Norvegija – rojus ar pragaras?

Norvegija

Aušros šeima

Apie emigrantų gyvenimą Norvegijoje sklando visokiausių gandų. Dvi mamos sutiko papasakoti, kaip joms sekasi auginti vaikus atšiauriausiame vikingų krašte.

PIRMOJI ISTORIJA 

Pasakoja Aušra Ludvigsen, Norvegijoje su vyru Deividu auginanti dukrelę Elisabeth (2 m.). Gyvena 70 km į šiaurę nuo Bergeno, miestelyje, kuris vadinasi Austrheim.

Norvegijoje – treji metai

Norvegijoje gyvenu trejus metus. Lietuvoje dirbau anglų kalbos dėstytoja universitete Kaune.

Beje, Norvegijoje jau irgi teko padirbėti anglų kalbos mokytoja aukštesniojoje vidurinėje mokykloje, kurioje studentai ruošiami arba profesijos arba universitetinėms studijoms. Elisabeth tėtis Deividas dirba mokykloje mokinių inspektoriumi bei mokytoju. Su Deividu susipažinau 2003 metais, kai lankiausi Norvegijos vidurinėje aukštesniojoje mokykloje. Po ilgų svarstymų ir diskusijų susituokėme 2011 metais Norvegijoje.

Austrheimo seniūnijoje, kur gyvename, yra 3000 gyventojų. Tai vakarinė Norvegijos dalis, kurioje yra labiausiai į vakarus atsikišęs Norvegijos taškas, vadinimas Vardetangen. Austrheimo savivaldybė susideda iš 489 salų, kurias jungia tiltai arba keltai. Netoliese yra naftos perdirbimo įmonė „Statoil“.

Bergenas, Brygenas

Bergenas, Brygenas

Gimdymas su atvykimo į žemę motinomis

Elisabeth gimė 2012 metų lapkritį Bergeno Haukelando universitetinėje ligoninėje. Per ligoninės langus buvo matyti vienas iš didžiausių Bergeno atrakcijų – Fløyenas. Fløyeno kalno viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nuostabi Bergeno panorama. Tą naktį, kai gimė Elisabeth, Fløyeno šviesas taip plaikstė vėjas su lietumi, jog rodėsi, kad pastatas ant kalno viršūnės dega. Tai gerai atspindėjo mano būseną – gimdžiau be nuskausminamųjų. Gydytoja vėliau paaiškino, kad gavusi nuskausminamųjų moteris praranda kontrolę, todėl be jų esą geriau.

Ligoninėje teko susipažinti su daug sesučių/akušerių, kurios čia vadinamos „jordmor“ (pažodžiui – „atvykimo į žemę motina“). Viena pagyvenusi akušerė ypač įsiminė, nes ant jos rankų kūdikis kaip mat nurimdavo. Iš įdomesnių dalykų ligoninėje galiu paminėti „šeimos kambarį“, kur laikinai gali įsikurti mama, mažylis ir tėtis. Ligoninėje įdomiai organizuojama ligonių mityba. Savitarnos principu veikiančiame bufete buvo galima pasirinkti maistą iš pateiktų produktų ir neštis į palatą.

Norvegijoje mokamų motinystės atostogų mamos gauna metus. Pirmus metus su kūdikiu reikia lankytis pas medicinos „sesutę“ kartą per mėnesį. Kai vaikas sulaukia penkiolikos mėnesių, dažni susitikimai baigiasi ir pasikartoja tik kartą ar du per metus dėl skiepų ar kitų patikrų.

Elisabeth valgo ledus Nepriklausomybės dienos proga

Elisabeth valgo ledus Nepriklausomybės dienos proga

Sumuštiniai valdo

Ruošdami maistą vaikams ir sau norvegai yra ištikimi skandinaviškam paprastumui, nes visur dominuoja sumuštiniai. Yra du žodžiai, kurių neišmesi iš norvegų žodyno, tai „matpakke“ (maisto paketas, lauknešėlis) ir „skive“ (riekė). „Matpakke“ visi nešasi į darbus, mokyklas ir darželius. Net darželinukui reikia įdėti sumuštinį pietums.

