Vyras iš rytietiškų pasakų

afganistanas

Jūratės Čiakienės nuotraukoje – Renata su Gabriella

Kaip dažnai būna, istorija prasidėjo nuo nuotraukų, kurias iliustracijoms atsiuntė fotografė. Pamatėme egzotiško grožio mergytės portretus ir iškart kilo mintis, kad tai – tarptautinės meilės vaisius. Gabiellos mama Renata sutiko papasakoti savo istoriją, vertą ašaras spaudžiančio meilės romano.

Lietuvaitė Renata Muradi su vyru Naveed ir dukryte Gabriella gyvena Norvegijoje. Naveed studijuoja mediciną ir dirba „Antiage“ klinikoje, kuri užsiima estetiniu gydymu. Renata prieš išeidama į motinystės atostogas dirbo drabužių parduotuvės vadove, dabar dirba šokolado parduotuvėje.

Nedrąsi pažintis

Apie Afganistaną žinojau tai, ką ir daugelis žino – kad tai musulmoniška šalis Artimuosiuose rytuose, kuriuose siaučia nenutrūkstami karai. Su Naveed susitikome naktiniame klube, kuriame švenčiau draugės gimtadienį, o jis – savo draugo. Tą vakarą dėmesio man netrūko, tačiau nebuvau linkusi bendrauti ir leistis į diskusijas su gerbėjais. Šokau ir bendravau su draugais, kol priėjo aukštas, tamsaus gymio, stilingai apsirengęs jaunuolis ir pašnibždėjo į ausį, kad aš šį vakarą gražiausia iš visų vakarėlyje esančių merginų. Padėkojau už komplimentą ir toliau šokau su draugais. Paskui mes susitikome koridoriuje, kur jis vėl mane užkalbino. Pradėjome kalbėtis ir nepastebėjome, kaip nutilo muzika ir visi pradėjo skirstytis. Kalbėjome ilgai, apie dvi valandas. Jis neprašė mano telefono numerio, tačiau prašė duoti bent mažytę užuominą, kur galėtų mane susirasti. Pasakiau jam savo vardą, pavardę ir išsiskirstėme kas sau.

Kitą rytą savo Facebook‘o prieigoje radau jo kvietimą priimti į draugus. Iš pradžių bendravome Facebook‘e, vėliau – skaipu, o po kelių savaičių – ir telefonu. Iš kur jis kilęs, sužinojau jau pirmą pažinties vakarą. Prisipažinsiu, tada ir suabejojau, ar tęsti pažintį, bet Naveed buvo geras pašnekovas, todėl pagalvojau, kad nieko neprarasiu, jei šiek tiek pabendrausiu. Kalbėdavomės kiekvieną dieną, po kelias valandas, kartais – iki ryto, ir abu stebėdavomės, kad tiek daug yra apie ką šnekėtis. Net mano kambario draugė, su kuria tąkart gyvenau, stebėdavosi.

Ilgai atidėliojau susitikimą su juo. Turbūt bijojau. Jis žinojo, kad dirbu vienoje drabužių parduotuvėje prekybos centre, tačiau nesakiau, kurioje. Vieną dieną pakeliui į darbą jis man paskambina ir sako: „Tavęs laukia staigmena darbe“. Naveed išsiaiškino, kurioje parduotuvėje dirbu, ir mane aplankė. Atnešė kavos, apkabino ir išėjo. Ant kavos puodelio buvo priklijuotas raštelis „laukiu tavęs lauke“. Kone kiekvieną dieną jis užeidavo pasisveikinti su manimi, nors jam dėl to pasisveikinimo reikėdavo važiuoti apie 20 km į vieną pusę. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė.

Kodėl Naveed, o ne kitas

Naveed – labai komunikabilus, linksmas, dėmesingas, švelnus ir atkaklus. Turi aiškių tikslų ir eina jų link. Jo svajonė ir tikslas tapti chirurgu, todėl tikslingai studijuoja mediciną. Mėgsta skaityti, domisi pasaulio politika. Labiausiai mane sužavėjo savo atkaklumu. Nors ir sakydavau, kad mes negalime būti kartu dėl kultūrų ir tikėjimo skirtumų, tačiau jo tai nesustabdė. Žavėjo ir žavi stiprus ryšys su šeima.

Mačiau, kad jam šeima pirmoje vietoje. Kadangi mano ryšys su šeima irgi stiprus, man tai buvo svarbu.

Lietuviams vyrams svarbiausia draugai, dėl to paskui nukenčia šeima. Aš savo vyrui – ne tik žmona, bet ir geriausia draugė, paguoda, mylimoji, patarėja, jo vaiko motina.

Mano vyras musulmonas, tačiau nesilaiko gilių islamo tradicijų. Daug metų jis su šeima gyvena Norvegijoje ir yra daugiau ar mažiau prisitaikęs prie Europos, todėl didelių tradicijų skirtumų nepastebėjau. Kai nuvažiuojame pas jo tėvus, be abejo, kultūrų skirtumas juntamas labiau, o kai esame vieni savo namuose – visi skirtumai išnyksta. Mano įpročiai nepasikeitė iš esmės. Gal tik tapau šiek tiek santūresnė.

Afganistaniečių šeimos baimės

Kol draugavome, jo tėvai ir broliai žinojo, kad Naveed panelė – lietuvaitė krikščionė, tačiau didelio dėmesio į tai nekreipė ir nesikišo. Matyt, kaip ir mano tėvai, tikėjosi, kad tai nieko rimto, šie santykiai netrukus nutrūks, ir jų sūnus ves savo tėvų išrinktąją (taip populiaru jų kultūroje), o aš ištekėsiu už lietuvaičio. Situacija pasikeitė, kai pradėjau lauktis. Naveed bijojo pasakyti tėvams, broliams ir seserims, kad žada rimtai susieti savo gyvenimą su kitataute europiete ir susilaukti vaikelio. Man buvo paprasčiau, nes žinojau – kad ir kas atsitiktų, kad ir ką nuspręsčiau, tėvai mane palaikys ir parems. Kai sužinojo, kad laukiuosi, jo tėvai pradėjo panikuoti. Mama verkdama sakė savo sūnui: „Ji tave įskaudins, paliks, išsiveš vaiką“. Broliai baiminosi, kaip vaikas augs apsuptas skirtingų religijų. Skambino man, bandė papasakoti, kad vaikas pagal tėvą bus išpažįstantis islamą. Mama klausė mano vyro, ar aš žadu priimti islamo tikėjimą, nes tada visos baimės būtų pasibaigusios. Tačiau jau buvome apie tai diskutavę pačioje draugystės pradžioje. Sakiau – kad ir kas nutiktų, nežadu keisti savo tikėjimo. Naveed įrodė savo meilę ir ištikimybę pareikšdamas savo šeimai: jei nepriims manęs, kaip jo išrinktosios, galės užmiršti apie jį. Dėl manęs išsižadėti savo svarbiausio dalyko gyvenime – šeimos? Tada supratau, kad tai mano žmogus, kad dabar aš ir vaikelis esame jo mažytė šeima.

Greitos vestuvės

Apsipratę su naujiena, kad laukiuosi, ir aprimę, jo tėvai pareikalavo vestuvių. Jos įvyko labai greitai, be jokių tai religijai būdingų iškilmių ir tradicijų. Nuėjome pas jų Mulą, prisiekėme, kad gerbsime vienas kito religiją, vienas kito nuomonę ir vienas kitą. Mylėsime ir būsime ištikimi vienas kitam 99 metus. Po santuokos pasipylė vyro artimųjų sveikinimai ir linkėjimai. O gimus vaikeliui, įregistravome civilinę santuoką.

Prisimenu savo pirmąjį apsilankymą pas Naveed tėvus. Jie su Naveed broliu ir jo šeima gyvena viename Norvegijos mieste Lillehamer. Priėmimas buvo šiltas. Gausus vaišių stalas. Jaučiau tėvų žvilgsnius ir jaudulį. Prisimenu, kaip jo mama nenuleido nuo manęs akių. Atsisėdo šalia ir pažvelgė man tiesiai į akis.

Savo netobula norvegų kalba pasakė, kad mano labai gražios akys – kitokios. Kaip vėliau man papasakojo Naveed, tą kartą jo tėtis klausė, ar jis mokęs mane, kaip man elgtis. Naveed tėvus nustebino, kad padėjau padengti stalą, po vakarienės – nurinkti indus, stebėjosi mano paslaugumu. Naaveed atsakė, kad nieko nemokęs, aš tokia esu. Juk ir pas mus įprasta svečiuose padėti šeimininkėms. Dabar ryšys su Naveed šeima yra labai stiprus. Vyro tėvai mane dievina. Su jo mama bendraujame kiekvieną dieną telefonu, dažnai nuvažiuojame pasisvečiuoti.

Manau, mano mama irgi bijojo dėl mano pasirinkimo kurti šeimą su musulmonu, bet to neparodė. Tėčiui buvo labai baisu, jis ilgą laiką abejojo mano laime, kol nesusipažino su žentu.

Gabriella – likimo dovana

Nėštumas buvo pats gražiausias tarpsnis mano gyvenime. Jaučiausi pati laimingiausia moteris žemėje.

Kiekvieną dieną jaučiau vis didėjančią vyro meilę, rūpestingumą, palaikymą. Jokių papročių, susijusių su nėštumu, jie neturi. Eilinis žmogiškas rūpestis, pasiteiravimas apie mano ir kūdikio sveikatą. Tačiau vaikui gimus papročių netrūksta. Tada tėvai važiuoja pas dukterį ar marčią į namus ir padeda rūpintis naujagimiu ir buitimi. Tai gali trukti net kelis mėnesius! Aš atsisakiau tokios pagalbos, man buvo svarbu pačiai apsiprasti su nauju šeimos nariu ir išmokti visko pačiai. Net atsakiau savo mamai, kuri irgi norėjo atvažiuoti į Norvegiją vaikeliui gimus.

Nežinau, kaip kiti afganistaniečiai vyrai dalyvauja žmonos nėštume bei gimdyme, bet mano vyras dalyvavo visur visą nėštumo laikotarpį. Į kiekvieną konsultaciją pas gydytojus eidavau vyro lydima, kiekvieną mėnesį jis fotografavo vis didėjantį pilvuką, filmavo vaikelio judesius, skaitė literatūrą apie tai, kas vyksta kiekvieną nėštumo savaitę, kartu rinkome vaikeliui drabužėlius ir t.t. Nė nebuvo minties, kad jis galėtų nedalyvauti gimdyme. Dalyvavo ir palaikė mane nuo pradžios iki pabaigos, gyveno kartu su manimi ligoninės viešbutyje, kol mus išleido su mažyle į namus. Buvo didžiausias pagalbininkas pačioje pradžioje, kol viskas dar nauja. Padėjo maitinti, maudyti, perrengti, migdyti ir keldavosi naktį kartu su manimi. Daug kalbame apie tai, kaip auklėsime savo dukrą, kokias tradicijas ir principus skiepysime.

Apie vardus buvome kalbėję dar iki pastojimo. Gabriella – jei mergaitė, Mateo – jei gimtų berniukas.

Kodėl būtent Gabriella? Angelo Gabrieliaus garbei. Visose religijose ir mitologijoje Gabrielius – tai Dievo pasiuntinys, tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Mes tarpusavyje kalbame anglų bei norvegų kalbomis.

Aš su dukryte kalbu tik lietuviškai, o mano vyras – angliškai. Kadangi mūsų dukrytė yra „be religijos“, krikštynų nebus… Augdama Gabriella sužinos apie abi religijas ir pati pasirinks, kokį tikėjimą jai priimti.

Svarbiausia, kad mūsų vaikas užaugtų geru, doru žmogumi, tikinčiu gėriu ir meile.

Lietuva Naveed akimis

Naveed lankėsi Lietuvoje kartu su mamimi du kartus. Pirmą kartą vykome į Lietuvą keltu. Kai išvažiavome iš jo, gana gerą atkarpą reikėjo važiuoti, kol pasiekėme miestą. Ta atkarpa primine vyrui jo gimtąjį Afganistaną. Aplinkui nyku, pavieniai raudonų plytų namai, laukai. Kretingos miestelis, iš kur aš kilusi, jam pasirodė mielas ir jaukus, bet labiausiai patiko Vilnius. Sunkiausia Naveed buvo tai, kad tik saujelė žmonių galėjo su juo kalbėti angliškai.

Vyrui gaminu paprastus lietuviškus patiekalus, kurie jam labai patinka. Mėgstamiausi – bulvių ir maltos mėsos apkepas ir burokėlių sriuba. Dievina Kijevo kotletus. Kepta vištiena su morkų ir česnako salotomis mūsų namuose garuoja kone kiekvieną savaitgalį. Naveed ragavo ir cepelinų, tačiau po pirmo kąsnio mandagiai pasakė, kad daugiau šio patiekalo niekada nenori nei ragauti, nei juo labiau valgyti.

Afganistaniečių virtuvė

Afganistaniečiai valgo beveik viską, išskyrus kiaulieną. Tai įvairūs patiekalai iš kruopų, daržovių ir mėsos. Jie vietoje bulvių renkasi ryžius, o vietoje duonos – chapati paplotėlius. Populiariausias patiekalas jų šeimoje – basmati ryžių palau. Jis gaminamas beveik kiekvieną dieną, šį patiekalą ir aš išmokau gaminti. Dar išmokau kepti chapati paplotėlius, virti ash sriubą, kepti marokietišką kiaušinienę bei gaminti chatney padažą, kuris, jo mamos vertinimu, yra net skanesnis už jos pačios.

Pasigaminkite palau ir ash

Palau patiekalui reikia labai nedaug: vištienos blauzdelių, svogūno, poros skiltelių česnako, žaliojo aitraus pipiro, ryžių ir specialių garam masala prieskonių, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra cinamonas. Iš pradžių išsiverdu mirkytus ryžius. Keptuvėje su pora šaukštų aliejaus pakepinu svogūną, tada apkepinu blauzdeles. Kai mėsa iškepa, išimu iš keptuvės, o į tą patį aliejų su svogūnais sudberiu čili pipirus, česnaką ir truputį pakepinusi įpilu vandens. Į išvirtus ryžius supilu nukoštą aliejų su svogūnais ir kitais prieskoniais, gerai išmaišau, įberiu garam masala prieskonių ir padariusi vietos viduryje sudedu vištieną. Uždengiu rankšluosčiu, ant jo dengiu dangtį (rankšluostis skirtas sugerti drėgmei), dar pakaitinu 10–15 min. ant silpnos ugnies. Palau paruoštas!

Ash dar paprasčiau pagaminama. Į puodą su vandeniu įberiu druskos, pipirų, lauro lapelį, išverdu supjaustytas bulves. Keptuvėje su keliais šaukštais aliejaus pakepinu kelis didelius pomidorus su svogūnu ir keliomis česnako skiltelėmis. Įdedu žaliojo čili pipiro. Kai išverda bulvės, supilu pomidorų masę ir įberiu gerą saują spageti makaronų. Kai makaronai suminkštėja – sriuba paruošta.

***

O kas toliau? Naveed yra iš septynių vaikų šeimos. Jo broliai ir seserys gyvena skirtingose pasaulio žemynuose, tad nusimato daug kelionių. Vienintelis trūkumas sukūrus tarptautinę šeimą – bendravimas su vyro artimaisiais, nes jo tėvai ir sesuo nekalba angliškai. Su vyro mama vos vos susikabu norvegų kalba, bet su tėčiu ir sese be vertėjo nepavyksta.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 − = du

Kitos temos: