3 metai Australijoje. Vaiko diena darželyje 100–160 AU dolerių

Straipsnio autorė

Šį kartą skaitykite Sandros įspūdžius iš gyvenimo Australijoje

Skaitytoja Sandra Jeglinskė motinystę pasitikrina vis kitoje šalyje – spausdinome jos reportažus iš Niujorko, Tokijo, Singapūro.

Šį kartą skaitykite Sandros įspūdžius iš gyvenimo Australijoje.

Trumpai apie autorę

Sandra su vyru Giedrimu augina tris berniukus – Nojų (8 m.), kuris gimė Niujorke, Eliją (5 m.), gimusį Singapūre, ir Jogailą (2 m.), kurio susilaukė Sidnėjuje. Šeima po pasaulį klajoja dėl vyro darbo, o smalsi ir puikiai žodį valdanti Sandra visus įspūdžius fiksuoja ir užrašo. Apie motinystę Australijoje ji mums atsiuntė… 59 kompiuterinius lapus. Tokios apimties pakanka knygai!

Paplūdimiai. Naujieji metai su „maudymukais“

Didžiausias Australijos turtas – jos savita gamta ir puikios oro sąlygos. Mums nė akimirką nebuvo nuobodu, gyvenant Australijoje. Ten visada – bet kurią dieną, bet kuriuo metų laiku– gali atrasti ką veikti, o ypač lauke. Už 30 min. važiavimo automobiliu gali rasti paplūdimį po paplūdimio. Vienas mėgstamiausių mums buvo „Shark bay“, tikrai ne veltui pavadintas „Ryklių įlanka“, – visą jaukų šeimyninį pliažiuką saugo tinklai nuo ryklių..

Pasaulyje kartkartėmis nuskamba, kad štai Australijoje vėl kažką sukandžiojo ryklys, bet mes laikydavomės arčiau kranto ir nieko panašaus nepatyrėme. Įsigudrinome lankytis tik tuose paplūdimiuose, kur yra vaikų žaidimų aikštelė, kavinė (Australijoje ragauta kava – skaniausia kada nors mano gerta), iškylų veja, patogus parkavimasis.

Australijoje vaikai nuo mažų dienų privalomai mokomi plaukti. Kassavaitines plaukimo pamokas mūsų Nojus lankė nuo 4 metukų, Elijas – nuo 3.

Mokyklose organizuojamos plaukimo varžybos ir jos visada smagios. Sunku paaiškinti tą australų vaikų mokymosi smagumą. Jie tikrai nori mokytis, laukia mokyklos ir nuo 5 metukų (kai kurie ir anksčiau) kulniuoja į jas laimingi, nes ten tikrai smagu. Vaikas visada skatinamas, palaikomas, ir tik paskui jam švelniai paaiškinama, kur ir ką patobulinti.

Per mokinių atostogas tėvai vaikus užrašo į mažųjų gelbėtojų kursus, vykstančius paplūdimiuose. Nieko tie vaikučiai negelbsti, bet susipažįsta su vandenyje tykančiais pavojais, grėsmėmis, jiems aiškinama apie vandens sroves, ryklius. Net patys mažiausi lanko banglenčių sporto pamokėles.

Spėkite, kur australai sutinka sausio 1-ąją dieną? Ogi su maudymosi kostiumėliais kuriame nors paplūdimyje. Mes irgi neatsilikome ir rengėme iškylas ant smėlio Naujųjų metų proga. Tikrai smagu ir gera! Užmerkiu akis ir matau tas neapsakomo grožio vandenyno pakrantes, uolas, per milijonus metų vandens išgraužtus sluoksnius, neįtikėtinas spalvas.

Ryklių įlanka

Ryklių įlanka

Kainos. Kava už 4 dolerius

Visiems žinoma, kad Australija – viena brangiausių šalių pasaulyje. Mums nebuvo ypatingo šoko, nes atvykome iš Singapūro, kuris mūsų nelepino finansiškai.