Čia net sakoma: „Mylėk savo lauknešėlį kaip save patį.“

Lietuvoje vaikams patariama valgyti veršieną, triušieną ir nutrieną. Čia tokios mėsos retai būna. Populiariausia vištiena, jautiena ir kiauliena. Dar sezoniškai galima rasti sūdytos ar rūkytos avienos, iš kurios norvegai gamina savo nacionalinį patiekalą „pinnekjøtt“ – garuose verdamus avienos šonkaulius.

Laisvu laiku mėgstu gaminti maistą. Susipažinau su Norvegijos virtuve, bet labiausiai mane sužavėjo skandinaviška mažai angliavandenių turinti mityba. Čia ji vadinasi „lavkarbo“. Neseniai pradėjau rašyti tinklaraštį, kuriame verčiu receptus, pati juos išbandau ir paskelbiu savo tinklaraštyje http://lowcarblietuva.blogspot.no.

Į lauką bet kokiu oru

Kiekvieną dieną einame su Elisabeth į lauką. Ir nesvarbu, koks oras – vėjas ar lietus. Norvegai dėl klimato niekada nesijaudina. Turi posakius, kuriuos  pasididžiuodami cituoja net vaikai mokykloje: „Nėra blogo oro, yra tik blogi drabužiai“ arba posakis „Ut på tur aldri sur“ kurį net sunku gražiai išversti, bet jis skambėtų maždaug taip: „Užuot liūdėjęs, eik į lauką“. Darželyje vaikams neperšlampamas kombinezonas ir guminiai batai yra privalomi, nes vaikai eina į lauką bet kokiu oru. Kol kas mėgstu nusivesti Elisabeth į šalia esantį stadioną. Man ten patinka, nes teritorija didelė ir aptverta. O kiek norvegai drabužių palieka stadione! Net keista. Čia gali rasti striukių, marškinėlių, rankšluosčių, kepurių, batų, trumpikių. Ir kažkodėl retai kas tuos drabužius pasiima.

Norvegų vardai

Angliškas vardas Elisabeth Norvegijoje gana dažnas vardas, nors dabar populiarūs neįprasti vardai, tokie kaip Linnea, Lykke, Leah, Emma, Sarah, Salma ir Sofia. Tai Elisabeth kartos mergaičių vardai. Dažnai vardai yra dvigubi, pavyzdžiui, Iris AnnaLyn arba Thea Ramona. Populiarūs berniukų vardai: Filip, William, Lucas, Trym, Storm bei Oliver.

Kokie yra norvegai?

Funikulierius į Fløyeną, Bergene

Funikulierius į Fløyeną, Bergene

Viena vertus, jie labai paprasti ir praktiški žmonės, kita vertus, yra labai geros nuomonės apie save. Tai tikri savo šalies patriotai. Mėgstamiausia jų šventė yra gegužės 17-oji,

Nepriklausomybės diena, kuomet visi žygiuoja parade pasipuošę tautiniais drabužiais. Svarbiausias šventės akcentas – vaikų paradas, o ne karinė eisena. Tą dieną vaikams leidžiama valgyti ledų ir dešrainių tiek, kiek telpa.

Lietuvoje Norvegija asocijuojasi su pinigais, nafta ir gražia gamta. Protestantiškas mentalitetas lemia, kad norvegai sugeba gyventi kukliau, taupiau, neišsišokti, nedemonstruoti savo turtų. Norvegai nerimauja, kas bus, kai nafta baigsis. Dėl to pinigus, gautus iš naftos, kaupia Vyriausybiniame naftos fonde. Fondo pinigus ateities kartos galės naudoti pensijoms.

Šiuo požiūriu Norvegija yra kitokia, nei tos valstybės, kurios iš karto suvartoja visą pelną, gaunamą iš naftos. Tačiau problemų yra ir rojuje. Kainos Norvegijoje aukštos, namai kainuoja milijonus, drabužiai – tūkstančius, o knygos – šimtus. Dėl to net pasitaiko įvairių profesinių grupių streikų.

Norvegai mėgsta įsikurti bet kur visiškoje gamtoje: pakalnėje, laukymėje, miške, salose, toli nuo miesto ir nuo vienas kito. Tuo jie didžiuojasi, o ne kompleksuoja dėl to. Norvegijoje stengiamasi neskirstyti užsiėmimų į vyriškus ir moteriškus. Vaikų televizijos laidoje statant laivą dirba ir mergaitės, mokykloje berniukai mokosi megzti, o mergaitės aktyviai žaidžia futbolą.

Manau, šalies pažinimas yra nesibaigiantis procesas, kaip ir kalbos mokymasis. Nors svetimoje šalyje visada esi truputį svečias, tikiu, kad galima priaugti prie kitos kultūros, ypač, kai tai darai mažais žingsneliais kartu su augančiu mažyliu.

Ernesta su dukrytėmis

Ernesta su dukrytėmis

ANTROJI ISTORIJA 

Pasakoja Ernesta (30 m.) Gaigalienė, Norvegijoje su vyru Giedriumi (30 m.) auginanti dukreles Deiną (7 m.) ir Elingą (4 m.). Gyvena Drammen mieste.

Kaip mūsų šeima atsidūrė Norvegijoje

Kai Lietuvos spauda ir televizija pradėjo viešinti pirmuosius straipsnius ir reportažus apie Norvegijoje atimamus lietuvių vaikus, mūsų šeimoje dėliojosi planai išvykti laimės ieškoti svetur. Vyras gavo darbo pasiūlymą Norvegijoje ir išvyko pirmas. Aš su dukrytėmis likau Lietuvoje, nes buvo likęs paskutinis kursas universitete, apsigyniau ekonomikos bakalaurą. Baigus mokslus, niekas nebestabdė būti kartu, be to, supratome, kad buvimas atskirai mums pernelyg skausmingas. Ir štai, 2013 metų liepos 9 dieną visa mūsų šeima atvyko į Norvegiją.

Į mokyklą – su didžiuliu noru

Apsipratę ir apvažinėję apylinkes, suskubome rūpintis didžiosios dukrelės mokykla. Dukrai tuo metu buvo 6 metai, o Norvegijoje būtent tokio amžiaus vaikai pradeda lankyti pirmąją klasę. Širdyje nerimas, kaip viskas bus, kaip seksis vos tik atvykusiam vaikui, negirdėjusiam norvegų kalbos… Tačiau pirmoji klasė, mūsų nuostabai, praėjo puikiai. Dukrelė pirmiausia pradėjo lankyti tarptautinę klasę, kurioje mokosi įvairių tautų vaikai. Kadangi mokykla buvo toliau nuo namų, nei kad nurodoma įstatymuose, tai dukrelei buvo skirtas taksi, kuris kas rytą atvažiuodavo į kiemą, pasiimdavo, o po pamokų parveždavo atgal. Baigusi pirmąją klasę dukra mokėjo skaityti ir buvo puikiai paruošta bendrauti su norvegų vaikais bei mokytojais, tad antrąją klasę pradėjome naujoje mokykloje, netoli namų. Prieš pereinant į naują mokyklą, dukrai buvo suteikti 5 apsilankymai joje, kurių metu dalyvavo visose pamokose, kad būtų kuo lengviau pritapti. Ir štai, šių metų rugpjūčio viduryje (čia mokslai prasideda anksčiau) Deinutė iškeliavo į antrąją klasę. Deja, mokslo metų pirmoji diena niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos mokslo metų dienos, čia nepamatysi žingsniuojančio pirmokėlio su kardeliu rankoje, įprastesnis reginys – mokinukas, važiuojantis dviračiu su kuprine ant pečių.

Vertėtų paminėti, kad kažkaip ypatingai mokinuko nereikia paruošti. Superkami reikalingi drabužėliai (ne tai, kas gražu, bet tai, kas praktiška, kad lietui lyjant neperlytų, vėjui pučiant neperpūstų), kuprinė bei maistui skirta dėžutė su gertuve. Ir tai yra viskas, ko reikia mokslo metams, visu kitu pasirūpina mokykla. Kiekvienas mokinukas gauna knygas, sąsiuvinius, naudojasi mokyklos pieštukais, rašo tik paprastu pieštuku, taip padarytas klaideles gali pasitaisyti. Pažymiai čia nerašomi iki 8 klasės, sąsiuviniuose tėra tik pagiriamieji, paskatinamieji žodeliai, klijuojami lipdukai už puikiai atliktas užduotis.

Ar tikrai šeimos persekiojamos?

Norvegijos gamta užburia

Norvegijos gamta užburia

Daugelis mokyklų labai jaukios, nedidelės, turi vidinius kiemelius, čia puikiai įrengtos žaidimų aikštelės, nes vaikai daug laiko praleidžia lauke. Organizuojami dažni pasivaikščiojimai, ekskursijos į mišką, į valstybines įstaigas, žiemos sezonu – į čiuožyklą ar slidinėti su slidėmis. Daug dėmesio norvegų pedagogai skiria bendravimui tarpusavyje. Nė vienas vaikas negali jaustis vienišas, dažnai klausiama, kaip jis jaučiasi mokykloje, ar turi draugų, ar niekas neskriaudžia. Tų klausimų daugybė ir apima jie ne tik tai, kas susiję su mokykla. Klausinėjama ir apie tai, kaip vaikui sekasi namuose, kaip jis jaučiasi šeimoje.

Žinoma, pirmąjį kartą dukrai papasakojus, ko buvo klausinėjama, ne juokais sunerimome.

Prie viso to nerimo prisidėjo nesiliaujantys straipsniai ir reportažai apie iš lietuvių šeimų atimtus vaikus.

Mokykloje susirinkimo metu buvo paaiškinta, kad taip stebimas kiekvienas vaikas, kad pedagogai stengiasi užtikrinti, jog vaikas nesijaučia vienišas, kad nebūtų patyčių, įvairių nuoskaudų, nenoro eiti į mokyklą. Ir iš tiesų iš vyresniosios dukros niekada neesame girdėję, kad ji nenorėtų eiti į mokyklą, greičiau sulaukiame klausimo, kada baigsis atostogos, ir ji vėl galės susitikti su klasės draugais bei mokytojais. Mokytojus vaikai vadina vardais, tai padeda palaikyti draugiškus santykius tarp pedagogo ir mokinuko.

Vaikams, atvykusiems iš kitų šalių, skiriama daugiau valandų mokytis norvegų kalbos. Kvalifikuotas mokytojas atvyksta į mokyklą ir papildomai dirba su kitataučiais vaikučiais. Ir namuose tenka nemažai padirbėti. Kartais su vyru net stebimės, iš kur tiek visko telpa toje vaikiškoje galvelėje – kai susirašo žodžius norvegiškai, šalia angliškai ir dar lietuviškai.

Sportiškoms šeimoms ten rojus

Sportiškoms šeimoms ten rojus

Norvegiškų darželių ypatumai

Šis ruduo mūsų šeimoje prasidėjo dar vienu svarbiu įvykiu.

Nuo rugpjūčio 11 dienos mažąją dukrytę Elingą išleidome į darželį. Vėl nerimas, baimė, daužosi mamos širdis pirmą dieną vežant į darželį. Maniau, kad pabūsime valandėlę kartu, tačiau dukrelė į grupę nuėjo drąsiai, tad man teko važiuoti namo. Lyginant Lietuvos ir Norvegijos darželius, viskas gerokai skiriasi. Darželyje labai svarbu tinkama apranga, nes darželinukai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke, ir visiškai nesvarbu, koks tą dieną oras. Susidariau nuomonę, kad norvegų vaikai užsigrūdinę ir serga kur kas mažiau už mūsiškius. Ateinu pasiimti vaikučio apsirengusi striuke, apsivyniojusi šaliku ir matau vaizdą, kaip didžioji dalis norvegiukų ne tik kad be šalikėlių, kepuryčių, bet laksto vien tik marškinėliais trumpomis rankovėmis! Svarbiausia norvegų vaikai neperkaitinami, juk vaikas nuolat juda ir tikrai nesušals. Slogos jie nelaiko liga – pabėgs ir nustos. Man kaip lietuvei mamai prie viso to pratintis gana sunku, nes patirtis byloja: po slogos pereinama prie gerklės skausmų, toliau – kosulys ir temperatūra, visas šis „komplektas“ dažnai aplankydavo mus Lietuvoje.

Elingos darželio grupėje dirba 6 pedagogai, o vaikučių – 28. Vaikai darželyje jaučiasi laisvai, kiekvienas užsiima tuo, ką tą akimirka nori daryti.

Žinoma yra pusryčių, pietų ir pavakarių laikas bei užduotėlių valandėlės, tačiau didžiausias laikas praleidžiamas lauke. O ten, kaip teko matyti ne kartą, ir vyksta tikrasis gyvenimo pažinimas. Kas išsiprausė baloje, kas prisipylė kišenes smėlio, kas voliojasi atsigulęs ant žemės, kas išsišiepęs iki ausų šokinėja baloje, iš kurios vanduo tyška net iki šokinėtojo plaukų. Beje, viskas tas pats vyksta ir Deinutės mokykloje, tik balos purslai tykšta kur kas gausiau, nes pradinukas visa galva didesnis už darželinuką. Iš pradžių visi šie smagumai stebino, net labai, vis norėdavosi prieiti ir lietuviškai paauklėti, bet vėliau suvokiau, kad tokiais dalykais reikia tik džiaugtis, nes kada, jei ne dabar, vaikas gali džiaugtis nerūpestinga vaikyste. Na ir kas, kad parsivedus vaiką iš darželio, batus išpurtai lauke, ir iš ten išbyra pusė smėlio dėžės, na ir kas, kad skalbimo mašina darbuojasi kasdien nesustodama – visa tai niekis, kai pamatai tas žibančias akeles.

Vaikų gimtadieniai norvegiškai

Likus savaitei iki gimtadienio, gaunamas kvietimas, kuriame nurodyta vieta, laikas, trukmė, kartais – gimtadienio tema. Populiaru švęsti darželio, į kurį eina vaikas, salėje, o mokyklinukų tėvai organizuoja gimtadienius gamtoje arba namuose. Jei tai mergaitės gimtadienis, tai ji gali kviesti visą grupę (klasę) arba tik visas mergaites. Tačiau negalima išskirti kelių vaikų, tokiu būdu siekiama, kad visi vaikai jaustųsi vienodai svarbūs. Maistą ruošdami per šventę norvegai nepersistengia. Dažniausiai tai būna dešrelės, keksiukai ir kas nors atsigerti. Dovanėlės perkamos iki 100 kronų, ši suma skiriasi, priklausomai nuo tėvų susitarimo. Šventės metu vaikas prie visų susirinkusių išpakuoja kiekvieno atneštą dovanelę ir kiekvienam asmeniškai padėkoja, tai viena įdomiausių gimtadienio dalių, nes visiems smalsu, kas ką dovanoja.

Norvegų vaikams nėra blogo oro

Norvegų vaikams nėra blogo oro

Norvegų požiūris į šeimą

Jeigu Lietuvoje daugelis šeimų apsistoja ties dviem vaikučiais, tai Norvegijoje dažniausiai šeimoje auga trys vaikai. Neretai jie būna pametinukai. Savaitgaliai skirti šeimai, daugelis važinėja dviračiais, eina į žaidimų aikšteles, važiuoja į kalnų namelius, vaikštinėja kalnų takeliais, plaukioja jachtomis, žiemos sezonu slidinėja. Čia nieko nestebina bėgantis, einantis su šiaurietiškomis lazdomis, važiuojantis dviračiu ar tiesiog lauke sporto pratimus atliekantis bet kokio amžiaus žmogus. Tikrai žavi jų aktyvumas, gebėjimas džiaugtis gamtos teikiamais malonumais, susidaro įspūdis, kad judėjimas ir aktyvios gyvensenos propagavimas įaugęs jiems į kraują.

Vakarais miestas rimsta, ir šeimų su vaikais sutikti miesto gatvėse beveik neįmanoma.

Norvegų vaikai guldomi gana anksti, apie 20 val., kaip teigia specialistai, gerai išsimiegojęs vaikas lengviau susikaups mokslams, bus linksmesnis, žaismingesnis. Pasmaližiauti vaikučiai gali tik kartą per savaitę, šeštadieniais, tai dažnai pabrėžiama profilaktinės apžiūros metu pas pediatrą ar pas dantistą.

Gyvenimiškos pamokos

Mūsų šeima, be visų patyrimų, gavo didžiulę pamoką – gebėti sustoti, išmokti džiaugtis kiekviena gyvenimo suteikta diena, iš mažų dalykėlių susikurti laimę. Mums reikėjo atsidurti Norvegijoje, kad išmoktume vakarus, savaitgalius būti šeimoje, kad išmoktume kartais patys pabūti vaikais, kad atsimintume nerūpestingą vaikystę. O tos akimirkos – kai visi lekiame su dviračiais, kepame gamtoje dešreles, daug kalbamės, dainuojame, statome žvyro pilis, daug ir garsiai juokiamės, apsikabiname, pasakome vienas kitam, kad labai mylime – nieko nekainuoja, bet ilgam išlieka širdyse.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad čia mums nieko netrūksta… Artimųjų ilgesys, sekmadienio popietės su vaikais pas senelius, šventės artimųjų rate, šeimyniniai draugų susibūrimai – viso to ir dar daugiau ko trūksta būnant toli nuo Lietuvos.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

6 Atsiliepimai kategorijoje “Norvegija – rojus ar pragaras?”

  1. Ugne
    2015/05/01 at 07:40 #

    Pagaliau tiesa atitinkantys straipsniai!

  2. 2015/05/01 at 10:42 #

    Viskas paprastai, aiskiai ir teisingai. As panasiai taip visiems aiskindavau Lt. kas , kaip ir kodel? Atsakinedavau y uzduodamus klausimus

  3. neseniai
    2015/05/01 at 14:12 #

    buvo rašyta,kad Norvegijos ambasada gavo lėšų savo šalies įvaizdžiui gerinti Lietuvoje.

  4. Vitalka
    2015/05/02 at 10:23 #

    Siame straipsnyje yra daug tiesos bet papasakota tik grazioji puse. Pats isgyvenau ten daug metu ir maciau ta graziaja puse kol nesusiduriau su bjauriaja puse. Pats isvaziavau nes ju geroji barnevernet pareiske jog nori pasiimti mano sunu. Nes gavo skunda is mokyklos jog vaikas valgo sumustinius nenorvegiskai. Taip kad linkiu sekmes tom seimom kurios dar nesusidure su barnevernet.

  5. as
    2015/06/25 at 19:34 #

    nieko nezino apie lietuva ir jau sugeba lyginti. leituvoje ir mergaites mokykloje pjausto faniera , berniukai gamina valgyti.

    kitame staripsnyje raso vaikai eina i mokykla ( ten near klasiu ) nuo 6 metu . letuvoje irgi eina vaikai i paruosiama klase nuo 6 metu.

    ir dar daug visokiu prirasyta subjektyviu dalyku.

  6. 2016/09/22 at 10:43 #

    Man Norvegija atrodo puiki šalis, kurioje galėčiau gyventi. Tik nežinau ar vaikų auklėjimo sistema mums būtų priimtina. Būtų įdomu pakeliauti ir pamatyti viską iš arčiau.

Palikite atsiliepimą


9 + trys =

Kitos temos: