Turkiški motyvai Vilniuje

DSC_2379

Ana savo būsimą vyrą Alpaslaną Gezer sutiko Lietuvoje

Ana niekada negalvojo, kad ištekės už užsieniečio, o tuo labiau – už turko. Juk girdėdavo, ką draugės po atostogų šiltuose kraštuose pasakoja apie tenykščius vyrus, – jie greiti rodyti dėmesį ir neįsipareigoti. Tačiau likimas kartais būna nenuspėjamas.

Pažintis tarp elektros instaliacijų

Ana savo būsimą vyrą Alpaslaną Gezer sutiko Lietuvoje, įrenginėjant vieną  prekybos centrą. Alpaslano kompanija buvo laimėjusi elektros instaliacijos  konkursą, o firma, kurioje dirbo Ana, tiekė laidus ir kabelius. Taigi tokiomis itin neromantiškomis aplinkybėmis ėmė megztis jų pažintis. Vyriškis jau pirmo susitikimo metu vadybininkės paklausė, ar ji turinti draugą.

„Tipiškas turkas“, – tada jo elgesį įvertino 23 metų mergina. Beveik dvidešimčia metų vyresnis vyriškis buvo nevedęs ir Lietuvoje tikrai neturėjo planų sukurti šeimos, bet pamatęs Aną suprato, kad ji – jam skirta moteris. Skambučiai dėl projekto reikalų pamažu peraugo į asmeninius. Anos dėmesio ir palankumo jis siekė ištisus metus. „Man patiko pagarba, kurią Alpaslanui rodo jo bendradarbiai. Ne tik dėl to, kad jis viršininkas. Jis labai vyriškas, tvirtas žmogus. O kartą mūsų firmos padarė darbuotojams dovaną – vežė  į Kauną stebėti futbolo rungtynių.

Mikroautobuse atsisėdome šalia, pajutau, kad man su tuo žmogumi taip saugu ir gera, kad net užsnūdau ir padėjau galvą jam ant peties“, – prisimena Ana.

Dvejus metus iki vestuvių pora draugavo ir daug keliavo. „Gezer“ pavardė turkiškai reiškia „keliaujantis“, ir tai tikra tiesa. Vyro darbo projektai lemia, kad metus tenka praleisti vienoje šalyje, metus – kitoje… „Kai ištekėjau ir tapau Gezer, irgi pradėjau klajoti. Matyt, pavardė priskiria ir lemtį. Dabar mūsų šeimos verslas irgi reikalauja daug keliauti, nes importuojame džiovintusvaisius, riešutus ir kitus ekologiškus maisto produktus į Lietuvą“.

Kultūriniai skirtumai

Pirmą kartą važiuodama į Stambulą pas būsimojo vyro tėvus Ana neįsivaizdavo, kas jos laukia. Žinojo tik tiek, kad vyro mama yra mokytoja, tėtis – inžinierius, sesuo – bankininkė, tai labai inteligentiška šeima. Ana žinojo, kad turkai labai mėgsta švarą (visiška priešingybė arabams). Stambule kas savaitę plaunami namų langai. Grindys šluostomos drėgna šluoste kiekvieną rytą, kas rytą nuo visų paviršių nuvalomos dulkės. Dirbančios moterys samdo namų tvarkytojas. „Man švara irgi svarbi, bet kas rytą visų namų tikrai nebuvau įpratusi tvarkyti“, – šypsosi Ana.

Turkijoje labai svarbus pusryčių ritualas, ypač sekmadieniais. Stalas dukart per dieną užklojamas nauja švaria staltiese – pusryčiams ir vakarienei.

Pusryčiai patiekiami prie šventiškai paserviruoto stalo ir susideda maždaug iš 20 komponentų. Kelių rūšių alyvuogės, sūriai, kiaušiniai, džiovinti vaisiai, riešutai, duona, juodoji arbata specialiose stiklinėlėse. Lietuvoje įprasta pusryčiams valgyti košę, tai iš pradžių turkiški pusryčiai Anai būdavo per sunkūs, per gausūs.

DSC_2324

„Gezer“ pavardė turkiškai reiškia „keliaujantis“, ir tai tikra tiesa

Aną nustebino ir laiko planavimas bei jo suvokimas – pavėluoti normalu, nes 19 milijonų gyventojų turinčiame Stambule ne visada gali numatyti automobilių eismą, todėl niekas nesipiktina, jei tenka palaukti pusvalandį. Vakarienė turkų šeimose gana vėlyva, laukiama, kol visi grįš iš darbo, kad galėtų prie stalo susėsti drauge. Vakarienei gaminama sriuba ir bent du karštieji patiekalai. Po jos neskubama eiti miegoti, dar geriama arbata arba turkiška kava. Anai iki šiol keista, kaip išgėrę tokios „atominės“ kavos jos uošviai ramiausiai užmiega.

Turkijoje labai džiaugiamasi vaikais. Ten net paaugliai ar jauni vyrai, dar patys neturintys vaikų, ima kūdikius ant rankų, jauni kavinės padavėjai pasisiūlo prižiūrėti vaiką, kol mama ramiai pavalgys. „Eini per gatvę – visi vaiką kalbina, čiupinėja. O kad nenužiūrėtų bloga akis, įprasta įsegti saugančią „akį“, kuri labai populiari“, – sako Ana. Turkijos seneliai labai lepina anūkus, keletą kartų teko net pasiginčyti dėl to. „Mano anyta visą gyvenimą dirbo pradinių klasių mokytoja. Maniau, kad ji tai tikrai turėtų bendrauti su anūkais kaip profesionalė, o ji iš karto pasakė: „Savo anūkams esu tik paprasta močiutė ir lepinsiu juos be galo“. Pavyzdžiui, leidžia pripiešti knygutes ar perka, ko jie užsimano. Per skaipą seneliai su anūkais bendrauja beveik kiekvieną dieną, nes vaikai moka turkiškai“.

Šeima iš pat pradžių buvo apsisprendusi, kad mama su vaikais kalbės savo gimtąja kalba, o tėtis – savo.

Todėl ketverių dukrytė Mila Ayšesu kalba laisvai rusiškai ir turkiškai, kiek blogiau moka lietuviškai (šia kalba bendrauja darželyje), o dvimetis broliukas Canas Nilas supranta, bet kalba dar nedaug. „Turkų kalba labai patobulėjo, kai mes vienerius metus su šeima gyvenome Stambule. Parke dukrytė bendraudavo su kitais vaikais, tad po poros mėnesių pažanga buvo akivaizdi. O aš pati turkų kalbos mokiausi užsirašiusi į kursus užsieniečiams Stambulo universitete. Trūko tik vienos pakopos iki sertifikato, kad moku šią kalbą gerai“.

Vienas iš ryškiausių kultūrinių skirtumų, kurio nepavyko iki galo išspręsti iki šiol, – požiūris į triukšmą. Turkai įpratę namuose įjungti televizorių visu garsu, tuo pačiu metu klausyti muzikos ir dar kalbėtis tarpusavyje. Anai tai iki šiol sunku ištverti. Jai atrodo, kad namuose turi būti tylu. Nuo vaikystės įprasta, kad, ruošiant  pamokas, visi ne tik kalba pusbalsiu, bet ir vaikšto ant pirštų galų, kad tik netrukdytų susikaupti.

vestuvės

Anos vyro mama yra mokytoja, tėtis – inžinierius, sesuo – bankininkė, tai labai inteligentiška šeima

Papročių mozaika mišrioje šeimoje

„Dabar, kai turime savo šeimą ir auginame vaikus, bandome iš kultūrinių skirtumų sudėlioti mozaiką, kad abu jaustumėmės gerai, – sako Ana. –  Staltiesę prieš valgį kloju, bet tokią, kuri neperšlampa, – su dviem mažais vaikais nespėčiau keisti ir skalbti. Savo vyrą rytais įpratinau valgyti košę (nors iš pradžių ją vadino arklių maistu), tik sekmadienio rytai būna ypatingesni, patiekiu ir alyvuogių. Mūsų šeimos valgiaraštis pusiau turkiškas, pusiau lietuviškas. Jei tai tradicinis lietuviškas patiekalas, vyras gerokai pagardina aštriais prieskoniais, nes jam per prėska. Ir mūsų vaikai nuo pat mažumės mėgsta česnaką, aštrius prieskonius. Iš turkų perėmiau gaminimą greitpuodyje. Juk pupelėms, avinžirniams reikia laiko, o greitpuodyje viskas išverda per pusvalandį. Esame beveik vegetarai, tad mūsų meniu – daržovių troškiniai, ankštinių kultūrų patiekalai, šviežios daržovės su alyvuogių aliejumi arba jogurtu. Naudojame daug riešutų ir džiovintų vaisių. Mano vyras mėgsta gaminti, jis išmokė tradicinių turkiškų patiekalų. Ko nežinodavo pats, skambindavo į Stambulą ir klausdavo mamos.“

Nuo elektros laidų – prie sveiko maisto

Nors pagal profesiją nei vienas, nei kitas nesusiję su dietologija ar mityba, Aną su Alpaslanu vienija domėjimasis sveiku gyvenimo būdu. Ana nuo 12 metų praktikavo Rytų kovos menus, o tai keičia ne tik kūną, bet ir pasaulėžiūrą. Nuo pat paauglystės jai patinka vegetariniai patiekalai. Jos vyras turkas mielai sutiko su vegetarizmu. Paskui abu pradėjo domėtis produktų kokybe, ėmė rinktis ekologiškus produktus. Patys pajautė, kad sveikas maistas lemia savijautą, energingumą. „Mano vyras Lietuvoje atrado grikius, burokėlius. Turkijoje jų beveik nevartojama. Kai kartkartėmis gyvename Stambule (ten turime nuosavą butą), einu apsipirkti į ekologinį turgų. Jis kur kas mažesnis, nei įprastas, ir kainos gerokai aukštesnės.

Tarkime, ekologiškas apelsinas už paprastą gali būti brangesnis kelis kartus. Ekologiškas – tai neapdorotas chemikalais apelsinas nuo pat sėklos, augalo auginimo proceso ir vaisiaus sunokimo. Ekologiškų vaisių derlius daug mažesnis nei purkštų pesticidais. Bet ir turkams jau atsiranda poreikis įsigyti sveikesnių vaisių ir daržovių. Ekologiškame turguje žiemą nerasi agurkų ar kokių kitų nesezoninių daržovių – parduodama tik tai, kas tuo metu natūraliai auga. Turkija yra viena didžiausių ekologiškų vaisių ir daržovių tiekėjų, pavyzdžiui, Vokietijos įmonių užsakymu ekologišką produkciją augina ištisi Turkijos kaimai, bet ta produkcija išvežama į Europą“, – pasakoja Ana.

turkija

Ana apsisprendėį Lietuvą vežti tik aukščiausios kokybės produkciją, kurią galėtų be baimės naudoti šeimos, auginančios mažus vaikus

Vaikų auginimas ir nuosavas verslas

Turkijoje moterys, turinčios gerus darbus, pagimdžiusios vaikus, į juos sugrįžta po 4 mėnesių. Kūdikiu įprasta rūpintis auklėms ar močiutėms.

Auklės retai būna turkės – dažniau filipinietės, tadžikės, Rytų europietės. Kai Ana gyveno Stambule, parkuose jos dažnai klausdavo: „Jūs auklė?“, mat didmiestyje auginti vaiką iki metų ar dvejų – didelė prabanga. Kaip ir turėti daug vaikų. Anos brolienė, nors dirba vertybinių popierių biržoje, padejuoja, kad antras vaikas jų šeimoje būtų per didelė prabanga, nes vien prestižinė mokykla kainuoja apie 30 000–40 000 eurų per metus. Bet čia kalbame apie Stambulą, Turkijos kaimuose, be abejo, situacija kitokia.

Susilaukus vaikų, grįžti į vadybininkės darbą vienoje Lietuvos elektros įrangos įmonėje Ana nebenorėjo, tad ėmė suktis mintys apie nuosavą verslą.

Koks jis galėtų būti? Lengviausiai sekasi tai, kas įdomu, kas patinka. Taigi – sveikas maistas. Pradėjo važinėti po pasaulines sveikų produktų parodas, rinkti informaciją apie produktus. Buvo svarbus kriterijus, kad produktai nebūtų apdoroti cheminėmis medžiagomis. Juk kokia prasmė, pavyzdžiui, valgyti „supermaistą“ – godži uogas, jei jose yra sunkiųjų metalų ar kitų teršalų? Apsisprendė vežti tik aukščiausios kokybės produkciją, kurią galėtų be baimės naudoti šeimos, auginančios mažus vaikus. „Esu idėjinis žmogus, verslas tik dėl pelno manęs „nevežtų“. O ekologinės idėjos man labai artimos ir prasmingos. Plėtojant šitą verslą turi daryti daug edukacinio darbo, šviesti žmones, aiškinti skirtumus“, – sako Ana.

Savo vaikus šeima irgi stengiasi auginti sveikai – riboja saldumynus arba renkasi sveikesnius. Jei perka vaikų mėgstamus guminukus, tai ne masinės gamybos, bet ekologinius, pagamintus iš natūralių sulčių. Vietoj ledinukų – džiovintos uogos. Keturmetė dar nėra ragavusi „čiupačiupsų“.

Atostogos Turkijoje – be „viskas įskaičiuota“

„Anksčiau į Turkiją skrisdavome 5–6 kartus per metus, tik gimus antram vaikui pasidarėme kiek sėslesni. Mums labai patinka į Turkiją skristi ne tik aplankyti artimųjų ar verslo reikalais, bet ir atostogauti. Tik niekada nesirenkame paketų „viskas įskaičiuota“, kaip įpratę lietuviai“, – sako Ana.

Jos vyrui iki šiol gimtinė yra šalis, kurioje dar daug neatrastų vietų, tad ir šeimos atostogos pritaikomos prie naujų pažintinių maršrutų. Gulėti viešbutyje prie baseino net su mažais vaikais šeimai nėra įdomu. Dažniausiai kokiame nors kurorte išsinuomoja butą ir automobiliu kasdien vyksta į mažas ekskursijas.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ du = 5

Kitos temos: