingo nėštumo, kuris pats savaime nebuvo niekuo ypatingas, man buvo skirta gimdyti ne vietinėje ligoninėje, o dideliame medicinos centre, pagrindinėje regiono klinikoje.
Nėštumo pabaigoje gavau laišką, kur ir kada turiu atvykti ir gyventi iki gimdymo. Miestas tolokai, automobiliu važiuoti tektų 7,5 valandos, todėl skridau lėktuvu. Skrydį apmoka ligonių kasos. Nuskridusi patekau į dienos stacionarą, tai reiškia, kad kasdien turėdavau ateiti apžiūrai, o gyvenau specialiame ligonių viešbutyje, kurį irgi apmokėjo draudimas“, – pasakoja mama.
Regiono ligoninės viešbutyje Gintarė gyveno 3 savaites, nes gimdymas vėlavo. Ten, kaip ir Lietuvoje, atėjus nustatytam gimdymo terminui, leidžiama nešioti vaikelį 12 dienų ilgiau, su sąlyga, kad vaikelis jaučias gerai ir nėra pernešiojimo požymių. Moteris sunkiai stūmė tas savaites, nes buvo viena, juk vyras liko namie dėl darbo ir šuns. Kai prasidėjo sąrėmiai, vyras skubiai atskrido. Pasak Gintarės, vyras į gimdyklą įbėgo, kai gimdymas buvo įsisiūbavęs, o pats didžiausias košmaras dar neprasidėję.
Ketvirtasis kartas – per stebuklą
Gimdymas užsitęsė. Gintarei atliko epidurinę nejautrą. Gydytojai pasiūlė stumti, o stūmimo laikas, matyt, dar nebuvo atėjęs.
Vaikutis užstrigo. Gydytoja pamatydavo belendančią galvutę, bet ši vėl sulįsdavo atgal. Toks vaikelio stumdymas truko 3 valandas. Skubiai buvo iškviesta antra medikų komanda. Cezario pjūvio padaryti nebebuvo galimybių, nes vaikelis buvo tiesiog fiziškai įstrigęs gimdymo takuose. Skubiai leidžiami skatinamieji vaistai situacijos nepakeitė. Vaikelį ištraukė tik iš 5 bandymo su vakuumine pompa. „Nenoriu nė prisiminti, koks visus buvo apėmęs siaubas, panika, kokį aš kenčiau skausmą ir agoniją, viskas priminė egzorcizmo seansą iš siaubo filmų. Ištrauktą mergytę padėjo man ant pilvo. Pamačiau, kad dukra negyva.
Pradėjau klykti, gydytojai skubiai išsinešė už širmos gaivinti. Nieko nemačiau, tik belakstančius pirmyn atgal gydytojus su ilgais tyrimų lapais rankose. Ir jokio garso. Staiga įėjo akušerė, kuri priiminėjo gimdymą, o jos akyse pamačiau ašaras.
Pasakė, kad širdelės darbą atstatė, tačiau mergytė dar nekvėpuoja. Po minutės išgirdome verksmą. Oliviai širdelės plakimą atstatė po 30 sekundžių, o kvėpavimą – tik po 4,5 minučių. Dukra gavo 2 balus pagal Apgar skalę“, – prisimena Gintarė.
Nuotraukose – atšiauriausias Norvegijos kampelis, kuriame gimė Olivia
Jauniausia lėktuvo keleivė
Reanimacijoje Olivia praleido 3 paras. Mergytė labai greitai atsigavo, tik, pasak gydytojų, kentė didelius skausmus, kurie buvo malšinami morfinu. Gydytojai įtarė, kad Oliviai skaudėjo galvytę, nes ji buvo labai ištempta vakuumu. Paprastai vakuumą naudoja 1–2 kartus, o Olivios atveju – net 5.
Po normalaus gimdymo Norvegijoje į namus išleidžia po 2 valandų. Olivią laikė 5 paras. „Po 3 parų reanimacijos Olivią atidavė mums ir leido neštis į viešbutį. Mokėmės maitinti, nes po reanimacijos ji nemokėjo valgyti (maitinome švirkštu per zondą nosytėje).
Mūsų parskridimo dieną kilo baisi pūga, su taksi lėkėme į oro uostą, beveik pavėlavome. Vartai jau buvo uždaryti, bet dėl mūsų sustabdė lėktuvą, pasak oro uosto darbuotojų, – dėl to, kad Kalėdos. Seselė į skrydį davė saldinto vandenėlio, jeigu Olivia verktų. Ten saldintu vandeniu „gydo“ kūdikių skausmus, nerimą… Jie sako – saldus vandenukas yra skausmo malšintojas. Kai kūdikiui reikia daryti procedūrą, seselės visada turi švirkštuką su saldžiu vandeniu, jei vaikutis verkia, įlašina burnytę, ir jis nurimsta.
Išlipant visi keleiviai norėjo pasižiūrėti, kokia čia neeilinė 5 parų bendrakeleivė kartu skrido“, – šypsodamasi pasakojimą baigia Gintarė.
Moteris nekaltina vietinių medikų, kad gimdymas susiklostė taip tragiškai. Tai buvo nenuspėjamas dalykas. Užtat gaivinimo ir reanimacijos galimybės toje ligoninėje buvo aukščiausio lygio. „Gal dėl to likimas ir lėmė, kad gimdžiau būtent ten…“, – svarsto moteris.
Dabar Oliviai 8 mėnesiai, ji sveika, guvi, jos raida puiki. Nuo 7 mėnesių mergytė stojasi, be sustojimo kalba. Tėvai nepardavė ir neišnuomojo šeimos namų Kaune, nes po 2 metų ketina grįžti – Olivia eis į darželį Lietuvoje.
Gintarė sako: „Pieš 5 metus su drauge buvome pas būrėją, tiesiog iš smalsumo. Ji man išmetė kortas. Sakė – būsi nėščia, lauksiesi berniuko, bet vėliau turėsi dukrelę, kuri bus nereali ir mums reikš visą pasaulį. 2013 metais buvo berniukas… Kai tik sužinojau, kad vėl laukiuosi, iškart supratau, kad po širdimi auga mano Olivia.
Mamoms linkiu nenuleisti rankų net tada, kai jau visi 3 kartai pamelavo. Mums pasisekė ketvirtą kartą. Ir Jums pasiseks“.
*Pūslinė išvisa – liga, kuri išsivysto, sutrikus normaliai gemalo raidai nėščios moters organizme. Tai gaurelinio dangalo, kuriuo gemalas tvirtinasi prie gimdos vidinių sienelių, anomalija. Ligos priežastys nėra visiškai aiškios. Manoma, kad ji prasideda dėl gemalo patologijos, sukeltos virusinės arba toksoplazminės infekcijos, chromosomų ir genų mutacijos, sutrikusios endokrininės sistemos funkcijos (dėl sumažėjusio estrogenų kiekio organizme, susilpnėjusio imuniteto, padidėjusios imuninės tolerancijos trofoblastui). Dėl šių priežasčių pakinta choriono gaurelių išvaizda ir savybės: jie virsta kelių ar keliolikos milimetrų skersmens skaidriomis pūslelėmis, kurių visuma panaši į vynuogių kekę. Pirmaisiais nėštumo mėnesiais prasidėję choriono pokyčiai paprastai apima visą chorioną, ir vaisius žūna. Vėlesniais nėštumo mėnesiais, kai jau yra subrendusi placenta, dažniau pažeidžiama tik dalis, o ne visas chorionas. Pūslinė išvisa priskiriama priešnavikinėms ligoms.
Prasidėjus pūslinei išvisai, gimda pradeda sparčiai didėti, jos dydis neatitinka nėštumo laiko. Būdingas ligos simptomas yra pasikartojantys įvairaus gausumo kraujavimai iš gimdos, prasidedantys nuo 2–3 nėštumo mėnesio.
„Mamos žurnalas“
