Lietuvaičiui Kajui teko garbė gimti Norvegijoje. Apie nėštumą ir gimdymą svečioje šalyje pasakoja mama Greta.
Mūsų šeima
Su vyru susituokėme Lietuvoje, o po vestuvių išvykome gyventi į Norvegiją, nes vyras jau metus buvo ten dirbęs.
Galvojome, kad padirbėsime ir grįšime į Lietuvą, kaip ir visi emigrantai, bet… Dabar jau labai labai norime ten likti…
Norvegijoje aš auginu mažylį, o vyras dirba norvegų statybos firmoje. Kartais pagalvojame ir apie mokslus, bet dabar reikia, kad Kajus paaugtų.
Gyvename nedideliame miestelyje Orkanger, kuriame yra apie 6000 gyventojų. Aplinkui kalnai, fiordai…
Jis yra šiaurinėje Norvegijos dalyje, netoli Trondheimo miesto. Trondheimas – trečias pagal dydį šalies miestas. Mūsų miestelyje gyvena nemažai lietuvių, su daugeliu iš jų mes bendraujame.
Kai laukiausi, lankiau su vyru norvegų kalbos kursus, pagrindus jau įsisavinau. Rudenį planuoju eiti į kursus svetimšaliams.
Norvegiškas nėštumas su lietuviais gydytojais
Visas mano nėštumas praėjo Norvegijoje. Nepastojau tris mėnesius, buvo ir ašarų, ir minčių apie nevaisingumą. Bet kai pastojau, net juokiausi iš savo nerimo, juk moterys po kelerius metus negali pastoti, rankų nenuleidžia ir joms pasiseka. Nesulaukusi mėnesinių niekaip negalėjau patikėti, kad gal jau. Paatvirausiu – mama iš Lietuvos man buvo atsiuntusi 10 nėštumo testų, nes Norvegijoje jie labai brangūs. Tad darydavau ir darydavau testus, kol vieną rytą vyrui sakau: „Turėčiau susirgti, kaip ir pilvuką maudžia“. Vyras atsakė: „Ryt testą pasidaryk, juk daug turi“. Ryte išryškėjo antra juostelė, bet labai neryški. Pagalvojau – ir vėl nepasisekė… Paskambinau draugei, pasipasakojau, o ji sako: „Valiooo, tu nėščia!“ Negalėjau patikėti, per pietus dar vieną testą pasidarau, o ten jau buvo aiškiai ryškios dvi juostelės. Netilpau savame kailyje iš džiaugsmo, juk taip norėjau vaikučio…
Vyras grįžęs vakare pažiūrėjo į testus ir vis tiek nepatikėjo, kol nepasidariau dar vieno testuko. Tas jį įtikino, ir prasidėjo laukimas…
Nėščiųjų priežiūra šioje salyje fantastiška, ir aš nė kiek neperdedu. Kaip žinote, Norvegijoje gydymas yra labai brangus, ir bet kokia procedūra kainuoja labai daug. Bet yra išimčių: nėštukėms ir vaikučiams iki 12 metų gydymas nemokamas. Mūsų miestelyje yra nuostabi gydytoja iš Lietuvos Almutė Rukienė, kuri visą nėštumą mane be galo globojo. Beje, mūsų miestelyje gyvena net šeši Lietuviai gydytojai! Čia gana daug ir nėščiųjų mokyklėlių. Man į jas siūlė eiti, bed dar nemokėjau kalbos, tad buvo labai nedrąsu, todėl nelankiau jų.
Per nėštumą gydytojui reikia pasirodyti kas dvi savaites (kas dvi savaites – pas šeimos gydytoją ir kas dvi savaites – pas akušerę).
Nėštumas ir gimdymas nekainuoja nė centuko. Bent jau mūsų Orkanger miestelyje.
Nuo 15 savaičių jau žinojome, kad gims berniukas. Ir vardą jau buvome seniai išrinkę. Paskutines dieneles vis prašydavau Kajaus glostydama pilvelį, kad paskubėtų, kad mes jo beprotiškai laukiame.
Labai labai laukiau gimdymo. Ir vyrui vis dejuodavau, kad labai sunku, galėtų greičiau viskas baigtis, mat per nėštumą priaugau 16 kg, tai lengva nebuvo. Paskutinis mėnuo man atrodė labai ilgas ir sunkus, buvo karšta.
Gimdymo terminas buvo nustatytas birželio 29 dieną, juokiausi, kad per vestuvių metines ir gims mūsų mažiukas. Mūsų miestelyje vasarą nuo birželio 23 dienos iki rugpjūčio vidurio uždaromas gimdymo skyrius, ir visi gydytojai išvažiuoja dirbti į didįjį miestą Trondheim. Mano vyras labai norėjo, kad nereikėtų toli važiuoti prasidėjus gimdymui. Nugirdau, kaip vieną dieną tėtukas kalbėjo su pilvuku ir prašė, kad Kajus gimtų 17 dieną, nes 7 – vyro laimingas skaičius. Ir ką jūs manote – 16 dienos rytą 9 val. man nubėgo daliniai vandenys (dar kitaip vadinami pirmieji vandenys), ir mes jau 10 val. atvykome į ligoninę. Ten mus pasitiko nuostabi skyriaus vedėja, 35 metų akušerės patirtį turinti moteris. Ji paklausė tonų, pamatavo sąrėmius, patikrino ir pasakė, kad kaklelis prasivėręs dar tik 2 cm ir kad galime dar eiti pasivaikščioti po ligoninės kiemą, pasisotinti, užkąsti saldumynų (ne taip kaip Lietuvoje, kur girdėjau, kad neleidžia gimdyvei nieko valgyti). Vedėja užtikrino, kad šiandien jau sulauksime savo stebuklo.
Vaikščiojome, valgėme, kalbėjomės, spėliojome, koks bus mažylis, džiaugėmės vasaros saulute.
Gimdymo pozą galima rinktis
Apie 13 val. grįžome į ligoninę, mums skyrė gimdymo palatą, nes jau sąrėmiai mane ne juokais kankino…
Gimdymo palata paliko labai šiltus prisiminimus. Palatoje buvo kampinė vonia, kurioje aš galėjau kiek ir kada noriu gulėti, ir net jei norėčiau galėjau joje gimdyti – ten labai klausomasi gimdyvės norų ir juos tenkina. Man pasiūlė net tuščiavidurę kėdę, jei kartais užsinorėčiau sėdėdama gimdyti. Pasiūlė ir supamąjį krėslą, kad sumažintų sąrėmių skausmus. Aprodė kambariuką, kur tikrins vaikutį, kai jau gims. Paaiškino apie vakuumus, reples ir t.t. Buvo nepaprastai malonu, kai taip tavimi rūpinasi… Už gimdymo palatos durų buvo pilnas šaldytuvas sulčių, jogurtų, ledukų, vandens, kavos staliukas, jei tik užeina noras viskuo galima vaišintis. Gydytoja paliko mus su vyru palatoje būti, o pati vis ateidavo patikrinti kaklelio, pažiūrėti, gal ko reikia.
Už skausmo kentimą medalių neduoda
15.30 val. aš jau nebegalėjau kentėti sąrėmių, nors kaklelis tebuvo 3 cm atsivėręs. Tad paprašiau epidurinės nejautros (akušerė buvo sakiusi, kad už gimdymo skausmų ištvėrimą moterims jokių medalių niekas neduoda, tai kai skaudės, galiu drąsiai prašyti nuskausminimo). Ir pamanykite, įeina gydytojas anesteziologas ir norvegiškai klausia, kokia kalba kalbėsime? Vyras sako – angliškai, aš sakau – lietuviškai.
Gydytojas juokdamasis sako – kalbėsime lietuviškai! Man iš to džiaugsmo, kad atėjo anesteziologas lietuvis, net sąrėmiai nusilpo.
16.30 val. man jau buvo pritaikyta epidurinė nejautra, specialus aparatukas pagal mano kūno svorį automatiškai vis suleisdavo nuskausminamųjų.
Skausmas atlėgo, iškart pasijaučiau kaip kitas žmogus – ir su mama iš Lietuvos telefonu kalbėjausi, ir kryžiažodžius sprendžiau, ir vakarienę su vyru pavalgėme. Jausdavau, kad užeina sąrėmis, bet skausmo nejutau, tad buvau labai laiminga. Akušerė vis patikrindavo vaikučio širdelę, sąrėmius bei gimdos kaklelį. Tada beveik dingo sąrėmiai, bet man liepė nesijaudinti, nes taip būna. Pradėjo leisti skatinamuosius, nes taip reikia… Staiga gydytoja sunerimo, kažkur išėjo ir vėl grįžo. Pasakė, kad mažylio širdelės tonai šokinėja – tai labai aukšti, tai vėl nukrenta.
Neplanuotas cezaris
Teko nutraukti skatinamuosius, susirinko gydytojų konsiliumas ir pasiūlė daryti cezario pjūvio operaciją, nes spėjo, kad gimdymas dar gali užsitęsti iki vidurnakčio ir vaikučiui nėra gerai, kai taip šokinėja širdutės tonai. Mes sutikome, tada mane greitai užkėlė ant važiuojančios lovos ir nuvežė į operacinę. Ten ir vėl pamačiau anestiozologą lietuvį, net širdelei pasidarė lengviau. Visą operacija su juo prasikalbėjome, nuostabus žmogus. Jis dar norėjo, kad ir mano vyras dalyvautų operacijoje, bet chirurgas nesutiko, nes tai buvo neplanuota operacija.
21.08 val. gimė sūnelis. Pagal Apgar skalę gavo 10 balų. Jį nuprausė, uždėjo man ant nuogo kaklo rėkiantį, pakalbinau jį ir iškart nurimo, pažino mamytės balsą. Tai buvo nuostabiausia akimirka. Paskui jį paėmė ir išnešė tėveliui, kuris už operacinės durų mynė takelius. Nuo tada tėvelis visur su Kajumi ėjo kartu – svertis, matuotis, rengtis ir t.t.
Negimdžiau Lietuvoje, tad nelabai galiu ką ir palyginti. Tik žinau, kad Lietuvoje po cezario pjūvio operacijos, kai mamą išveža į reanimacijos palatą, vyro ir vaikelio ten neįleidžia, o čia į reanimacijos palatą įleido ir vyrą, ir Kajų, būtent ten pirmą kartą pabandžiau sūnų pamaitinti. Gydytojos buvo itin švelnios ir paslaugios.
Moteris po gimdymo – dievaitė
Pogimdyminė priežiūra irgi buvo fantastiška. Paspaudus mygtuką prie lovos iškart atbėgdavo seselės, klausdavo, ko reikia, atnešdavo nuo skausmo vaistų, mokė maitinti, bendraudavo. Maistą valgydavome kaip restorane – kada norėjome ir kiek norėjome: vaisiai, lašiša, mėsytė, daržovės.
Gavome šeimyninę palatą, ten trise ir gyvenome. Pagimdžiau pirmadienį vakare, o namo važiavome penktadienį. Iš tikrųjų nustatyto laiko, kiek būti ligoninėje po gimdymo, nėra. Mums sakė, kad kai būsime pasirengę ir norėsime namučio, tai prašome. Mes ir pasirinkome penktadienį. Tiesa, nuo atvažiavimo iki išvažiavimo taip ir nepanaudojome jokių savo daiktų ar drabužių, švaros priemonių – mus visiškai aprūpino ligoninė. Namo grįžome su pilnu krepšiu kraitelio, kurį buvome susipirkę pagal lietuviškas tradicijas.
Skiepų namučiai
Pirmas dieneles ilsėjausi namuose, vyras pasiėmė atostogas ir man padėjo. Paskui atskrido mano tėveliai. Tėtis išbuvo 3 savaites, o mama net 2 mėnesius mums pagelbėjo. Buvau labai laiminga, kad turiu tokią padėjėjų komandą.
Po dviejų savaičių vežėme mažylį pas gydytoją apžiūrai (galima tartis kaip tik patogu – arba ji ateina į namus, arba patys nuvažiuojame). Kiekvieną mėnesį einame į „skiepų namučius“ (atskirą mažą polikliniką) ir ten visada galima pasisverti, pasimatuoti. Man labai patinka tie namai, jie skirti tik skiepijimui, svėrimui, matavimui, ten nėra sergančių vaikučių, nuo kurių galima užsikrėsti. Kai vaikutis serga, jis vežamas visai į kitą polikliniką (o Lietuvoje visi eina į tą pačią). Skiepijama iki 6 mėn. kas mėnesį, paskui metukų ir t.t. Apie kiekvieną skiepą yra pasakojama, jei nenori, gali neskiepyti. Lyginau su Lietuva – norvegų vaikai gauna tuos pačius skiepus.
Drabužėliai… po eurą
Norvegijoje labai brangūs vaikiški drabužėliai bei visi daikteliai vaikučiams, bet aš jau nuo nėštumo pradžios pirkdavau Kajui drabužėlius per akcijas. Kai vyksta išpardavimai, Norvegijoje net po eurą galima nusipirkti drabužėlių, kurie kainavę po 30 eurų. Išpardavimai vyksta tol, kol viską išperka. Pigiausias dalykas kūdikiui – tai pirmosios sauskelnės, 30 vienetų pakelis kainuoja tik 2 eurus. Vyresniems kūdikiams sauskelnės kiek brangesnės, bet vis tiek gerokai pigiau nei Lietuvoje. Dabar jei vykstame į Lietuvą, tai iš Norvegijos ir sauskelnes, ir mišinėlį vežamės, nes Lietuvoje šie dalykai kainuoja daug brangiau.
Labiausiai man patinka Norvegijos gamta, kalnai, oras, požiūris į žmones ir tai, kad būna baltosios naktys vasarą – naktį šviesu kaip dieną, tik kad saulutė nešviečia. O nepatinka… norvegų lėtumas…
„Mamos žurnalas“