Skaudžiausia buvo tai, kad jei nesi šalies pilietis arba bent nuolatinis gyventojas, turi už viską mokėti visą kainą, ir dar kokią! Pavyzdžiui, vaiko darželio kaina už vieną dieną mūsų rajone buvo 100–160 AU dolerių (kartais į tą kainą net neįeidavo maistas ar sauskelnės).

Valstybinės mokyklos nemokamos, tačiau ne piliečių vaikams jos kainuoja tiek, kiek ir privačios. Už Nojaus mokslus valstybinėje mokykloje kasmet paklodavome 5000 AU dolerių, pažinojome kitų nepiliečių, kurie už tą patį vaikų mokslą mokėdavo net po 8000 AU.  O štai piliečiai iš valstybės, kaip iš mūsų Sodros (jų Centerlink), gaudavo kompensaciją – didelę dalį sumos už darželį grąžindavo po metų; mokykla, medicina, net dantų taisymas iki tam tikro amžiaus vaikams nemokamai.

Įsigyti namą šioje šalyje yra be galo brangu, nes kainos, jei nori gyventi arčiau miesto (Sidnėjus, Melburno), prasideda nuo 1 000 000 AU dolerių (daugmaž 80 kvadratinių metrų namukas). Dabar Australija sparčiai plečiasi, statomi gyvenamųjų namų kvartalai labai toli nuo pagrindinių miestų, tik tada šeimai atsiranda šansas įsigyti nuosavą namą, ir jau ne degtukų dėžutės dydžio, o normalų, erdvų.

Juokaudavau, kad kaina už kavą turėtų būti įteisinta kaip valiuta, bent jau Sidnėjuje. Tikro australo niekada nenutempsi į „Starbucks“, jų kavų nė nėra ko lyginti. Taigi didelio puodelio kaina (mano mėgstama „flat white“) 4– 4,5 AUD.

Labai norint, galima gyventi ir ekonomiškiau. Man kartais pavykdavo rasti neblogos kokybės drabužių vaikams gana pigiame tinkle „Target“. Namų apyvokos daiktus visada labai patogiai gali pirkti arba parduoti per „Gumtree“ – esu nusipirkusi ir ypač daug pardavusi, net ir labai greitai. Pastebėjau, kad, kitaip nei Amerikoje, net dėvėti daiktai čia kainuoja gana brangiai, kai tuo tarpu per Amerikos „Gumtree“ daug ką galėjai nusipirkti vos už centus. Australijoje yra tradicija nereikalingus daiktus tiesiog palikti gatvėje priešais savo namus – visada atsiranda kas nors, kam jų prireikia. Ar tai būtų knygos, ar sofos, vaikų žaislai ar net vazoniniai augalai.

Kengūros

Kengūros mėsa pasirodė per kieta koldūnams

Maistas. Lietuviški patiekalai iš kengūrų mėsos

Australijoje tikrai daug mūsų skoniui „keistų“ patiekalų.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjau vaikų gimtadieniuose, tai „fėjų duonelė“ (Fairy bread) – paprasčiausia baltos duonos riekelė, užtepta sviestu ir apibarstyta spalvotais valgomais tortų papuošimais. Paprasta, spalvota, o australiukams dar ir labai skanu.

Kitas kiek keistesnis dalykas – „Vegemite“ sumuštinis: duonos bandelė, aptepta sviestu (arba be jo) ir dar pertepta keistuoju rudu mielių užtepu. Pirmą kartą paragavus būna itin bjauru. Internete yra aprašytos žmonių reakcijos, pirmą kartą ragaujant „Vegemite“. Mano vyriausiam berniukui to užtepo niekaip neįpirši, o vidurinysis priprato prie darželio maisto, kur, be abejo, „Vegemite“ yra įprastas valgiaraščio komponentas.

Daugelis australų neišgyventų nė dienos be savo pusryčių – „Weetbix“ (įvairių javų mišinio sausainiukų), kurį užsipila pienu ar jogurtu, prisiberia uogų, prisipjausto banano ir valgo. Mūsų šeimos draugas dirba IT kompanijoje, kurioje virtuvės šefas darbuotojams gamina maistą pagal užsakymą. Darbuotojai australai reikalauja tik „Weetbix“ su pienu, nes taip įpratę nuo vaikystės.

Mėsainis su virtu burokėliu šalia pomidoro nustebino maloniai, nors tai jau atkeliavę iš Naujosios Zelandijos. Skonis tikrai puikus, ypač tinka pagal mūsų lietuviškos virtuvės tradicijas. Jei jau norite dar australiškesnio mėsainio,  nepamirškite įsprausti ir ananaso žiedo.

Tikrai skanūs du pagrindiniai skanėstai: „Lamington“ pyragas ir „Pavlova“ tortas. „Lamington“  – tai kempininis biskvitas, apteptas šokoladu ir išvoliotas kokoso drožlėse. „Pavlova“ – šiek tiek rafinuotesnis morenginis tortas, populiariausias vasaros metu tiek Australijoje, tiek Naujojoje Zelandijoje.

Australijoje esame gaminę lietuviškų patiekalų iš kengūros mėsos. Išradingi draugai surengė lietuviško maisto gaminimo iš kengūros mėsos vakarėlį. Galiu paliudyti, kad čeburekai, cepelinai, net balandėliai išėjo tikrai labai skanūs. Tik koldūnams kengūrų mėsa šiek tiek per sausa…

Mamų grupės. Svetimų neįsileidžiame

AU irgi buna salta

Australijoje irgi būna šalta

Aš Sidnėjuje susilaukiau savo trečio sūnaus, tad galėjau įsijausti į australietiškus kūdikių auginimo ypatumus. Mamoms čia sukurtos tikrai patogios sąlygos. Su Jogailiuku lankėme „Leliukų jogą“. Jos metu mokytoja leidžia kiekvienai mamai prisistatyti, ir išsipasakoti, kas jai šiuo metu sunkiausia. Nekantraudavau kuo greičiau pradėti jogos pratimus, bet turėdavau klausytis apie tų moterų depresijas, kaip jos lankosi pas specialistus, nes gimus pirmam vaikeliui pašlijo nuotaika, santykiai su vyru; apie jų vyrų pogimdyminę depresiją, kaip jie su tuo kovoja ir panašiai. Žinoma, greitai pripratau ir pradėjau žavėtis tų moterų atvirumu, supratau, kaip svarbu įsiklausyti į kitą žmogų ir jam padėti.

Po gimdymo šeimą aplanko seselė, ir vėliau, net iki 5 metukų, galima į šias seseles kreiptis dėl bet kokių vaikų sveikatos problemų. Kiekvieno priemiesčio seselė supažindina su panašaus naujagimių amžiaus mamų grupėmis. Labai dažnai šie vaikučiai vėliau eina į tą patį darželį, mokyklą.

Parkuose dažnai pamatysi iškylaujančių mamų, kurias supa daugybė vežimukų. Šiose grupėse mamos gauna bendro likimo draugių palaikymą, apsikeičia informacija. Kiekviena australė labai saugo savo „Mamų grupę“. Jų susitikimuose negali dalyvauti jokios kitos draugės – tai tarsi asmeninė salelė, vos ne šventovė.

Nežinau, ką būčiau dariusi be savo rajono mamų FB grupės. Ten aptarinėjamos visos įmanomos temos, susijusios su vaikų auginimu, o dar įdomiau – kai nesusijusios. Kokią knygą kuri skaito, kokį filmą gali parekomenduoti, gal kas žino patikimą krūtų didinimo specialistą, kiek kartų per savaitę praktikuojate intymius ryšius su vyru, kokius… Ir taip toliau be galo ir be krašto. Ketvirtadieniais, tam tikromis valandomis ten galima reklamuoti savo verslą.

Atsimenu kartą mes ruošėmės pas draugus ir apsižiūrėjome, kad nebeturime vyno neštis į svečius. O buvo Velykos, niekas nedirba. Ką jūs manot, paklausiau toje FB grupėje, gal kas turi parduoti vyno butelį? Ir, žinoma, atsirado kelios moterys, kurios pasisiūlė padėti.

Vaikų pramogos. Kai darželis neįperkamas

Darželius dėl jų nežmoniškos kainos vaikai lanko 2–3 dienas per savaitę. Ką veikti kitomis dienomis? Tam sukurta labai plati alternatyvinė sistema.

Mūsų šeimą sužavėjo žaidimų kambariai, kuriuose budi savanoriai. Tuose kambariuose vaikai randa begales žaislų – traukinukų su bėgiais; mašinų ir jų garažų; darbelių stalų (kur piešiama, lipdoma, kuriama); Lego kaladėlių; lėlių; tramplinų; plastikinių čiuožyklų. Mokestis simbolinis – 3 doleriai už 1,5–2 valandas. Kartais tėveliai ir mamos ten gali išgerti arbatos, tirpios kavos su pienu, suvalgyti sausainukų. Tėvų prašoma atsinešti po vaisių, kuriuos vėliau supjausto visiems vaikams, taip jie pratinami prie sveiko užkandžiavimo.

Tai puiki alternatyva tėvams, neišgalintiems leisti vaikus į darželius. Vidutinė darželio dienos kaina 100 dolerių, o čia vaikutis pažaidžia su kitais vaikais, pabendrauja, sukuria kokį darbelį ir paskui eina namo pietų miegelio, o mama sumoka 3–4 AUD.

Kitas smagus dalykas – „Geltonas autobusiukas“. Tai nemokama vaikų žaidimų aikštelė ant ratų. Kiekvieną savaitės dieną jis atvažiuoja vis į kitą parką, kur išdėstomi žaidimų stalai, žaislai, plastilinas, dažai, lapai.

Echidnos

Echidnos

Mokyklos. Į pirmą klasę nuo 5-erių

Į mokyklas vaikai Australijoje privalo eiti nuo 5 metukų. Mano nuomone, tai puikus atsakas visiems „mokyklos tik nuo 7 metų“ šalininkams, teigiantiems, kad vaikams „atimama vaikystė“. Man neteko sutikti australiuko, kuris nenorėjo eiti į mokyklą. Labai dažnai vaikai prašo tėvų, kad juos ten paliktų ilgiau. Nojus, būdamas jau antrokas, vis dar bandydavo manęs išprašyti, kad aš jį palikčiau mokykloje iki vakaro. Australiškose mokyklose labai daug žaidimų, sporto. Mokymasis pateikiamas kaip smagi veikla. Jei surenki tam tikrą skaičių taškų už puikų elgesį ar gerą iniciatyvą, gauni papildomo laiko žaidimams pamoku metu.

Valstybinės mokyklos, kurią lankė Nojus, specializacija buvo italų kalba bei muzika. Dažnai mokyklos kieme, matydavom ir girdėdavome vaikų orkestrą, repetuojantį kokį nors „kietą“ kūrinį. Kojos pačios kilnodavosi! Kiekvieną dieną prieš pamokas ar po pamokų begalės vaikų toje mokykloje privačiai mokėsi groti pianinu, smuiku, kitais instrumentais. Mokytojai – savanoriai-tėvai, profesionalūs muzikantai.

Tolerancija. Tėtis, persirengęs moterimi

Mokykloje skatinama kultūrų, religijų, lyčių, seksualinė orientacijos, individualių gabumų tolerancija. Prieš Nojui pradedant lankyti mokyklą, visiems naujiems tėveliams buvo išsiuntinėtas laiškas, pranešantis, kad kartu su jų vaikučiu pradės lankyti mokyklą ir berniukas, kuris išsiskiria iš kitų. Laiške buvo prašoma, kad mes pakalbėtume su savo vaikais apie tai ir nuteiktume juos būti tolerantiškais, nesityčioti. Pasirodo, berniukas (vienas iš brolių dvynių) gimė be rankytės. Niekada negirdėjau iš Nojaus, kad kas nors tyčiotųsi iš to berniuko, priešingai – jis buvo labai mėgstamas savo draugų, ir, beje, vienas iš keturių geriausių tarp 120 mokinukų laidos (kaip ir mūsų Nojus!).

Mūsų berniuko lankyta mokykla tarsi atspindėjo visos žmonijos modelį: čia mokėsi vaikai iš pačių įvairiausių šeimų, jie buvo pačių įvairiausių gabumų ar išsivystymo. Kartu mokėsi ir Dauno sindromą turintis vaikutis, ir autistai – pertraukų metu juos prižiūrėdavo papildoma mokytoja. Kiekvieną dieną vaikus pasiimdavo ir mamos lesbietės, vaiką į mokyklą atvesdavo ir vyras, persirengęs moterimi. Vietinėje bibliotekoje yra daug knygelių vaikams šiomis temomis. Viena tokių vadinosi „Visokios šeimos“.

Mandagumas. Ačiū – pirmasis žodis

Saugokitės pitonų

Saugokitės pitonų

Turbūt vienas iš esminių skirtumų tarp Lietuvos bei Australijos visuomenės – gerų manierų vaikams diegimas nuo kūdikystės. Sau mes atrodome ir mandagūs, ir šaunūs, tačiau pagyvenusi daugelyje užsienio šalių ir sutikusi daugybę skirtingo gymio žmonių, deja, turiu pasakyti, kad mums dar yra kur tobulėti.

Australijoje, kaip, beje, visose anglosaksiškose šalyse, svarbiausi keli esminiai žodžiai: „Ačiū, nėra už ką, prašom, atsiprašau“. Pagal mūsų, rytų europiečių, kultūrą, gali pasirodyti, kad šie žodžiai vartojami per dažnai, todėl yra nenuoširdūs ir nuvalkioti. Nieko panašaus. Geros manieros tikrai padaro bendravimą sklandesnį ir malonesnį.

Štai neseniai siauru šaligatviu stūmiau Jogailos vežimą ir stabtelėjau praleisti dviejų 14 metų berniukų. Praeidami kiekvienas padėkojo. Kitą kartą prie mažo vandens baseinėlio turškėsi kelios 3–4 metukų mergytės. Jogaila vis jas aptaškydavo, o jos jam: „Prašau, berniuk, netaškyk taip. Prašau!“.

Pakantesnė bendravimo kultūra jaučiama ir kitose gyvenimo sferose. Pavyzdžiui, keliuose. Nerašyta taisyklė – vairuotojas, artėdamas kad ir prie pačios mažiausios ir nereikšmingiausios perėjos, iš anksto pradeda stabdyti, net jeigu ten nėra pėsčiųjų.

Daug ką apie vidinę bendruomenės kultūrą pasako policijos santykis su vairuotojais. Per 2,5 metų mus yra sustabdę du kartus. Vieną kartą vyrą, kitą kartą mane. Vyras laikė rankoje telefoną vairuodamas. Tai labai rimtas prasižengimas, už kurį skiriama nemaža bauda. Vis dėlto policininkas tik įspėjo ir palinkėjo gero kelio. Mane policijos automobilis atsivijo su sirenomis (įsivaizduokite, kur iš išgąsčio buvo nusiritusi mano širdis, nes buvome pamiršę pratęsti automobilio registraciją. Už tai grėsė 1500 dolerių bauda). Policininkas, turbūt atkreipdamas dėmesį į vaikus automobilyje, liepė susitvarkyti dokumentus iki rytojaus ryto ir nenubaudė. Mano nuomone, tokie atvejai atspindi valstybės požiūrį į žmogų bei visuomenės išsivystymo lygį: pirmiausia ne pulti, o padėti.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 + penki =

Kitos temos: